Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Grau­dus se­no­lės gy­ve­ni­mas ap­leis­ta­me ben­dra­bu­čio kam­ba­ry­je

„Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją pa­sie­kė pa­gal­bos pra­šy­mas iš vieno Aly­tu­je, Vil­ties gatvėje esan­čio ben­dra­bu­čio gy­ven­to­jų: „At­va­žiuo­ki­te pa­žiū­rė­ti, kaip čia vie­na­me kam­ba­ry­je jau ku­ris lai­kas gy­ve­na mo­čiu­tė. Ap­leis­ta, ne­ži­nia ka­da nu­si­prau­su­si, be­veik ne­iš­ei­nan­ti į tu­a­le­tą, dvo­kas ne tik kam­ba­ry­je, bet ir ko­ri­do­riu­je. Mes daž­nai jai nu­ne­ša­me pa­val­gy­ti, nes ne vi­sa­da tu­ri.

Su ja dar gy­ve­na sū­nus, bet dėl sa­vo ve­da­mo gy­ve­ni­mo bū­do ma­ma pa­si­rū­pin­ti ne­la­bai su­ge­ba, o gal ne­no­ri rū­pin­tis.“ Se­no­lės kai­my­nai tvir­ti­no nie­kaip ne­ga­lin­tys įti­kin­ti jos sū­naus su­tvar­ky­ti kam­ba­rio, per­klo­ti mo­čiu­tės lo­vos, ku­rio­je, kaip sa­ko­ma, vel­nias gal­vą nu­si­suk­tų, pa­ruoš­ti jai mais­to. Gy­ven­to­jų tei­gi­mu, gai­la gar­baus am­žiaus žmo­gaus, gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį su­tin­kan­čio tie­siog dvo­kian­čia­me kam­ba­ry­je ir ap­leis­to.

Už­deg­ti smil­ka­lai ne­už­go­žė kva­po kam­ba­ry­je

At­vy­kus į ben­dra­bu­čio Vil­ties gatvėje kai­my­nų nu­ro­dy­tą se­no­lės kam­ba­rį ir pra­vė­rus du­ris pa­si­ti­ko už­deg­tų smil­ka­lų kva­pas. Kai­my­nai sa­kė juos už­de­gę, nes mo­čiu­tės sū­nui pa­si­da­rė blo­gai su svei­ka­ta ir no­rė­ję kvies­ti grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą: „Kaž­kaip rei­kė­jo pri­slo­pin­ti dvo­ką kam­ba­ry­je. Bet vyrui pa­si­da­rė ge­riau ir grei­to­sios ne­be­kvie­tė­me.“

Ta­čiau ir smil­ka­lai ne­la­bai už­go­žė kam­ba­ry­je tvy­ran­čius kva­pus, sklin­dan­čius nuo se­no­lės ap­leis­tos lo­vos, ku­rio­je sė­dė­jo ir mez­gė pa­ti kam­ba­rio šei­mi­nin­kė. Jos lo­vo­je bu­vo sun­ku su­skai­čiuo­ti pa­ties­tus ne­šva­rius čiu­ži­nius, ku­riuos, kaip sa­kė su­si­rin­kę kai­my­nai, sū­nus iš kaž­kur par­ne­ša. Ki­to­je, ne ką ge­riau at­ro­dan­čio­je lo­vo­je gu­lė­jo ir mo­ters sū­nus.

Kad gar­baus am­žiaus mo­te­ris mai­ti­na­si lo­vo­je, liu­di­ja čia su­krau­tos mais­to at­lie­kos, pie­no ta­ra ir ko­kių tik dar ki­tų daik­tų čia ne­ra­si.

Ant sta­lo ir kam­ba­rio ko­ri­do­riu­je – dau­gy­bė ne­šva­rių in­dų. Ant grin­dų, ku­rios ne­ži­nia ka­da plau­tos, tiek pri­krau­ta pur­vi­nų daik­tų, kad vos ga­li pra­ei­ti, pri­derg­ta kam­ba­ry­je lai­ko­mos ka­tės.

Su lo­vo­je sė­din­čia se­no­le pa­si­kal­bė­ti ne­pa­vy­ko, nes ji ne­gir­di. Sū­nus taip pat ne­si­kė­lė iš lo­vos, gu­lė­da­mas aiš­ki­no, kad pa­iman­tis jos į na­mus at­ne­ša­mą maž­daug 300 eu­rų pen­si­ją, nu­per­kan­tis, ko rei­kia, ne­nei­gė var­to­jan­tis al­ko­ho­lį.

Pa­klaus­tas, ar nor­ma­lu, kad to­kio­mis są­ly­go­mis gy­ve­na jo ma­ma, vy­ras tvir­ti­no kam­ba­rį su­tvar­ky­sian­tis. At­seit tik da­bar čia taip ap­si­leis­ta.

Ta­čiau jo žo­džius ne­igė kai­my­nai, pra­šy­da­mi ne­klau­sy­ti mo­ters sū­naus. Gir­di, čia to­kia tvar­ka, jei taip ga­li­ma pa­va­din­ti, jau daug lai­ko: „Jis kaž­kiek ma­mai mais­to nu­per­ka, bet ir mes at­ne­ša­me. Ji iki vir­tu­vės nu­ei­na tik su ar­ba­ti­nu­ku, bet įsi­jung­ti vi­ryk­lės ne­su­ge­ba, pra­šo mū­sų pa­dė­ti. Gal kar­tą per die­ną į tu­a­le­tą ir nu­ei­na, bet dau­giau… Pa­tys su­pran­ta­te. Kai pra­ei­na ben­dra­bu­čio ko­ri­do­riu­mi, ne­klaus­kit, ko­kie kva­pai pa­sklin­da. Pa­klaus­kit, ka­da ji mau­dė­si, prau­sė­si gal­vą.“

Sū­nus to­kių kai­my­nų kal­bų tik klau­sė­si, nie­kam ne­pri­eš­ta­ra­vo.

Sū­nus ir duk­ra pa­ža­dė­jo su­si­tvar­ky­ti iki Ka­lė­dų

Ne­tru­kus į se­no­lės kam­ba­rį at­ėjo ir ta­me pa­čia­me ben­dra­bu­ty­je, tik ki­ta­me aukš­te gy­ve­nan­ti jos duk­ra. Ją pa­ma­tę kai­my­nai ėmė rem­ti prie sie­nos su klau­si­mu, ka­da bus pa­ga­liau nu­praus­ta mo­čiu­tė, su­tvar­ky­tas kam­ba­rys. Klau­sė, ar jai ne gė­da ma­ty­ti taip ap­leis­tą ma­mą.

Mo­te­ris taip pat ne­drį­so prieš­ta­rau­ti kai­my­nams. Kaip sū­nus, taip ir ji sa­kė ma­mą iš­prau­sian­tys, kam­ba­rį su­tvar­ky­sian­tys iki Ka­lė­dų. Gy­ve­nan­tie­ji kai­my­nys­tė­je siū­lė sa­vo pa­gal­bą, o sū­nus su duk­ra vis ti­ki­no pa­tys tai pa­da­ry­sian­tys sa­vo jė­go­mis.

Gy­ven­to­jai įsi­ti­ki­nę, kad jie tik­rai nie­ko ne­da­rys, ne­bent kaž­kas pa­dė­tų iš so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, pra­šė mū­sų apie tai pra­neš­ti šiems dar­buo­to­jams. Mat se­no­lė sun­kiai orien­tuo­ja­si apie sa­vo da­bar­ti­nę pa­dė­tį, o kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus tuo nau­do­ja­si.

Kaip aiš­ki­no kar­tu su ja gy­ve­nan­tis sū­nus, ma­ma tu­rė­jo pen­kis vai­kus, vie­no jau nė­ra gy­vo, li­ku­sios dvi jo se­se­rys at­seit ma­ma ne­si­rū­pi­na, tik jis tai da­ro ir dar šia­me ben­dra­bu­ty­je gy­ve­nan­ti ki­ta se­suo.

Se­no­lės kai­my­nams, jos sū­nui ir duk­rai pa­ža­dė­jo­me, kad mo­čiu­tę dar ap­lan­ky­si­me ir pa­žiū­rė­si­me, kaip bus iš­te­sė­tas jų duo­tas žo­dis iš­mau­dy­ti ma­mą, su­tvar­ky­ti jos lo­vą ir kam­ba­rį. Apie tai pa­ra­šy­si­me vė­liau.

Sie­kiant, kad gar­baus am­žiaus mo­te­riai kiek įma­no­ma grei­čiau bū­tų pa­ge­rin­tas gy­ve­ni­mas ben­dra­bu­čio kam­ba­ry­je, apie si­tu­a­ci­ją in­for­ma­vo­me Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių.

„Bus ap­si­lan­ky­ta ir įver­tin­ta si­tu­a­ci­ja“

Šiai gar­baus am­žiaus, da­bar jau 86-erių me­tų su­lau­ku­siai moteriai (vardas ir pavardė redakcijai žinoma – A.M.) Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė jai pri­klau­san­tį kam­ba­rį Vil­ties gatvės ben­dra­bu­ty­je yra su­tei­ku­si beveik prieš dvi­dešimt me­tų. Ji čia vie­na de­kla­ra­vu­si gy­ve­na­mą­ją vie­tą, sū­nus mo­te­riai su­teik­ta­me kam­ba­ry­je nė­ra de­kla­ruo­tas, gy­ve­na tik kaip pas ma­mą gau­da­mas so­cia­li­nę pa­šal­pą.

Be­je, įsi­sko­li­ni­mų už sa­vi­val­dy­bės su­teik­tą būs­tą se­no­lė ne­tu­ri. Kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus ne­me­la­vo – mo­kes­čiai su­mo­ka­mi.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ak­vi­lė Vo­ve­rie­nė sa­kė, kad prieš dve­jus me­tus so­cia­li­niai dar­buo­to­jai bu­vo ap­si­lan­kę pas mi­ni­mą mo­te­rį, ji bet ko­kių tei­kia­mų so­cia­li­nių pa­slau­gų at­si­sa­kė: „Ir ta­da tik­riau­siai bu­vo gau­tas kai­my­nų pra­ne­ši­mas apie ap­leis­tą ar sun­kiai gy­ve­nan­čią šią mo­te­rį. Da­bar vėl bus ap­si­lan­ky­ta ir įver­tin­ta si­tu­a­ci­ja. Jei­gu as­muo pro­ta­ujan­tis ir su­vo­kian­tis si­tu­a­ci­ją, la­bai svar­bus jo su­ti­ki­mas, nes so­cia­li­nės pa­slau­gos tei­kia­mos tik as­me­niui su­ti­kus.“

So­cia­li­nės pa­slau­gos as­mens na­muo­se da­bar tei­kia­mos dau­giau kaip 200 Aly­taus mies­to gy­ven­to­jų.

Ka­žin ar mo­te­ris su­pran­ta apie rei­ka­lin­gą pa­gal­bą

So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja iš­var­di­jo, ko­kių socialinių pa­slau­gų namuose ga­li su­lauk­ti gy­ven­to­jai. Tai pa­gal­bos į na­mus pa­slau­gos, pa­de­dan­čios žmo­gui tvar­ky­tis bui­ty­je, rū­pin­tis as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu ir da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, tei­kia­mos iki 10 va­lan­dų per sa­vai­tę. Taip pat die­nos so­cia­li­nė glo­ba: ji tei­kia­ma, kai as­me­niui rei­ka­lin­ga kom­plek­si­nė, nuo­la­ti­nės spe­cia­lis­tų prie­žiū­ros rei­ka­lau­jan­ti pa­gal­ba. Nuo šių me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sio tei­kia­ma as­me­ni­nė pa­gal­ba ne­įga­lie­siems, sie­kiant jiems su­teik­ti in­di­vi­du­a­lią pa­gal­bą na­muo­se ir vie­šo­jo­je ap­lin­ko­je, pa­vyz­džiui, pa­ly­dint ir ko­mu­ni­kuo­jant.

A.Vo­ve­rie­nė tvir­ti­no, kad so­cia­li­nes pa­slau­gas gau­nan­tys as­me­nys mo­ka iš sa­vo gau­na­mų pa­ja­mų: „Mo­kė­ji­mo dy­dis už šias pa­slau­gas ne­tu­ri vir­šy­ti 20 pro­cen­tų gau­na­mų mė­ne­si­nių as­mens pa­ja­mų pro­por­cin­gai su­teik­tam pa­slau­gų skai­čiui, as­muo mo­ka tik už fak­tiš­kai su­teik­tas pa­slau­gas. Pa­gal­bos į na­mus pa­slau­gos ne­mo­ka­mai tei­kia­mos as­me­nims, ku­rių pa­ja­mos per mė­ne­sį ne­vir­ši­ja 256 eu­rų – dvie­jų vals­ty­bės re­mia­mų pa­ja­mų dy­džių. Mo­kė­ji­mo dy­dis už tei­kia­mą as­me­ni­nę pa­gal­bą di­fe­ren­ci­juo­tas pa­gal gau­na­mas pa­ja­mas, ta­čiau ne­ga­li vir­šy­ti 20 pro­cen­tų as­mens mė­ne­sio pa­ja­mų.“

Šian­dien aki­vaiz­du, kad aplan­kytai vieno Vilties gatvės bend­rabučio gyventojai rei­ka­lin­ga so­cia­li­nė pa­gal­ba. Tik ka­žin ar ji pa­ti tai su­pran­ta. Ar to­kios pa­gal­bos at­si­sa­ky­ti ne­įkal­bės kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus, ne­pa­no­rė­jęs, kad pas ma­mą nuo­lat lan­ky­tų­si so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ir pa­ma­ty­tų ben­dra­bu­čio kam­ba­ry­je jo da­ro­mą ne­tvar­ką?

Be­lie­ka ti­kė­ti, kad se­no­lę ap­lan­kę so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ob­jek­ty­viai įver­tins re­a­lią si­tu­a­ci­ją. Gal­būt ir pas šią da­bar ap­leis­tą, grau­džiai gy­ve­nan­čią aly­tiš­kę pa­ga­liau at­eis švie­sios, tik­rai bal­tos vi­sų mū­sų lau­kia­mos Ka­lė­dos.

Rekomenduojami video