Lietuvoje nevaržomai siautėjanti dviženklė infliacija, viena didžiausių Europos Sąjungoje, vis įžūliau krausto gyventojų pinigines, smukdo perkamąją galią, veja apsipirkinėti į užsienį, tirpdo juodai dienai pasidėtas santaupas. Tačiau apie dar pavojingesnę infliacijos rūšį nenoriai kalba tiek valdžioje esantys politikai, tiek politikos apžvalgininkai.

Tiesiai į dešimtuką

Į šį reiškinį pagaliau atkreipė dėmesį ir valstybės vadovas: prezidentas Gitanas Nausėda viešai pareiškė, kad tarp pačių didžiausių šiandieninio Lietuvos gyvenimo iššūkių yra ir pasitikėjimo krizė. „Taip, pykčio, priešpriešos, konfliktų šiandien yra daug. Per daug. Pandemija, kurios niekas negalėjo numatyti, padidino susvetimėjimą ir pyktį visuomenėje. Lietuva šalia pandemijos ir nelegalios migracijos krizių turi trečiąją – pasitikėjimo – krizę, kurią turime nedelsdami spręsti“, – teigė prezidentas G.Nausėda, atsakydamas į dienraščio „Kauno diena“ užduotus klausimus.

Visuotinį pasitikėjimo nuvertėjimą įvardijęs viena svarbiausių valstybės gyvenimo problemų, prezidentas, ko gero, bus pataikęs tiesiai į dešimtuką: visuomenės apklausos jau seniai liudija įsisenėjusias Lietuvos politinės sistemos ligas – gal net onkologines ar psichines. Ką sako apie šalį faktas, kad jos gyventojai, „Vilmorus“ 2021 m. gruodžio mėn. duomenimis, labiausiai nepasitiki šiomis valstybės institucijomis: politinėmis partijomis (nepasitiki 59,8 proc., pasitiki 6,7 proc.), parlamentu (nepasitiki 56,8 proc., pasitiki 8,1 proc.) ir Vyriausybe (nepasitiki 47,8 proc., pasitiki 17,3 proc.)? Gal ta šalis – nedemokratinė, gal joje nėra laisvų ir lygių rinkimų? O gal nėra ir nepriklausomos žiniasklaidos – juk ta pati sociologinė apklausa užfiksavo, kad žiniasklaida yra ketvirta pagal žmonių nepasitikėjimą: TV, radiju, laikraščiais pasitiki vos 25,4 proc., nepasitiki 34,6 proc. gyventojų?

Suprantama, kad toks grėsmingas pasitikėjimo svarbiausiais demokratijos institutais infliacijos rodiklis valstybės vadovui negali nekelti susirūpinimo, tuo labiau kad šio reiškinio tendencijos ir toliau prastėja: politiniame horizonte kol kas nematyti nieko, kas galėtų didėjantį visuomenės nepasitikėjimą sustabdyti ar net pradėti jį mažinti. Vis didesnis pasitikėjimo svarbiausiomis valstybės institucijomis nuvertėjimas reiškia augantį piliečių nepasitikėjimą ir savo valstybe: nors politinių partijų, Seimo, vykdomosios valdžios ar žiniasklaidos negalima tapatinti su visa valstybe, vis dėlto neišvengiamai kyla klausimas – ko verta valstybė, kas joje ne taip, kokia jos santvarkos prigimtis, jei pagrindinėmis valstybės valdymo institucijomis, privalančiomis garantuoti piliečių teisių bei teisėtų interesų apsaugą, šalies gyventojai taip nepasitiki? Kodėl valstybę vairuojanti valdžia tokiu plonu visuomenės pasitikėjimo ledu taip atkakliai traukia į priekį – nestabteldama, neapsidairydama, nežiūrėdama sau po kojomis? Nejau vėl mokys liaudies išmintis: eketėn įkrisi, tai ir Dievą atsiminsi?

Nuolatinė problema

Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, svarstydama apie prezidento G.Nausėdos raginimą nedelsiant spręsti pasitikėjimo krizę, sakė mananti, kad šalies vadovas turėjo galvoje visuomenės susipriešinimą, kurį, be kita ko, sukėlė ir valdžios taikomos priemonės pandemijai suvaldyti. „Taip pat ir kylančios kainos, ir tas tikrai negražus įvykis minint Sausio 13-ąją. Šiaip jau tas susipriešinimas yra pavojingas, mano manymu, prezidentas tą gerai supranta. Juk žmonės nuteikiami vieni prieš kitus. Viena visuomenės dalis prieš kitą. Protestuotojų veiksmus buvo galima laikyti išsišokimu, juk premjerė gerai pasakė: žuvusieji Sausio 13-ąją iškovojo kitiems teisę laisvai kalbėti, reikšti savo nuomonę. Nesmerkdama pasakė. Skirtingai nuo Vytauto Landsbergio, kuris vėliau atsiprašė už tada pasakytus savo žodžius. Bet juk tie žodžiai jau buvo ištarti, kažkas juos įsidėmėjo...“ – sakė politologė. Emocinis nepasitenkinimas, anot L.Šabajevaitės, visuomenėje labai didelis. Kyla kainos, valdžia nepatenkinta jau dauguma visuomenės. „Bet kainos visą laiką kyla, kapitalizme niekur nuo to nepabėgsime. Tačiau žmonėms tai visiškai neaiškinama, nes manoma, kad visuomenė buka, nesupras. Juo labiau, jei pasakysime, kad tai vienas iš kapitalizmo dėsnių. Kaipgi dabar galime kapitalizmą nuvainikuoti?“ – ironizavo politologė.

L.Šabajevaitės teigimu, pasitikėjimo krizė Lietuvoje šiaip jau yra nuolatinė, tik ankstesnes jos apraiškas esame seniai užmiršę. „Priminkime – didžiausias nepasitikėjimas, iš dalies opozicijos provokuojamas, buvo 1993 metais, kai savanoriai buvo išvesti į miškus. Juk tada valstybėje buvo dar baisesnė krizė. Viskas galėjo baigtis krauju, savanoriai juk išėjo su ginklais. Tad dabartinis nepasitikėjimas dar yra švelnutis“, – apibendrino L.Šabajevaitė.

Nėra politinių tablečių

„Reikėtų dar pasvarstyti, ką turėjo mintyje prezidentas. Manau, kad valdžios ir visuomenės atitolimą, atsiskyrimą, tai, kad visuomenė nepasitiki valdžios veiksmais. Tikriausiai toks yra to nepasitikėjimo turinys“, – sakė poetas, publicistas, filosofijos daktaras Vytautas Rubavičius. Jo teigimu, nepasitikėjimas valdžia ryškėjo jau senokai, ir jo negalima pavadinti krize, nes problemų, iššūkių, krizinių situacijų yra daug. „Juk didžiulis iššūkis yra ir Rusijos kariuomenė prie mūsų sienos su Baltarusija – tai iššūkis visam rytiniam NATO flangui. Skurdo ir socialinės atskirties didėjimas – argi tai nerodo krizės? O valdžios veiksmai sąmoningai priešinant visuomenę tiek skiepijimosi, tiek tradicinės šeimos marginalizavimo klausimais? Visuomenės priešinimas vyksta įvairiais lygmenimis. Nepasitikėjimas valdžia, tokio valdymo nenoras buvo labai aiškiai išreikštas ir minint Sausio 13-osios aukas. Tai yra vieno Lietuvos būvio raiška. Negalima netgi pavadinti jo krize, nes tai tiesiog yra dabartinis mūsų būvis, labai nykus, pilnas skaudulių ir problemų“, – teigė V.Rubavičius.

Anot pašnekovo, kai mes jį įvardijame krize, tarsi jau numatome, kad yra kažkokie veiksmai arba politinės tabletės jai įveikti. „Kaip? Nėra tablečių tokiems dalykams spręsti. Juk mes tą socialinės atskirties ir skurdo didėjimą, 500 tūkst. žmonių, kurie laukia maltiečių sriubos arba maisto davinių, matome dešimtmečius. Taip yra. O kaip tai sprendžiama? Na, ir pakalbama, ir pasiguodžiama, bet nematome jokio būdo situaciją pagerinti. Kitaip tariant, būdas tai būtų, bet tada reikia keisti visą socialinę ir ekonominę sistemą, visą variklį, kuris šiaip jau yra nustatytas taip, kad didintų atskirtį visuomenėje. Kitaip tariant, kad turtingųjų sluoksnis turtėtų toliau, o skurstantys ir vidurinioji klasė gyventų vis blogiau“, – pridūrė V.Rubavičius.

Paklaustas, ar prezidento žodžiai apie nedelsiant spręstiną pasitikėjimo krizę kartais neprimena įspūdingo, bet tuščio politinio užkeikimo, kaip buvo ir gerovės valstybės atveju, pašnekovas atsakė, kad iš esmės taip ir yra, nes ir gerovės valstybei kurti nėra jokių realių svertų, jokių politinių ir ekonominių prielaidų. Iš esmės neįvardyta, kaip turėtų būti keičiamas Lietuvoje įtvirtintas socialinis ir ekonominis mechanizmas, didinantis atskirtį visuomenėje ir tikrai neleisiantis kurti gerovės valstybės. „Tą patį galima pasakyti ir apie pasitikėjimo krizę. Tad kyla klausimas, koks yra prezidento vaidmuo šiame nepasitikėjimo kontekste. Juk prezidentas irgi yra valdžia. Jeigu visa valdžia nepasitikima, tada reikalinga prezidento lyderystė, kad jis labai ryžtingai imtų keisti visą valdžios struktūrą. Juk daug ką reikėtų keisti. Labai aktyviai diegti tiesioginius seniūnų, merų rinkimus, kad nebūtų apžaista tiesioginių rinkimų idėja – pažiūrėkime, kokia kova vyksta, kad tiesioginių merų rinkimų nebeliktų! Tai kur čia lyderystė? Kur pareiškimai, veiksmai, kuriais būtų keičiama esama padėtis ir didinamas pasitikėjimas valdžia?“ – klausė V.Rubavičius.

Gilina krizę

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė sakė mananti, kad pasitikėjimo krizė valstybėje yra didelė. Anot jos, valdžia Lietuvoje retai kada turėdavo aukštus ir teigiamus reitingus. „Paprastai ja būdavo nepasitikima, bet šiuo metu iš tikrųjų ta krizė gilėja. Tą rodo ir Vyriausybės reitingai, ir žmonių nepasitenkinimas, kuris kartais prasiveržia tikrai netikėtose situacijose, kaip per Sausio 13-osios minėjimą. Manyčiau, kad viena iš didėjančio nepasitenkinimo priežasčių yra ta, kad valdžia tiesiog nesistengia išgirsti žmonių, įsiklausyti, ką jie sako. Prisiminkime, kaip buvo elgiamasi dėl privalomų skiepų. Tikrai jau seniai esu begavusi šitiek laiškų iš medikų bendruomenės atstovų, kurie bandė protestuoti rašydami laiškus ar skambindami telefonu. Jie sakė, kad jais reikia pasitikėti ir jiems privalomų skiepų negali būti. Tuo tarpu visi valdantieji balsavo „už“. Laimė, kad balsų neužteko ir sprendimas nebuvo priimtas“, – sakė A.Širinskienė.

Politikės teigimu, valdantieji priėmė daug sprendimų, kurie žmonėms yra nepalankūs arba jų nesuprantami, arba kiršinantys dėl vertybinių dalykų. Valdžia juos priiminėdama esą bando aklai judėti į priekį. „Štai kad ir tas Partnerystės įstatymas. Mes gi matėme – kai atkrito vienas šio įstatymo projektas, buvo pradėtas ruošti kitas. Dėl kanapių ir kitų narkotikų dekriminalizavimo vėlgi Seimo posėdžių salėje pravirto projektas, tada buvo pradėtos ruošti Statuto pataisos, kad būtų galima greičiau pateikti kitą projektą. Kada nedaromos išvados, tai žmonės atitinkamai reaguoja, ir tas pyktis kaupiasi. Žmonės kitaip ir negali reaguoti iki kitų Seimo rinkimų, jie savo nuomonę gali reikšti arba tyliai, paburbėdami virtuvėse, bet toliau kaupdami pyktį, arba garsiai, kaip jau pradeda tą daryti, per kažkokius susibūrimus, imdami švilpti valdžiai kalbant. Tikrai apmaudu, kad ta nepasitikėjimo krizė yra gilinama, bijau, kad ir Seimo pavasario sesija bus skirta ne krizės sureguliavimo paieškoms, bet dar didesniam jos gilinimui“, – svarstė A.Širinskienė.

Jos teigimu, situacija atrodo labai blogai: juk kai valstybei kyla išorinės grėsmės, kaip dabar, reikėtų stengtis žmones kaip nors konsoliduoti. Esą tikrai gali atsitikti taip, kad valdžia prašys – ateikite ir mus ginkite, kaip kažkada gynėte Sausio 13-ąją, – bet niekas nenorės eiti, nes nekęs tos valdžios. „Šiuo atveju tas vidinis susipriešinimas itin kritiniu atveju gali virsti ir tam tikromis valstybės saugumo krizėmis. Tad jei kažkas, neduok Dieve, įvyktų, žmonės gal tiesiog nuspręstų palikti tą valdžią vieną sėdėti rūmuose. Šiuo atveju pasitikėjimas valstybe, deja, yra susijęs ir su pasitikėjimu valdžia. Tikrai norėtųsi, kad tokiu metu jis būtų didesnis, o valdantieji imtųsi deeskaluoti situaciją. Kaip ir minėjau, pirmiausia pradėtų kalbėtis su žmonėmis“, – apibendrino Seimo narė.