Po seniūnijos ir policijos komandų apsilankymo pas atokiame vienkiemyje dienas leidžiantį seną žmogų prabilo seniūnaitis. Jis tikino netekęs kantrybės, matydamas tiesiogine šio žodžio prasme kirmijantį žmogaus gyvenimą.

Žmogaus ar sužeisto gyvūno guolis?

„Nebegaliu tylėti matydamas, kas vyksta“, - antradienį į redakciją paskambinęs kalbėjo Satkūnų seniūnaitijos seniūnaitis Audronis Ivaška.

Pasipiktinusio žmogaus reakciją sukėlė situacija, kad pas vienišą 82 metų keistuolį apsilankiusi seniūnijos, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenės ir giminių atstovų komanda paliko visa, kaip radę... Esą net į žmogaus būsto vidų bijoję užeiti, kad kuo nors neapsikrėstų ar blusos neužpultų.

„Nieko jie nematė, tik girdėjo, ką pasakojau. Tą ir jums persakė. Kaip jie gali eiti į landynę, jei važiuodami į tokią vietą avi baltais bateliais?“ – ironizavo A. Ivaška. Pasak jo, į Žalgirio viensėdį važiavo Papilio seniūnas Renas Čygas.

Su juo – seniūnijos socialinio darbo organizatorė Rita Valbasienė, kaimo bendruomenės pirmininkė Lina Masilionienė, ūkininkių atstovė Irena Zablackienė, senolio Petro brolienė Irena Kabutavičienė ir pats seniūnaitis.

Patyręs, kad seniūnijos organizuota komanda lyg ir pripažįsta situacijos beviltiškumą, vyras kalbėjo sunkiai valdydamas emocijas. Kvietė korespondentę kartu su juo važiuoti į Žalgirio viensėdį ir pažiūrėti į jo iškuoptos senolio lovos turinį. Ūkininkas ją sukrovęs į kieme esančią senutėlę traktoriaus priekabą.

„Šiūpeliu“ kabinau iš lovos pūvančius skudurus, kuriuose raitėsi kirmėlės. Ar galima manyti, kad pats žmogus tokį gyvenimą pasirinko, ir todėl ničnieko nedaryti? Baisu nepažeisti žmogaus teisių? Tai kodėl šuniukus gyvūnų globėjai drąsiai ir staigiai atima iš šeimininkų? Keturkojų važiuoja gelbėti ištisais būriais, pirmiausia paima baisiomis sąlygomis gyvenančius šuniukus, suteikia pagalbą, o jau tada aiškinasi, kas už tai atsakingas. Su žmogumi, pasirodo, yra kitaip – palieka jį gyventi su kirmėlėmis, nes neįrodyta, kad protarpiais su fantastikos pasaulio gyventojais besikalbantis senelis gali būti nesavarankiškas...“ - kalbėjo seniūnaitis.

Vienišius, juo rūpintis galinčių giminių lyg ir neturintis ar su jais susipykęs, vis labiau silpsta. Anksčiau jis dar leisdavosi į kelią pas šunis laikančią moteriškę. Mėgstančiai išgerti kaimietei Petras nešdavęs pensijos pinigus. Sakydavęs, kad jam gaila badaujančių ir moteriškės kankinamų šunelių... Jėgų netekusį ir pakelėje parkritusį vyrą radę žmonės veždavo į miško sodybą.

Meilės šunims logika tokia – paties senolio laikyti gyvuliai ne visada turėdavę ką ėsti. Prieš penkerius metus korespondentų ir įvairių institucijų matyta karvutė taip ir baigė gyvenimą tame pačiame tvarte. Karvutės senolis jau nebeužkasė sodyboje kaip kitų kritusių savo gyvulių.

„Užeikit, pamatysit gyvulio griaučius“, - sakė Audronis Ivaška. Paskutinį likusį gyvą ir aklą šunelį jis parsivežė į savo sodybą. Keturkojis dabar pas ūkininkus ir gyvena.

Nauji kaliošai ir senas gyvenimas

Seniūnaitis A. Ivaška sakė, kad pas krūmų ir miško tankmėje esantį senolį Petrą stengiasi užsukti kas savaitę, atveža maisto. Tačiau Kemėnuose su šeima gyvenantis ūkininkas tikino tikrai nesirengiantis ir neturintis galimybių įsipareigoti rūpintis žmogumi, kuriam reikia rimtos pagalbos.

Pirmadienį lovą iškuopęs seniūnaitis Žalgirio viensėdžio gyventojui nuvežė geresnės patalynės. Antradienį vežė naujus kaliošus ir naujutėles trikotažo kelnes. Viską nupirkusi iš Biržų parvežė ūkininko žmona Zita.

„Jos su guma, nesmuks“, - aiškino seniūnaitis Petrui, mūvinčiam senas sėdynę vos dengiančias kelnes. Basakojį žmogų apmovė naujais kaliošais. Senieji taip ir neatsiradę.

Priekaboje buvusį lovos turinį senukas buvo užklojęs senu polietilenu, dengusiu ropinėjančius gyvius.

Namo vidus atrodė panašus į siaubo filmo vaizdus. Visa patalynė, kurią iš vakaro atvežė A. Ivaška, buvo šlaputėlė ir dvokė. Netrukus šlapios buvo ir naujosios kelnės. Po seno žmogaus kojomis didėjanti bala rodė problemą, kurios pats žmogus neišspręstų sauskelnėmis. Jų senolis paprasčiausiai neužsimautų.

Prie pat krosnies pakuros, kelių sprindžių atstumu, esantis lovos galvūgalis įspėjo apie realią galimybę žmogui sudegti.

„Man arčiau pečiaus šilčiau“,- sakė ir tą dieną krosnį užsikūręs bei prigulti besirengęs vyras.

Kaip atrodė žmogaus būsto patalpos, kur laikomi nežinia kokio senumo maisto produktai ar jo likučiai, papasakoti neįmanoma. Tiesa, neseniai seniūnaičio atvežtų rūkytų lašinių gabalą Petras buvo įdėjęs į dėžę su dangčiu.

A. Ivaška tikino, kad realybę su fantazijomis painiojantis senukas stebėtinai gerai pažįsta ir moka skaičiuoti pinigus. Juos visada seniūnaičiui atiduodantis, kai šis atveža maisto. Prieš tai pasiklausia, kiek lauktuvės kainavo.

Socialinė problema

Biržų rajono policijos komisariate atliekamas tyrimas dėl galimo plėšimo ir vagystės, apie kurią pranešė seniūnas. Tačiau, pasak komisariato viršininko Deivido Valtario, socialinę problemą turėtų spręsti kitos sistemos darbuotojai.

„Mes giname žmogų nuo kitų žmonių, o ne nuo paties žmogaus. Yra įvairiausių institucijų, galinčių ir turinčių tuo pasirūpinti“, - sako Biržų policijos komisariato viršininkas D. Valtaris.

„Kad žmogumi būtų galima rūpinti be jo paties sutikimo, reikia, kad jis būtų pripažintas neveiksniu, tai yra negebančiu pasirūpinti savimi. Tą pripažinti gali tik teismas. Dėl to seniūnija gali kreiptis į mūsų skyrių ir tvarkyti dokumentus. Pripažinus neveiksnumą būtų sprendžiamas globėjo klausimas. Tik vargu ar atsirastų norinčių tą daryti“, - sako savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Kęstutis Knizikevičius.

Tik panašiu keliu žmogus gali būti apgyvendintas globos namuose.

Papilio seniūnijos seniūnas R. Čygas mano, kad procesas turėtų prasidėti nuo gydytojo. Į jį kreipsis seniūnijos socialinio darbo organizatorė.

Gali būti, kad senolis Petras kuriam laikui atsidurs ligoninėje, kaip jau sykį buvo.

„Gal prieš pusantrų metų seniūnija organizavo Petro išvežimą. Prieš tai aš pats jį apiprausiau...“ – sako seniūnaitis. Kaip urve gyventis, net apatinių neturintis senolis pats prausiasi... spjaudydamas į delnus. Jais patrina veidą ir kalba apie voveres...

Kas šį sykį prieš rodant medikams ryšis prausti ligonį, kuris esantis veiksnus ir pats galintis spręsti, kur ir kaip jam gyventi?

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"