Politika ir grožio procedūros – neatskiriami dalykai. Politikai nori ne tik patys atrodyti gražūs – jiems rūpi, kad ir jų vykdoma politika visuomenės akyse atrodytų patraukli ir nepriekaištinga. Tik kas visuomenei brangiau kainuoja – politikų ar politikos grimavimas?

Grimas ir pūliai

Tęsiantis skandalui dėl buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės šeimos verslo ryšių, apie kuriuos vis sužinome naujų stebinančių dalykų – tai apie politikės deklaracijose einant ministrės pareigas nenurodytą vieną savo vyro įmonę, tai apie tos įmonės sudarytą sutartį su vienu Rusijos finansiniu nusikaltėliu – pernelyg įsitraukusius į jau kriminaliniu trileriu virstančią lietuviškų siužetų seką vis atkakliau už peties purto kiti naujienų konvejerio darbininkai: ei, ar dar nenusibodo? Pažiūrėkit, skandalas ir prezidentūroje, ne tik pas konservatorius! Ir iš tiesų – pasirodo, prezidentūroje įdarbintos trys grožio specialistės, kurios rūpinasi ne tik prezidentu, jo komandos nariais, bet ir pirmosios ponios išvaizda.

Va čia tai bent! Dieve Dieve, kas mūsų Lietuvėlėje darosi! Prezidentūroje už mokesčių mokėtojų pinigus darbuojasi kirpėja ir dvi grimerės! Nei gėdos, nei sąžinės! Jei populiarus interneto portalas, pranešęs tokią žinią savo skaitytojams, iš jų tikėjosi būtent tokios emocinės reakcijos, bent iš dalies nustelbiančios susidomėjimą istorija, kurioje figūruoja daugelio vertinimu gražiausia konservatorių politikė, neva artima ir premjerei, ir partijos lyderiui, būtų galima suabejoti, ar tokie lūkesčiai išsipildė. Nebent iš dalies: visuomenė supranta, kad, nepaisant dirbti tautai iškilmingai prisiekinėjančių politikų, jie irgi žmonės, jų pirštai taip pat į save lenkti, ir garantuoti, kad jų nagučiai bus lakuojami ne mokesčių mokėtojų sąskaita, galėtų nebent tų pačių pirštų nukapojimas priešais TV kameras iškart po priesaikos Seime. Bet tokia profilaktika, matyt, nepatiktų nei patiems politikams, nei jų rinkėjams, tad grožio procedūras prezidentūroje, už kurias sumokame visi, ko gero, dažnas sutiktų laikyti tam tikra socialinės paramos ponui prezidentui, pirmajai poniai ir visai prezidentūros komandai forma. Ar gaila susimesti vargingiau gyvenantiems?

Politinės fizikos dėsniai sako, kad garsiausiai moralizuojantys kitus dėl skaidrumo patys greičiausiai apauga privilegijomis, tarp jų ir tokiomis menkomis, kaip galimybė be eilės apsikirpti ar pasidaryti profesionalų makiažą tiesiog darbo vietoje. Kita vertus, lietuviško politinio cirko palapinėje žiūrovai yra matę dar ne tokių numerių. Matyt, dalis jų prisimena, kaip, pritariant visai salei, turtingiems, bet visiškai svetimiems dėdėms buvo iškilmingai padovanota Mažeikių naftos gamykla, nes, pasak vieno artisto, Amerika dėl to mus gins! Po vieno kito panašaus numerio publika, panašu, įgijo patirties ir tapo praktiška: jai labiau rūpi ne politikų fokusai ir klounados, o jų kainos ir kokybės santykis. Kitaip tariant, kas visuomenei atsieina brangiau – atskirų politikų grožio procedūros, ar tų pačių politikų vykdomos politikos grimavimas, kad visuomenės neišgąsdintų iš žiniasklaidai nutekintos informacijos staiga kyštelėjęs korupcija pūliuojantis angeliškas veidelis? Kelių grožio specialisčių algos ar partinės propagandos transliacijos žiūrimiausiuose TV kanaluose, radijo laidose, interneto portaluose, teisingą giesmę traukiančių politikos apžvalgininkų, politologų duetų, kvintetų ar oktetų išlaikymas?

Staiga pražydusi vienybė

Grožio procedūrų politikoje problema visu gražumu ar baisumu – čia jau kaip pažiūrėsi – iškyla nugriaudėjus eilinei įvaizdžio krizei. Jai nugrimuoti ir nupudruoti metamos rimtos jėgos, galima spėti, ir lėšos. O tai, kad prie grimo staliuko triūsia ne tik viešųjų ryšių vizažistai, bet ir aukščiausio kalibro politikai, tik patvirtina grimuojamos krizės rimtumą. Antai premjerė Ingrida Šimonytė sukritikavo Seimo opozicijos iniciatyvą steigti laikinąją tyrimo komisiją dėl M.Navickienės ryšių. Pasak premjerės, politikė jau prisiėmė atsakomybę už savo sprendimus, be to, į situaciją esą jau sureagavo ir teisėsaugos institucijos. Tad tokios komisijos Seime steigimas, pasak premjerės, neabejotinai politizuotų prasidėjusius teisinius procesus. „Vertinu tai kaip politinį procesą. Nelabai žinau, ką opozicija nori tirti. Iš tų klausimų, kurie ten surašyti, yra labai keistų, nelabai ką bendro su M.Navickiene beturinčių. Neįsivaizduoju, ką gali veikti Seimo komisija, jei vyksta tyrimai institucijose“, – žurnalistams sakė I.Šimonytė.

Pasirodo, vaizduotės pritrūko ne tik pati premjerė, bet ir Seimo opozicija. Tai, kad jos iškelta tyrimo komisijos, kuri pasidomėtų konservatorių eksministrės ir jos šeimos verslo ryšiais su asmenimis, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui, galimai susijusiais su nusikalstamu pasauliu ir Rusija, iniciatyva balsuojant Seime buvo sužlugdyta pačios opozicijos pastangomis, kelia dar įdomesnių minčių apie politiniam gaisrui gesinti mestas pajėgas. Balsavimo metu Seimo posėdžių salėje nepasirodė trečdalis „valstiečių“, pusė socialdemokratų, beveik visi buvę ir esami „darbiečiai“, daugiau nei pusė Regionų partijos frakcijos. Sakyk ką nori, bet kartais ir Seime netikėtai pražysta vienybė. Jei ne vardan tos, tai bent vardan tiriamųjų ir valdančiųjų. Po sėkmingų jungtinės politinio gaisro gesinimo brigados veiksmų gaisravietėje beliko rūkti opozicijos savigarbos likučiai. Šis vaizdas patvirtino Tėvynės sąjungos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žodžių, kad visi visuomenę neraminantys klausimai dėl M.Navickienės vyro veiklos įmonėje „Foxpay“ yra atsakyti, o visuomenės poreikis žinoti yra visiškai patenkintas, teisingumą.

O kadangi gaisras užgesintas, aprūkę ugniagesių veidai, atlėgę nuo pirminio išgąsčio ir įtampos, jau nuprausti, nugrimuoti ir nupudruoti, laikas visiems eiti prie rimtesnių darbų. Štai Seimas pritarė Gynybos fondo kūrimui – galvokime apie Lietuvos gynybą! Dabar patys svarbiausi – nacionalinio saugumo reikalai! Turbūt mažai kas dėl to ginčytųsi, bet kirba mintis, o kas visgi svarbiau nacionaliniam saugumui – skubus Gynybos fondo pildymas krašto apsaugai skirtomis lėšomis ar neatsakyti klausimai dėl galimų valdančiųjų atstovų ryšių su teistais asmenimis, turinčiais neaiškių sąsajų Rusijoje? Juk, Valstybės saugumo departamentui atskleidus, kad už sukčiavimą teistas asmuo, verslo ryšiais susijęs su eksministrės sutuoktiniu, turi ryšių su Rusija, susidaro įspūdis, kad visa šita istorija veda grėsmingai Rytų kryptimi platėjančiu taku...

Griauna pasitikėjimą valstybe

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas, priklausantis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai, teigė „vienareikšmiškai“ su tuo sutinkantis.

„Kodėl? Todėl, kad griaunamas pasitikėjimas ne tik valdžia, bet ir valstybe. Pasitikėjimas valdžia jau ir taip sugriautas, nes visą kadenciją valdančioji dauguma laikė iškėlusi kovos su Rusija ir valdžios skaidrumo vėliavą. O dabar paaiškėjo, kad netgi tas „šventasis“ ir skaistusis valdančiųjų veidelis, turiu mintyje buvusią ministrę, yra susijęs su asmenimis ir kombinacijomis, kurios kelia labai daug įtarimų. Su teistu už sukčiavimą jo sąskaita skraidė atostogauti privačiu lėktuvu. Pasirodo, kompanija „Foxpay“, per kurią vykdomi mokėjimai Valstybinei mokesčių inspekcijai ir daugybei kitų viešojo sektoriaus institucijų, galimai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui dėl tam tikrų ryšių. Pradeda kilti klausimų ir dėl kitų asmenų, kurie gali būti susiję su „juodųjų“ buhalterijų, kazino administravimu. Iš karto iškyla praloštų „BaltCap“ fondo milijonų istorija. Kuo toliau, tuo daugiau: jau priėjome iki ryšių su Rusija. O jie galimai buvo pasiekę mūsų valstybės finansus. Tą turėjo sukontroliuoti Lietuvos bankas, bet jis to nepadarė. Todėl žmonės pradeda manyti, kad valdančioji dauguma – arba šioje istorijoje minimi asmenys iš jos aplinkos – buvo tiesiog prisisiurbę prie mūsų viešųjų pinigų. Nerimaujama, ar valdiškos lėšos tikrai patenka ten, kur reikia, ar iš mokėtojų nevagiama. Todėl viešumon iškilusi įtartinų eksministrės šeimos verslo ryšių istorija ir jos kontekste aiškėjančios vis naujos aplinkybės iškart griauna pasitikėjimą steigiamu valstybės Gynybos fondu“, – sakė D.Gaižauskas.

Politiko teigimu, pagrindinis jo steigimo motyvas, anot valdančiųjų – lėšų valstybės gynybai trūkumas. „Nors mes visą laiką sakėme, kad pinigų krašto gynybai turime, tik reikia tinkamai paskirstyti prioritetus, nors pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl nacionalinio saugumo ir gynybos sustiprinimo, valdantieji buldozeriu Seime prastūmė sprendimą dėl Gynybos fondo steigimo. Kodėl? Aš asmeniškai matau tokią schemą. Pirmiausia, valdantieji supaprastina viešuosius pirkimus krašto gynybos sistemoje. Tada atsiranda Gynybos fondas. Iškart prasideda lobistinė stambiojo verslo viešųjų ryšių kampanija, skelbianti, kad gynybos poreikiams reikia skirti ne 3, o 4 proc. BVP. Verslas mato, kad, supaprastinus viešuosius pirkimus, bent 5 metams gynybos finansavimo srityje atsiras daugybė pinigų, kuriuos bus galima uždirbti. Tad išeina, kad po gynybos stiprinimo skraiste valdantieji sukūrė pinigų ežerą. Nors jų ketinimai visą laiką kėlė abejonių, iki šiol niekas negalėjo įrodyti, kad toje šventoje veikloje yra savanaudiškų interesų. Bet kai jau pamatėme, kad šitos valdančiosios daugumos aplinkos čiuptuvai jau kurį laiką ieškojo, kaip būtų galima pasimaitinti valdiškais pinigėliais, iš karto kyla didelis nepasitikėjimas ir pačiu Gynybos fondu, ir jį pildyti turinčia padidintų mokesčių sistema. Aš ją vadinu mokestine afera, nes po Gynybos fondo iškaba diegiama nepavykusi mokesčių reforma“, – pridūrė politikas.

D.Gaižausko teigimu, žmonės nepatiki valdžia. „Jie mato, kad buvo sukurta mokėjimų sistema, kuri padidintais atsiskaitymų su valdiškomis įstaigomis įkainiais padeda kažkam pumpuotis pinigus, be to, 5 metams į priekį sukurtas pinigų ežeras, iš kurio bus galima semti ne rieškučiomis, o kibirais ar net siurbliais. Todėl ši situacija vienareikšmiškai kelia grėsmę ne tik Lietuvos nacionaliniam saugumui, bet ir pačiai valstybei. Netgi prezidentas savo metinį pranešimą užbaigė raginimu viską šioje istorijoje skubiai ir skaidriai išsiaiškinti, nes tai yra vienas grėsmingiausių pastaruoju metu atvejų, užčiuoptų mūsų nacionalinio saugumo srityje“, – konstatavo Seimo narys.

Susisiekiantys indai

Mišrios Seimo narių grupės frakcijos narys Artūras Skardžius, Seimo Audito komiteto narys, sakė manantis, kad svarbus ir Gynybos fondo steigimas, ir atsakymai į klausimus dėl M.Navickienės šeimos verslo ryšių.

„Abu dalykai yra tarsi susisiekiantys indai. Didinamas akcizas palies kiekvieną. Sumos numatytos didelės, 2025 m. jos sudarys bemaž pusę Gynybos fondo prieaugio. Svarbiausia, kaip surinkti mokesčiai bus panaudoti gynybai. Valdantieji dar prieš tvirtinant Gynybos fondą padarė išimtį. Lietuvos stojimo į ES sutartyje nurodyta, kad karinės technikos pirkimus išimties tvarka galima vykdyti be viešųjų pirkimų procedūrų. Nors Europos Komisija ne kartą akcentavo, kad tuo neturi būti piktnaudžiaujama, mūsų valdantieji išimtį pavertė taisykle. Dabar perkant karinę techniką viešieji pirkimai nereikalingi, bet kas tuos pinigus žarsto už gražaus fasado? Juk buvusios ministrės istorija rodo, kad reikalus vienoje ar kitoje srityje gali tvarkyti žmonės, prikišę rankas prie viešųjų finansų ir galimai susiję su nusikalstamo pasaulio veikėjais. Tad labai didelė tikimybė, kad tie pinigai, išvengus viešųjų pirkimų, gali nepasiekti savo tikslo. Nuo žmonių ir įmonių atitrauktos lėšos tiesiog galėtų atsidurti nusikalstamo pasaulio rankose. Manau, čia tik ledkalnio viršūnė. Jeigu pasigilintume, turbūt rastume ir daugiau klausimų dėl vienų ar kitų valdančiųjų atstovų turto kilmės, verčiančių spėlioti, kas iš tiesų slepiasi už gražių fasadų. Kaip bežiūrėtume, tokiais atvejais egzistuoja ir nacionalinio saugumo aspektas, ir įtarimas, kad buvo prikištos rankos prie viešųjų finansų. O didžioji jų dalis dabar skiriama gynybai. Tad sąsaja – tiesioginė“, – tvirtino A.Skardžius.

Jis atkreipė dėmesį, kad klausimų dėl paties konservatorių lyderio šeimos verslo ryšių kyla, ko gero, net daugiau. „Pasižiūrėkime į dešimtis milijonų galimai pralošusio Šarūno Stepukonio atvejį: jis yra Landsbergių šeimos verslo partneris. Prisiminkime: šios šeimos verslas rėmėsi tuo, kad 2013 m. „Lietuvos energija“, prieš jai tampant „Igničiu“, pusvelčiui išnuomojo naujai suremontuotą pastatą Vilniuje, Gervėčių gatvėje. Paskui užsimanė, kad „Lietuvos energija“ ten pat, garažų vietoje, pastatytų jiems reikiamą infrastruktūrą. Turiu tos sutarties kopiją. Bet kadangi G.Landsbergis pasuko į politiką, to projekto buvo atsisakyta. Sugalvotas kitas: „Lietuvos energija“ iš „BaltCap“ bendrovės brangiai nupirko vėjo jėgainių parką. O žmogus iš „Lietuvos energijos“, kuris tuo rūpinosi, perėjo dirbti į „BaltCap“ fondą ir tada pasirūpino Landsbergiams pastatyti privačią mokyklą jų sklype Vilniuje. Įkišo 11 mln. „BaltCap“ fondo lėšų, kurių didžiąją dalį sudaro pensijų fondų pinigai. Mokykla pastatyta ir perduota 2020 m. pradžioje, dabar galima pažiūrėti, kiek per 4 metus „BaltCap“ uždirbo iš šito sandorio su Landsbergių šeima. 2020 m. šio investicinio projekto grąža buvo 8 tūkst. eurų, 2021 m. – 42 tūkst., 2022 m. – 24 tūkst., 2023 m. rezultatas kažkodėl dar nepaskelbtas. Manau, kad tai didžiausia pakiša Landsbergių šeimos verslui, kokią tik galima įsivaizduoti. Tikrai 11 mln. nesutalpinsi nei į vieną, nei į 10 viskio dėžučių. Supraskime: tau duodama visa infrastruktūra pasakius – tu tik teik paslaugas, o mes jas dar pafinansuosime iš švietimo krepšelio. Seimo Audito komitete su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais svarstėme, kodėl privačioms mokykloms sudarytos kitokios sąlygos, nei valstybinėms. Tarkime, privačioms netaikomas reikalavimas turėti 21 mokinį klasėje, kad būtų suteiktas finansavimas. Taigi, G.Landsbergis dėl savo šeimos verslo ir pats yra įklimpęs į klausimus“, – sakė A.Skardžius.

„Dabar svarbu pradėti“

„Manau, kad premjerė I.Šimonytė yra nuovoki. Ji tikrai turi pakankamai kognityvinių pajėgumų suvokti, kad problema rimta ir į daugelį klausimų nėra atsakyta. Ne tik šitoje, bet ir kitose panašiose istorijose“, – svarstė politikos ir visuomenės veikėjas Povilas Gylys, ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras. Jis teigė galįs tą patį pasakyti ir apie G.Landsbergį.

„Tiesiog jie žaidžia viešųjų ryšių žaidimą „Ginam savus“. Įsivaizduokite, kad kažkas panašaus būtų atsitikę su kuo nors iš vadinamosios opozicijos atstovų. Manau, kad visa dvaro žiniasklaida, visi gelminės valstybės ruporai šiandien „stovėtų ant blakstienų“. Turbūt dieną naktį mums trimituotų, kad tai yra korupcija, kad tai – galimi ryšiai su užsienio valstybėmis ir t.t. Tačiau tas pats matas turi būti taikomas visiems, taip pat ir poniai M.Navickienei. O korupcija plačiąja prasme yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes tai pasitikėjimo valstybe griovimas, kai amorali praktika ardo mūsų socialinius ryšius, griauna mūsų socialinį kapitalą, mūsų norą solidarizuotis su valdžia. Bet jeigu matome, kad ji korumpuota, to daryti niekas nenori, ir tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui“, – sakė P.Gylys.

Pasak jo, kitas aspektas – galimi ryšiai su užsieniu. „Kiek pamenu, visą laiką būdavo klausimų dėl to, kad tie labai agresyvūs „antikremliniai“ nuolat turėjo gerus – mažų mažiausiai ūkinius – ryšius su Rytų šalimis. Pirmiausia energetikoje. Žvelgiu į tai blaiviai ir nepasisakau prieš ekonominius ryšius, bet jie įslaptinti. Ir dėl to tampa grėsmingi, nes už tų įslaptintų ryšių gali slypėti žymiai pavojingesni dalykai, nei už paprastos korupcijos“, – svarstė pašnekovas.

Paklaustas, ar kelių institucijų pradėti tyrimai duos atsakymus į šios istorijos kontekste keliamus klausimus, ar viskas tradiciškai pasibaigs niekuo, P.Gylys atsakė, kad šis skandalas yra tiesiog per didelis, kad jį būtų galima užgesinti kibirėliu vandens.

„Artėja rinkimai, yra nuojauta, kad valdžia keisis. Jeigu rinkėjai bus aktyvūs, mūsų laukia rimti politiniai pasikeitimai. Dabar svarbu pradėti. Opozicija turi būti nuosekli ir tvirta. Teisėsauga kaip visada žiūri į politinius vėjus. Kai man, senam krienui, kas nors ima aiškinti apie laisvą spaudą arba laisvą teisėsaugą, norisi patarti tokias pasakas sekti vaikų darželiuose. Teisėsauga visada žiūri politinio vėjo. Aišku, ji tam tikru mastu saugo savo prestižą, bet šiandien jis toks sutryptas, kad sunku bus atstatyti. Bet manau, kad ir teisėsaugoje yra daug sveikų žmonių. Pavyzdžiui, iki šiol su pagarba prisimenu tuos, kurie pradėjo „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą. Tam reikėjo drąsos. Tačiau jie šiandien labai užspausti. Žino, kad labai rizikuoja savo ir savo šeimų ateitimi – paprasčiausiai gali netekti duonos kąsnio. Bandančius ieškoti atsakymų į kylančius klausimus siekia užslopinti, užgniaužti, bet šiandien tie slopintojai nebeturi psichologinio pranašumo, kuris dar buvo prieš 4 metus, kadencijos pradžioje. Taigi, tereikia pradėti, manau, kad viešoji nuomonė iš tikrųjų tam palanki, ji palaiko kovą su korupcija. Kaip ir, manau, kovą su penktąja kolona, kuri dažnai konspiraciniais sumetimais slapstosi po antirusiškais šūkiais. Čia senas metodas“, – pridūrė P.Gylys.

Viskas dar tik prasideda?

Advokatas Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas, paklaustas, kiek išmonės, o kiek rūsčios gyvenimo tiesos, jo manymu, yra dabar žiniasklaidos publikuojamame aštraus siužeto politiniame trileryje apie šešėlinius politikų šeimų verslo ryšius, atsakė, kad žmonės visada pagražina istorijas, o ko nežino – prikuria.

„Visada atrodo, kad kažkur turi būti plaukuota ranka, kuri viską tvarko ir kontroliuoja. Mano kaip buvusio prokuroro patirtis sako, kad viską reikėtų vertinti paprasčiau. Bent jau aš gyvenime esu susidūręs su vienetiniais atvejais, kai tam tikrose situacijose buvo veikiama pagal gudrų planą, kad buvo parengtas įvykių siužetas, iš anksto rašomas scenarijus. Tačiau patirtis rodo, kad gyvenime yra labai daug improvizacijos, jame palikta daug vietos visokiems kvailiams pasireikšti, todėl labai sunku ką nors numatyti. Kai dėl visų šitų atvejų, tai manau, kad patys faktai yra teisingi. Jie kelia nerimą, kad tos sąsajos tikrai yra. Viena vertus, nusikaltėliai, kurie sukaupia nemažą turtą – nekalbu apie vienkartinio kontrabandos krovinio pervežimą ir pasipelnymą iš to bei panašius atvejus – nori legalizuotis. Jie nori atrodyti rimti, sąžiningi verslininkai, nori bendrauti su savo kolegomis ir pan. Todėl jie visada lips į viršų, visada ieškos išėjimo į viešumą. Tą reikia suprasti, nes būti ten, apačioje, gyventi nusikaltėlių pasaulyje labai nedaug kas apsisprendžia ir nelabai kas nori. Tad ir čia matome, kad aplimpa bendrovės teistais asmenimis, palaikančiais ryšį su kitais. Čia akivaizdžios gijos ir sąsajos su nusikalstamu pasauliu, ir gal net su tarptautiniu. Tas akivaizdu“, – sakė A.Paulauskas.

Jo teigimu, sakyti, kad buvusi ministrė kažko nematė ar kažko nesuprato, tiesiog negalima. „Gal paprasčiausiai ji su tuo susitaikė, toleravo, nes buvo pakankamai gerai ir jai, ir jos šeimai. Kuo toliau tęsiasi ši istorija, tuo daugiau informacijos atsiranda. Ji didėja kaip ridenama sniego gniūžtė. Kur tas ridenimas baigsis, nežinau, bet manyčiau, kad čia bus rimtas kamuolys. Kurį reikėtų išvynioti, kad galbūt nors kuriam laikui būtų užkirstas kelias tokiai nusikaltėlių, verslininkų ir politikų sąveikai. Nes tai pavojingas dalykas“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot A.Paulausko, tai, kad konservatorių lyderiai aklai gina savus, jo nestebina. „Čia toks partinis „solidarumas“, kurio šiuo atveju neturėtų būti. Apkabino, pasakė, kad reikia pasigailėti žmogaus, nes viskas jau baigėsi. Kas baigėsi? Mano nuomone, čia viskas dar tik prasideda! Jeigu jums jau baigėsi, tada kyla klausimas, ar kartais jūs visi ten nedalyvavot? Tyrimus pradėjusioms institucijoms siunčiamas signalas: gerai pagalvokite, ar labai ten reikia knistis iki galo. Manau, jie turėtų kažkiek atsikvošėti. Konservatoriai yra pasiryžę juos ginti, bet, manau, patys supranta, kad jų dienos eina į pabaigą, ir kad teisėsauga nelabai įsiklausys į jų grasinimus“, – svarstė pašnekovas.