Šautuvas girto rankose – tragedija čia pat. Tai pernai rugpjūtį savo kailiu patyrė trys prie Nevėžio upės Kauno rajone girtavę jauni bičiuliai. Šiandien vieno jų artimieji lanko jau tik jo kapą, kitas turėtų būti kartais vis slegiamas slogių prisiminimų, o trečiasis neseniai išgirdo Kauno apygardos teismo jam skaitomą nuosprendį: 14 nelaisvės metų.

Nušovė klasės draugą

Tiek metų už grotų turėtų gyventi Panevėžiuko kaime (Kauno r.) gyvenęs Giedrius Skirgaila (30 m.), laisvės nebematantis jau nuo pat nužudymo dienos. Vyras turi šeimą, mažametį vaiką, iki suėmimo turėjo ir darbą. G. Skirgailai šis teistumas yra jau trečias – maždaug prieš 10 metų vyras buvo teisiamas už vagystes. Ragavęs ir kalinio duonos.

Girto ir ginkluoto G. Skirgailos auka tapo jo buvęs klasės draugas Edmundas K. (32 m.), kraštietis, kadaise kartu gyvenęs ir už grotų. Tad po tragedijos manyta, kad buvę kaliniai iki šių laikų suvedinėjo savo senąsias sąskaitas, tačiau teisme tokios tragedijos priežastys nepaaiškėjo.

Galima sakyti, kad nušauto Edmundo K. artimieji išvis liko nežinantys, kodėl tą kartą griebtasi šautuvo. Nužudytojo brolis liudijo, kad sugyventinę ir tuomet vos trijų mėnesių dukrelę turėjęs Edmundas K. buvo taikaus būdo, nepriekabus, tik mėgdavęs išgerti. Tačiau ir girtaudamas turėdavęs supratimą – esą kad netrukdytų kitiems žmonėms, su bičiuliais nueidavęs laiką prie butelio praleisti kur nors nuošaliau, prie Nevėžio. Tie „susirinkimai“ prie upės ir pražudę Edmundą K.

Dar nužudytojo brolis prisiminė apie buvusį Edmundo K. ir jo buvusio klasės draugo G. Skirgailos konfliktą maždaug prieš 2–3 metus. Tuokart per jų abiejų muštynes G. Skirgailai, žodžiais įžeidusiam klasės ir kalėjimo draugą, ranka buvo sulaužytas žandikaulis. Netrukus bičiuliai susitaikė, Edmundas K. atlygino G. Skirgailai patirtą žalą. Tačiau, anot nužudytojo brolio, galėjo būti, kad girtas G. Skirgaila vis būdavęs užvaldytas senų slogių prisiminimų ir noro „atsiskaityti“ – atkeršyti.

Bet pats G. Skirgaila, tapęs žudiku, tokių dalykų teisėsaugininkams net neminėjo.

Kaltas alkoholis

Po teismo beliko teigti, kad dėl tragedijos labiausiai kaltas alkoholis, kelias dienas iš eilės jaukęs trijų jaunų vyrų protą prie upės, ir... būrys Panevėžiuko gyventojų. Mat jie seniai žinojo, kad esą brakonierius G. Skirgaila namie turi ne vieną šautuvą, bet leidimo jiems laikyti neturi. Be to, ne vienam buvo žinoma, kad medžioklėse kaip varovas dalyvaudavęs G. Skirgaila nešiodavosi suklastotą medžiotojo pažymėjimą: svetimame dokumente buvo priklijavęs savo nuotrauką.

Dabar teisme G. Skirgailai teko atsakyti iškart už viską – ir už draugo nužudymą, ir už nelegaliai laikytus kelis šautuvus, ir už dokumento suklastojimą bei naudojimąsi juo. O „atlygis“ už visą tai – 14 metų nelaisvės.

Be to, nuteistasis dar įpareigotas ir atlyginti nukentėjusiųjų patirtus didžiulius nuostolius – iš viso sumokėti nužudytojo močiutei, broliui, sugyventinei ir dukrelei per 55 800 eurų. Tiek įvertinta ir turtinė, ir moralinė nukentėjusiųjų patirta žala.

Šis teismo nuosprendis dar turi įsiteisėti.

Šovė į miegantįjį

Tragedija Panevėžiuke, prie Nevėžio upės, įvyko 2015-ųjų rugpjūčio 3-iosios popietę, po kelias dienas trukusių išgertuvių su draugais.

Vienu momentu, kai buvo trumpam pasišalinęs nuo sugėrovų ir po to sugrįžo, G. Skirgaila, pamatęs, kad jo mikroautobuse įsitaisę miega jo sugėrovai Edmundas K. ir Raimondas P., tuoj pat pagriebė tame pačiame automobilyje buvusį savo neteisėtai laikytą medžioklinį šautuvą ir, stovėdamas prie mikroautobuso, nukreipė jį į bičiulius. Laiku tai pamatęs Raimondas P. dar suspėjo pabėgti iš mašinos, o tuoj pat nuaidėjęs šūvis buvo taiklus ir lemtingas tebemiegojusiam (todėl bejėgiškos būklės) Edmundui K. Vyrui buvo peršauta galva, jo gyvybė visai netrukus užgeso.

Pusnuogis pasprukęs iš tragedijos vietos neblaivus Raimondas P. nubėgo į netolimą įmonę ir pranešė, kad reikia kviesti policiją, nes prie upės yra nušautas žmogus. Tokia naujiena įmonės darbuotojas buvo nelinkęs patikėti, todėl leido skambinti pačiam Raimondui P., kurį pažinojo iš matymo. Taip žinia apie tragediją prie Nevėžio labai greitai pasklido.

Suerzino vaizdas?

Paaiškėjo, kad G. Skirgaila, supratęs, jog bičiulį nušovė, sumąstė nešti kūną prie upės – esą gaivinti vandeniu. Bet lavonas tuoj pat atsidūrė pačioje upėje – jį ištraukė atvykęs įtariamojo brolis. Tuo metu žudiku tapęs G. Skirgaila perbrido Nevėžį ir atsisėdo kitame krante. Tokį jį rado atvykę policininkai ir uždėjo antrankius.

Kartu girtavęs Raimondas P. visą laiką tikino tyrėjus, kad kelias dienas girtaujant jokių konfliktų tarp sugėrovų nebuvo, praeities prisiminimais nesidalyta ir dėl jų nesiaiškinta. Visi gėrę degtinę ir alų, kalbėjęsi. Panašiai liudijo ir dar vienas vyras, girtavęs kartu, bet namo pakilęs eiti kiek anksčiau, negu šie sumigę G. Skirgailos automobilyje.

Teisme Raimondas P. užsiminė ir apie vaizdą, kurį tuokart išvydo prie savo autobusiuko sugrįžęs G. Skirgaila: esą abu jo sugėrovai mašinoje miegojo pusnuogiai – taip, kaip maudęsi ir sėdėję prie butelio. Juos girtas G. Skirgaila, laikydamas rankose šautuvą, pavadinęs tokiu žodžiu, kokiu žmonės išreiškia neapykantą meile vienas kitam spinduliuojančius vyrus. Gali būti, kaip teigė Raimondas P., kad kalėjime sėdėjusiam G. Skirgailai toks vaizdas kėlęs „miglotas mintis“, užtat ir griebtasi ginklo.

Tačiau pats G. Skirgaila ir tokios versijos nepateikė net užuominomis.

Žudiko versija

Anot klasės draugo žudiku tapusio G. Skirgailos, Edmundas K. per tas išgertuves prie upės erzinęs jį savo kalbomis. Tai prikaišiojęs G. Skirgailai, kad šis paėmęs iš jo 900 litų, kai per muštynes buvo sulaužęs žandikaulį, tai keistai gyręsis, kad lengvai galėtų nužudyti bet kurį žmogų. Tad supratęs, kad draugiškos kalbos jau pasibaigusios, G. Skirgaila nutaręs eiti namo, tačiau Edmundas K. neleidęs – skaudžiai įrėmęs jam į šoną lenktinį peiliuką, vadinamą plaštake. Dar draudęs išeiti, nes kartojęs, kad G. Skirgaila per daug žinąs. Be to, drąsuolį vaidinęs Edmundas K. pradėjęs žalotis tuo peiliu, minėjęs, kad reikia „užversti“ kažkokį ūkininką, o po to pasikarti. Todėl G. Skirgaila ir pasišalinęs, o paskui nuėjęs į savo autobusiuką paimti ginklo su šoviniais, kad tik jo nesurastų girtas Edmundas K.

Bet kartu į autobusiuką atėjęs ir Edmundas K. Jis spyręs į G. Skirgailos rankose buvusį šautuvą. Taip sulaukta netikėto šūvio ir dar labiau netikėtos draugo žūties. O Raimondas P. tuo metu buvęs atokiau nuo mašinos, tad jam jokios grėsmės išvis nebuvę.

Taip teisme kalbėjo kaltinamasis, juodindamas nužudytą klasės draugą. Bet G. Skirgaila negalėjo deramai paaiškinti, kodėl tokių detalių jis nepasakojęs dar iki teismo, kai jį apklausinėję tyrėjai. Tokių faktų nepaliudijo ir gyvas likęs sugėrovas Raimondas P. – jis visai kitaip papasakojo apie tos dienos įvykius ir savo parodymų laikėsi iki galo. O teismo medicinos ekspertai, po tragedijos kruopščiai apžiūrėję nušautojo kūną, jokių sužalojimo peiliu požymių ant jo kūno neaptiko.

Taigi G. Skirgailos pasakojimas teisme teisėjų kolegijos buvo įvertintas kaip melas, pramanai, pastangos išvengti griežtesnės bausmės.

Iš „juodojo sąrašo“?

Kaip minėta, G. Skirgaila buvo teisiamas ir už neteisėtai laikytus šaunamuosius ginklus. Teismas nustatė, kad neteisėtai disponuota mažiausiai trimis šautuvais.

Skirgaila aiškino juos turėjęs kaip medžiotojas ir kolekcininkas, o įsigijęs dar tada, kai leidimų jiems nereikėję.

Įdomu, kad klasės draugą G. Skirgaila nušovė medžiokliniu šautuvu, kurį, jo tikinimu, prieš keletą metų už 400 litų buvo nusipirkęs būtent iš to paties Edmundo K., kurį nušovė. Pirkęs ne kokiu nors blogu tikslu, o tik kaip medžiotojas. O užtaisytas tą popietę ginklas buvęs todėl, kad G. Skirgaila tuomet ketinęs važiuoti medžioti stirnų...

„Ginklai man buvo pomėgis, turėjau jų kolekciją, – teisme teigė G. Skirgaila ir sakė, kad vienus pirkęs, kitą radęs. – O kas suklastojo senelio medžiotojo bilietą, net nežinau, bet pats savo nuotraukos jame tikrai neklijavau.“ Tokia naiviai juokinga versija teismas, žinoma, nepatikėjo.

Anot liudytojų, „visas kaimas“ žinojo, kad G. Skirgaila turi įvairių ginklų, mat girtas šis vyras ne kartą grasindavęs ginklais, kuriuos nešiodavęsi vaikščiodamas. Tačiau žmonės tylėję, niekam nepranešę.

Dar teisme liudytojų kalbėta ir apie G. Skirgailos turėtą „juodąjį sąrašą“ – pagal jį esą turėta gąsdinti ar net skaudžiai „paauklėti“. Tik kas įrašytas tame sąraše, neva niekas nežinojęs. Tad po tragedijos žmonių ir spėliota, ar tik nušautasis Edmundas K. nebuvęs iš to „juodojo sąrašo“...

Irena ZUBRICKIENĖ