Ne veltui sakoma: „Gėrė giedodamas, pagiriojo raudodamas“. Taip nutiko ir rokiškėnui Mindaugui Bacionui (23 m.). Šiam jaunam vyrui išsipagiriojus teko sėsti į teisiamųjų suolą, iš kur ilgiems metams jis buvo pasiųstas už grotų.

 „Bambalių“ aukos

Rokiškyje gyvenęs M. Bacionas savo karštu charakteriu buvo žinomas ne tik aplinkiniams, bet ir policijai. Jaunuolis nors ir dirbo, tačiau „ant kamščio mindavo“, kai tik pasitaikydavo proga. O proga, jei tik noras yra, visada atsirasdavo. Tuomet nuo Mindaugo reikėdavo laikytis atokiai – mat „šnapsas“ taip mušdavo vaikiui į galvą, jog jam imdavo atrodyti, kad sėdi priešų apsupty. Na, o jei taip – reikia gintis! Tad ir tvatydavo juos... Nors už pykčio „priepuolius“ vaikinas buvo ne kartą baustas, išvadų nepadarė – toliau girtuokliaudavo ir, jei tik kuris – sugėrovas ar šiaip praeivis – nepatikdavo,  tam ir žiebdavo į dantis.

Pernai gruodžio 14-ąją Vilniaus gatvės 18-ajame name bent dviejuose butuose buvo girtaujama. Antrajame šio namo aukšte įsikūręs Henrikas J. savo butą buvo pavertęs landyne – čia nuolat prieglobstį rasdavo nuosavas pastoges per gerklę jau praleidę girtuokliai. Maždaug prieš trejetą mėnesių pas jį prisiglaudė ir seniai su šeima visus ryšius nutraukęs Vygantas V. S. (74 m.), mat vyras nors ir buvo ramaus būdo, tačiau nuo alaus ar kito stipresnio gėrimo butelio jo atmušti buvo neįmanoma. Gal todėl jau seniai jis ir nebeturėjo nuosavos pastogės, glausdavosi tai vienur, tai kitur, prie menkutės pensijos prisidurdamas talkindamas pažįstamiems ūkio ir buities darbuose. Pas Henriką senolis įsiprašė laikinai, žadėjo kraustytis į senelių namus. Tačiau visai nelauktai buvo „iškraustytas“ Anapilin.

Pakibino merginą

Minėtą gruodžio 14-ąją Henrikas, Vygantas ir kaimynė Aldona iš pat ryto gurkšnojo alų ir degtinę. Kaimynė ilgai neužtruko ir išpėdino namo, o Henrikas apie 11 valandą dienos buvo jau toks „minkštas“ – lyg apipuvęs rugių pėdas, kad susmuko ant lovos, spėjęs ant galvos dar užsitraukti antklodę. Vygantas liko rymoti prie apšnerkšto stalo ir gėralo likučių...

Tuo pat metu, tik pirmame aukšte, prie stalo su alumi ir degtine sėdėjo kita – trijų vyrų kompanija. M. Bacionas pas kaimynus – Mantą (vardas pakeistas) ir jo tėvą atėjo dar 8 valandą ryto, o po poros valandų, ištuštėjus buteliams, vyrai papildė atsargas ir toliau puotavo. Vyriausiasis sugėrovas nutarė, jog jam gana ir nuėjo prigulti, o likę du jaunikliai ir toliau tuštino butelius. Aplink sukiojosi M. Baciono sugėrovo Manto draugė Jolanta – tik mergina negėrė, o tvarkėsi kitame kambaryje. Staiga gerokai „apšilusiam“ Mindaugui, parūpo merginą pakibinti, tad klestelėjo šiai ant kelių. Tai labai nepatiko Jolantos draugui, kuris pasiūlė Mindaugui išeiti į lauką ir „vyriškai pasikalbėti“. Kieme vyrai ilgai neužtruko, tačiau to pokalbio pobūdį parodė kraujo žymės ant grįžusio Manto džinsų. Pamačiusi kraują mergina nugrūdo draugužį į lovą, o Mindaugą prigrasino daugiau nesimušti. Tačiau šis buvo įpykęs, tad, paskersakiavęs į pamokslaujančią Jolantą, išmovė pro duris.

Gulėjo po antklode

Netrukus mergina pas kaimyną Henriką išgirdo triukšmą, panašų kai lūžta daiktai. Maždaug po 10–15 minučių Mindaugas pas sugėrovus grįžo visas kruvinas: kruvina viena pusė džemperio, kelnės, net veidas buvo ištepliotas krauju. Nieko nesakęs jaunuolis apsiprausė, pasiėmė striukę ir išdrožė namo. Jolanta skubiai pažadino savo draugužį ir liepė nueiti pažiūrėti, kas darosi Henriko bute. Tačiau apspangęs nuo 6 išgertų alaus bambalių jaunuolis nelabai ką ir matė. „Henrikas sėdi lovoje, o antrasis guli ant grindų ir knarkia“, – raportavo Mantas savo draugei apie padėtį kaimyno bute.

Deja, kitokį vaizdą pamatė rytinė Henriko ir Vyganto sugėrovė Aldona, apie pusiaudienį užsimaniusi užtraukti dūmą. Moteris pritrūko cigarečių, tad nuėjo pasiskolinti jų iš Henriko. „Buto durys buvo neužrakintos. Henrikas gulėjo lovoje, o už stalo, ant grindų, gulėjo kruvinas Vygantas, – vėliau kriminalistams pasakojo moteris. – Vaizdas buvo klaikus: Vygantas gulėjo ant dešinio šono, burna praverta, veidas, galva smarkiai sudarkyti. Aplink vien kraujas, drabužiai ir grindys – raudonos. Paėmiau jo ranką, pirštais bandžiau užčiuopti pulsą, bet jo jau nebuvo“.

Aldona iškvietė greitąją. Kol policija ir greitoji pagalba važiavo, Aldona bandė sužinoti, kas nutiko, tačiau Henrikas nieko suprantamai negalėjo paaiškinti. Sakė, kad buvo atėjęs aukštas vyras, bet kas ką mušė tvirtino nematęs – mat labai išsigando, kai tas vyras (o tai buvo M. Bacionas) ėmęs Vygantą daužyti, todėl gulėjo lovoje palindęs po antklode ir tylėjo.

Pykčio priepuolis

Teisme M. Bacionas sakė, jog tą dieną buvęs labai girtas, todėl ne viską prisimenąs. Tačiau jaunuolis vis tik prisiminė, jog begirtaujant antrajame aukšte jis išgirdęs triukšmą – ir tai jį labai suerzinę, todėl nuėjo aiškintis. „Bute radau du vyrus. Vienas gulėjo lovoje, kitas – stovėjo tame pačiame kambaryje prie televizoriaus, – pasakojo teisme M. Bacionas. – Ėmiau šaukti, ko jie rėkauja. Po to trenkiau tam stovinčiam vyrui alkūne į veidą – šis nugriuvo. Po to ėmiau jį spardyti kur papuolė...“

Mindaugas matė, kad jo auka pasruvo kraujais, tačiau jį, tarsi žvėrį, kraujas tik dar labiau suerzino, tad čiupęs medinę kėdę iš visų jėgų drožė ant grindų gulinčiam Vygantui. Kėdė sulūžo po pirmojo smūgio. Tačiau įsiutėlis ir toliau daužė savo auką kėdės liekanomis, po to dar ir žarstekliu bei spardė. Pagaliau pamatęs, kad žmogus nebejuda, nustojo mušti. „Nesupratau, kad jį užmušiau, bet pykčio priepuolis baigėsi ir aš išėjau“, – baigė savo kraupų prisipažinimą M. Bacionas.

Teismo medicinos specialistai pateikė išvadą, jog Vygantas V. S. mirė nuo daugybinių sužalojimų. Kitaip tariant, pensininkas buvo sudaužytas kaip obuolys: sumaitota galva, sulaužyti bene visi šonkauliai, plyšę plaučiai.

„Linkęs smurtauti“

 Bacionas nesigynė, kad užmušė Vygantą V. S., bet nenorėjo sutikti su teisėjų kolegijos formuluote „itin žiauriai“ – už tai grėsė gerokai ilgesni nelaisvės metai.

Tačiau teismas, skirdamas bausmę, konstatavo, jog M. Bacionas „padarė tyčinį, labai sunkų, baigtą, smurtinį nusikaltimą, kuris ne tik labai pavojingas visuomenei, bet juo buvo sukeltos itin sunkios bei jau nebepataisomos pasekmės – buvo nužudytas visiškai niekuo dėtas, gerokai vyresnis už kaltinamąjį, žmogus, kurio jis iki įvykio net nepažinojo. Kaltinamasis anksčiau du kartus teistas, nusikalto neišnykus teistumui, praėjus vos kelioms dienoms po jam paskelbto teismo nuosprendžio už nesunkų, tačiau taip pat smurtinį nusikaltimą. 2015 metais jis tris kartus buvo baustas administracinėmis nuobaudomis, dvi iš jų – už svetimo turto sugadinimą, kuriuos padarė būdamas neblaivus. Tai rodo, kad kaltinamasis linkęs smurtauti, jam skirtos administracinės nuobaudos ir teistumas jokios įtakos jo elgesiui nepadarė“.

Bacionas buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai) ir nubaustas laisvės atėmimu 15 metų. Kadangi jaunuolis nebuvo atlikęs ankstesnės Rokiškio rajono apylinkės teismo skirtosios bausmės, Panevėžio apygardos teismas iš dalies subendrino šias bausmes, tad galutinis verdiktas – 15 metų ir 2 mėnesiai pataisos namuose ir 8 MGL (301 euro) dydžio bauda.

Nukentėjusiu pripažintas nužudyto Vyganto sūnus, kuris pastaruoju laiku rėmė tėvą maisto produktais bei kitais daiktais (nes pinigus tėvas pragerdavo), buvo pareiškęs 35 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Tačiau teismas nustatė, jog iš nužudytojo buvo atimtos tėvystės teisės, nukentėjusysis su kitais broliais ir seserimis užaugo vaikų namuose, tad įvertino, kad nukentėjusiojo ir nužudyto jo tėvo santykiai nebuvo itin artimi. Todėl iš M. Baciono nukentėjusiajam priteisė šiek tiek mažiau nei šis prašė: 479,07 euro turtinei ir 13 860 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Šis nuosprendis ne galutinis, jį gali pakeisti (arba ne) Lietuvos apeliacinis teismas.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ