„Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją pa­sie­kė pa­gal­bos pra­šy­mas iš vieno Aly­tu­je, Vil­ties gatvėje esan­čio ben­dra­bu­čio gy­ven­to­jų: „At­va­žiuo­ki­te pa­žiū­rė­ti, kaip čia vie­na­me kam­ba­ry­je jau ku­ris lai­kas gy­ve­na mo­čiu­tė. Ap­leis­ta, ne­ži­nia ka­da nu­si­prau­su­si, be­veik ne­iš­ei­nan­ti į tu­a­le­tą, dvo­kas ne tik kam­ba­ry­je, bet ir ko­ri­do­riu­je. Mes daž­nai jai nu­ne­ša­me pa­val­gy­ti, nes ne vi­sa­da tu­ri.

Su ja dar gy­ve­na sū­nus, bet dėl sa­vo ve­da­mo gy­ve­ni­mo bū­do ma­ma pa­si­rū­pin­ti ne­la­bai su­ge­ba, o gal ne­no­ri rū­pin­tis.“ Se­no­lės kai­my­nai tvir­ti­no nie­kaip ne­ga­lin­tys įti­kin­ti jos sū­naus su­tvar­ky­ti kam­ba­rio, per­klo­ti mo­čiu­tės lo­vos, ku­rio­je, kaip sa­ko­ma, vel­nias gal­vą nu­si­suk­tų, pa­ruoš­ti jai mais­to. Gy­ven­to­jų tei­gi­mu, gai­la gar­baus am­žiaus žmo­gaus, gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį su­tin­kan­čio tie­siog dvo­kian­čia­me kam­ba­ry­je ir ap­leis­to.

Už­deg­ti smil­ka­lai ne­už­go­žė kva­po kam­ba­ry­je

At­vy­kus į ben­dra­bu­čio Vil­ties gatvėje kai­my­nų nu­ro­dy­tą se­no­lės kam­ba­rį ir pra­vė­rus du­ris pa­si­ti­ko už­deg­tų smil­ka­lų kva­pas. Kai­my­nai sa­kė juos už­de­gę, nes mo­čiu­tės sū­nui pa­si­da­rė blo­gai su svei­ka­ta ir no­rė­ję kvies­ti grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą: „Kaž­kaip rei­kė­jo pri­slo­pin­ti dvo­ką kam­ba­ry­je. Bet vyrui pa­si­da­rė ge­riau ir grei­to­sios ne­be­kvie­tė­me.“

Ta­čiau ir smil­ka­lai ne­la­bai už­go­žė kam­ba­ry­je tvy­ran­čius kva­pus, sklin­dan­čius nuo se­no­lės ap­leis­tos lo­vos, ku­rio­je sė­dė­jo ir mez­gė pa­ti kam­ba­rio šei­mi­nin­kė. Jos lo­vo­je bu­vo sun­ku su­skai­čiuo­ti pa­ties­tus ne­šva­rius čiu­ži­nius, ku­riuos, kaip sa­kė su­si­rin­kę kai­my­nai, sū­nus iš kaž­kur par­ne­ša. Ki­to­je, ne ką ge­riau at­ro­dan­čio­je lo­vo­je gu­lė­jo ir mo­ters sū­nus.

Kad gar­baus am­žiaus mo­te­ris mai­ti­na­si lo­vo­je, liu­di­ja čia su­krau­tos mais­to at­lie­kos, pie­no ta­ra ir ko­kių tik dar ki­tų daik­tų čia ne­ra­si.

Ant sta­lo ir kam­ba­rio ko­ri­do­riu­je – dau­gy­bė ne­šva­rių in­dų. Ant grin­dų, ku­rios ne­ži­nia ka­da plau­tos, tiek pri­krau­ta pur­vi­nų daik­tų, kad vos ga­li pra­ei­ti, pri­derg­ta kam­ba­ry­je lai­ko­mos ka­tės.

Su lo­vo­je sė­din­čia se­no­le pa­si­kal­bė­ti ne­pa­vy­ko, nes ji ne­gir­di. Sū­nus taip pat ne­si­kė­lė iš lo­vos, gu­lė­da­mas aiš­ki­no, kad pa­iman­tis jos į na­mus at­ne­ša­mą maž­daug 300 eu­rų pen­si­ją, nu­per­kan­tis, ko rei­kia, ne­nei­gė var­to­jan­tis al­ko­ho­lį.

Pa­klaus­tas, ar nor­ma­lu, kad to­kio­mis są­ly­go­mis gy­ve­na jo ma­ma, vy­ras tvir­ti­no kam­ba­rį su­tvar­ky­sian­tis. At­seit tik da­bar čia taip ap­si­leis­ta.

Ta­čiau jo žo­džius ne­igė kai­my­nai, pra­šy­da­mi ne­klau­sy­ti mo­ters sū­naus. Gir­di, čia to­kia tvar­ka, jei taip ga­li­ma pa­va­din­ti, jau daug lai­ko: „Jis kaž­kiek ma­mai mais­to nu­per­ka, bet ir mes at­ne­ša­me. Ji iki vir­tu­vės nu­ei­na tik su ar­ba­ti­nu­ku, bet įsi­jung­ti vi­ryk­lės ne­su­ge­ba, pra­šo mū­sų pa­dė­ti. Gal kar­tą per die­ną į tu­a­le­tą ir nu­ei­na, bet dau­giau… Pa­tys su­pran­ta­te. Kai pra­ei­na ben­dra­bu­čio ko­ri­do­riu­mi, ne­klaus­kit, ko­kie kva­pai pa­sklin­da. Pa­klaus­kit, ka­da ji mau­dė­si, prau­sė­si gal­vą.“

Sū­nus to­kių kai­my­nų kal­bų tik klau­sė­si, nie­kam ne­pri­eš­ta­ra­vo.

Sū­nus ir duk­ra pa­ža­dė­jo su­si­tvar­ky­ti iki Ka­lė­dų

Ne­tru­kus į se­no­lės kam­ba­rį at­ėjo ir ta­me pa­čia­me ben­dra­bu­ty­je, tik ki­ta­me aukš­te gy­ve­nan­ti jos duk­ra. Ją pa­ma­tę kai­my­nai ėmė rem­ti prie sie­nos su klau­si­mu, ka­da bus pa­ga­liau nu­praus­ta mo­čiu­tė, su­tvar­ky­tas kam­ba­rys. Klau­sė, ar jai ne gė­da ma­ty­ti taip ap­leis­tą ma­mą.

Mo­te­ris taip pat ne­drį­so prieš­ta­rau­ti kai­my­nams. Kaip sū­nus, taip ir ji sa­kė ma­mą iš­prau­sian­tys, kam­ba­rį su­tvar­ky­sian­tys iki Ka­lė­dų. Gy­ve­nan­tie­ji kai­my­nys­tė­je siū­lė sa­vo pa­gal­bą, o sū­nus su duk­ra vis ti­ki­no pa­tys tai pa­da­ry­sian­tys sa­vo jė­go­mis.

Gy­ven­to­jai įsi­ti­ki­nę, kad jie tik­rai nie­ko ne­da­rys, ne­bent kaž­kas pa­dė­tų iš so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, pra­šė mū­sų apie tai pra­neš­ti šiems dar­buo­to­jams. Mat se­no­lė sun­kiai orien­tuo­ja­si apie sa­vo da­bar­ti­nę pa­dė­tį, o kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus tuo nau­do­ja­si.

Kaip aiš­ki­no kar­tu su ja gy­ve­nan­tis sū­nus, ma­ma tu­rė­jo pen­kis vai­kus, vie­no jau nė­ra gy­vo, li­ku­sios dvi jo se­se­rys at­seit ma­ma ne­si­rū­pi­na, tik jis tai da­ro ir dar šia­me ben­dra­bu­ty­je gy­ve­nan­ti ki­ta se­suo.

Se­no­lės kai­my­nams, jos sū­nui ir duk­rai pa­ža­dė­jo­me, kad mo­čiu­tę dar ap­lan­ky­si­me ir pa­žiū­rė­si­me, kaip bus iš­te­sė­tas jų duo­tas žo­dis iš­mau­dy­ti ma­mą, su­tvar­ky­ti jos lo­vą ir kam­ba­rį. Apie tai pa­ra­šy­si­me vė­liau.

Sie­kiant, kad gar­baus am­žiaus mo­te­riai kiek įma­no­ma grei­čiau bū­tų pa­ge­rin­tas gy­ve­ni­mas ben­dra­bu­čio kam­ba­ry­je, apie si­tu­a­ci­ją in­for­ma­vo­me Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių.

„Bus ap­si­lan­ky­ta ir įver­tin­ta si­tu­a­ci­ja“

Šiai gar­baus am­žiaus, da­bar jau 86-erių me­tų su­lau­ku­siai moteriai (vardas ir pavardė redakcijai žinoma – A.M.) Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė jai pri­klau­san­tį kam­ba­rį Vil­ties gatvės ben­dra­bu­ty­je yra su­tei­ku­si beveik prieš dvi­dešimt me­tų. Ji čia vie­na de­kla­ra­vu­si gy­ve­na­mą­ją vie­tą, sū­nus mo­te­riai su­teik­ta­me kam­ba­ry­je nė­ra de­kla­ruo­tas, gy­ve­na tik kaip pas ma­mą gau­da­mas so­cia­li­nę pa­šal­pą.

Be­je, įsi­sko­li­ni­mų už sa­vi­val­dy­bės su­teik­tą būs­tą se­no­lė ne­tu­ri. Kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus ne­me­la­vo – mo­kes­čiai su­mo­ka­mi.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ak­vi­lė Vo­ve­rie­nė sa­kė, kad prieš dve­jus me­tus so­cia­li­niai dar­buo­to­jai bu­vo ap­si­lan­kę pas mi­ni­mą mo­te­rį, ji bet ko­kių tei­kia­mų so­cia­li­nių pa­slau­gų at­si­sa­kė: „Ir ta­da tik­riau­siai bu­vo gau­tas kai­my­nų pra­ne­ši­mas apie ap­leis­tą ar sun­kiai gy­ve­nan­čią šią mo­te­rį. Da­bar vėl bus ap­si­lan­ky­ta ir įver­tin­ta si­tu­a­ci­ja. Jei­gu as­muo pro­ta­ujan­tis ir su­vo­kian­tis si­tu­a­ci­ją, la­bai svar­bus jo su­ti­ki­mas, nes so­cia­li­nės pa­slau­gos tei­kia­mos tik as­me­niui su­ti­kus.“

So­cia­li­nės pa­slau­gos as­mens na­muo­se da­bar tei­kia­mos dau­giau kaip 200 Aly­taus mies­to gy­ven­to­jų.

Ka­žin ar mo­te­ris su­pran­ta apie rei­ka­lin­gą pa­gal­bą

So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja iš­var­di­jo, ko­kių socialinių pa­slau­gų namuose ga­li su­lauk­ti gy­ven­to­jai. Tai pa­gal­bos į na­mus pa­slau­gos, pa­de­dan­čios žmo­gui tvar­ky­tis bui­ty­je, rū­pin­tis as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu ir da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, tei­kia­mos iki 10 va­lan­dų per sa­vai­tę. Taip pat die­nos so­cia­li­nė glo­ba: ji tei­kia­ma, kai as­me­niui rei­ka­lin­ga kom­plek­si­nė, nuo­la­ti­nės spe­cia­lis­tų prie­žiū­ros rei­ka­lau­jan­ti pa­gal­ba. Nuo šių me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sio tei­kia­ma as­me­ni­nė pa­gal­ba ne­įga­lie­siems, sie­kiant jiems su­teik­ti in­di­vi­du­a­lią pa­gal­bą na­muo­se ir vie­šo­jo­je ap­lin­ko­je, pa­vyz­džiui, pa­ly­dint ir ko­mu­ni­kuo­jant.

A.Vo­ve­rie­nė tvir­ti­no, kad so­cia­li­nes pa­slau­gas gau­nan­tys as­me­nys mo­ka iš sa­vo gau­na­mų pa­ja­mų: „Mo­kė­ji­mo dy­dis už šias pa­slau­gas ne­tu­ri vir­šy­ti 20 pro­cen­tų gau­na­mų mė­ne­si­nių as­mens pa­ja­mų pro­por­cin­gai su­teik­tam pa­slau­gų skai­čiui, as­muo mo­ka tik už fak­tiš­kai su­teik­tas pa­slau­gas. Pa­gal­bos į na­mus pa­slau­gos ne­mo­ka­mai tei­kia­mos as­me­nims, ku­rių pa­ja­mos per mė­ne­sį ne­vir­ši­ja 256 eu­rų – dvie­jų vals­ty­bės re­mia­mų pa­ja­mų dy­džių. Mo­kė­ji­mo dy­dis už tei­kia­mą as­me­ni­nę pa­gal­bą di­fe­ren­ci­juo­tas pa­gal gau­na­mas pa­ja­mas, ta­čiau ne­ga­li vir­šy­ti 20 pro­cen­tų as­mens mė­ne­sio pa­ja­mų.“

Šian­dien aki­vaiz­du, kad aplan­kytai vieno Vilties gatvės bend­rabučio gyventojai rei­ka­lin­ga so­cia­li­nė pa­gal­ba. Tik ka­žin ar ji pa­ti tai su­pran­ta. Ar to­kios pa­gal­bos at­si­sa­ky­ti ne­įkal­bės kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus, ne­pa­no­rė­jęs, kad pas ma­mą nuo­lat lan­ky­tų­si so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ir pa­ma­ty­tų ben­dra­bu­čio kam­ba­ry­je jo da­ro­mą ne­tvar­ką?

Be­lie­ka ti­kė­ti, kad se­no­lę ap­lan­kę so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ob­jek­ty­viai įver­tins re­a­lią si­tu­a­ci­ją. Gal­būt ir pas šią da­bar ap­leis­tą, grau­džiai gy­ve­nan­čią aly­tiš­kę pa­ga­liau at­eis švie­sios, tik­rai bal­tos vi­sų mū­sų lau­kia­mos Ka­lė­dos.