Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Į Aly­taus ra­jo­ną su šei­ma su­grį­žęs Dai­nius: „Ne­bi­jo­ki­te, vis­kas to­je Lie­tu­vo­je ge­rai, tik ne­rei­kia ant so­fos il­gai gu­lė­ti“

Jau tre­jus me­tus sta­tis­ti­ko­je fik­suo­ja­ma, kad lie­tu­vių į gim­ti­nę grįž­ta dau­giau nei iš­vyks­ta. Už­sie­ny­je gy­ve­nu­si jau­na Ai­ros ir Dai­niaus Ja­nu­ly­nų šei­ma per pan­de­mi­ją in­ter­ne­tu nu­si­pir­ko so­dy­bą Alytaus rajono Sim­no se­niū­ni­jos Lie­pa­ko­jų kai­me su di­de­liu na­mu, daug ūki­nių pa­sta­tų ir dar že­me, o da­bar veik­los tu­ri tiek, kiek ne­sap­na­vo. Jų kū­ri­mo­si pa­vyz­dys – gra­žus ir įkve­pian­tis, ypač kal­bant gy­ve­ni­mą už­sie­ny­je ir čia, na­mie. Be­si­ku­rian­čią jau­ną Ja­nu­ly­nų šei­mą kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pir­miau­sia ties­mu­kai pa­klau­siu: kas Jus, bu­vu­sius Lon­do­no gy­ven­to­jus, įkvė­pė nau­jai veik­los kryp­čiai ir iš kur tiek drą­sos pra­dė­ti žem­dir­biš­ką gy­ve­ni­mą ato­kia­me kai­me?

Ai­ra: „Vien fak­tas, kad nu­si­pir­ko­me sau na­mus, nors ma­tė­me juos tik nuo­trau­ko­se, jau daug pa­sa­ko, jog mums drą­sos ne­trūks­ta. Nei kai­miš­kos vie­to­vės, net pats kai­mas mums nė­ra sve­ti­mas. Vy­ras vai­kys­tė­je au­go Luks­nė­nuo­se, o aš pa­ti ke­lias va­sa­ros atos­to­gų sa­vai­tes pra­leis­da­vau pas mo­čiu­tę kai­me Pa­sva­lio ra­jo­ne.“

Tai, kad lai­kui bė­gant prie na­mų at­si­ras nuo­sa­vas ūkis bu­vo aiš­ku jau per­kant so­dy­bą. Prie to spren­di­mo ypa­tin­gai pri­si­dė­jo ir fak­tas, jog esu bai­gu­si tuo­me­ti­nį Alek­san­dro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tą, kur mo­kiau­si bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos ir fi­nan­sų.

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­kit ir prie­šis­to­rę, ko­dėl bū­tent vien­kie­mis ta­po Jū­sų na­mais.

– Kiek­vie­ną va­sa­rą atos­to­gas leis­da­vo­me Lie­tu­vo­je. At­si­ra­dus ga­li­my­bei įsi­gi­jo­me skly­pą ne­to­li Luks­nė­nų kai­mo ir sva­jo­jo­me vie­ną die­ną grįž­ti į gim­ti­nę, į nuo­sa­vus na­mus. Po atos­to­gų ke­lias sa­vai­tes ne­ap­lei­sdavo va­sa­ros pri­si­mi­ni­mai, to­dėl kar­tą ne­drą­siai vy­rui pa­sa­kiau, kad no­riu grįž­ti į Lie­tu­vą. Dai­nius šią nau­jie­ną su­ti­ko džiaugs­min­gai. Ta­da ir už­kū­rė­me grį­ži­mo į na­mus rei­ka­lus. Pir­miau­sia rei­kė­jo nu­spręs­ti, kur grį­ši­me, pra­si­dė­jo pa­ieš­kos. Va­rian­tai – gy­ven­ti pas tė­vus ar nuo­mo­ja­ma­me bu­te – iš­kart at­kri­to. Pir­miau­sia in­ten­sy­viai ieš­ko­jo­me bu­to Aly­tu­je, tin­ka­mų ne­at­si­ra­do. Ta­da pa­ieš­kas pra­plė­tė­me ir dai­rė­mės na­mų, so­dy­bų, so­dų Aly­taus ra­jo­ne. Ne­bu­vo jo­kio iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo, kur no­ri­me gy­ven­ti – kai­me ar mies­te, tie­siog ieš­ko­jo­me pa­gal ga­li­my­bes būs­to. Ra­dus da­bar­ti­nių mū­sų na­mų skel­bi­mą, par­vyk­ti ap­žiū­rė­ti ga­li­my­bės ne­bu­vo. Pan­de­mi­jos ri­bo­ji­mai ap­ri­bo­jo ir mums pa­ti­ku­sių ob­jek­tų ap­žiū­ras, o vė­liau ir do­ku­men­tų tvar­ky­mą. Te­ko su­teik­ti įga­lio­ji­mus tė­vams, kad nu­pirk­tų be mū­sų.“

Dai­nius: „Iš­šū­kiai man ne­bai­sūs. Aš 17-os iš­vy­kau iš Lie­tu­vos, 20 me­tų pra­gy­ve­nau už­sie­ny­je, dar vie­ną nau­ją žings­nį ženg­ti ne­bai­su. Pir­miau­siai at­si­ra­do no­ras grįž­ti, apie žem­dir­bys­tę ne­bu­vo gal­vo­ta. Tik min­tys, kur gy­ven­sim grį­žę, kir­bė­jo. Sta­ty­tis na­mą nuo nu­lio bū­nant už­sie­ny­je – per il­gai, o gy­ven­ti pas uoš­vius ar­ba nuo­mo­tis, kol sta­ty­si­me no­ro ne­bu­vo.

Nu­si­pir­kus so­dy­bą, ki­lo klau­si­mas, ką da­ry­ti su že­me. Pa­lik­ti tie­siog pie­vo­mis – ne mū­sų bū­dui, to­dėl ir ki­lo idė­ja įgy­ven­din­ti se­nas sva­jo­nes. Sa­vas so­das, sa­vas prū­das. Pa­ra­ma iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ska­ti­no to im­tis ne­ati­dė­lio­jant, nors daug kas sa­kė – ne­pra­dė­kit, ne­gau­sit. O ga­vom vis­ką, ko pra­šė­me.“

– Pa­pasa­koki­te, kaip pra­dė­jo­te kur­tis? Vis­ką ap­mąs­tė­te, tar­si pa­gal es­ki­zą, ar vis esa­te pa­ieš­ko­se, pa­žai­džiant, im­pro­vi­zuo­jant?

Ai­ra: „Par­va­žia­vo­me su vi­sais daik­tais tie­siai į na­mus, ku­riuos tuo pat me­tu ir ap­žiū­rė­jo­me. Vi­zi­jos, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti na­mai, atsirado po to, kai pa­si­ra­šė­me pre­li­mi­na­rią pir­ki­mo su­tar­tį. Va­ka­rais pie­šė­me es­ki­zus dar bū­da­mi An­gli­jo­je, kaip sve­tai­nė­je bal­dus iš­dės­ty­si­me, kur sve­tai­nės sek­ci­ja sto­vės, žiū­rė­da­vo­me at­siųs­tas nuo­trau­kas ir kal­bė­da­vo­mės, koks na­mo kam­pas tai ga­lė­tų bū­ti. Da­bar pri­tai­ko­me prie mū­sų no­rų, vi­zi­jų tai, ką tu­ri­me – griau­na­me, kaž­ką sta­to­me, ki­tur at­nau­ji­na­me.“

Dai­nius: „Pirk­ti so­dy­bą ma­čius ją tik iš nuo­trau­ko­se – di­de­lis iš­šū­kis, ku­rį ne vi­si iš­drįs­tų iš­ban­dy­ti. To­dėl bu­vo pa­da­ry­ta ir ne­ma­žai klai­dų. Pla­nuo­ti re­mon­tą pra­dė­jau dar bū­da­mas An­gli­jo­je, dau­gu­mą me­džia­gų pir­kau ten. O grį­žus te­ko daug ką keis­ti, ka­dan­gi vis­ko iš nuo­trau­kų ne­at­spė­si.

Kur­tis pra­dė­jo­me nuo vi­sų pa­lik­tų bal­dų ir šiukš­lių iš­ve­ži­mo į są­var­ty­ną, ir, ži­no­ma, nuo vo­nios kam­ba­rio sta­ty­mo, nes šia­me na­me vo­nia bu­vo rū­sy­je ir ne­la­bai nau­do­ja­ma. O po to iš ei­lės – vai­kų mie­ga­ma­sis, mū­sų mie­ga­ma­sis, vir­tu­vė, sve­tai­nė, ki­ta vo­nia... Žmo­na tuo me­tu tvar­kė­si lau­ke, nes ap­lin­ka bu­vo la­bai ap­leis­ta.“

– Ko­kių įpro­čių, ri­tu­a­lų ku­rian­tis ra­do­si?

Dai­nius: „Kaž­ko ypa­tin­go ne­bu­vo. Gal tik tiek, kad vi­si va­ka­rai, jei oras lei­do, pra­leis­ti lau­ke, kie­me prie lau­žo, tai bu­vo la­bai sma­gu ir ro­man­tiš­ka.“
– Kiek su­pra­tau, Jū­sų pla­nuo­se rim­tos že­mės veik­los ne­bu­vo. Bet da­bar tu­ri­ma že­me džiau­gia­tės?

Ai­ra: „Vy­ras tu­ri ver­slu­mo gys­le­lę, tai jau bu­vo aiš­ku, kad įsi­gi­jus so­dy­bą su že­me bus vyk­do­ma že­mės ūkio veik­la. Že­mė ne­bus pa­lik­ta tie­siog tuš­čia.“

Dai­nius: „Taip, veik­los ne­pla­na­vo­me, bet taip jau su­si­dės­tė vis­kas, kad da­bar veik­la bus, ir ga­na ne­ma­žos ap­im­ties. Ti­kiuo­si se­nat­vė­je džiaug­tis pa­siek­tais re­zul­ta­tais.“

– Pa­kal­bė­ki­me apie Jū­sų pa­si­rink­tas kul­tū­ras. Ko­dėl sva­rai­niai, rie­šu­tai? Gal tu­ri­te dau­giau įdo­mių pla­nų at­ei­čiai?

Ai­ra: „Rie­šu­ty­nas – vy­ro sva­jo­nė, o sva­rai­nių kva­pas man aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais. Pa­ste­bė­jo­me skel­bi­muo­se, kad sva­rai­niai pa­klau­sūs, tas ir­gi pri­si­dė­jo prie ap­si­spren­di­mo. Nė­ra su­dė­tin­ga juos au­gin­ti, bet ži­nių rei­kia, kaip ir bet ką ki­ta au­gi­nant. Bet vis­kas ge­riau­siai iš­moks­ta­ma prak­tiš­kai.“

Dai­nius: „Rin­ko­mės tas kul­tū­ras, ku­rioms rei­kia ne­daug prie­žiū­ros ir ne­rei­kia jų kas­met so­din­ti. Rie­šu­tų la­bai no­rė­jau aš, sva­rai­nių – žmo­na. Taip ir su­ta­rė­me.“

– Au­gi­na­te dvi at­ža­las. Kaip jie pri­ima gy­ve­ni­mą kai­me? Ne­pa­si­ilgs­ta mies­to?

Ai­ra: „Kai tik grį­žo­me, pir­mo­ji va­sa­ra mums pri­ly­go di­de­liam nuo­ty­kiui. In­dus su vai­kais plo­vė­me prie šu­li­nio, du­be­ny­se. Va­ka­rais va­žiuo­da­vo­me prie eže­ro mau­dy­tis, o die­nas vai­kai pra­leis­da­vo lau­ke, be­si­kaps­ty­da­mi smė­ly­je. Jų vei­dai va­ka­re bū­da­vo net juo­di. Pa­juo­ka­vi­mas, kad grįž­ta­me at­gal į An­gli­ją, jiems pri­ly­go baus­mei, rėk­da­vo jog ne­no­ri, bū­ta net aša­rų. Da­bar vy­res­nio­ji mer­gai­tė sa­ko, jog už­au­gu­si no­rės gy­ven­ti mies­te ir bu­te. Bet mies­to jiems ne­trūks­ta. Daž­nai lais­va­lai­kį lei­džia­me Ma­ri­jam­po­lė­je. Mums įpras­ta va­žiuo­ti ap­si­pirk­ti į mies­tą, o pus­va­lan­džio ke­lio­nė ne­pra­ilgs­ta nei vie­nam iš mū­sų.“

Dai­nius: „Aš pats, kaip jau mi­nė­jau, už­au­gau kai­me, Luks­nė­nuo­se, to­dėl la­bai ti­kiuo­si, kad ir mū­sų vai­kai džiaug­sis tuo gy­ve­ni­mu, ku­rį ga­li pa­siū­ly­ti pro­vin­ci­ja. Jiems čia sma­gu, gal kaž­kiek keis­to­ka vien­kie­my­je, ne­tu­ri ša­lia kai­my­nų, drau­gų, bet mo­kyk­lo­je ben­drau­ja. Vi­sa­da jų drau­gai yra lau­kia­mi mū­sų vien­kie­my­je. O po Lon­do­no šur­mu­lio jiems čia la­biau pa­tin­ka. Jau vien tik tu­ri­mą erd­vę įver­ti­nus, juk ten gy­ve­no­me 80 kvad­ra­tų na­me­ly­je su vos 35 kvad­ra­ti­nių met­rų kie­me­liu.“

– Sa­ko­ma, kad kar­tais mi­nu­tė ty­los ga­li bū­ti kur kas iš­kal­bes­nė už pus­va­lan­dį kal­bos. Ar ty­los daug Jū­sų vien­kie­my­je?

Ai­ra: „Daug. Ir tai bu­vo ir yra at­gai­va mū­sų au­sims. Jo­kių šū­ka­vi­mų už lan­go, ma­ši­nų gar­sų. Va­ka­rais lei­džia­me lais­vas va­lan­das sė­dė­da­mi kie­me ir klau­sy­da­mie­si gam­tos gar­sų. Ty­la yra tai, ką da­bar la­biau­siai ver­ti­na­me ir džiau­gia­mės ja par­va­žia­vę iš mies­to šur­mu­lio.“

Dai­nius: „Iš tie­sų daug. Ir mes tuo džiau­gia­mės. Man pa­tin­ka iš­ei­ti ry­te į lau­ką pa­ve­džio­ti šu­nis, ste­bė­ti stir­nas, čia jų ne­trūks­ta.“

– Gir­dė­jau sa­kant, kad to­bu­las po­il­sis kar­tais ga­li bū­ti ir dar­bas so­de. O ko­kios ki­tos veik­los at­ne­ša Jums ra­my­bės?

Ai­ra: „Pa­grin­di­nės mū­sų veik­los nuo pat įsi­kū­ri­mo iki šian­die­nos ir dar, ma­tyt, ar­ti­miau­sius ke­le­rius me­tus bus vi­sa, kas su­si­ję su že­mės ūkiu, au­ga­lais ir ap­lin­ka. Ka­dan­gi dir­bu pro­ti­nį dar­bą, tai po dar­bų par­ėjus skau­dan­čia gal­va, pa­si­ė­mus kas­tu­vą ir ge­rą va­lan­dą pa­dir­bė­jus jau­čiuo­si ga­vu­si ge­riau­sią vais­tą nuo vi­sų skaus­mų. At­si­ra­do ir po­rei­kis mo­ky­tis. Šie­met Aly­taus pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je bai­giau de­ko­ra­ty­vi­nio žel­di­ni­mo ir ap­lin­kos tvar­ky­mo stu­di­jas su ta in­ten­ci­ja, kad pa­ti ga­lė­čiau sau su­si­brai­žy­ti ap­link na­mus esan­čio kie­mo vi­zu­a­li­za­ci­jas.

La­biau­siai šir­dis dai­nuo­ja, kai lais­vu lai­ku tvar­kau­si ku­ria­me nors so­dy­bos kam­pe, at­ran­du au­ga­lus po už­žė­lu­sia žo­le, juos ap­ge­niu ir su­tei­kiu nau­jas for­mas.“

Dai­nius: „Lau­ko erd­vių gra­ži­ni­mu dau­giau žmo­na už­si­i­ma. Man pa­tin­ka na­mą res­tau­ruo­ti, vis­ką pats pa­da­riau. Pla­nų tu­riu dar daug ir il­gam.“

– Su­pra­tau, kad mėgs­ta­te ke­liau­ti? Kuo pra­tur­ti­na ke­lio­nė­se pra­leis­tas lai­kas?
Ai­ra:
„Mėgs­ta­me ke­liau­ti, ta­čiau ar­ti­miau­siu me­tu vi­sos ke­lio­nės yra tik at­ei­ty­je.“

Dai­nus: „Daug ke­lia­vo­me, bet da­bar ki­ti pri­ori­te­tai Kai įgy­ven­din­si­me pla­nus, ga­lė­si­me vėl skrai­dy­ti.“

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o tu­ri­te ką pa­sa­ky­ti.

Ai­ra: „Di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja įkur­ti nuo­sa­vą ūkį bu­vo ES pa­ra­ma. Pa­ra­šius ver­slo pla­ną pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nės „Ūkio ir ver­slo plėt­ra“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mui“, sva­jo­nės ta­po re­a­ly­be.“

Dai­nius: „Vi­siems tiems, ku­rie ne­pa­si­ryž­ta grįž­ti, sa­kau – ne­bi­jo­ki­te, vis­kas to­je Lie­tu­vo­je ge­rai, tik ne­rei­kia ant so­fos il­gai gu­lė­ti. Aš su­grį­žau po 20-ies me­tų, žmo­na – po 8-erių. Ir abu džiau­gia­mės.“

Rekomenduojami video