Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gimdyvės, abejingos naujagimio riksmui

 Vaikžudystė – ne išeitis tyliai išspręsti savo problemą nenorint auginti savo nelaukto naujagimio. Dažniausiai tokie nusikaltimai tik dar labiau išviešina gimdyvės ilgus mėnesius nešiotą paslaptį ir pagilina kančią, nes baigiasi įkalinimo bausme. Tuo neseniai įsitikino dar dvi vaikžudės, sulaukusios teismo verdikto.

Po pusantrų metų Lietuvoje bus minimas pirmojo šalyje įsteigto Gyvybės langelio 10-metis. Statistikai skelbs skaičius, analitikai vertins, ar Gyvybės langelių „era“ pasiteisino, tačiau džiaugtis, kad tokie langeliai išsprendė vaikžudystės problemą Lietuvoje, atrodo, dar nebus galima. Mat kasmet, be Gyvybės langeliuose rastų paliktų 4–6 naujagimių, dar tiek pat ką tik gimusių kūdikių vis tiek būna pasmerkti mirčiai. Dažniausiai tai padaro pačios gimdyvės. Vaikžudysčių ratas sukasi toliau...

Galima guostis tik tuo, kad Gyvybės langeliai vaikžudysčių problemos iki šiol neišsprendė ir užsienio šalyse, kur tokios saugios naujagimiams vietos gyvuoja jau ir po kelis dešimtmečius. Juk pasaulio žiniasklaida neretai vis skelbia, kad nauja vaikžudė nustatyta kur nors Lenkijoje, Vokietijoje, Brazilijoje... Ir psichologai bei sociologai teigia negalintys vienareikšmiškai paaiškinti, kodėl moterys, žinodamos, kaip turėtų elgtis su nelauktu, nenorimu auginti savo naujagimiu, ryžtasi vaikžudystei.

Užsienyje – griežčiau

Taigi ir Lietuvos vaikžudžių menamas sąrašas nenustoja ilgėti. Neseniai jis papildytas dar dviem pavardėmis. Abi moterys labai skirtingos: viena nusikaltimo metu buvo dar labai jauna, vos 18 metų, neturinti nuolatinio mylimojo ir draugystės su vaikinais didesnės patirties, bevaikė, bedarbė, priklausoma nuo savo tėvų, uždaro būdo, kita – jau brandaus amžiaus 30-metė, turinti vyrą ir du vaikus, kuriais pakankamai gerai rūpinasi, turinti nuolatinį darbą ir, žinoma, gyvenimo patirties.

O sujungė šias skirtingas moteris vienodas faktas jų gyvenime – abi tapo savo naujagimio žudikėmis.

Jaunesniajai vaikžudei – Pabradės (Švenčionių r.) gyventojai Ivonai S. (dabar 21 m.) – Vilniaus apygardos teismas (VAT) paskyrė 8 metų nelaisvės bausmę, o vyresniajai – palangiškei Aistei A. (31 m.) – 9-erių, tik jau Klaipėdos apygardos teismas.

Už savo naujagimio nužudymą mūsų Baudžiamasis kodeksas (BK) numato kaltuosius bausti 8–20 metų nelaisve arba net kalėjimu iki gyvos galvos. Vadinasi, abiem paminėtais atvejais Temidės tarnai labai pasigailėjo vaikžudžių, nes skyrė joms pačią švelniausią bausmę, numatytą BK.

Bene griežčiausiai už savo naujagimės nužudymą Lietuvoje buvo nuteista (2013 m.) vilkaviškietė Ineta Dzinguvienė (dabar 33 m.) – jai skirta 15 metų gyventi už grotų. Ši daugiavaikė moteris prieš tai už tokį patį (antrą) nusikaltimą buvo nuteista ir Škotijoje, kur tuo metu gyveno su šeima ir po gimdymo nužudė savo naujagimį. Škotijos teisėjai užsienietei vaikžudei buvo negailestingi – skyrė įkalinimą iki gyvos galvos (bet su teise po 15 metų prašytis sušvelninti šią bausmę).

Beje, tuo metu, kai Škotijoje buvo teisiama I. Dzinguvienė, šios šalies žiniasklaida skelbė pasipiktinimo kupinas škotų nuotaikas, nes toks nusikaltimas Škotijoje – itin retas. O štai Lietuvoje vaikžudystė jau nustebina greičiausiai tik tada, kai išgirstame, jog ta pati moteris nužudė ne vieną, o du savo naujagimius. Tokių atvejų būta ne vieno.

„Akistatos“ straipsnių archyvai rodo, kad Lietuvoje ne viena vaikžudė teismo buvo pasiųsta kalėti ir 12–14 metų, tačiau dažniausiai šios rūšies nusikaltėlės mūsų šalyje atsiperka 4–8 metų nelaisve.

Šilumos namie negavo

Grįžkime prie neseniai teismo nuosprendį išgirdusių vaikžudžių. Pabradės gyventoją Ivoną vaikžude pavertė jos nelaiminga meilė, uždaras gyvenimo būdas ir didžiulė tėvų baimė. Tokia išvada peršasi susipažinus su savo laiku 10 klasių nepanorusios užbaigti merginos istorija. Ivona užaugo ne itin doroje šeimoje – jos tėvai, bent jau tuo laiku, kai Ivona nužudė savo naujagimę 2015-ųjų spalio pabaigoje, mėgo išgerti, namie patriukšmaudavo, būta ir kalbų, kad dukrą neretai „auklėjo“ smurtu. Mergina teisme atviravo niekada neturėjusi labai artimo ryšio net su mama – ir apskritai neturėjusi artimų draugų.

Todėl nekeista, kad šilumos mergina ieškodavo už savo namų sienų, o kur, su kuo ir ką veikdavusi, tėvams nepasakodavo. Užtat, anot Ivonos, iš motinos ji dažnai girdėdavusi, kad nedrįstų pastoti, nes tuomet labai blogai baigtųsi ir jai, vienišai motinai, ir jos naujagimiui.

Ivonos namie nesilankydavo jokių jos bičiulių – nei merginų, nei vaikinų.

Norėdama turėti šiek tiek savo pinigų, mergina kartais prižiūrėdavo – likimo ironija! – svetimus mažylius. Nors tokios auklės patirties ji daug neturėjo, tačiau, atrodytų, mažylius turėjo pamilti, jeigu nesibodėdavo leisti laiką su jais. Tačiau teismas nustatė, kad būtent Ivona nužudė savo ką tik gimusią naujagimę. Šiai po mirties buvo suteiktas Janos vardas.

Lemtinga pažintis

Janos tėčiu tapo Švenčionių gyventojas Edvardas S. (dabar 26 m.). Jo pažintis su Ivona užsimezgė vienos Ivonos bičiulės dėka – šiosios namie. Naujoji pora bendravo neilgai, tačiau naują gyvybę užmegzti spėjo.

Kai Ivona suprato, kad laukiasi Edvardo vaiko, su šiuo vyresniu vyru ji jau nebesusitikinėdavo, tad ir apie jo būsimą tėvystę jam nepranešė. Apie merginos nėštumą nežinojo nei šeimos nariai, nei minėta bičiulė. Vėliau žmonės miestelyje įtardavo, kad Ivona laukiasi, nes buvo pastambėjusi, tačiau mergina kategoriškai tai neigė. Lygiai taip pat neigiamai atsakydavo ir savo mamai, išgirdusiai miestelio kalbas. Mokyklą Ivona jau buvo metusi, tad bendramokslių ir pedagogų galimų klausimų ji išvengė.

Ivona nesilankė pas ginekologą, savo kasdieniu elgesiu stengėsi neišsiduoti, kad laukiasi, tačiau pati tai suprato puikiai, nes apie nėštumą buvo pasiieškojusi žinių internete. Juolab kad Ivona – ne kokia atsilikėlė, o gana normali mergina, tik savo socialinės aplinkos buvo „užspausta“, tarsi atstumta.

Gimdyti ligoninėje Ivona nesiruošė, toliau viena pati nešiojosi savo skaudžią paslaptį, dėl kurios, kaip vėliau nustatys teismo psichologai, tapo baugių savo minčių, nuolatinės įtampos, nerimo dėl savo ateities įkaite. Mergina teisme aiškino labiausiai bijojusi savo mamos, kad nenužudytų jos kartu su naujagimiu.

Liudytoja – naktis

Todėl 2015-ųjų spalio 19-osios vėlų vakarą Ivona, pagal savo savijautą namie suvokusi, kad tuoj turėtų gimdyti, pasiėmė peilį virkštelei nupjauti ir tamsoje nuėjo prie Žeimenos upės, maždaug už 200 metrų nuo namų. Ten, atsigulusi ant žemės, pati pagimdė kūdikį – mobiliuoju telefonu pasišvietusi suprato, kad dukrelę. Žinojo, kad mažylės neaugins, todėl nunešė ją prie upės, galvytę palaikė įkišusi į vandenį ir ištraukė. Prieš „maudynes“ naujagimė verkė – buvo gyva. Po to balselio nebeliko. Lavonėlį Ivona, pačios žodžiais, panešė į priekį keletą metrų ir išmetė prie medžio ir krūmų, niekaip net neslėpdama.

Tuomet mergina ėjo namo. Sunkiai, nes jautė silpnumą ir nemenką skausmą. Pakeliui gimdyvei iš kūno dar iškrito placenta. Šią Ivona paliko ant žemės.

Naktį parėjusi namo mergina buvo užklupta prabudusios motinos, tačiau jai apie pastebėtas kruvinas dukros kojas paaiškino meluodama.

To vakaro Ivonos kelionė ir gimdymas prie upės truko apie 3 valandas. Per jas ji tapo vaikžude.

Kitą dieną gimdyvė vėl blogai jautėsi, net nėjo su mama uogauti, kaip būdavę visada, tačiau apie nakties nusikaltimą mamai vis tiek nepasakojo ir į medikus nesikreipė. O ir darbų kitomis dienomis mažiau dirbdavo, nes nepajėgdavo.

Radinys įsuko tyrimą

Taip tęsėsi lygiai 3 savaites, kol lapkričio 6-osios vidurdienį vienas praeivis prie Žeimenos upės, atokioje, krūmais gausiai apaugusioje, žmonių nelankomoje vietoje, pastebėjo styrančią kūdikio kojytę. Vyras tuo metu žvalgėsi, ar daug žuvų plaukioja upe, bet pabūgęs skubiai parbėgo pas savo giminaitį, gyvenantį netoli upės, ir pranešė šiurpią žinią. Tuomet jau abu vyrai nuėjo į tą vietą, įsitikino, kad upės pakrantėje tikrai mato apirusį ir apipuvusį bei lauko gyvūnų sužalotą kūnelį, tad iškvietė policijos pareigūnus.

Įtariamąją policininkai, pakalbėję su Pabradės gyventojais, nustatė labai greitai, nes žmonės gana plačiai buvo kalbėję apie įtariamą Ivonos nėštumą. Mergina savo kaltės neneigė ir viską detaliai papasakojo bei paaiškino (žudė, nes bijojo ją senokai įbauginusios motinos reakcijos). Beje, tik tomis dienomis ji pirmą kartą savo gyvenime apsilankė pas ginekologę. Šį faktą vėliau teismas įvertino kaip vieną iš įrodymų, jog naujagimio auginti mergina neketinusi iš anksto.

Versijos, kad viena pagimdė ir pati nužudė savo dukrelę, Ivona laikėsi daugiau nei metus, o 2017-ųjų sausio pabaigoje įtariamoji pareigūnams papildomai paaiškino, kad kartu su ja tą lemtingąją naktį prie upės buvęs ir naujagimės biologinis tėvas Edvardas. Jis ir nužudęs mergytę – pagimdytą paėmęs iš gimdyvės ir nusinešęs tolyn, link upės, o netrukus grįžęs jau be kūdikio ir pasakęs: „Nėra, ir viskas“. Po to dar palydėjęs Ivoną į jos namus ir palikęs. Anot Ivonos, tuokart abu matęsi po ilgokos pertraukos, nes Ivona, pajutusi, kad tuoj gimdys, nutarusi pranešti Edvardui, kad jis taps tėvu, tad parašiusi žinutę ir pasikvietusi vėlų vakarą susitikti.

Savo šios naujosios versijos Ivona laikėsi iki pat teismo proceso pabaigos.

Kaltino ir vaikiną

Vis dėlto teismas paskelbė, kad Ivonos pasakojimas apie esą bendrininką Edvardą teisėjų kolegijos neįtikino.

Šis bedarbis švenčioniškis, anksčiau kartą teistas už vagystes viengungis, pareigūnų buvo užkluptas 2017-ųjų pradžioje, kai Ivona įpynė jo pavardę į naujuosius savo parodymus. Vyrą, paties teigimu, ištiko šokas – mat jis nei žinojęs apie būsimą tėvystę, nei su Ivona buvęs prie upės lemtingąją naktį, nei žudęs naujagimį.

Naujai iškeptas įtariamasis buvo suimtas. Jis, paties žodžiais, apie 3 mėnesius gyveno ištiktas šoko, o po to dar porą mėnesių, tebegyvendamas Lukiškėse, kantriai kratė savo atmintį, galvodamas, kur pats galėjęs būti Ivonos nurodytą dieną (kai ji prie upės gimdė). Galop vyras prisiminė, kad išties tądien svečiavosi Pabradėje, tačiau į gautą Ivonos žinutę susitikti niekaip nereagavo. Ir apskritai su ja niekada daugiau nebendravo nuo to laiko, kai išsiskyrė.

Tyrimo metu buvo atliktas DNR tyrimas, jis patvirtino, kad nužudyta naujagimė – tikrai Edvardo biologinė dukra. Vyras to neneigė, tačiau vis tiek kartojo, kad prie vaikelio žudymo jis neprisidėjęs, nes tai „labai žiauru ir nesuvokiama sveiku protu“. Edvardas teisme netgi sutiko pasitikrinti melo detektoriumi – šis prietaisas parodė, kad vyras nemeluoja.

Edvardas dalijosi teisme savo mintimis: tikįs, kad Ivona negalėjusi viena ir pagimdyti, ir nužudyti, tačiau kas jai galėjęs padėti, turėtų nustatyti tyrėjai. Jis užsiminė galįs įtarti Ivonos motiną, tačiau tokių duomenų tyrėjai negavo.

Pavadino apkalbomis

Šioje byloje ne viską, eidami tikrosios tiesos link, padarė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai – pavyzdžiui, iškart jie nepatikrino įtariamosios Ivonos bendravimo mobiliuoju telefonu faktų. O vėliau jau nebuvo tokių galimybių. Todėl teisme liko neaišku, ar tikrai lemtingąjį vakarą Ivona rašiusi SMS žinutę Edvardui, ar tikrai jis į ją nereagavęs.

Tyrėjai atliko akistatą tarp abiejų įtariamųjų – abu jie kalbėjo tik savo tiesas, o pašalinti šių prieštaravimų pareigūnams nepavyko.

Galop teismas paskelbė nesivadovaujantis Ivonos naujaisiais parodymais, kuriais ji pati kaltę dėl vaikelio nužudymo dalijosi su Edvardu, nes pirminiai merginos parodymai net metus buvo nuoseklūs ir pilnai atitiko kitą bylos medžiagą. Pavyzdžiui, jeigu Ivona būtų nusikaltusi kartu su Edvardu, tai ji būtų nežinojusi, kur palikta naujagimė ir kaip ji nužudyta, nes pasakojo, jog Edvardas tik nusinešęs mergytę nuo jos ir po to grįžęs jau be mažylės.

Teismas, visa tai įvertinęs, padarė išvadą, kad Ivona savo dukrelę nužudė Edvardui nedalyvaujant – šį ji tik apkalbėjusi. Galbūt dėl to, kad pykusi ant jo už išdavystę, kai jis pradėjęs susitikinėti su kita moterimi, o galbūt iš keršto, kad vienai reikia atkentėti už tai, kas „nutaisyta“ abiejų.

Todėl Edvardas pirmosios instancijos teismo – VAT – nuosprendžiu išteisintas, kaip neįvykdęs vaikžudystės ir prie jos net neprisidėjęs.

Beje, teisme kaltinamuosius kaltinęs prokuroras buvo įsitikinęs ir Edvardo kaltumu dėl vaikžudystės, todėl siūlė teismui šį vyrą, esą nužudymo bendrininką, nuteisti kalėti 9,5 metų. Tai leidžia manyti, kad visa istorija bus dar nagrinėjama ir Lietuvos apeliaciniame teisme.

Įkalinti nesiskubino

Ivonos S. byloje dar buvo paskelbta, kad pagimdyta mažylė tuokart prie upės dar buvo pamaitinta motinos pienu (tai ir įrodymas, kad neišnešiota mažylė gimė gyva), mat specialistai nustatė tai pagal lavonėlio žarnyno turinį. Pati Ivona tai kategoriškai neigė, tačiau VAT teisėjų kolegija paaiškino patvirtinanti šį itin graudų ir net nelogišką faktą – pamaitinti ir tomis pačiomis rankomis tuoj pat nužudyti, nes netikėti ar abejoti specialisto išvadomis dėl naujagimio maitinimo teismas nerado pagrindo.

Teismui paskelbus, kad Ivona už vaikžudystę siunčiama kalėti 8 metus, nuteistoji iškart po nuosprendžio nebuvo suimta. Ji palikta laisvėje, kol VAT nuosprendis įsiteisės.

Laisvėje iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta ir palangiškė Aistė A. (31 m.), neseniai Klaipėdos apygardos teismo nuteista kalėti 9 metus už tai, kad pernai birželį Palangoje, savo darbovietės tualete, pagimdė ir iškart nužudė savo naujagimį sūnelį. Po šio nusikaltimo moteris dvi dienas buvo sulaikyta, o po to išleista į laisvę, tačiau kiek suvaržyta – jai, be pasižadėjimo slapta neišvykti ir asmens dokumento paėmimo, dar buvo paskirta vadinamoji intensyvi priežiūra – tai reiškia, kad apkaltinta moteris turi nuolat nešioti apykoję, pagal kurią teisėsaugininkai gauna informacijos apie moters buvimo vietą.

Pusvalandis tualete

Palangiškės Aistės baudžiamoji byla dėl naujagimio sūnelio nužudymo tirta daug trumpiau, nei Pabradės gyventojos Ivonos, ir, anot pareigūnų, nebuvo nei paini, nei sudėtinga.

Kodėl anksčiau neteista moteris, teigiamai apibūdinama dviejų mažamečių vaikų mama, nutarė neauginti trečiojo, bet jį gimdyti, galima tik spėlioti, nors pati Aistė teigė tiesiog neplanavusi turėti daugiau vaikų.

Palangiškės sugyventinis, su kuriuo ji turi abu savo vaikus, pastaruoju metu uždarbiaudavo užsienyje, į namus sugrįždavo periodiškai, tačiau apie savo gyvenimo draugės nėštumą nieko nežinojo. Teigė net ir neįtaręs, nes Aistės figūra to neišdavė.

Auginti nelauktą kūdikį palangiškė neketino – nėštumą slėpė, neigdavo tai net paklausta, pas medikus nesilankė. Įkliuvusi moteris tikino, kad būtų palikusi naujagimį ligoninėje ar Gyvybės langelyje, tačiau jis gimęs kiek anksčiau, todėl plano nespėta įgyvendinti.

Aistė jau lemtingą birželio 23-iosios ankstų rytą pajuto didelius skausmus, tačiau privalėjo vykti į darbą (padavėja), nes jos vadovė paaimanavo, kad daug klientų, o savijauta dienos metu gal pagerėsianti – abi spręsiančios vėliau.

Tačiau vos atvykusi į darbą Aistė užsidarė tualete ir prabuvo jame gerą pusvalandį. Bendradarbės net susirūpino, kas nutikę kolegei, tačiau ji, būdama už tualeto patalpos durų, sakė, kad nėra nieko blogo – pagalbos jai nereikia. Kažką bloga įtarusi skyriaus vadovė Aistei per duris sakė, kad pakviesianti vyrų, kurie išlaušią duris, tačiau padavėja ramino, jog tuoj pati išeisianti.

Kai Aistė išėjo iš tualeto, ji buvo išbalusi, sutrikusi, mažakalbė. Nieko apie gimdymą nesakė. Moteriai kolegės iškvietė gydytoją, o ši nurodė skubiai kviesti greitąją pagalbą.

Taip Aistė atsidūrė ligoninėje, tačiau gydytojams vis tiek neigė gimdžiusi. O medikai tuoj nustatė tikrąją tiesą ir pranešė į policiją.

Sako, žudyti neketino

Policininkai beldėsi į Aistės butą, tačiau durų niekas neatidarė, apžiūrėjo netoliese esančius šiukšlių konteinerius, bet nieko įtartino nerado. Tuomet vienas pareigūnas atvyko į Aistės darbovietę. Netrukus jis, paaiškinęs, ko ieško, išgirdo iš Aistės bendradarbių, kad ši, ilgai užsibuvusi tualete, išeidama paprašiusi kolegės išnešti šiukšlių krepšį į netoliese esantį konteinerį.

Netrukus tapo aišku, ką taip ilgai veikė tualete užsidariusi Aistė, nes krepšyje buvo aptiktas naujagimio berniuko kruvinas kūnelis, dar keliuose krepšiuose – kruvinų popierinių rankšluosčių, o tualete – kraujo pėdsakų.

Nustatyta, kad Aistės naujagimis pasaulį turėjo pasveikinti maždaug mėnesiu vėliau, tačiau pasibeldė per anksti. Vis dėlto vaikelis buvo jau išsivystęs, svėrė beveik 2 kilogramus – tokie neišnešioti naujagimiai paprastai būna gyvybingi. Bet šis vaikelis pagyveno vos kelias minutes, nes gimdyvė tyčia neleido jam gyventi ilgiau – naujagimį rankomis uždusino. Anot patyrusių specialistų, tai didelių žudiko pastangų nereikalauja.

Pati Aistė tikino, kad nužudyti kūdikio neketino – tik jis labai greitai pats „iškritęs“ į klozetą. O kai bandžiusi vaikelį ištraukti, turbūt ir suspaudusi per stipriai galvytę. Ekspertai, vadovaudamiesi lavonėlio skrodimu ir įvairiais kūnelio požymiais, tokią versiją paneigė.

Tai, kad palangiškė tyčia nužudė savo naujagimį, teismas paaiškino ir šios moters elgesiu po gimdymo: ji nesistengė kūdikio gelbėti, nieko nešaukė į pagalbą – dargi atsisakė kolegių jai per uždarytas duris siūlytos pagalbos.

Taip palangiškė pelnė vaikžudės vardą. Gal tik dėl vieno dalyko Aistė gali džiaugtis – kad po jos nusikaltimo nuo jos nenusigręžė nieko apie nėštumą nežinojęs, kaip pats įtikino teismą, jos vaikų tėvas. Vyras lydėjo savo moterį į teismo posėdžius, padėjo slėpti jai veidą nuo žiniasklaidos atstovų. Tai tik dar labiau kiša liūdna mintį, kad vaikžudystė mūsų visuomenėje tampa vos ne savaime suprantamu dalyku, kone prilygintinu abortui.

Tik faktai:

Neseniai dar viena pirmosios instancijos teismo jau nuteista vaikžudė – kaunietė Lina Vilkaitė (28 m.) – išgirdo aukštesniosios instancijos – Lietuvos apeliacinio – teismo patvirtinimą: už nužudytą naujagimę dukrelę reikia keliauti į pataisos namus 8 metams.

Tokią bausmę dviejų mažylių mamai L. Vilkaitei dar pernai gruodį paskelbė Kauno apygardos teismas (KAT), tačiau nuteistoji tikėjosi švelnesnės bausmės, tad KAT nuosprendį apskundė apeliacine tvarka.

Vilkaitė 2016-ųjų rudenį savo namuose pagimdė visiškai išnešiotą dukrelę ir lovoje ją tyčia apklojo antklode – mažylė tuoj pat mirė dėl oro stygiaus; kūnelį gimdyvė paslėpė malkinėje.

Nustatyta, kad pastojusi L. Vilkaitė iš anksto planavo atsikratyti savo naujagimio – niekam apie nėštumą nesipasakojo, pilnėjantį kūną maskavo plačiais drabužiais, pas gydytojus nesilankė.

 

Irena ZUBRICKIENĖ

Rekomenduojami video