Dūmų detektoriai – nepakankamai jautrūs

Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je in­ži­ne­ri­nes tech­no­lo­gi­jas ir dai­lę dės­tan­tis mo­ky­to­jas Man­tas su elek­tro­ni­nių ci­ga­re­čių var­to­ji­mu su­si­dū­rė vos pra­dė­jęs dirb­ti gim­na­zi­jo­je 2018 me­tais: „Pra­džia bu­vo to­kia, kad kar­tą pa­mo­ko­je bu­vo rū­ko­ma kla­sė­je man už nu­ga­ros. Apie tai kiek vė­liau man pa­pa­sa­ko­jo pa­tys mo­ki­niai. Tuo­met net ne­ži­no­jau, koks tai prie­tai­sas ir koks jo kva­pas, bet man top­te­lė­jo, kad taip ši­to ne­pa­lik­siu. Ka­dan­gi vie­na iš kom­pe­ten­ci­jų, ku­rioms at­sto­vau­ju ir dės­tau, yra in­ži­ne­ri­nės tech­no­lo­gi­jos, tai pra­dė­jau do­mė­tis, ko­kie ga­li­mi spren­di­mai eg­zis­tuo­ja pa­sau­ly­je.“

Mo­ky­to­jas pri­si­me­na ra­dęs ke­le­tą va­rian­tų, ta­čiau pir­ma­sis re­a­lio­mis są­ly­go­mis iš­ban­dy­tas va­rian­tas – ju­tik­lis, ap­tin­kan­tis ore pa­skli­du­sius or­ga­ni­nius jun­gi­nius, ne­pa­si­tei­si­no dėl tuo me­tu už­klu­pu­sios pan­de­mi­jos. Jis la­bai jaut­riai re­a­ga­vo į al­ko­ho­lio ga­rus, o tuo me­tu mo­kyk­lo­se bu­vo ak­ty­viai nau­do­ja­mi dez­in­fek­ci­niai skys­čiai. Mo­kyk­la ban­dė pa­ti ieš­ko­ti spren­di­mo su įpras­tais dū­mų de­tek­to­riais, ku­riuos įsi­gi­jo pa­ti bei nu­pir­ko sa­vi­val­dy­bė, bet jie pa­si­ro­dė ne­pa­kan­ka­mai jaut­rūs.

Padėjo dirbtinis intelektas

Šian­dien Man­tas sa­ko, kad tei­sin­gą kryp­tį jam pa­suf­le­ra­vo Aly­taus pa­dan­gų gais­ras, ku­rio me­tu bu­vo fik­suo­ja­mi įvai­riau­si oro už­terš­tu­mo pa­ra­met­rai. „Nu­si­pir­kau pa­ban­dy­mui tris ki­niš­kus ju­tik­lius, ku­rių kai­na ne­su­da­rė naš­tos šei­mos biu­dže­tui. Jų vei­ki­mo prin­ci­pas bu­vo iden­tiš­kas kaip dū­mų de­tek­to­riaus, o pa­si­tei­si­no tu­rin­tis pla­čiau­sią ana­li­zės spek­trą“, – pa­sa­ko­ja M.Ka­za­ke­vi­čius, ju­tik­lių te­sta­vi­mui pa­nau­do­jęs iš mo­ki­nių kon­fis­kuo­tas elek­tro­ni­nes ci­ga­re­tes.

Mo­ky­to­jas su­lau­kė vi­so­ke­rio­po Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­lai­ky­mo, ta­čiau di­džio­ji už­duo­tis dar bu­vo prieš akis – kaip de­tek­to­rių prak­tiš­kai pa­vers­ti nau­din­gu įren­gi­niu, ku­ris leis­tų ana­li­zuo­ti si­tu­a­ci­ją ir ją kon­tro­liuo­ti?

Svar­bu bu­vo ap­si­spręs­ti, ko­kia bus stra­te­gi­ja. Ži­no­ma, ga­li pa­ka­bin­ti kaž­ką, kas cy­pia ir per­spė­ja mo­ki­nius, bet ta­da jie tie­siog rū­kys ki­tur. Mo­kyk­la pa­si­rin­ko sun­kes­nį ke­lią – ban­dy­ti rū­kan­čius ap­tik­ti, iden­ti­fi­kuo­ti ir su jais dirb­ti. „Pra­džia bu­vo sun­ki, nors ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ne­tu­riu pro­gra­ma­vi­mo pa­tir­ties“, – sa­ko mo­ky­to­jas Man­tas, pri­pa­žįs­tan­tis, kad pro­ver­žį pa­vy­ko pa­siek­ti pa­si­tel­kus dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­gal­bą. Nors jis ne­pa­tei­kė baig­ti­nių spren­di­mų, bet idė­jų pa­mė­tė­jo ge­rų, rei­kė­jo tik di­de­lio už­si­spy­ri­mo dar­bui už­baig­ti.

Detektoriai atsiras dar keturiose erdvėse

Šiuo me­tu de­tek­to­rius vei­kia vie­na­me Pu­ti­nų gim­na­zi­jos mo­ki­nių tu­a­le­te. Kai ci­ga­re­čių į orą iš­ski­ria­mų da­le­lių kie­kis pa­sie­kia tam tik­rą ri­bą, elek­tro­ni­niu pa­štu iš­siun­čia­mas laiš­kas, per­spė­jan­tis mo­kyk­lo­je at­sa­kin­gus as­me­nis. Jie ga­li at­ei­ti į pa­tal­pą ir ją pa­tik­rin­ti. Taip pat vi­si duo­me­nys ke­liau­ja į len­te­lę, ku­rio­je ma­to­ma re­a­li si­tu­a­ci­ja ir ten­den­ci­jos, ar rū­ko­ma per­trau­kų, ar pa­mo­kų me­tu, ga­ri­na vie­nas ar gru­pė. Ste­bė­ji­mą pa­jung­ti ga­li­ma ne tik pa­mo­kų ar per­trau­kų, bet ir ren­gi­nių me­tu, kai įta­ria­mas var­to­ji­mas.

Ka­dan­gi nau­jo­vė pa­si­tei­si­no (rug­sė­jį sen­so­riai fik­sa­vo pa­ki­li­mą, da­bar – pa­vie­nius at­ve­jus), de­tek­to­riai ne­tru­kus at­si­ras dar ke­tu­rio­se Pu­ti­nų gim­na­zi­jos erd­vė­se. Įstai­ga ža­da spa­lio mė­ne­sį pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi – pa­ro­dy­ti vi­sų Aly­taus švie­ti­mo įstai­gų va­do­vams, kaip vei­kia sis­te­ma.

O kaip į ži­nią apie mo­ky­to­jo iš­ra­di­mą re­a­ga­vo pa­tys gim­na­zis­tai? Man­tas sa­ko, kad in­ter­ne­te jam yra te­kę ma­ty­ti ko­men­ta­rų, ku­riuo­se įvai­rių mo­kyk­lų moks­lei­viai kal­ba­si apie tai. Sen­so­riai nė­ra ma­to­mi pli­ka aki­mi, nes mo­kyk­la jau yra tu­rė­ju­si pa­tir­ties, kai įsi­gy­ti dū­mų de­tek­to­riai bu­vo tie­siog su­nio­ko­ti.

Be­je, Man­tas siū­lė pri­si­jung­ti prie pro­jek­to mo­ki­niams, tu­rin­tiems po­ten­cia­lių ge­bė­ji­mų, ku­riems dės­to in­ži­ne­ri­nes tech­no­lo­gi­jas, bet su­lau­kė re­ak­ci­jos: „Oi ne, mo­ky­to­jau, ši­to tai tik­rai ne.“ Ta­čiau kai ku­rie pa­si­da­li­no sa­vo pa­ste­bė­ji­mais, ku­rio­se vie­to­se daž­niau­siai pik­nau­džiau­ja­ma.

Telefonų viešbučiai – visoms klasėms

Elek­tro­ni­nių ci­ga­re­čių de­tek­to­riai – ne vie­nin­te­lė M.Ka­za­ke­vi­čiaus ino­va­ci­ja, ku­ri ga­lė­tų ne­la­bai pa­tik­ti mo­ki­niams. Te­le­fo­nų vieš­bu­tis – dar vie­nas mo­ky­to­jo įgy­ven­din­tas su­ma­ny­mas. Tai – spe­cia­laus di­zai­no dė­žu­tė, ku­rio­je tel­pa 32 mo­ki­nių mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai. Šiuo me­tu to­kios dė­žės jau ga­mi­na­mos vi­soms Pu­ti­nų gim­na­zi­jos kla­sėms. Man­tas pa­ste­bi, kad gal­būt ne tiek svar­bus di­zai­nas, ku­ris, ži­no­ma, pa­to­ges­nis nei te­le­fo­nų su­me­ti­mas į mo­ky­to­jo stal­čių, kiek vi­daus tvar­ka – psi­cho­lo­giš­kai te­le­fo­nų vieš­bu­tis vei­kia kaip įstai­gos po­li­ti­kos da­lis: „Te­le­fo­nai yra di­de­lė šiuo­lai­ki­nės mo­kyk­los pro­ble­ma, pa­si­tai­ko kla­sių, ku­rio­se su­tar­ti tie­siog ne­įma­no­ma, tad te­le­fo­nų su­rin­ki­mas lie­ka vie­nin­te­lė iš­ei­tis, kad pa­mo­ka įvyk­tų.“

Sprendimas – užimtumas

Ar mo­ky­to­jas Man­tas tu­ri min­čių, kaip iš­spręs­ti ir elek­tro­ni­nių ci­ga­re­čių var­to­ji­mo mo­kyk­lo­se pro­ble­mą? „Aiš­ku, kad spren­di­mas tu­ri bū­ti kom­plek­si­nis, nes ci­ga­re­čių ju­tik­lis yra tik vie­na jo de­da­mo­ji. Ji ga­li pa­dė­ti kon­tro­liuo­ti si­tu­a­ci­ją, bet tik­ra­sis spren­di­mas yra vai­kų švie­ti­mas, o la­biau­siai – už­im­tu­mas, kad jie tu­rė­tų kuo dau­giau veik­los skir­tin­go­se sri­ty­se. Ir tie žings­niai, ku­riuos da­bar žen­gia Aly­taus mies­to po­li­ti­kai, di­din­da­mi už­im­tu­mo kai­nas ir ma­žin­da­mi pri­ei­na­mu­mą, yra žings­niai į vi­siš­kai į prie­šin­gą pu­sę. La­bai daž­nai vie­šo­se dis­ku­si­jo­se šia te­ma pa­si­girs­ta toks mo­ty­vas: kur mo­kyk­los ir mo­ky­to­jų at­sa­ko­my­bė, kad mo­ki­niai taip sa­vi­va­liau­ja pa­mo­kų me­tu? Ga­liu at­sa­ky­ti – mo­ky­to­jai tu­ri ri­bo­tas ga­li­my­bes ras­ti lai­ko ir ener­gi­jos re­sur­sų ša­lia sa­vo tie­sio­gi­nių pa­rei­gų, ku­rios nė­ra vien da­ly­ko dės­ty­mas. Juk da­bar­ti­nė si­tu­a­ci­ja, dėl ku­rios mo­ky­to­jais strei­kuo­ja, yra ne­adek­va­tus at­ly­gis, per­var­gi­mas dėl dar­bo per­pil­dy­to­se kla­sė­se ir ta krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė, kai ko­mu­ni­kuo­ja­ma, kad mo­ky­to­jas daug už­dir­ba, nes mi­nis­te­ri­jos ar net vy­riau­sy­bės at­sto­vai ban­do ma­ni­pu­liuo­ti vi­suo­me­nės nuo­mo­ne. Jei dir­bi pus­an­tro eta­to, dės­tai še­šias dis­cip­li­nas, kaip aš, tai dar kaž­ką gau­ni (po to tai at­si­spin­di ben­dro­je sta­tis­ti­ko­je), bet rei­kia įver­tin­ti to kai­ną – au­ko­ji sa­vo lais­va­lai­kį, o per va­sa­ros atos­to­gas pri­rei­kia mė­ne­sio, kol at­si­gau­ni psi­cho­lo­giš­kai bei fi­ziš­kai ir jau ga­li pra­dė­ti atos­to­gau­ti“, – at­vi­rai kal­ba M.Ka­za­ke­vi­čius.

Šiuo me­tu mo­ky­to­jas strei­kuo­ja kar­tu su Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ko­lek­ty­vu bei sa­ko strei­kuo­jan­čius ko­le­gas vi­so­ke­rio­pai pa­lai­kan­tis: „Taip, ga­li­ma sa­ky­ti, kad pats mo­kyk­lo­je dir­bu iš idė­jos, ta­čiau, kas man tik­rai ke­lia ne­ri­mą, tai kad vy­res­nio­ji mo­ky­to­jų kar­ta, ant ku­rios pe­čių da­bar lai­ko­si ši sis­te­ma, pa­ma­žu iš­ei­na už­tar­nau­to po­il­sio, o dėl aukš­čiau iš­var­din­tų prie­žas­čių jau­ni pe­da­go­gai ne­si­ren­ka mo­kyk­los.“