„2022 metai buvo patys sunkiausi ir tragiškiausi mano gyvenime, – pasakoja biologijos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė. – Netekau darbo, kurį nepaprastai mylėjau ir kuriam buvau beatodairiškai pašventusi beveik 30 savo gyvenimo metų...“ Praradusi darbą, biologė pasijuto kaip laivas be inkaro ir visiškai nežinojo ką daryti, nes jos, 50-metės, amžiuje visiškai pakeisti savo gyvenimą yra nepaprastai sunku.

Didžiulė meilė gamtai

„Nuo mažens nepaprastai domėjausi gamta, – pasakoja Jolanta. – Ypač mane domino gyvūnų pasaulis.“ Jolanta baigė zoologiją ir nuo 1995 metų dirbo Ekologijos institute (dabar – Gamtos tyrimų centras). Tyrinėjo vabzdžius ir varliagyvius, įgijo biomedicinos mokslų daktarės laipsnį. „Buvau nepaprasta darboholikė, – prisimena gamtininkė. – Tokia, kad neretai netgi pasilikdavau nakvoti darbe.“

Pasak Jolantos, apie jokias vasaros atostogas, žinoma, negalėjo būti nė kalbos, nes pavasaris, vasara ir ruduo yra gyvūnų aktyvumo periodas, todėl reikia išnaudoti kiekvieną akimirką. Vakarais, po dienos tyrimų gamtoje, gamtininkė sėsdavo prie mokslinių straipsnių ir darbų rašymo. Toks jos gyvenimo ritmas buvo kasdien, įskaitant savaitgalius.

„Brandžiame amžiuje, būnant 37 metų, man gimė duktė, – pasakoja moteris. – Suprantama, tai kiek sumažino mano darbo krūvį, nes reikėjo skirti jai dėmesio, tačiau vis tiek darbui skirdavau nepaprastai daug laiko. Kartais miegui tekdavo tik porą valandų, nes reikėdavo viską suspėti...“

Staiga pablogėjo sveikata

Staiga netekusi mylimo darbo, kuriam buvo pašventusi 30 metų, Jolanta pajuto, kad stipriai pašlijo jos sveikata. „Pradėjau keistai jaustis, – prisimena biologė. – Pradėjo nei iš šio, nei iš to kilti temperatūra, didėti pilvo apimtis, atsirado daug kitų nemalonių simptomų.“ Turėdama biomedicininį išsilavinim,ą moteris nuo pat pradžių suprato, kad tai rimta, tačiau paniškai bijojo eiti pas gydytoją.

„Kurį laiką sukaustyta baimės nesąmoningai naudojau „stručio“ taktiką – įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas gerai, – dalijasi mintimis Jolanta. – Tačiau taip elgtis tikrai negalima ir to niekam nesiūlau daryti. Kuo anksčiau liga aptinkama – tuo greičiau galima pradėti gydymą ir pasiekti geresnių rezultatų.“

Kai vis dėlto ryžosi, tyrimų atsakymai buvo baisūs – Jolantai buvo nustatytas ketvirtos stadijos krūties vėžys su išplitusiomis metastazėmis. Pasak biologės, išgirdus diagnozę, jai nebuvo nei šoko, nei apatijos. Tik didelis liūdesys, kad jos 13-os metų dukrytė liks našlaite.

Kai artimieji nenusigręžia

„Mūsų su dukra yra labai tvirtas tarpusavio ryšys, nes daugiausiai viena ją ir auginau, – pasakoja Jolanta. – Tik noras su ja kuo ilgiau pabūti ir suteikė jėgų kovoti su sunkia liga, ištverti sekinančią chemoterapiją...“ Pasak moters, paprastai net geri draugai tokiais atvejais nusisuka, nes jiems būna sunku, nemalonu ir skaudu.

Todėl Jolanta labai džiaugiasi, kad ją supa tokie žmonės, kurie labai jautriai sureagavo į tai, kas jai atsitiko. „Būdavo netgi taip, kad man reikdavo raminti verkiančius draugus, o ne jie mane ramino, – prisimena gamtininkė. – Tai nuostabūs žmonės, kurie atėjo man į pagalbą sunkiausiu momentu.“

J.Rimšaitė: „Kurį laiką sukaustyta baimės nesąmoningai naudojau „stručio“ taktiką – įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas gerai. Tačiau taip elgtis tikrai negalima ir to niekam nesiūlau daryti. Kuo anksčiau liga aptinkama, tuo greičiau galima pradėti gydymą ir pasiekti geresnių rezultatų.“

Pasak Jolantos, ji labai nemėgsta prašyti pagalbos ir visi, kas ją pažįsta, tai žino. „Tačiau jeigu jie primygtinai man nori padėti – aš jau nebegaliu atsisakyti...“ – šypsosi biologė.

O pagalbos moteriai tikrai reikia, nes vos gali paeiti keletą žingsnių. Jolanta taip pat negali naudotis visuomeniniu transportu, nekalbant apie sudėtingesnius reikalus. „Man tikrai labai pasisekė, kad savo kelyje sutikau labai gerus ir ryžtingus gydytojus, – pasakoja gamtininkė. – Jie iškart man paskyrė chemoterapiją, kuri buvo labai sunki, tačiau bent jau pristabdė mano ligą.“

Chemoterapijos seansai Jolantai būdavo labai sunkūs. Po jų ji būdavo tokia nusilpusi, kad nepastovėdavo ant kojų.

Reikėtų padėti suprasti

„Mačiau, kad pati su savo liga niekaip nesusitvarkysiu, todėl ieškojau pagalbos, – prisimena Jolanta. – Taip mano gyvenime atsirado paliatyvi pagalba ir hospisas.“

Kreiptis pagalbos į Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą moteriai rekomendavo jos gydytojas, kurį ji mini pačiais geriausiais žodžiais. „Kai sunkiai susergi, tikrai negali susigaudyti daugybėje informacijos, kuri ant tavęs pasipila“, – pasakoja moteris.

Pasak gamtininkės, netgi tame informacijos sraute hospisas nėra nurodytas kaip pirmas ir svarbiausias pasirinkimas, todėl ligonis gali nesuprasti, kad tai yra būtent ta vieta, kurioje jam tikrai veiksmingai padės.

Neleidžia pasijusti vienišai

Susisiekusi su hospisu, Jolanta nedelsiant sulaukė pagalbos. „Vos tik susisiekus su hospisu, pas mane į namus atvyko hospiso slaugytoja Ana, – prisimena Jolanta. – Tai tikrai puiki profesionalė, mokanti ir paremti, ir padrąsinti. Ji suleido man vaistų, patarė, kokios funkcinės lovos ir vežimėlių man reikėtų, davė daug kitų naudingų patarimų.“ Pasak Jolantos, hospiso darbuotojų pagalba tuo metu jai buvo nepaprastai svarbi.

„Sunkiai sergant tikrai nuostabu, kai turi kur kreiptis, kam paskambinti, pasiklausti patarimo, – pasakoja moteris. – Jeigu kas nors rimtesnio atsitinka, hospiso slaugytoja tuoj pat atvažiuoja pas mane į namus, apžiūri, suteikia profesionalią pagalbą.“

Pasak gamtininkės, nuo pat pažinties su hospisu pradžios, ji niekada nesijaučia palikta viena su savo nelaime, visada turi su kuo pasikalbėti ir pasitarti. Jolanta iki tol nežinojo apie hospiso paslaugą lankant ligonius namuose (ne tik stacionare), kuri, jos nuomone, yra nepaprastai reikalinga.

„Hospiso medikų vizitas pas mane į namus – kaip ligoninė ant ratų, – pasakoja Jolanta. – Jie man ir vaistų suleidžia, ir slaugomąją medžiagą duoda, ir pamoko, kaip tvarsliavą naudoti, perrišimą atlikti. “

Pasak moters, hospisas išgelbėjo jai gyvybę, kai ne taip seniai įvyko sunki komplikacija ir sepsis. „Tada pasijutau labai blogai, tačiau kažkaip neskubėjau kviesti greitosios, – pasakoja Jolanta. – Atvažiavę hospiso medikai apžiūrėjo mane ir patys tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą. Pasirodo, kad viskas buvo labai rimta ir aš buvau per plauką nuo mirties. Nežinau, ar būčiau išgyvenusi, jeigu ne jų pagalba...“

Išmoko džiaugtis kiekviena diena

Jolanta dabar stengiasi negalvoti apie tai, kas bus ateityje, bet džiaugiasi kiekviena diena su savo dukra. „Sakoma, kad nėra nieko baisiau, nei sužinoti savo likimą ir tai, kas nutiks mums ateityje, – kalba moteris. – Jeigu žmonės apie tai sužinotų, jie negalėtų toliau gyventi ir ištverti to, ką žino...“

Pasak gamtininkės, atsigręždama į praeitį, ji dabar visai kitaip žiūri į savo gyvenimą ir supranta savo padarytas klaidas. Jolanta sako supratusi, kad reikia mylėti savo darbą, tačiau kartu būtina nepamiršti ir šeimos, savo sveikatos, ja rūpintis.

„Jeigu paaukoji visą gyvenimą darbui, gali skaudžiai nusivilti, – kalba biologė. – Darbas nuo tavęs nusisuks pirmiausia, kai tik tapsi ten nereikalingas. O sugadintos sveikatos ir bemiegių naktų, atplėštų nuo šeimos, tau niekas nesugrąžins...“ Jolantos nuomone, tėvai labai daug praranda, kai plėšosi keliuose darbuose tam, kad užtikrintų vaikų ateitį, tačiau dėl savo užimtumo neturi laiko pabūti su vaikais, su jais pabendrauti.

„Tokia kaina uždirbami pinigai tikrai yra to neverti, – dalijasi mintimis moteris. – Jie neatstos to artimo bendravimo, kuris kiekvienam vaikui yra būtinas.“

Du svarbiausi pasirinkimai

Pasak moters, sužinojus, kad susirgo sunkia liga, jai beliko du pasirinkimai. Pirmas – visas jai likusias dienas verkti, liūdėti ir laukti mirties. Antras – džiaugtis kiekviena diena, kai matai saulę, artimus ir mylimus žmones, džiaugtis kiekviena smulkmena, kurios anksčiau nepastebėjai.

„Aš nutariau negalvoti apie ateitį, kurios gali nebūti, ir džiaugtis kiekviena diena, – kalba gamtininkė. – Pasiramstydama dviem lazdom išeinu pasivaikščioti į botanikos sodą pasigėrėti augalais, o jeigu to padaryti pati negaliu – paprašau draugų ar artimųjų mane vežimėliu nuvežti pažiūrėti, kaip žydi sakuros...“

Tai, kas atsitiko Jolantai, gali atsitikti kiekvienam iš mūsų ar mūsų artimiems žmonėms. Sunki liga bet kuriuo metu gali į šipulius sudaužyti mūsų gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią. Hospiso darbuotojų pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Parengta pagal Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso informaciją