Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Europa nusilpo ar Lietuva sutvirtėjo?

Kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ilgai buvo minima tarp kandidatų užimti svarbiausius Europos Sąjungos postus. Politologų teigimu, Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi ir stipri kaip dabar, kai priklauso pagrindinėms euroatlantinėms gynybinėms ir ekonominėms organizacijoms. Gal šiandien ir Lietuvos tarptautinė politinė reikšmė pranoksta šlovingus karaliaus Mindaugo ar didžiojo kunigaikščio Vytauto laimėjimus?

Sureikšmintas vėliau

„Tapo madinga lyginti įvairias, net labai viena nuo kitos nutolusias epochas, bet aš nenorėčiau to daryti. Kas netingi, tegul tuo spekuliuoja. Viduramžių Europos tautų tarpusavio ryšių, unijų prigimtis visai kitokia negu dabar. Mindaugo laikais nebuvo nieko panašaus į dabartinę Europos Sąjungą. Ne tik Lietuva, bet ir daugelis kitų Europos kraštų buvo tik pakeliui į darinius, kurie vadinami valstybėmis. Net Vokietija iki pat XIX amžiaus pabaigos nebuvo vieninga valstybė, o viduramžiais atrodė tikras nepriklausomų regionų ir net savarankiškų miestų margumynas. Vietoje Ispanijos, kokią dabar įpratome matyti, – Kastilijos, Aragono karalystės. Europa glaudžiau vienytis pradėjo tik nuo XX amžiaus antrosios pusės. XIII ir XIV amžių istorinių asmenybių negalima nė iš tolo lyginti su dabartiniais politikais. Garsiam XIX amžiaus istorikui, švietėjui, vienam iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų Simonui Daukantui Mindaugas nebuvo labai svarbus Lietuvos veikėjas. Atgaline data sureikšmintas“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Antanas Kulakauskas.

Antanas Kulakauskas

Stambaus kalibro žaidėjai?

Skaitant tarpukariu išleistą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, apima malonus jausmas, kad viduramžiais karalius Mindaugas ir didysis kunigaikštis Vytautas buvo stambaus kalibro tarptautiniai žaidėjai, jų palankumo siekė svarbiausių to meto Europos valstybių valdovai.

Prieš penkiolika–septyniolika metų, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, mūsų politikai Briuseliui girdavosi, kad karalius Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos euroderybininkas, 1251 metais pasiuntęs pas priešus, atstovavusius Vakarų civilizacijai, ne karius ar šnipus, bet diplomatus, o didysis kunigaikštis Vytautas 1429 metų sausio 6–29 dienomis pirmininkavo to meto Europos Vadovų Tarybai – į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vakarų Ukrainos Lucko miestą buvo sukvietęs Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalių valdovus aptarti opiausių žemyno reikalų.

Istoriškai naujas dalykas

Tokius svarstymus profesorius A.Kulakauskas laiko tik politologine tautosaka, tačiau pripažįsta, kad ilgai kandidatų į ES Vadovų Tarybos ar Europos Komisijos pirmininkus sąraše šmėžavusi D.Grybauskaitės pavardė – istoriškai naujas dalykas. „Visokių prielaidų išsakyta, kodėl ji vis dėlto netiko Europos Sąjungos elitui. Bene dažniausiai minėta, kad Daliai Grybauskaitei koją pakišo jos nepartiškumas. Esą svarbiausius postus išsidalijo didžiausia centro dešinioji Europos liaudies partija ir kairysis Socialistų internacionalas. Gal ir taip. Bet kita priežastis labiau bado akis. Pasaulio politinis formatas kinta, Rusija įsileidžiama atgal į tarptautines struktūras, iš kurių buvo išvyta dėl Krymo okupacijos, todėl didžiosios Europos Sąjungos valstybės nenorėjo, kad bendrijos priešakyje stovėtų Rusiją teroristine valstybe pavadinusi politikė“, – aiškino politologas.

Karalystė – ne saugumo skėtis

Profesoriaus A.Kulakausko manymu, Lietuvos likimas nebūtų palankiau susiklostęs, jeigu Mindaugo karalystė būtų ne dešimt, bet dvidešimt metų gyvavusi, o Vytautas – sulaukęs savosios karūnos.

„Čekija (Bohemija) viduramžiais buvo karalystė, bet jos lemtis panaši į Lietuvos. Ir nepriklausomybę teko atkurti po Pirmojo pasaulinio karo, ir dar anksčiau nei Lietuvai tapti Europos dalybų auka (1938 metais Miunchene) “, – priminė ne tik politologas, bet ir istorikas A.Kulakauskas.

Plotas didelis, galia – maža

Anot A.Kulakausko, Lietuva tik Vytauto Didžiojo laikais buvo tapusi galinga valstybe, nors ir trumpai – vos kelis dešimtmečius.

„Keisčiausia, kad savo didybės viršūnę mūsų valstybė pasiekė tada, kai ją valdė nesavarankiškas monarchas. Juk Vytautas buvo savo pusbrolio, Lenkijos karaliaus Jogailos, vasalas. Šiandien Lietuva maža valstybė. Kaip ir Ukraina. Nesistebėkite. Pagal gyventojų skaičių ir teritorijos plotą Ukraina pranoksta daugumą Europos Sąjungos šalių. Tačiau jos, kaip ir Lietuvos, tarptautinė galia – nedidelė. O štai Olandija, Švedija – vidutinės galios valstybės. Mažų valstybių svarbiausias tikslas – išlikti, didelės šalies siekis– primesti savo valią kitiems kraštams, ypač kaimyniniams. Nebūtinai užkariauti. Dabar labiau įprasta siekti savo tikslų „soft power“ („švelniąja galia“). Lenkija ir šiandien trokšta vadovauti Vidurio, Rytų Europai. Su Briuseliu susipykęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas galbūt ilgisi Austrijos–Vengrijos imperijos laikų, kai vengrams priklausė daug dabartinių Rumunijos, Slovakijos, Kroatijos ir Serbijos žemių“, – svarstė A.Kulakauskas.

Kaip lapei vynuogės

Profesoriaus manymu, gyvename įdomiais laikais. „Kas bus su Lietuva po penkerių metų – neaišku, bet dabar nuo Rusijos malonės nepriklausome. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas suprato – kol Vakarų ekonominės ir gynybinės struktūros nesubyrėjo, jam Baltijos šalys nepasiekiamos, per rūgščios, kaip lapei vynuogės ant aukštos šakos iš Ezopo pasakėčios. Dabar į ryškiai apšviestą pasaulio politikos sceną išeina nestandartiškai mąstantys, neįprastai besielgiantys veikėjai. JAV prezidentas Donaldas Trumpas perkėlė Amerikos ambasadą į Jeruzalę, stipriai parėmė Izraelį, o vietoj laukto islamo teroristų keršto, atrodo, gali pavykti išspręsti Palestinos klausimą, kuris buvo skausmingai Artimiesiems Rytams įstrigęs nuo 1948 metų“, –teigė prof. A.Kulakauskas.

Susidraugavo su kryžiuočiu

Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis įsitikinęs, kad Mindaugo krikštas 1251 metais ir Žalgirio pergalė 1410-aisiais labai sudomino, patraukė Europą. „Tų proveržių, laimėjimų priekyje stovėjo asmenybės. Šiais laikais Lietuvos saugumą, ekonomikos, finansų sistemos stabilumą garantuoja narystė tarptautinėse sąjungose, kurioms tenka paaukoti ir dalį šalies suvereniteto. Viduramžiais Lietuva viena ilgai ir sėkmingai kovojo savo kruviną karą“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė parlamentaras A.Ažubalis.

Audronius Ažubalis

Kaip žinoma, Mindaugą krikštytis įkalbėjo tuometis Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis (Andreas von Stirland). Istorikai tvirtina, kad Lietuvos karalius netgi susidraugavo su kryžiuočių vadu, kaip šiais laikais – D.Grybauskaitė su Vokietijos federaline kanclere Angela Merkel.

Dvasinė paguoda

„Supaprastintas požiūris. A.Štirijietis tiesiog norėjo „atmušti“ Mindaugą nuo savo politinio varžovo Rygos vyskupo. Pagrindinė politikos taisyklė nesikeičia jau šimtus metų – nėra amžinų draugų ar priešų, nesikeičia tik interesai. Nežinau, ar Lietuva dabar turi labai jau daug sąjungininkų. Mes dėkingai prisimename Lietuvos užtarėją, paskutinį Austrijos–Vengrijos imperijos princą Otto von Habsburgą, Europos Parlamente 1979–1999 metais atstovavusį Vokietijai. Jis ragino paskelbti (ir vienas pirmųjų 1983 metais pasirašė) Europos Parlamento rezoliuciją dėl Baltijos valstybių apsisprendimo teisės. Buvęs Islandijos, pirmosios valstybės, 1991 metais pripažinusios Lietuvą, užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, paskelbtas Vilniaus garbės piliečiu. Tų žmonių ir jų sprendimų sunkiais Lietuvai laikais mums labai reikėjo, bet tai buvo tik dvasinė paguoda. Lenkija vadinama svarbiausia Lietuvos sąjungininke, bet Varšuvai labiausiai rūpi mūsų paramos balsai vykstant Europos Tarybos posėdžiams“, – tikino buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Neužtenka krutėti

Pasak A.Ažubalio, įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva, valdant socialdemokratams, kurį laiką buvo žemyno provincija, gyvenusi vien tik siaurais asmeniniais rūpestėliais – ačiū Dievui, esame ES nariai, po truputį krutame savo valstybės viduje, kartais mums sekasi geriau, kartais – prasčiau.

„Tačiau vėliau, nuo 2008 metų, Lietuva visada stengėsi būti aktyvi Europos, ypač mūsų regiono, politinių procesų dalyvė. Jau seniai nesu Vyriausybės narys. Nedalyvauju nei ES, nei NATO ministrų susitikimuose, todėl nežinau, kokios nuotaikos juose tvyro, kaip keičiasi Vakarų požiūris į Rusiją. Kai aš vadovavau diplomatijos tarnybai (2010–2012 metais), net Suomijos, kuri laikoma gana palankia Rusijai šalimi, gynybos ministras Jyris Jukka Häkämiesas nerimavo, kad didžiausia grėsmė Suomijai – Rusija, Rusija ir dar kartą Rusija (J.J. Häkämiesas vadovavo suomių krašto apsaugai 20072011 metais, apie  Rusijos pavojų pradėjo kalbėti dar tada, kai Maskva tik slapta planavo dalies Sakartvelo žemių okupaciją – red. past.)“, – pabrėžė Seimo narys A.Ažubalis.

Saugesni negu XX amžiuje

Dr. Rimantas Miknys, Lietuvos istorijos instituto direktorius

Mano kolega, Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas, gal galėtų kvalifikuočiau palyginti mūsų laikus ir XIII – XIV amžių Lietuvą. Mindaugo, Vytauto Didžiojo epochos – profesoriaus R.Petrausko mokslinių interesų sritys. Mano, Lietuvos piliečio, požiūriu tai buvo visoje Europoje matomos, iškilios asmenybės, palikusios ryškų istorijos pėdsaką.

Ar Lietuva dabar ramesnė dėl savo ateities negu bet kada anksčiau – klausimas. Praėjusiais amžiais būta ir ilgesnių taikos laikotarpių. Priklauso nuo to, su kuo lyginsime. Jeigu su XX amžiumi, tai, žinoma, esame kur kas saugesni negu 1919-aisiais, 1938-aisiais ar 1944 metais.

 

Arnoldas Aleksandravičius

 

 

Rekomenduojami video