Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gerovės traukinys švilpia pro šalį

Per pandeminę krizę Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) susitraukė mažiausiai ES, tačiau nedarbo lygio augimas – vienas didžiausių tarp Bendrijos šalių, o socialinės problemos – vienos aštriausių. Iš valdančiųjų kol kas nesigirdi rūpesčio, kodėl pas mus tokios ekonominės ir socialinės žirklės. Tačiau mokslininkai perspėja, kad tai dar pagilins socialinę atskirtį ir augins socialinių problemų kuprą.

Paradoksali situacija

Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. BVP sumenko tik 1,3 proc., o ES valstybių narių ekonomika bendrai susitraukė 6,4 proc. Tačiau nedarbo lygis pas mus išskirtinai ėmė kopti aukštyn. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2021 m. vasario 1 d. šalyje buvo registruota 282 tūkst. darbo neturinčių asmenų – 16,4 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų.

Ankstesnė Vyriausybė džiūgavo, kad šalies ūkis pademonstravo atsparumą pandemijos sukeltiems iššūkiams. Iš dabartinių valdančiųjų taip pat nesigirdi rūpesčio dėl paradoksalios situacijos, kai gerais ekonominiais rodikliais ES šalis pralenkusi Lietuva vėl augina bedarbystės ir socialinių problemų kuprą.

Gerovės valstybės modelį Lietuvai žadėjusio prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta pastebėjo, kad šiuo metu tik 30 proc. darbo neturinčių žmonių gauna nedarbo išmoką, o, pavyzdžiui, Vokietijoje – 60 proc. Taigi, kur nedarbas, ten ir skurdas bei socialinis užribis. Vadinasi, gerovės traukinys pro politinio elito užmirštą vadinamąją antrąją Lietuvą prašvilps nė neužsukęs.

Darbdaviai nesaugo darbuotojų

Vilniaus universiteto (VU) profesorius ekonomistas Romas Lazutka prognozuoja, kad didės socialinė diferenciacija – vieniems bus dar geriau, o kitiems – dar blogiau. „Dalis žmonių nuo pandemijos ir karantino priemonių nenukentėjo, pernai gerokai ūgtelėjo algos – vidutiniškai 9 proc. Realiai vienų uždarbiai augo, kitų sumažėjo, o nemaža dalis žmonių iš viso liko be algų. Tad socialiniai skirtumai, matyt, bus dar didesni, todėl šioms grupėms reikia didesnio valstybės dėmesio“, – konstatavo ekonomistas.

Romas Lazutka

Viena iš priežasčių, lemiančių vieną sparčiausių ES nedarbo augimą Lietuvoje krizės metais, pasak mokslininko, yra gana liberalus Darbo kodeksas. „Palyginti su kitomis šalimis, kur labiau drausminami darbdaviai ir atleidus darbuotojus reikia mokėti didesnes išeitines išmokas, pas mus lengva atleisti darbuotojus, jiems pasiūlo išeiti ir jie tai daro savo noru“, – pastebėjo R.Lazutka.

Kita priežastis – darbdavių požiūris į darbuotojus, ypač nekvalifikuotus. „Pas mus tokia ekonomika, kad samdoma daug nekvalifikuotų žmonių, kuriems nereikia didesnio pasirengimo, jie apmokami darbo vietoje, todėl darbdaviams nėra labai svarbu išsaugoti darbuotojus – prireikus surinks naujų.Taigi, ekonomikos struktūra ir darbo rinka yra tokia, kad mūsų darbdaviai nesaugo darbuotojų. Nepaveikė ir tai, kad prastovų metu buvo mokamos išmokos. Per pirmąjį karantiną darbdaviams reikėjo iš dalies prisidėti, o dabar valstybė kompensuoja visą sumą“, – aiškino VU profesorius ir pridūrė, kad omenyje reikia turėti dar tai, jog į bedarbių gretas įsiliejo ir dalis iš emigracijos grįžusių gyventojų.

Meta iš darbo

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė tvirtino darbo rinkoje matanti daug nerimą keliančių ženklų. Pirmiausia tai žmonių atleidimai iš įmonių, kurioms buvo skirta valstybės parama darbuotojams išlaikyti.

„Viešai jau kalbėjome apie atleidimus, pavyzdžiui, „Eglės“ sanatorijoje. Juk įmonė gavo paramą už prastovas, ne pats blogiausias buvo ir vasaros sezonas, bet buvo jau antras grupinis atleidimas. Šiemet įmonės gali gauti 100 proc. prastovos apmokėjimą, tad tokie veiksmai nesuprantami. Žinant, koks nedarbas yra tame regione, žmonės greičiausiai nesusiras darbo artimiausiu metu“, – sakė ji.

Profesinių sąjungų atstovė pridūrė, kad yra nemažai valstybės paramą už prastovas gavusių įmonių, kurios darbuotojus meta iš darbo. „Galbūt dalį darbuotojų restoranai, sanatorijos atleidžia, kad vėliau, kai bus atlaisvinta veikla, galėtų pigiau pasisamdyti kitus. Motyvuojant, kad dabar esą visiems blogai, mokės ne 800, o 500–600 eurų“, – apie galimą darbdavių taktiką svarstė I.Ruginienė.

Kratosi socialinės atsakomybės

Dar viena piktnaudžiavimų sritis – prievartinis darbuotojų stūmimas nuo samdomo darbo prie darbo pagal individualią sutartį. „Mūsų garbingi darbdaviai labai proteguoja savarankiško darbo rūšį, bando įteigti, kad darbo sutartys jauesą atgyvena, kad reikia leisti žmonėms dirbti laisvai. O ką tai iš tikrųjų reiškia?Kas yra ta darbo laisvė? Tai reiškia, kad norima kuo daugiau žmonių išstumti už reguliuojamos darbo rinkos ribų, kur neveikia jokios socialinės garantijos. Tokie žmonės praktiškai lieka be nieko – stabilių pajamų, socialinės apsaugos, normalesnių pensijų ir kt. Darbdaviai nori pigiai samdyti darbo jėgą ir atsikratyti socialinių įsipareigojimų. Norima, kad už porą šimtų eurų žmonės pirktų darbo priemones ir dirbtų po 12–14 valandų, nes Darbo kodeksas tokio darbo nebereguliuoja“, – apmaudavo LPSK pirmininkė.

Pasak jos, individuali veikla pasiteisina amatininkams, esant nereguliarioms pajamoms, kai žmonės turi antrą darbą ir pan. „Tam tikroms veikloms tai gerai, bet kai didžiosios įmonės į tokį darbą pradėjo stumti savo vadybininkus, tai jau rimtas nerimo signalas. Jauni žmonės nesusimąsto, gyvena šia diena, bet ilgainiui paaiškės skaudžios pasekmės. Pandemijos laikotarpis parodė, kad savarankiškai dirbantys asmenys gavo tik 257 eurus“, – aiškino I.Ruginienė.

Susiliejo patirtis ir būdas

Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis Lietuvos ekonominiame ir politiniame lauke vešinčių piktžolių šaknų siūlė ieškoti giliau.Tokią situaciją, kai ekonomika gerokai pralenkia socialinius dalykus, anot jo, nulemia tiek istorinė patirtis, tiek mūsų tautos būdas.

„Būnant carinės Rusijos, vėliau Tarybų Sąjungos sudėtyje mums įtakos turėjo azijinis gamybos būdas. Iki šiol Azijos šalyse ekonomika lenkia socialinius reikalus. Ten ilgą laiką nebuvo jokių valstybės socialinių garantijų, šeimos, bendruomenės padėdavo vieni kitiems. Ir aplinkosauga ten atsiliko nuo ekonomikos vystymosi, nes nieko nežiūrint buvo eikvojami resursai. Valstybinė socialinė apsauga ten kuriasi tik dabar. Rusija ilgą laiką buvo veikiama azijinio mentaliteto. Tai paveikė ir mus“, – aiškino socialinių mokslų daktaras.

Kita poveikio kryptis, įsivyravusi atgavus nepriklausomybę, – anglosaksiškoji, kur valstybės gerovės modelis – liberalus marginalinis. „Tai reiškia, kad tokio modelio šalyse generuojama socialinė atskirtis, valstybės socialinės apsaugos priemonių yra gerokai mažiau nei kontinentinės Vakarų Europos ar socialdemokratinėse Europos Šiaurės šalyse. Dar reikia įvertinti ir Lietuvai būdingą individualią valstietišką mąstyseną. Tad susiliejus visiems šiems dalykams dabar turime tai, ką turime“, – konstatavo A.Guogis.

Socialinė politika liberalėja

Mykolo Romerio universiteto profesorius priminė, kad 2001–2008 metais Lietuvos ekonomika kasmet augo po 7–8 proc., o vienais metais net pasiekė Kinijos augimo tempus – 10 proc., tačiau skurdo lygis buvos didžiulis – apie 20 proc. „Svarbu prisiminti, kad valdžioje buvo ir socialdemokratai, kuriems turėtų itin rūpėti socialiniai reikalai. Jiems tenka tiesioginė atsakomybė už tai, kad nevykdė iš esmės socialdemokratinės politikos. Ir tai dar viena mūsų problema: kas bebūtų valdžioje – kryptis ta pati. Tiesa, „valstiečiai“ bandė įvesti daugiau kairesnės politikos“, – samprotavo A.Guogis.

Jis pastebėjo, kad ir Vakarų šalyse, kur labiausiai išvystytas gerovės valstybės modelis, yra socialdemokratų krizė. Nuo 1990-ųjų įsigalėjus neoliberalizmo erai, socialdemokratijos pozicijos susilpnėjo. Tačiau pandemija privertė grįžti prie socialinių dalykų ir juos iškėlė į pirmą vietą.

„Dabar mes ekonomiškai esame aplenkę ne tik daugelį Rytų Europos šalių, bet ir senosios Europos valstybes – Portugaliją, Graikiją. Pagal bendrąjį vidaus produktą atrodome gerai, jis pernai susitraukė tik 1,3 proc., o, pavyzdžiui, Vakarų Europoje – po 5–6 proc. Vadinasi, mes dar labiau prie jų priartėjome. Pagal BVP vienam gyventojui sudarome 80 proc. ES vidurkio, o pagal atlyginimus – tik 60 proc. Tad į ką mes orientuojamės – į kontinentinę Vakarų Europą, kur daugiau dėmesio skiriama socialiniams reikalams, ar į individualistinį amerikietišką modelį, kai dešimtys milijonų žmonių neturi sveikatos draudimo? Dar yra Europos Šiaurės šalys, į kurias norime lygiuotis, tačiau pagal socialinius dalykus nuo jų esame labai toli“, – konstatavo A.Guogis.

Jis pripažino, kad pastaraisiais dešimtmečiais visose šalyse vyrauja panašios tendencijos – jos yra stumiamos liberalumo link, o socialinės sistemos silpnėja. „Skandinaviškas socialdemokratinis socialinės politikos modelis atsitraukė iki korporatyvinio „bismarkinio“ (jis iš esmės „mažiau kapitalistiškas“), šis daug kur atsitraukė iki liberalaus, o liberalus tapo dar liberalesnis. Tad visur socialinė politika liberalėja“, – teigė profesorius.

Pasigenda valdžios vizijos

I.Ruginienė sakė pasigendanti valdančiųjų vizijos, kokių ilgalaikių tikslų siekiama naudojant dosnią paramą, kaip bus sprendžiamos išaugusio nedarbo ir kitos socialinės problemos. „Dabar daug pinigų yra metama verslams, ir ne tik esantiems prastovose. Tiek ankstesnė, tiek dabartinė Vyriausybė juos dalija į kairę ir į dešinę, bet čia kyla daug klausimų:kokie projektai remiami, kokių tikslų siekiama?Viename parlamentiniame komitete verslininkai prisipažino, kad tuos pinigus kaupia banko sąskaitose. Tai skandalas“, – tvirtino profesinių sąjungų atstovė.

Ji siūlytų Lietuvai, pamėgusiai ambicingus siekius, išsikelti tikslą –100 proc. užimtumas. „Kodėl nekalbama apie ilgalaikes investicijas ir žmonių įdarbinimą, tik gąsdinama, kad nedarbas didėja, svarstoma, kad pašalpos galbūt netikslingos ir pan. Gal valstybė turėtų galvoti, kaip sukurti kuo daugiau saugių darbo vietų, įdarbinti vyresnius nei 55-erių metų žmones, kurie negali rasti darbo. Nėra ilgalaikės vizijos, pinigai dalijami bet kam, kas tik paprašo. Betgi paramos niekas veltui nedalija, kažkaip turėsime susimokėti“, – sakė I.Ruginienė.

Rekomenduojami video