Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Endriejaviškių priglaustos ukrainietės svajoja apie gimtąją šalį

Endriejavo seniūnijoje saugų prieglobstį rado nuo karo baisumų pabėgusios dvi ukrainietės su mažamečiais vaikais. Praėjus mėnesiui nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, jos ryžosi išvykti iš niokojamos tėvynės dėl savo atžalų saugumo, jų ateities. „Ukrainietės yra mūsų bendruomenės dalis“, – sakė seniūnė Laimutė Šunokienė. Karo pabėgėlė

Į nežinomą kraštą nebūtų važiavusios

Endriejaviškės Olenos Kup­rienės sūnėno žmona Zoriana su aštuonių mėnesių dukryte Angelina ir šešiamečiu sūnumi Matvejumi nuo karo baisumų pabėgo į Lietuvą, Endriejavo miestelį. Kartu su ja – ir brolio žmona Marija su sūneliais – 5 mėnesių Danilu ir aštuonerių metų Dmitrijumi. „Aš žinojau šį jaukų miestelį – prieš 3 metus lankiausi pas vyro tetą Oleną. Į nežinomą kraštą su kūdikiu nebūčiau važiavusi“, – prisipažino Zoriana.

Moterys atvyko iš Sambiro miesto, per 70 kilometrų nutolusio nuo Lvivo, per 40 km – nuo Lenkijos sienos. Šiame istorinio regiono mieste, turtingame senosios architektūros pastatų, karo veiksmai nevyko. Tačiau Lvive skriejant raketoms, pavojaus sirenos kaukė ir Sambire. „Kasdien reikėjo bėgti slėptis į rūsį. Aš jau nieko nebijau – per metus palaidojau vyrą, mamą, brolį. Turiu tik vaikus – dėl jų saugumo, ateities išgyvenau“, – susigraudinusi kalbėjo našlė Marija. Jos vyras žuvo rudenį, dar nebuvo gimęs sūnelis Danilas. „Artimiausias žmogus man dabar – vyro sesuo Zoriana, kuri yra draugė, pagalbininkė, visada mane palaikanti. Patėvis, kuriam 47 metai, kariauja fronte. Žūsta jauni kareivėliai. Atsisveikinome su artimaisiais galvodami, ar dar pasimatysime. Kas bus ateityje? Grįšime į Ukrainą ar ne?“ – vos sulaikydama ašaras retoriškai klausė Marija.

Sujaudino lietuvių atjauta

Zoriana pasakojo, kad prasidėjus karui mėnesį praleido kaime, o grįžusi į Sambirą už poros dienų su vaikais išvyko į Lietuvą. „Mūsų gyvenamasis namas – šalia karinio dalinio. Tai buvo nesaugu, todėl nusprendėme išvykti“, – sakė karo pabėgėlė.
Jos sutuoktinis liko Ukrainoje, nes dėl galimos mobilizacijos vyrai iki 55 metų negali išvykti iš šalies, jis dirba turguje. Ten liko ir Zorianos vyro tėvai. Pasak jos, vyresni žmonės nebesiryžta palikti savo namų, atsiduodami likimui: kas bus, tas bus.

Kelionę į Lietuvą savo giminaitėms suorganizavo O. Kup­rienė, šiuo metu su vyru uždarbiaujanti Vokietijoje. Beje, ji kilusi iš Donecko, bet jaunystėje su mama atsikraustė į Klaipėdą, o ištekėjusi įsikūrė Endriejave. Olena pasiūlė savo būste apsigyventi nuo karo pabėgusiai sūnėno žmonai Zorianai ir šios brolio žmonai Marijai su mažamečiais vaikais.
„Dėl kelionės tariausi su savanoriais – jie pasiūlė išvykti labai greitai. Zorianai ir Marijai su keturiais vaikais reikėjo susiruošti per porą dienų. Paskubomis įsimetė į lagaminą vaikiškų drabužėlių ir išvažiavo“, – kalbėjo O. Kuprienė.
Kelionė iš Ukrainos iki Kauno truko 22 valandas. Kauno autobusų stotyje sėdo į maršrutinį autobusą, važiavusį į Klaipėdą. „Vairuotojas nepaėmė iš mūsų pinigų už kelionę. Buvome sujaudintos – juk mūsų jis nepažįsta“, – prisipažino pašnekovės.

Pasitiko su namine duona

Ukrainietės iš karto pasijuto nesvetimos Lietuvoje. Atvykusios į Endriejavą savo laikiname būste rado vaikiškas lovytes, vežimėlius, drabužių – tuo pasirūpino Endriejavo seniūnijos darbuotojai, bendruomenės žmonės. Parduotuvės savininkė Laima Martinkienė atvežė bulvių ir kitų daržovių, mėsos, kiti endriejaviškiai pasiūlė pieno, kiaušinių, uogienių. „Seniūnė Laimutė Šunokienė mus vaišina savo kepta labai skania duona, – su dėkingumu kalbėjo ukrainietės. – Mes labai džiaugiamės, kad mus taip svetingai sutiko ir priėmė. Ir dabar mumis rūpinasi – mes nesijaučiame čia svetimos. Endriejavo žmonės, ir visos Lietuvos, labai geri.“ Mat­vejus net pasakė, jog čia norėtų likti visam laikui. Jis rudenį eis į pirmą klasę, o Dmitrijus jau pirmokas, mokosi nuotoliniu būdu.

„Kitose seniūnijose yra daug nuo karo pabėgusių ukrainiečių, o pas mus – tik dvi šeimos. Džiaugiamės, kad jos vaikšto po miestelį kaip namiškiai, jaučiasi savos“, – kalbėjo seniūnė L. Šunokienė.
Tačiau šiltai ir rūpestingai priimtas ukrainietes kankina stip­rus namų ilgesys. „Ten gi mūsų artimieji, giminaičiai, draugai, pažįstami“, – kalbėjo pašnekovės. „Galvojame apie grįžimą į gimtinę, bet paskambinęs patėvis sako, jog dar pavojinga, nesaugu ten“, – graudinosi Marija.


Virginija LAPIENĖ
Rekomenduojami video