Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Gyvename pereinamąjį metą“

Su kultūrologu, rašytoju, politikos apžvalgininku Vytautu Rubavičiumi šįsyk kalbėjomės apie Lietuvoje akivaizdžiai stiprėjantį netikrumo dėl savo valstybės, tautos, šeimos, visų mūsų rytdienos jausmą. Netikrumą didina ne tik karas Ukrainoje ir galimos jo pasekmės, bet ir nuojauta, ar kartais netapome prieš mūsų akis dar tik besiskleidžiančių esminių pokyčių pasaulyje liudininkais.

Dėl karo Ukrainoje Lietuva tampa naujo Šaltojo karo pafrontės valstybe. Kaip tai pakeis mūsų gyvenimą?

Vyksta sudėtingi dalykai, matome vyksmus įvairiuose lygmenyse. Globalizacijos eižėjimas, kurį sukėlė geopolitikos ir civilizacinių santykių dinamika, imperinių darinių prisikėlimas ir jų varžytuvės dėl vietos po saule ir pasaulio persidalijimo, sąlyginis globalios galybės – Jungtinių Amerikos Valstijų – silpnėjimas, o sykiu kitos galybės – Kinijos – iškilimas atvedė mus į savotišką pereinamąjį metą. Matome, kad jis yra paženklintas įvairiausių konfliktų, tarp jų ir karinių, gausėjimo. Kol tie konfliktai buvo toliau – Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afganistane – atrodė, kad tai mūsų neliečia. Bet staiga viskas pasisuko į Europą. Tai buvo galima numatyti: kai kurie mąstytojai jau senokai Ukrainą buvo įvardiję kaip galimo didelio karinio konflikto židinį, kurį įžiebsianti Rusijos agresija. Stiprėjanti Rusijos imperinė savimonė niekaip negali apsieiti be Ukrainos, kuri tampa Rusijos kovos su Europa ir Vakarų pasauliu arena. Dabar matome, kad tokios įžvalgos pasitvirtino. Kita galima konflikto linija, kuri irgi buvo pažymėta prognozėse, tik apie ją nelabai buvo kalbama, – Pabaltijys. Mums nėra paslaptis, kad ir geopolitiniame, ir kultūriniame Rusijos mentalitete esame išlikę kaip „Severo-Zapadnyj kraj“ – Šiaurės vakarų kraštas. Mes to nepakeisime, jei nesikeičia tarpvalstybiniai ir didieji imperiniai santykiai. Rusija senokai rodė aiškius ženklus, kad stengsis „susitvarkyti“, su Ukraina tačiau Vakarai stengėsi „nepastebėti“ jos agresyvumo, ramindamiesi įvairiais pagraudenimais ir juokingomis sankcijomis. O juk kuo atviriausiu kariniu būdu Ukraina buvo užpulta jau 2014 metais, atplėšus Krymą ir dalis Donecko bei Luhansko sričių. Dabar galima tik svarstyti, kiek ukrainiečių gyvybių ir miestų būtų buvę išsaugota, jei Ukraina būtų bent prieš pusmetį gavusi dabar pradėtą teikti ginkluotę... Taigi, gyvename pereinamąjį metą, ir jis nežada gerų dalykų ateityje. Pasaulis sparčiai keičiasi, konfliktinių židinių gausės, gyvenimo lygis daugelyje šalių kris dėl įvairių ekonominių, aplinkos degradavimo sukeliamų sunkumų. Jau dabar regime kai kurias anksčiau prasidėjusių vyksmų sukeliamas pasekmes: nesustojantis pinigų spausdinimas ir infliacija, viduriniosios klasės nykimas, varguolių didėjimas Europos šalyse ir visame pasaulyje. Ritasi migrantų bangos, dabar – ir sąmoningai Rusijos žudomų ukrainiečių vijimo iš savo gimtųjų kraštų būriai. Šitai taip pat turės ilgalaikes socialines, ekonomines ir politines pasekmes. Rusijos kaip naujos Šiaurės Korėjos vaizdinys mus galėtų iš dalies guosti, bet ar Rusija norės tapti Šiaurės Korėja? Manau, kad ne. Tad gali stengtis tokio likimo vengti mums nemaloniais didvalstybinio šantažo būdais. Nors jos civilizacinis „užsivėrimas“ jau dabar įsibėgėja.

Bet ar ji dabar turi kitą pasirinkimą?

Didelei šaliai visada esama galimybių, tačiau vykstant tokiam staigiam pasauliniam geopolitiniam poslinkiui jų mažėja. Atkreipkime dėmesį, kaip paspartėjo Europos politikų sprendimų priėmimo greitis. Dar visai neseniai apie atsijungimus nuo rusiškų dujų bei naftos, nuo kitokių jos išteklių ir didžiulės rinkos buvo kalbama kaip apie kelerių metų perspektyvą, o viskas vyksta jau dabar. Dar net nepradėjus veikti amerikiečių įvestoms sankcijoms, rusų partneriai nutraukia kontraktus įvairiose šalyse, atšaukia ilgalaikes sutartis. Rusijos sumanymu, Ukrainos užpuolimas turėjo paskatinti tokią pasaulinę geopolitinę pertvarką, kurioje Rusija  užsitikrintų sau vietą atsirandančioje naujoje pasaulio tvarkoje kaip trečias didysis žaidėjas kartu su JAV ir Kinija. Kadangi Rusijos ekonomika neprilygsta Kinijos ekonomikai, nors dar prieš 40 metų buvo visai kitaip, o kitos jos galios nesulyginamos ir su Jungtinėmis Valstijomis, belieka viena galia – ryžtas smaugti savo kaimynus, kelti konfliktus ir mojuoti branduolinio ginklo vėzdu, rodant pasauliui savo naująją imperinę didybę. Su ta galia pasaulis vienaip ar kitaip skaitėsi ir turės skaitytis. Tačiau klausimas – nusileidžiant ar ieškant veiksmingų atsakų ir stengiantis užbėgti agresoriui už akių? Jau svarstomi ir kai kurie Rusijos byrėjimo scenarijai. Tačiau nepamirškime, kad Rusijos byrėjimas taip pat gali būti nepaprastai pavojingas jos kaimynams. Byrant didelei galiai, jos nuolaužos gali taip trinktelėti, kad baisu net pagalvoti.

Matome, kiek neapykantos ir žvėriškumo savo kaimynams, kuriuos anksčiau vadino broliais, yra pritvinkusi ir rusų tauta, ir Rusijos politinis elitas. Tą atskleidė karas Ukrainoje. O kokia neapykanta ten veši vadinamiesiems „Pabaltijo fašistams“? Atgimusi „denacifikavimo“ sąvoka juk skirta ne tik Rusijos tautai ideologiškai maitinti, bet ir kurstyti tą agresyvumą, kuris susiejamas su laimėjimu Antrajame pasauliniame kare. Kitas dalykas – šita sąvoka buvo skirta ir Vokietijai: nesikiškite, mes juk „denacifikuojame“! Ir matėme, kad Vokietija – didelė šalis, kamuojama didelių kompleksų, – ilgai nedrįso atverti akių ir susivokti baisioje tikrovėje. O vokiečiams ji keleriopai baisesnė – juk Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną lepino Angela Merkel. Kaip tik vokiečiai įtvirtino pražūtingą Europos „šrioderizavimo“ politiką, kuri leido Rusijai ne tik pakabinti Europą ant energetinių išteklių kablio, bet ir veiksmingai manipuliuoti daugelio šalių politiniais elitais ir visuomenine sąmone. Tačiau panaši „šrioderizacija“ ryškėja ir Vakarų santykiuose su Kinija, kuri sėkmingai naudojosi vakariečių besaikiu godumu. Juk „belytis“ godumas ir yra pagrindinis Vakarus persmelkusios korupcijos veiksnys. Kinija savo atstovų išsakomais svarstymais jau ima suvokti, kad Ukraina tampa pasaulinės geopolitikos veiksniu, tad kinams nepavyks ilgai balansuoti, neišsakant savo aiškios pozicijos, – jau dabar, nujausdamas galimas antrinių sankcijų paketų pasekmes, vakarietiškasis ir kitoks investicinis kapitalas ima trauktis iš Kinijos. Didžiųjų galių ir valstybių santykiai imami vertinti pirmiausia Ukrainos palaikymo matu, kurio niekam nepavyks išvengti.

Tai didžioji geopolitinė Ukrainos pergalė, sujaukusi Rusijos blickrygo planą – juk jei vadinamoji „operacija“ būtų pasibaigusi per tris–penkias paras, – rusų desantininkai buvo pasiėmę ir paradinę uniformą, – tai pasauliui nespėjus atsitokėti jau būtų vykusios neva „derybos“ su statytiniais dėl naujų santykių, europiečiams lengviau atsidusus: krizė praėjo, galime ramiai gyventi. Tačiau stebėtinai ryžtingas, sakyčiau, Dievo piršto laiminamas ukrainiečių pasipriešinimas juo toliau, juo labiau atskleidė tikrąjį rusų imperinio agresoriaus veidą, parodė jo zverinnyj oskal sobornosti. Toks jis ir yra, tik kuriam laikui nuslepiamas. Juk jie patys pripažįsta esanti okupacinė, nesiliaujanti plėstis imperija, neturinti jokio gailesčio nei kaimynams, nei saviems. Nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų planingai išnaikinusi tiek savųjų žmonių, taip nuo žemės paviršiaus trynusi bažnyčias ir tikinčiuosius – prisiminkime stalinizmo vidaus ir tarptautinę politiką, kurios įrankius pasitelkia šių dienų Rusijos vadovas. Prisiminkime Afganistane vykdytas žudynes, čečėnų naikinimą. Stalininės politikos atgimimas buvo pastebimas jau nuo šio amžiaus pradžios, kai tik naujasis Rusijos vadovas apsiprato Kremliuje. Tačiau primygtinai buvo stengiamasi to nematyti, tikintis – rassasiotsa. Trumpam atsigrįšiu į praeitį ir aš. 2005 m. Rusija paskelbė didįjį pergalės prieš fašizmą 60-mečio minėjimą ir kvietimą pasaulio lyderiams bei kaimyninių valstybių vadovams atvykti. Atsiliepdamas į Tomo Venclovos raginimą mūsų prezidentui Valdui Adamkui vykti Maskvon ir raginimą nepasiduoti lietuvių vos ne prigimtinei „rusofobijai“, nes Rusijos visuomenė esą sparčiai demokratėjanti, viešai išsakiau savo raginimą nevažiuoti, nes tas šventimas sumanytas kaip stalininės rusų istorijos ir Europos pavergimo pagarbinimas, tvirtinantis stalininės politikos šaknis. Dabar anų laikų kaltintojai „rusofobija“, o jų buvo nemenkas būrelis, apie rusofobiją nebeužsimena. O neva sparčiai demokratėjusios visuomenės vaikai tapo Ukrainos gyventojų skerdikais.

Šiuo metu pasaulį užtvindė žudynių Ukrainoje vaizdai, kurie kelia siaubą, tačiau sykiu stiprina pasiryžimą bendromis jėgomis būtinai įveikti agresorių. Linkime pergalės Ukrainai, kuri gina ir mus, senąją Lietuvos Didžiąją Karalystę, norime, kad greičiau baigtųsi žudynės bei nesuvokiamo žiaurumo Ukrainos naikinimas, tačiau ir turime nepamiršti, kad tai yra sąmoninga Rusijos politika – Europai kuriama tam tikra „geopolitinė krizė“: į Vakarus varomi žmonės, kad Europa prisiimtų kuo daugiau pabėgėlių, ir kad kuo daugiau jų nebegrįžtų į tėvynėje išdegintas vietas. Ukrainos atstatymas juk bus ilgas ir labai brangus, kad ir kaip būtų vėliau. Tačiau kol kas Rusija negalvoja apie pasekmes sau – nei ukrainiečiai, nei pasaulis ilgai neužmirš rusų su pasimėgavimu rodyto žvėriškumo, jis bus įrašomas naujojoje Ukrainos ir Europos istorijoje. Ukrainoje po kurio laiko neliks jokio rusiškumo, jokių rusų kultūros ir maskvietiškosios pravoslavybės šaknų – šitai bus laikoma „absoliutaus blogio“ bei Antikristo apraiškomis. Rusakalbiai Ukrainos gyventojai savo vaikus jau ves į ukrainietiškas mokyklas, nes rusų kalbą net vaikai jau dabar suvokia kaip jų tėvus ir draugus žudančių, juos iš gimtųjų vietų vejančių „priešų kalbą“. Beje, šitie vaizdai gal padės atsipeikėti ir kai kuriems Rusijos kaimynams, ypač baltarusiams – štai ką rusai išdarinėja ne tik su jiems neįtinkančiais savo broliais, bet ir tautiečiais, Ukrainos rusais, kurie neišėjo jų pasitikti.

Manote, kad vis dėlto bus susitarta dėl taikos? Daug kam atrodo, kad Rusija tiesiog tempia laiką ir kaupia naujas jėgas puolimui.

Kad ir kokie būtų tarpiniai susitarimai, Rusija kurį laiką (gal iki kokio vidinio perversmo, kurį paskatins stalininio pobūdžio armijos vadų valymas?) stengsis, kad Ukraina, net ir nutraukus raketų smūgius ir karinius veiksmus, būtų palikta kaip kraujuojanti žaizda, kaip Rusijos visą laiką pasaulio akivaizdoje smaugiama šalis. Kad pasaulis šiurptų. Tada dėl dalies tokio smaugimo „įrankių“ būtų galima tartis su Vakarais – keisti į tam tikras sankcijas. Tad Rusijai atsivertų naujų galimybių veikti tokiais būdais, kokių pasaulis anksčiau nelabai įsivaizdavo. Niekas nebūtų patikėjęs, kad tokius dalykus bus galima išdarinėti XXI amžiuje. Bet Rusija parodė, kad galima. Dabar paskelbtos naujos sankcijos, aišku, stums Rusijos ekonomiką į didelę duobę – juk nutraukiami visi ekonominiai ryšiai, tad Rusija taps savotišku Kinijos priedėliu, nes tikimasi, kad Kinija turės jai padėti, maitinti, rūpintis kitais dalykais. Tačiau vargu ar viskas taip ir vyks – juk kinams Rusijos silpnėjimas į naudą, jie turi savų istorinių sąskaitų. Kuo labiau ekonomiškai silpsta Rusija, tuo plačiau Kinijai „atsiveria“ Sibiras. Juk ten praktiškai demografinis vakuumas – nuo Uralo iki Kurilų gyvena tik 30 milijonų žmonių. Pagalvokime apie 1,4 milijardo gyventojų Kinijos demografinį spaudimą. Anksčiau ar vėliau tą spaudimą sulaikanti strateginės partnerystės membrana plyš, nes Rusija nebeturi ir kuo sieną su Kinija saugoti. Juolab kaip apsaugoti ją nuo šimtų milijonų? Ką su jais daryti, jeigu jie pradeda eiti ir keliasi gyventi į Sibirą? Mes galime pamatyti tokius šimtų milijonų žmonių persikraustymus, kokių negalėjome net įsivaizduoti.

Dėl maisto trūkumo padidės ir migracijos iš Afrikos į Europą srautas. Ukraina – viena iš pasaulio maitintojų, o Rusija yra sąmoningai numačiusi tokį Ukrainos naikinimą, kad ji daugelyje vietų negalėtų net pradėti sėjos. Nori palikti išdegintą žemę, nori sugriauti Ukrainos ekonomiką, kad jos išlaikymas gultų ant Vakarų šalių pečių. Čia bus didelė problema. Kad ir kokios turtingos būtų Vakarų šalys, jų gyventojai taip pat pajus Ukrainos bėdą – ekonomiškai, politiškai, geopolitiškai. Tačiau iš pat apačių Vakarų šalyse kyla pasiryžimas mokėti tam tikrą savo gerovės kainą dėl pasaulinio agresoriaus sutramdymo: žmonės ima jausti, kad Ukrainos kova yra už mus visus.

Ar Vakarai pajėgtų politiškai ir ekonomiškai izoliuoti Rusiją?

Norint atsakyti, reikėtų daugiau analizės ir svarstymų. Juk Geležinę uždangą gali įvesti tada, kai esi daugeliu atžvilgių pranašesnis. Bet tas priešininkas gali nesileisti už jos paliekamas. Labai sunkiai įsivaizduoju, kaip tokia uždanga būtų įmanoma mūsų regione dėl Kaliningrado srities anklavo. Ir visą laiką egzistuos Suvalkų koridoriaus, kaip taikinio, grėsmė. Suvalkų koridorius, manau, masina Rusijos generolus kaip hibridinė erdvė konfliktams kurti. Vis dėlto šiuo metu ryškėjantis civilizacinė Rusijos atmetimo slinktis rodo tokią izoliaciją jau vykstant. Sankcijos yra daug gilesnio vyksmo apraiška, kurios pasekmių net negalime numatyti. Gali būti, kad istorijos lemta Ukrainai savo krauju tapti rusiškosios imperijos duobkasiu. Rusija išliktų, tačiau jau kitokio pavidalo. Tačiau pažvelgę į Rusijos geopolitinės įtampos kūrimo vektorių matome, kad jis veda į Pabaltijį, kuris ilgam išliks kaip galima Rusijai patogaus karinio konflikto zona. Kai kalbame apie įvairius atgrasymus, turėtume suvokti labai aiškų dalyką: visos atgrasymo operacijos vyktų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, o ne Rusijos, teritorijoje. Rusijos pajėgų išstūmimo, kažkokių jos dalinių užkardymo veiksmai vargu ar persikeltų į jos teritoriją, nes ji aprėpiama tik kinams. O jei būtų svarstoma apie branduolinį atsaką Rusijai, tai reikėtų svarstyti ir apie tai, kaip po to atsako mes gyvensime.

Iš to, ką pasakėte, atrodo, kad tas netikrumo jausmas dėl Lietuvos ateities dar labiau stiprėja...

Apie tokius dalykus tiesiog reikia blaiviai svarstyti, nes negali pasitenkinti vienokiu ar kitokiu geresnės išeities vaizdiniu. Ukrainiečiai taip pat ilgai manė, kad tokio karo negali būti, nors įspėjimų būta ne vieno. Prisimena ir didžio rusų kino režisieriaus Aleksandro Sokurovo, berods, 2007 m. išsakytas įsitikinimas, kad rusai anksčiau vėliau neišvengiamai žiauriai puls ukrainiečius. O ir Europos Sąjungos politikams atrodė, kad išorinė siena esanti atgyvena, kad ji varžanti laisvą žmonių judėjimą ir bendravimą. Skaudžiai paaiškėjo, kad reikalinga. Pasirodo, geopolitikoje neveikia ES nuostata, kad pirmiausia – ekonomika, o visa kita galima išspręsti visiems į naudą, nesvarbu, kad korupciniu būdu. Svarbesni pasirodė ne ekonominiai ir naudos, o jau senokai ryškėję geopolitiniai veiksniai ir geopolitinės strategijos vaizdiniai. Kai žvelgi į praėjusių 30 metų laiką, labai aiškiai matai, kad ir ES politikai, ir pareigūnai, ir verslininkai kartu su Kremliumi melžė ir Rusiją, ir Ukrainą, kuri tapo juodąja korupcijos skyle. Rusijai pavyko pasitelkti vakarietišką godumą saviems korupciniams tikslams ir „pakabinti“ Europos Sąjungą ant energetinių išteklių kablio. Dabar regime, kaip sunku nuo jo nusikabinti. Tačiau visiškai įmanoma, sutelkus bendras jėgas ir protą. Jau prieš 10–15 metų buvo aiškiai matyti, kad viskas juda į tą pusę, ir jei Europa pasikabins ant to kablio, bus visiškai priklausoma nuo Rusijos. Dalis ES politinio elito, taip pat ir kairuoliškojo, genderistinio, buvo prorusiški. Dabar dalis nors ir sunkiai, bet atsipeikėja. Tačiau esama ir mums, vakariečiams, nemalonių vietinių dalykų – kovos su Rusija pavyzdžiu ir pas mus imamos riboti tam tikros pilietinės laisvės, tarp jų ir žodžio laisvė. Svarstymų, pasisakymų interneto portaluose sekimai tarsi yra su pliuso ženklu – ieškoma „kenkėjų“, o nepatogius klausimus keliantiems tuoj prikabinamos „kremlinių“ etiketės. Logika tokia pat, kaip ir Rusijoje. Cenzūra ir savicenzūra mums taip pat turės kultūrinių ir politinių pasekmių.

Kokios galėtų būti to netikrumo dėl artimiausios, o gal ir tolimesnės Lietuvos ateities išraiškos? Gal kapitalo, žmonių emigracija, ekonomikos smukimas dėl prekybos su Baltarusija ir Rusija apribojimo ar nutraukimo? Kaip keisis Lietuvos tautinė sudėtis, ar negresia mūsų valstybei suslavėti jau persikėlus ir persikeliant į ją gyventi vis daugiau iš savo tėvynių bėgančių rusų, baltarusių, ukrainiečių?

Taip, tokie vyksmai dabar išties paspartės, ir bangos bus vis didesnės. Egzistuoja vienintelis kultūrinis procesas, kuris padėtų mums išlikti kaip tautai: tai lietuvybės stiprinimas. Bet iš savo valdžios veiksmų mes matome, kad lietuvybė kaip buvo silpninama, taip ir tebėra. Čia galima prisiminti ir abėcėlės keitimą, valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą, nenorą plėtoti realios savivaldos. Tą sako ir esmingiausi dalykai: pavyzdžiui, juk mūsų tauta jau prarado konstitucinį balsą – seniai nebeturime konstitucinio Referendumo įstatymo. Kitaip tariant, tauta nebeturi kaip reikšti savo nuomonę. Tai rodo, kad ji visiškai nebeturi savimonės, nebegali pakilti jokiems saviorganizacijos veiksmams. O tai reiškia, kad ji yra sąmoningai politiškai silpninama. Silpninama visų dabartinių grėsmių ir iššūkių akivaizdoje. Tokia yra mūsų politinio sluoksnio politika. O kai pasižiūrime į to sluoksnio šaknis, matome, kad turime palikuonis, vaikus ir anūkus tų žmonių, kurie tarnavo anos santvarkos represinėse struktūrose. Ir jie kuo puikiausiai suvokia europinio politinio elito nuostatas – ištautinti ir išvalstybinti valstybes, silpninti jas, kuriant bendrą ES darinį. Šito taip ir nepavyko padaryti, nes jis pasirodė esantis politiškai neveiksnus dabartinių iššūkių akivaizdoje. Nežinau, ką reikėtų galvoti tam politiniam elitui žiūrint į įvykius Ukrainoje, į Lenkijos ir Ukrainos suartėjimą. Toks suartėjimas ES taip pat bus rimtas politinis iššūkis, nes jis vyksta nacionalumo ir nacionalizmo pagrindu. Nes tik nacionaline jausena, kuri dabar nepaprastai sustiprėjo Ukrainoje, įmanoma gintis nuo Rusijos agresijos. Ukrainą gina nacionalizmas, o ne žmogaus teisės, tolerancija lytinėms mažumoms ar genderizmo ideologija. Gina sveikas, tautos savisaugą išreiškiantis nacionalizmas. Juk ką pagrindiniu priešu įvardijo Putinas? Ukrainos nacionalistus, kuriuos reikia naikinti. Juk dar ir šiuo metu didvyriškai Mariupolį ginančius „Azovo“ būrio karius kai kurie žiniasklaidininkai neužmiršta įvardyti „kraštutiniais nacionalistais“... Kaip tik prieš tokį Tėvynę ir tautą besąlygiškai ginantį nacionalizmą nepaliauja kovoti dalis mūsų kultūrininkų, tarp kurių skambiausias ir paveikiausias yra minėto Tomo Venclovos balsas. Jie nesiliauja šmeižę iškilaus Lietuvos patrioto Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimą, tepdami jį sovietinių represinių organų pagamintais „Holokausto dalyvių“, „fašistų pagalbininkų“ dažais. Tereikia tik įsiklausyti į panegirikas, išsakytas pristatinėjant Silvijos Foti knygą „Vėtra Lietuvos šalyje“, kurioje tarsi autobiografiniu būdu išsakomi visi sovietiniai, o dabar jau visiškai putiniški nacionalinių didvyrių apibūdinimai. Nesigėdinant tokie šmeižtai kartojami ir knygos pristatymuose, nepaliaujamai įrodinėjant, esą Noreikos istorinė reikšmė yra „greičiau mitas“. Tikslas aiškus: tautos ir valstybė istorija be pasiaukojusių didvyrių – jau nebe istorija, o beletristika.

Ar neatrodo, kad mūsų politikai įvairiomis krizinėmis situacijomis, susijusiomis su ES ir NATO kylančiais iššūkiais, dažnai demonstratyviai bėga prieš traukinį reikalaudami vis radikalesnių sprendimų, vis principingesnės pozicijos, nerasdami laiko pagalvoti, kaip tai atsilieptų nacionaliniams mūsų valstybės ir tautos interesams? Gal toks lakstymas bėgiais prieš traukinį jau erzina ir ES bei NATO politinius mašinistus, gal ir jiems patiems jau trūksta resursų, noro didinti eskalaciją? Ar kartais neliksime nustumti nuo geopolitinių bėgių?

Į šį klausimą, nepaisant visų patikinimų ir užtikrinimų, labai sunku atsakyti. Pamatysime artimiausioje ateityje. Bet ta Lietuvos politikų karingumo retorika kenkia pačiai Lietuvai. Pirma, ji erzina ir priešininkus, ir pradeda erzinti ne tokius karingus, labiau karinius ir politinius žingsnius linkusius apgalvoti sąjungininkus. Antra, ji dirgina ir pačią visuomenę, keldama dar daugiau netikrumo. Daug prastų dalykų buvo padaryta ir santykiuose su Baltarusija, kai bėgome pirma traukinio, kai jis net nevažiavo. Kam reikėjo daryti save Baltarusijos žmonių priešais? Reikėjo pagalvoti, kad Baltarusijoje yra ne tik Lukašenka ir valdantysis politinis elitas, bet ir paprasti žmonės, kurie taip pat žiūri į sankcijų reikalavimus kaip į priešiškus valstybei ir jų gyvenimui veiksmus. Visados norisi išsakyti paprastą mintį, kuria, manau, politikoje reikėtų labiau vadovautis: daugiau darbo, mažiau retorikos. Galima tą patį darbą padaryti garsiai neskalambijant. Ir tada būna daug daugiau naudos. Kai diktatoriaus viešai neišplūsti, dar gali su juo kalbėtis, nors jis ir žino, ką tu darai, kad laikaisi sankcijų ir pan. Bet kai viešai jį kažkaip išvadini pasaulinėje spaudoje, tada su tavimi jau nebebus kalbamasi. O kalbėtis net ir su Putinu, ko gero, dar yra linkę dauguma Vakarų šalių vadovų, nors ir vadina jį „karo nusikaltėliu“. Prisiminkime ir Vakarų diplomatijos istoriją: juk ir su Afrikos šalių prezidentais – žmogėdromis buvo bendraujama, deramasi. Ir deimantus iš jų pirkdavo aukščiausio rango prancūzai, olandai ir kiti vakariečiai. Pasaulis ir anksčiau buvo sudėtingas, bet šiuo metu jis nepaprastai painus, perėjęs į kažkokį labai žiauraus persitvarkymo etapą. Neužmirškime, kad niekur nedingo ir klimato kaita, be šio karo pasekmių, laukia dar ir ekologinės krizės. Tačiau svarbus ir kitas dalykas – Ukrainos pasipriešinimas keičia politinę retoriką, randasi daug daugiau tiesaus kalbėjimo, daiktus imant vadinti savo vardu. Tik svarbu nuolat turėti omenyje ilgalaikę perspektyvą, juk su šios dienos pasakymu ar vertinimu niekas nesibaigia.

Daugiau nei mėnuo mūsų TV eteris pilnas karo vaizdų iš Ukrainos, su jais gulamės ir keliamės, visi kalba apie rimtą grėsmę Lietuvai, bet štai krašto apsaugos ministrą naujausiais „Vilmorus“ duomenimis palankiai vertina 40 proc. visuomenės, prieš mėnesį tokių buvo 28 proc. Premjerę palankiai vertina dar mažiau – tik 36 proc. Kaip tai suderinti?

Čia yra visuotino netikrumo išraiška. Vienas pagrindinių Lietuvos žmonių netikrumo jausmo šaltinių ir veiksnių yra nepasitikėjimas valdžia bei šios silpnumas. Karinga retorika ir skystos galios. Lyderių stoka. Žiūrėkite, kai tik pasirodo koks stipresnis žmogus viešojoje erdvėje, kad ir Saulius Skvernelis – kaip staigiai jis gali suorganizuoti grupę žmonių, politinių atskilėlių, subėgusių iš kitų partijų, ir iškilti į reitingų viršūnes. Tai rodo, kad žmonės nori stipresnio lyderio, kuris ir stipriai kalbėtų, ir stipriai veiktų, kad visi matytų, jog jis moka tą daryti. Nematome didelės mūsų karinio elito išminties, nematome jos ir dabartinėje Vyriausybėje. Ir tai tęsiasi jau gana seniai. Visuomenė negali būti nei stipri, nei užtikrinta, jei nepasitiki ir teismais, teisingumu. Manau, turėtume labai gerai pagalvoti ir stiprinti lietuvių dvasią, kuo greičiau priimdami būtinus konstitucinius įstatymus, stiprindami savivaldos daigus, kad žmonės patys imtųsi tvarkytis. Tada ir savo kraštu jie labiau pasitikės, laikys jį ne šiaip gyvenama teritorija, o šventa tėviške, šventa Tėvyne. Tam reikalingas stiprus posūkis į lietuvybės ir nacionalinės valstybingumo jausenos stiprinimą, o ne į Partnerystės įstatymą bei Stambulo konvenciją. Su Stambulo konvencijos vėliava mes Ukrainai tikrai niekuo nepadėsime, o savą visuomenę neabejotinai susilpninsime.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video