Nesustabdomos laiko girnos jau sumalė į miltus prieš rinkimus valdančiųjų pasitikinčiai mestą pažadą duoti Lietuvai daugiau jėgos. Vietoj jos pasipylė pelai: vos metus pradirbusia Vyriausybe jau nepasitiki kone pusė šalies gyventojų. Vieniems džiūgaujant dėl valdančiųjų vykdomos politikos kracho, kitiems giriant valdžios pastangas suvaldyti krizes, likusiems belieka spėlioti: kur Lietuvą nuves nacionalinio nepasitikėjimo Vyriausybė?

Tiesiai į audrą

Nerimas, kuriuo persmelktas šis klausimas, yra visai pagrįstas: gruodžio viduryje bendrovės „Vilmorus“ atlikta visuomenės apklausa atskleidė, kad premjerės Ingridos Šimonytės ministrų kabinetu pasitiki vos kiek daugiau nei 17 proc. Lietuvos gyventojų, o nepasitiki beveik 48 proc. Premjerės reitingai dar niekad nebuvo tokie žemi: dabar ja pasitiki kiek daugiau nei 30 proc., nepasitiki – 52 proc. gyventojų. Pagrindinės valdančiosios koalicijos politinės jėgos lyderis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su triuškinamu 66 proc. nepasitikėjimo reitingu dar labiau įtvirtino savo poziciją nemėgstamiausių politikų sąraše.

Pasak „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio, apklausa žymi naują antirekordą: „Vyriausybė pasiekė žemiausią savo reitingą. Žemesnis Vyriausybės reitingas buvo fiksuotas tik 2009–2012 metais, kai valdė A.Kubilius.“ Panašu, kad A.Kubilius, situaciją Lietuvoje stebintis iš Briuselio ir vis pagiriantis savo paties teįžiūrimus I.Šimonytės kabineto pasiekimus, tą daro visiškai nuoširdžiai: kas gi norėtų įeiti į naujausių laikų Lietuvos istoriją kaip tautos nekenčiamiausias premjeras? Turbūt jis šiuos laurus mielai perleistų kažkam kitam. Ir, matyt, laukti ilgai nereikės: sociologinių apklausų tendencijos rodo, kad nepasitikėjimas dabartine Vyriausybe sparčiai didėja. Antai lapkričio mėnesį ja pasitikėjo 21 proc. respondentų, nepasitikėjo – 39,6 proc. Jei neįvyks politinis stebuklas, panašu, kad dar po mėnesio kitos sociologinės apklausos užfiksuos naują valdančiųjų vertinimo dugną, kai Ministrų kabinetu nepasitikės daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų, tad jį jau ir grynai matematiškai bus galima įvardyti nacionalinio nepasitikėjimo Vyriausybe.

Iš istorijos žinome, kad valstybėms susidūrus su grėsmingais iššūkiais, keliančiais rimtą pavojų gyvybiniams visuomenės interesams, valstybingumui, tautos išlikimui, nusistovėjusiai gyvenimo tvarkai artėjančio karo ar ekonominės suirutės akivaizdoje, pirmiausia gelbėtis bandoma formuojant nacionalinio pasitikėjimo vyriausybes. Visos piliečių pasitikėjimą turinčios politinės jėgos, nepaisydamos ideologinių skirtumų, susivienydavo bendram tikslui: įveikti artėjančią krizę, atsilaikyti. Kai pavojus praeis, bus galima grįžti prie įprasto politinio gyvenimo, konkuruoti, grumtis dėl rinkėjų pasitikėjimo. Tačiau kai valstybės laivą svaido audros bangos, vargiai galima tikėtis išsigelbėjimo, jeigu esantys laive visiškai nepasitiki kapitonu, neklauso jo įsakymų, priešinasi nekenčiamos įgulos nurodymams. Kai nebėra kuo pasitikėti, visi bando gelbėtis kas sau: vieni kerta laivo stiebus, kiti grumiasi dėl valčių, treti lupa denio lentas, ketvirti padega laivagalį, bandydami atkreipti praplaukiančių laivų dėmesį, penkti įniršę vaikosi arogantišką kapitoną, norėdami išmesti jį per bortą... Ar ne tokią perspektyvą Lietuvai žada į audrą dėmesio nekreipianti, beatodairiškai politinio kurso nekeičianti nacionalinio nepasitikėjimo Vyriausybė?

Problema žymiai didesnė

Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas, paklaustas, ką galėtų reikšti toks didelis nepasitikėjimas valdžia tuo metu, kai krizių ir iššūkių Lietuvoje daugėja, atsakė, kad būtent tai ir buvo prognozuojama. „Jei pamenate, aš sakiau, kad taip bus. Čia yra Lietuvos nelaimė. Mes gyvename permainų laikotarpiu, o Vyriausybė ir Respublikos Prezidento kanceliarija yra absoliučiai neadekvačios situacijai“, – sakė R.Paulauskas. Anot jo, Vyriausybė – tai ne valgyklos meniu, kad galėtum pasirinkti ką užsinorėjęs. „Yra rinkimai, jų metu visuomenė ir sprendžia savo likimą. Jeigu visuomenė per rinkimus suklysta, tai paskui kenčia. Ir šia prasme Šimonytė yra teisi sakydama, kad bus kiti rinkimai, ir išsirinksite kitus, jeigu mes nepatinkame. Aišku, visada yra ir kitas instrumentas – Vyriausybės atsistatydinimas. Man atrodo, kad ši Vyriausybė yra labai netoli nuo tokio apsisprendimo. Bet yra kita problema: o kas gi ją pakeis? Problema žymiai didesnė, nei pati Vyriausybė“, – pabrėžė pašnekovas.

R.Paulausko teigimu, rimčiausia bėda, kad didžioji dalis mūsų visuomenės dėl žiniasklaidos pastangų neteisingai įsivaizduoja pasaulį. „Mūsų galvose suformuotas klaidingas pasaulio vaizdinys. Ir net jeigu bus nauji rinkimai, į Seimą vėl ateis klaidingai pasaulio reikalus suvokiantys žmonės. Klaida ta, kad mes vienoje pusėje matome geriečius, o kitoje – blogiečius. Tačiau yra visiškai ne taip. Pasaulyje nėra nei geriečių, nei blogiečių, yra valstybių interesai. Ir jos dėl jų kovoja. Štai paimkime mūsų vertybinę užsienio politiką. Ji tokia galėtų būti tuo atveju, jeigu mes, užlipę ant statinės, į viską žiūrėtume vienodai ir keltume balsą, pavyzdžiui, dėl J.Assange'o (slaptus dokumentus skelbiančio portalo „Wikileaks“ įkūrėjas – red.), remtume Katalonijos, baskų siekius, netylėtume apie tai, kaip JAV vyko prezidento rinkimai. Bet jei matome tik labai nedidelę dalį pasaulio bėdų, ar galime tokią politiką laikyti vertybine? Ne. Tai veidmainiška politika, kuri tik prisidengia vertybėmis. Ir tada pakliūname į istoriją su Kinija: tai neteisingo pasaulio reikalų supratimo pasekmė“, – sakė R.Paulauskas.

Jo teigimu, manydami, kad Jungtinės Valstijos visada viską daro teisingai, sekdami jų interesais sugadinome santykius su Kinija. O Jungtinės Valstijos visame pasaulyje esą renka sau pėstininkus būsimai kovai su Kinija. Tai yra akivaizdu, bet tik tam tikrai Lietuvos visuomenės daliai. „Tačiau didžioji visuomenės dalis to nemato. Ne tik pas mus – iš esmės ir Europoje ta pati problema. Dauguma žmonių nesusigaudo, kas ir ko siekia, netgi neteisingai supranta, kas yra jų priešas. Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai tokie žmonės kaip Klausas Schwabas tvirtina, jog niekuomet nebegrįšime į buvusį gyvenimą, ir kad tai puikus metas viską pertvarkyti, apversti aukštyn kojom. Ir didelė dalis ir mūsų, ir visos Europos visuomenės nemato čia didelio pavojaus. O iš tikrųjų būtent tai ir yra didžiausias pavojus visai Vakarų civilizacijai. Tai iš esmės keičia visų mūsų gyvenimą pradedant buitinių lygiu, maistu. Deja, mes gyvename milžiniškų permainų išvakarėse, jos jau ant mūsų slenksčio, ir dideliam visų liūdesiui – tiek prezidentūra, tiek Vyriausybė, tiek Seimas yra neadekvatūs problemoms, tiems pavojams, kurie kyla mums visiems Lietuvoje“, – apibendrino R.Paulauskas.

Tik emocijų išraiška

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sakė nesureikšminantis Vyriausybės reitingų, nes tai, jo manymu, tėra trumpalaikė emocijų išraiška, ir nieko daugiau. „Šiandien kylantys ar besileidžiantys reitingai rytoj gali rodyti ką nors priešingai, tai priklausys nuo daugelio veiksnių, kurie tikrai dinamiškai keičiasi. Na, o tie įvykiai, ypač politiniame lauke, kurie kelis paskutinius mėnesius lydėjo Lietuvą – ir politinės bei ekonominės pandemijos pasekmės, ir Baltarusijos provokacijos, ir Vyriausybės, sakyčiau, pseudokrizė – ne tik atrodo, bet ir yra dramatiški. Manyčiau, kad turėsime dar daug keistų ir gana įtemptų dienų santykiuose su Baltarusija. Ir pandemija mums iškrės ne vieną nuotykį. Bet iš esmės, mano galva, tiek valstybė, tiek tauta gana pasiruošusi ir gana realistiškai žvelgia į kintančią situaciją. Taip, kritiškai, bet ir disciplinos aspektas, mano manymu, yra nemenkas. Kiek bekritikuotume save, savo kolegas arba Vyriausybę dėl kovos su pandemija, turime pripažinti, kad, lyginant su kitomis šalimis, mes pakankamai gerai ir disciplinuotai vakcinavomės, vienaip ar kitaip laikomės taisyklių ir saugomės, nors atrodo, kad padėtis pas mus blogiausia ir panašiai. Tad, manyčiau, pandemijos iššūkius pasitiksime iš tikrųjų blaiviai“, – sakė L.Bielinis.

Svarstydamas, ar po neįprastai griežto ir gana keisto Rusijos ultimatumo Vakarams dėl NATO pajėgų Rytų Europoje galėtume susidurti su rimtais pavojais mūsų valstybingumui, ir dar tokiu metu, kai pasitikėjimas Vyriausybe yra itin menkas, profesorius sakė neįžvelgiantis karinių provokacijų prieš Lietuvą galimybės šiais metais. „Tiesiog nematau karinio konflikto naudos nei Rusijai, nei Baltarusijai, nes karinė provokacija iš tikrųjų sukeltų tokias reakcijas, kurios dar labiau nusmukdytų ekonominę ir socialinę situaciją šiose šalyse. To jie nenori“, – pridūrė pašnekovas.

L.Bielinio teigimu, į Rusiją turėtume žvelgti visame jos problemų kontekste. „Tas sisteminių problemų kompleksas labai didžiulis. Ir, tiesą sakant, visi tie iššūkiai, pavojai, kuriuos generuoja Rusija, pirmiausia yra nukreipti į Rusijos vidaus rinką. Režimui reikia stabilizuoti situaciją viduje, nes dėl pandemijos sukeltų socialinių ir ekonominių prieštarų susiklostė išties gana sudėtinga situacija. Be to, reikia turėti galvoje, kad ir prezidento rinkimai artėja. Tad iš tikrųjų Rusija dabar gana didelėje įtampoje. O jos geopolitinės ambicijos visada buvo žinomos. Matome, kaip ji stengiasi pasinaudoti kaimynų silpnybėmis. Šiuo atveju visi tie karo pavojai, grasinimai, reikalavimai ir ultimatumai iš esmės yra derybinės pozicijos prieš prasidedant deryboms su JAV deklaravimas – labai radikalus, su kuriuo iš tikrųjų retas kuris sutiktų“, – sakė politologas.

Nebus norinčių gelbėti

Vyriausybė pati kalta dėl tokių savo reitingų, mano politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas. „Jeigu žmonės taip vertina ministrus... Juk „Vilmorus“ dabar apklausia būsimus rinkėjus. Ir jei visi ministrai, išskyrus M.Navickienę, yra vertinami nepalankiai, Vyriausybei tai tiesiog yra skambutis. Jie dabar patys turi apsispręsti, pagalvoti, ką negerai darė. Jie gi turėtų mums dirbti, bet toks jausmas, kad jie dirba kažkam kitam. Kažkokį savo supratimą turi, kaip reikėtų daryti, ir pagal tai elgiasi. Čia savotiška kolizija: kaip tie politikai, kuriuos mes išrinkome, paiso piliečių nuomonės“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

V.Dumbliauskas pritarė požiūriui, kad Vyriausybės veikloje reikėtų įžiūrėti ir teigiamų dalykų – skandalai dėl Baltarusijos, Kinijos esą užgožė tai, kad kyla pensijos, atlyginimai. „Žada pensijas apie 10 proc. padidinti, tai nemažai. Minimali alga kyla. Mokytojams, kiek žinau, stipriai didėja atlyginimai. Galbūt reikėtų matyti visumą. Vyriausybė stengiasi, bet kad prarado ryšį su tauta ir kad atskirų ministrų reitingai taip smuko, vadinasi, kažkas blogai. Arba jie nemoka pateikti savo gerų darbų, arba tuos blogus darbus pernelyg išpučia“, – svarstė politologas.

Anot V.Dumbliausko, yra „košės“, ypač užsienio politikoje. „Trūksta bendro situacijos suvokimo. Opozicinės partijos kaltina valdančiuosius, kad nesitaria su jomis, nors anksčiau praktiškai visos partijos sutardavo dėl užsienio politikos. Dėl jos valdantieji nesutaria ir su prezidentu. Tai negerai. Patyręs politikos lapinas Gediminas Kirkilas rašė, kad dar niekad užsienio politikoje nebuvo tokio totalaus nesutarimo. Čia blogas ženklas, ir manau, kad valdantieji galbūt tą išgirs, gal pradės tartis su opozicinėmis partijomis. Juk užsienio politika yra Lietuvos valstybės, o ne Tėvynės sąjungos ar Liberalų sąjūdžio. Turime nepamiršti, kad mes vis dėlto kalbame apie valstybę“, – pabrėžė pašnekovas.

Ar Lietuvą prislėgusių krizių kontekste nereikėtų imtis svarstyti apie naują nacionalinio pasitikėjimo Vyriausybę, galinčią ryžtingai pakeisti vidaus ir užsienio politikos kursą, kad jis atlieptų ne visuomenės mažumos, o daugumos lūkesčius? „Manau, kad Šimonytės Vyriausybė turi nešti kryžių iki galo. Tikrai neatsirastų norinčių tokiomis sąlygomis perimti iš jos atsakomybės naštą. Opozicijai dabar labai sunkūs laikai, nemanau, kad ji norėtų eiti į valdžią. Jai naudingiau palaukti. Kiek čia liko iki rinkimų – tik pustrečių metų. Tik laukti, kritikuoti ir ant balto žirgo per Seimo rinkimus atjoti į valdžią. Panašu, kad kita valdančioji dauguma bus iš socialdemokratų ir Skvernelio partijos, gal dar ir darbiečius priims, jeigu šie peržengs 5 proc. rinkimų barjerą. Tad opozicija tikrai į valdžią nesiverš. Manau, kad pirmiausias valdančiosios koalicijos uždavinys –derinti veiksmus su prezidentu, reikia rasti sutarimą dėl vidaus politikos. O dėl užsienio – ieškoti sutarimo su visomis politinėmis jėgomis. Kad būtų tęstinumas, galų gale. Ateis kiti rinkimai, ateis į valdžią kitos politinės jėgos, bet Lietuvos valstybės užsienio politika turi nesikeisti, turi būti bendra kryptis. O šiaip, manau, jokio nacionalinio gelbėjimo nebus, nes nebus norinčiųjų gelbėti“, – sakė V.Dumbliauskas.