Emigrantės Švedijoje Aušros Marcinkevičiūtės kelias link savo vidinės šviesos buvo labai ilgas. Tačiau tikrasis nušvitimas atėjo tuomet, kai ji pakliuvo į ligoninę. Kol darė tyrimus, sėdėjo invalido vežimėlyje, jau nejautė kojų, negalėjo stovėti. Maldų nemokėdama meldėsi. Kai gydytojo paklausė, kas jai yra, šis atsakė: „Jums viskas gerai, tik jūs užmiršote Dievą!“ Išeidamas pridūrė, kad jis, kaip gydytojas, gali padėti tik nusiųsdamas į psichiatrinę ligoninę. Aušra suprato, kad gali būti ir kitas kelias. Štai jos monologas.

Prieš nukryžiuotąjį

To ėjimo link šviesos, link Dievo būta visada. Ypač, kai prieš 30 metų laukiausi sūnaus. Išvis keista, kaip pastojau, juk mano draugas, užsienietis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sterilizuotas. Tada aš, žinoma, nemaniau, jog šis nėštumas – stebuklas. Arnas gimė vieną rugsėjo pirmadienį. O prieš tai, sekmadienį, skaisčiai šviečiant saulei, pasiprašiau gimdyklos slaugytojos drabužių ir, sugriebusi liulantį pilvą į rankas, išbėgau į Katedrą pasimelsti. Žinoma, iš baimės, kad skaudės...

Katedrą radau uždarytą, bet valytoja, įvertinusi mano „statusą“, atvėrė sunkias duris. Klūpojau prieš nukryžiuotąjį, melsdama, kad gimdant neskaudėtų. Pagimdžiau be skausmo ir be suplyšimų. Gimus sūnui nesiaiškinau, ar pati esu krikštyta, – panorau jį pakrikštyti. Ne dėl staiga atsiradusio pamaldumo, bet dėl ką tik įvykusio stebuklo. Dukra Viktorija anksčiau pasikrikštijo, tuomet, kai atsiklaupusi ant kelių maldavo, kad išnešiočiau ir pagimdyčiau kūdikį, jos brolį...

Visi šaukiamės Dievo, kai mums bloga ar neramu. Atsidūrusi Švedijoje, būtent bažnyčiose dažniausiai lankydavausi. Vienoje iš jų, Birgitos vardu, ilgiausiai užtrukau, čia esančiame vienuolyne net gyvenau. Kai buvo labai negera, kai nesiklostė santykiai su draugu Finu, kai ėjome link skyrybų, kai, neva, atgijo meilė lietuviui, kai alino sunkus darbas fabrike, kai ištiko depresija... Gelbėjausi alkoholiu, bet tik įvariau save į kampą, nusiritau žemyn... Neslepiu šito nuo savo vaikų.

Jokio darbo

Lietuvoje gyvenau nedideliame kaimelyje netoli Aukštadvario, dirbau piešimo mokytoja mokykloje. Atlyginimas – vos 500 litų tais laikais, o po kiek laiko ir jų nebeliko. Pasikeitus reikalavimams, negalėjau dirbti pedagoge, – nebuvau baigusi pedagoginių studijų. Kas kad turiu dailės ir teisinį išsilavinimą. O ne, trečiąkart nestudijuosiu, – pasakiau sau ir išėjau.

Apie darbą teisės srityje nesvajojau – buvo praėję keleri metai po studijų, o iš dailės, kurios lygiagrečiai mokiausi, nesisekė pragyventi. Ilgai nemąsčiusi įsidarbinau siuvėja Vilniuje, dirbau po 14 valandų per parą už kelis šimtus litų. Vos praskursdavome dviese su sūneliu. Ir kaip sunku buvo imti pinigų iš Danijoje besimokančios ir dirbančios dukters...

Vėliau įsidarbinau Aukštadvario parduotuvėje. Nejauku prisiminti: žiema, tamsu, niūru – dirbti pradėdavau 6.30 val., baigdavau naktį. Neturėjau ką prarasti, kai dukra, prieš Lietuvai įstojant į ES, patarė: „Mama, atvažiuokite į Daniją, bent jau būsime visi kartu...“ Prieš Velykas Arnas eksternu baigė trečią klasę, ir mes aklinai užkalėme trobelės duris.

Ne vieniša

Dabar gyvenu viena, panirusi į dvasinį gyvenimą. Dukra yra pasakiusi: „Kai įtikėjai (aš laikau save giliai tikinčia ir praktikuojančia, nes tik per tai išsigelbėjau), tu nesi vieniša būdama viena.“ Meilės, vyro dėmesio, jo energijos, švelnumo norisi, bet pagaliau išmokau gyventi ir be šito. Tikėjimas, darbas su pačia savimi atvėrė širdį Aukštesnei meilei.

Aš nesakau „ne“ santykiams. Vis dėlto, geriau vienai savame dvasiniame kiaute, plius kliautis bendraminčių rateliu, negu su vyru, kuris gal net šaipysis iš pamaldumo. Arba ims tave kaip moterį, nes tu dar patraukli. Kažkada toks ryšys galėjo sujungti, dabar – ne. Ir tai buvo svarbiausia mano klaida, santykiai nesivystydavo, nes pernelyg sureikšmindavau jausminę, seksualinę pusę. Tai traukė vyrus, bet kai imdavau ieškoti prasmės... Mano bandymas įtikti, pritapti laužant save nepasiteisino.

Pirmasis ryšys

Ryšys su danu Finu, gyvenančiu Švedijoje, tęsėsi 13 metų. Gerai buvo tol, kol buvau linksma, faina mergina. Šėlom, išgėrinėjom... Bet kai ėmiau keistis, kai atsivėrė akys, kad neteisingai gyvenu, likau nesuprasta. Išsiskyrėm. Dabar jis visiškas alkoholikas. Laimė, aš laiku pasukau savo keliu.

Daug kas klausia, kokie tie skandinavai. Dauguma tenykščių vyrų – pirmiausia materialistai, jiems svarbu pasiturimas, patogus gyvenimas. Mano prerogatyva – pilnaverčiai santykiai. Ištekėti galima greitai. Štai viena pažįstama, susipažinusi internete, ištekėjo už švedo ir... palaipsniui „sušvedėjo“. Jai taip pat svarbu pinigai ir padėtis visuomenėje. Kažkokio dvasinio bendrumo nelabai ir ieškojo. Visada kantri, tyli, patogi moteris. Aš nesirengiu nutylėti nepatogių situacijų, noriu kalbėtis, noriu lygiaverčio partnerio! Kartais pajuokauju: jei Dievo kanceliarijoje baigėsi man skirti vyrai, ką padarysi...

Lipau ant grėblio

Lietuvoje mano ryšiai su vyrais taip pat nepasiteisino. Betgi... Su kuo aš bendravau! Juozas buvo 18 metų jaunesnis! Paprastas kaimo bernas, o aplinka – sugėrovų. Gyvenau toje aplinkoje – mažoje kaimo trobelėje, viena auginau sūnų, sunku buvo. O jis lipo prie manęs kaip lapas, natūralu – įsimylėjau. Ar reikėjo gyventi vien aistra? Tikrai ne! Su pirmu vyru panašiai... Mums buvo po 18! Nors moksluose buvau pirmūnė, vos įsliūkindavo meilė, protas išsijungdavo, nešdavo jausmai. Jis – buvęs kalinys... Buvau tikra komunisto dukra – juodai arba baltai spalvindavau santykius, neva žmogus gali pasikeisti, kas čia tokio, kad kalinys. Taip ne kartą lipau ant to paties grėblio.

Gelbėjau sielą

Ėjau į piligrimines keliones – gelbėjau savo sielą. Tolimoje Jeruzalėje prašiau Jėzaus: atverk savo širdį, parodyk kelią, kuriuo turiu eiti. Ką darau ne taip? Dukra buvo pusantrų metukų, kai išsiskyrėm su jos tėvu, Arną pagimdžiau be vyro, abu vaikai augo be tėčių... Už ką? Visu savo aistringu vidumi klūpojau, ėjau keliais. Dar buvo Asyžius Italijoje, didesni ir mažesni vienuolynai, Šiluva Lietuvoje. Veržiausi tarsi į kokią chirurginę operaciją, prašydama pagydyti širdį.

Man nereikia įrodymų, ar Dievas yra. Širdis pasikeitė, aš žinau, kur, kada man gera. Sutikusi patinkantį vyrą, jau nebeslepiu, kad esu tikinti. Ir matau – jis iš pradžių derinasi, bet... meluoja sau ir man. Kaip žmogus nesu jam įdomi, gal tik kaip moteris. Kai tai pajuntu, mano širdis vos atsivėrusi užsidaro. Man svarbu, kuo ir kaip gyvena mylimas žmogus, ir aš laukiu, kad ir jam tai būtų svarbu. Tik man nepasitaikė sutikti atsiveriančio, gilaus žmogaus. Bet gal Dievas man dar atsiųs Mano žmogų, su kuriuo galėtume drauge tylėti, ir žinoti, apie ką tylim...

Gyvenu iš naujo

Praėjo net 12 metų, bet menu kiekvieną tos savo Gyvenimo Pradžios detalę. Į ligoninę pakliuvau, kai save, kaip žmogų, visiškai ištryniau. Ir rusakalbis gydytojas tai suprato: „Jūs užmiršote Dievą! Jei norit, aš jums padėsiu, bet tai bus psichiatrinė ligoninė...“ Jis nunešė mane ant rankų į taksi, paskyrė atskirą palatą. Finas sutiko pagloboti Arną, paskambino į fabriką, kad sergu. Gavau tabletę, kad išsimiegočiau, o pabudau nuo jausmo, kad kažkas mane stipriai laiko glėbyje. Pasiverčiau ant nugaros, akimis pro langą susiradau dangaus kraštelį ir supratau, kad gyvenimas prasideda iš naujo! Bet... ėjimas Tikėjimo keliu – sunkus darbas. Jei neri visa savo siela į maldą, į tikėjimą, pasiruošk juodom naktim, neramiam miegui, nes kelsi visą susikaupusį purvą į šviesą ir trinsi.

Mečiau fabriką

Grįžau į darbą fabrike, niekas neklausinėjo, kas atsitiko, užjautė, tausojo, neleido sunkiai dirbti. Bet aš labai pavargdavau. Smaugiausi tame fabrike, nes reikėjo išgyventi, buvau atsakinga už sūnų. Fabrikas – ne mano sritis, kur pjausčiau metalą, kilnojau medieną... Visi klausė, kodėl neinu dirbti į mokyklą. Dar nekalbėjau gerai švediškai, be to, trūko pedagoginio išsilavinimo. Pasukau į socialinius mokslus. Daug atvykusių moterų dirba arba senelių namuose, arba su neįgaliaisiais. Neakivaizdžiai studijuodama pasiryžau mesti fabriką. Pavyko pragyventi iš pašalpų, susimokėti mokesčius.

Apie nuoskaudas

Po fabriko įsidarbinusi senelių namuose, pasijutau tarsi poilsiaujanti. Lyg tyčia, susilaužiau koją... Laiką išnaudojau skaitymui bei klausymuisi vertingų paskaitų dvasinėmis temomis. Priartėjo įvairūs psichoanalitikų patarimai, vedos, meditacijos. Ypač meditacijos leido iš savęs išmesti visą purvą – nuoskaudas, pyktį, negebėjimą atleisti. Pykau ant savo tėvų, seniai gulinčių kapinėse, ir tai be galo skaudėjo...

Atsivertimas vyko palaipsniui, matyt, Dievas dar leido paklaidžioti. Išbandžiau pravoslavų tikėjimą, kitus. Paaiškėjo, kad nesu krikštyta ir šią ceremoniją atlikau Švedijoje. Gal penkerius metus ėjau ieškojimų keliu. Tikiuosi, kad nesu tarp tų 30 proc. žmonių, kuriems užtenka bažnyčioje vien tyliai pasėdėti.

Tarnystė žmogui

Žinojau, kad darbas su neįgaliaisiais – tai tarnystė žmogui: prausi, rengi nuo galvos iki kojų... Bet ir čia reikėjo tam tikro sąmoningumo, darbo su savimi. Taip, tai senas, ligotas žmogus, ir aš būsiu sena, ir man kažkas padės... Labai intensyviai dirbdama su įvairiais žmonėmis pripratau. O paskutiniu metu atsitiko kažkas nepaprasta: gal sunkiau ritmą ištverti psichiškai, fiziškai, nes atsiliepia amžius, bet nėra taip, kad nenorėčiau eiti į darbą. Daug skaitau, gilinuosi, ir jau nebe save keliu į pirmą vietą, ne santykius, ne meilę, o Tarnystę. Gera būti su senukais, aš galiu jiems daug duoti, jaučiuosi reikalinga. Net turėdama iš ko gyventi, aš bent kelis kartus per savaitę juos aplankyčiau, svarbiausia – pakalbinčiau.

Dažnai dirbu per penkis skyrius, iš anksto nežinodama, su kuo dirbsiu. Paruošiu žmogų miegui, vyras ar moteris, nesvarbu, žmogus tokios būklės, kad nesigėdija. Mes ir pajuokaujam, ir priimam žmogaus kūną tokį, koks jis yra. Gimsta gailestis, užuojauta, net noras paguldžius pakštelti į kaktą. Tiesa, tai nerekomenduojama... Bet, kai pamatai jo laimingas akis, – atsiperka fizinis nuovargis. Nes tikrai pavargsti, ypač padirbėjusi kelias dienas iš eilės.

Neplanuoju gyvenimo

Ar aš pati norėčiau apsigyventi slaugos namuose, atėjus laikui? Ne, nenorėčiau, bet taip pat nenorėčiau, kad vaikai mane prižiūrėtų. Nenorėčiau net pačių geriausių namų sau. Puiki lemtis išeiti staiga arba mokėti už paslaugas ir gyventi savuose namuose. Aš pati prižiūrėjau žmones, kurie sunkiai sirgo, bet laukė savo valandos namie.

Mane, žinoma, visada traukia Lietuva, bet daug labiau – Birgitos vienuolija. Jie man tokie artimi! Norėčiau ten pratęsti savo gyvenimą, kasdien su malda. Bet Tikėjimas davė ir tai, kad lioviausi planuoti savo gyvenimą, nes Dievas mums tikrai turi planą. Ir jei tik neiname mums skirtu keliu, vėl darome klaidas, lipame ant to paties grėblio...