Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dva­si­nin­kas Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius: „No­ri­si ben­drau­ti”

Ge­gu­žės 12-ąją mon­sin­jo­ras ku­ni­gas, Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius, įžen­gęs į 89-uo­sius gy­ve­ni­mo me­tus, lie­pos 10-ąją, sek­ma­die­nį, sa­vo my­li­mo­je Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je dėl li­gos at­si­svei­ki­no su kle­bo­no pa­rei­go­mis. Šven­tiš­ko­je iš­kil­mė­je gar­bus dva­si­nin­kas per­da­vė jas nau­jam ad­mi­nist­ra­to­riui – Dau­gų pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Vi­dui Je­lins­kui.

Pa­ra­pi­jie­čiai, se­niū­ni­ja, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ir Aly­taus įgu­los va­do­vy­bė pa­si­sten­gė, kad į už­si­tar­nau­tą po­il­sį jų ger­bia­mas dva­si­nin­kas bū­tų iš­leis­tas pa­gar­biai ir šven­tiš­kai. Juk nė vie­nas ki­tas ku­ni­gas taip il­gai ne­tar­na­vo Aly­taus ra­jo­no žmo­nėms: mon­sin­jo­ras S.Stan­ke­vi­čius ge­ro­kai per 50 me­tų su­ko­si Pi­va­šiū­nų, Pu­nios, Alo­vės ir Ry­liš­kių pa­ra­pi­jo­se. Kaip šian­dien jau­čia­si ste­bė­ti­nai ra­maus ir san­tū­raus bū­do ku­ni­gas, at­si­svei­ki­nęs su kle­bo­no pa­rei­go­mis?

Pir­miau­sia ku­ni­gas S.Stan­ke­vi­čius pa­si­džiau­gė tuo, kad jo puo­se­lė­to­je baž­ny­tė­lė­je da­bar kle­bo­naus jau­nas, ener­gin­gas bei veik­lus dva­si­nin­kas Vi­das. „Tai ak­ty­vus ku­ni­gas, nau­jo­vių įneš, va­ži­nės iš Dau­gų“, – tei­gė mon­sin­jo­ras.

Pats da­bar jau­čia­si daug ge­riau, ma­no, kad jį svei­ka­ti­na ir jo na­mų ap­lin­ka, pa­ra­pi­jie­čių dė­me­sys. Daug leng­viau jau ir kal­bė­ti. Pa­si­džiau­gė, kad stai­ga už­klu­pu­si li­ga ne­at­ėmė pro­to, ju­dė­ji­mo, akių švie­sos.

„Ge­rai mai­ti­nuo­si, pa­rei­gų, kaip ma­to­te, man jau ne­lei­džia at­lik­ti, tai­gi po­il­siau­ju, daug ben­drau­ju te­le­fo­nu. No­ri­si ben­drau­ti“, – gan links­mai kal­ba dva­si­nin­kas. Ir ne­sle­pia, kad bu­vo ir iš­li­ko dau­giau vie­ni­šiu­mi.

Jau daug anks­čiau, pa­klaus­tas apie pa­šau­ki­mą, yra kal­bė­jęs, „kad sun­ku pa­sa­ky­ti, iš kur tas pa­šau­ki­mas, čiud­nas bu­vęs nuo vai­kys­tės, mė­gęs vaikš­čio­ti vie­nas, lan­ky­ti ka­pi­nes, šven­to­rius“. Tre­jus me­tus tar­na­vęs Kurs­ko sri­ty­je, kar­tais tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­ei­ti už ka­rei­vi­nių val­dų, tai vi­suo­met žval­gy­da­vo­si cerk­vių, klau­sy­da­vo­si var­pų skam­bė­ji­mo. O ir ka­rei­vi­nių val­do­se bū­ta cerk­vės, tie­sa, ap­dau­žy­tos, ap­griau­tos, bet vis tiek ji trau­kė jau­nuo­lį sie­nų ir lu­bų pa­veiks­lais pa­si­gė­rė­ti.

„Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad jei bū­čiau ap­si­že­ni­jęs, gal bū­čiau iš­si­sky­ręs“, – juo­kė­si taip sa­ky­da­mas. Ir da­bar jam dau­giau vie­nat­vės rei­kia, bet, kaip pats tei­gia, rei­kia ir ben­dra­vi­mo, dėl kal­bos grei­tes­nio grį­ži­mo į se­ną­sias vė­žes.

Ku­ni­gas S.Stan­ke­vi­čius yra Šau­lių są­jun­gos na­rys ir Aly­taus ap­skri­ties A. Juo­za­pa­vi­čiaus šau­lių rink­ti­nės ka­pe­lio­nas. Kle­bo­no po­mė­gis – fo­to­gra­fi­ja ir fil­ma­vi­mas. Jis daug fik­sa­vo baž­ny­ti­nio ir pa­sau­lie­ti­nio gy­ve­ni­mo šio­kia­die­nių ir šven­čių, apie jas pa­sa­ko­jo ir ro­dė baž­ny­čio­je pa­ra­pi­jie­čiams. Da­bar pa­si­džiau­gė at­ra­dęs žmo­gų, ku­ris su­ti­ko jo šį su­kaup­tą in­for­ma­ci­nį tur­tą at­ei­čiai iš­sau­go­ti.

Pui­kios at­min­ties dva­si­nin­kui ga­li­ma tik bal­tai pa­vy­dė­ti. Ir apie sun­kią sa­vo vai­kys­tę me­na, tė­vus ir se­su­tę, ku­riuos jau yra iš­ly­dė­jęs į am­ži­ny­bę. Daž­nai su­si­ti­kus, mat ne vie­ną kar­tą Alo­vės kle­bo­nas yra ap­si­lan­kęs re­dak­ci­jo­je, jis yra nuo­la­ti­nis mū­sų lei­di­nio pre­nu­me­ra­to­rius, ir mes esa­me vie­šė­ję jo na­muo­se kle­bo­ni­jo­je, daž­nai pa­ben­dra­vę Aly­taus įgu­los šven­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se, pa­pras­tai pa­kal­bė­da­vo­me ir apie gy­ve­ni­mą.

„Au­gęs na­muo­se be ko­mu­na­li­nių pa­to­gu­mų, jų vi­są gy­ve­ni­mą ne­si­bo­dė­jau. Kros­nį se­mi­na­ri­jo­je ir­gi pa­tys klie­ri­kai kū­re­no­me. Jau ar­tė­ju prie ku­ni­ga­vi­mo 60-me­čio, bet vis dar kros­nį kū­re­nu iki šių die­nų“, – per pas­ta­rą­jį šil­dy­mo se­zo­ną yra kal­bė­jęs gar­bin­gas ku­ni­gas. O dar la­bai jau­nas per­kel­tas į Krikš­tė­nus, Uk­mer­gės ra­jo­ną, tre­jus me­tus tar­nys­tę at­li­ko baž­ny­čio­je be elek­tros. Jos ne­bu­vo ir kle­bo­ni­jo­je.

Ku­ni­gas mie­lai kal­ba ir apie stu­di­jas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, ir apie jau­no ku­ni­go dar­bo me­tus. „Sto­ti į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją man nie­kas ne­truk­dė, nes bu­vau po ka­riuo­me­nės, va­di­na­si, rim­tai ap­si­spren­dęs. Bet vi­lio­jo, kal­bi­no rink­tis mi­li­ci­nin­ko ke­lią, ne­va ir al­ga bus di­des­nė, ge­riau gy­ven­siu. Su­lauk­da­vau iš tuo­me­tės val­džios pa­mo­ky­mų bei re­pli­kų, kad „se­nos bo­bos“ iš­mirs ir dar­bo man ne­bus. At­kirs­da­vau, kad jau­ni pa­sens ir bus kam baž­ny­čio­je lan­ky­tis“, – vis su šyp­se­na me­na jau­nys­tę, kuo­met drą­sos ir po­lė­kio bū­ta tri­gu­bai dau­giau.

Įdo­mios tar­nys­tės bū­ta Pu­nios pa­ra­pi­jo­je, kur dir­bo 7 me­tus. „Pu­nio­je bu­vo se­ni ku­ni­gai, aš vie­nas jau­nas. Daug žin­gei­džių po­il­siau­to­jų at­vyk­da­vo iš Birš­to­no ku­ror­to. Pra­šy­da­vo leis­ti ste­bė­ti ves­tu­vių ar ki­tų apei­gų ce­re­mo­ni­ją. Ru­siš­kai kal­bė­ti mo­kė­jau, leis­da­vau. Tai bu­vo dau­giau­sia in­te­li­gen­tai iš Le­ning­ra­do. Ge­rai su­ta­riau su gy­ven­to­jais ir tu­ris­tais, net at­vi­ru­kų iš jų su­lauk­da­vau, tad rei­kė­jo ma­ne per­kel­ti į nuo­ša­lią pa­ra­pi­ją.

At­kė­lė į Alo­vę, o čia man dar ge­riau tar­nau­ti bu­vo. Nors at­vy­kus žmo­nės py­ko ant ma­nęs, kad jų ku­ni­gas iš­ėjo. Gal žmo­nėms bu­vo keis­ta, kad at­vy­kau mo­to­cik­lu. Ir dar bu­vau jau­nas. Pa­si­tau­pęs, pir­mą mo­to­cik­lą vos­cho­dą kab­rio­le­tą apie 1966 me­tus nu­si­pir­kau dar Uk­mer­gės ra­jo­ne tar­nau­da­mas. Rei­kė­jo trans­por­to prie­mo­nės, nes pa­ra­pi­ja bu­vo pla­ti, apie 200 vie­ni­šų li­go­tų pa­ra­pi­jie­čių te­ko lan­ky­ti. Per va­sa­rą 30 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nu­kak­da­vau. O ir Mins­ką, Ka­li­ning­ra­dą mo­to­cik­lu pa­sie­kęs esu. Jau nu­va­ry­tą pir­mą­jį mo­to­cik­lą to­kiam pa­ca­nui ati­da­viau, o sau nau­ją nu­si­pir­kau, su juo į Pu­nią at­va­žia­vau, vė­liau į Alo­vę“, – tu­ri ką pri­si­min­ti gar­baus am­žiaus dva­si­nin­kas.

Po maž­daug 10 me­tų tar­nys­tės Alo­vė­je S.Stan­ke­vi­čius ga­vo pa­siū­ly­mą ap­tar­nau­ti nau­jai ku­ria­mą Ry­liš­kių pa­ra­pi­ją. Su­ti­ko, nes ke­lias link šios pa­ra­pi­jos ge­ras, jis kle­bo­ni­jo­je tu­rė­jo te­le­fo­ną, jo rei­kė­jo de­ri­nant vi­sus sta­ty­bų rei­ka­lus. Kol bu­vo sta­to­ma baž­ny­čia, mi­šias lai­kė vie­no gy­ven­to­jo kam­ba­ry­je, kar­tais ir kie­me. S.Stan­ke­vi­čius me­na, kad tai bu­vo gy­va pa­ra­pi­ja, tu­rė­ju­si tra­di­ci­nių su­si­bū­ri­mų, ren­gu­si žmo­nėms pa­ti­ku­sias gry­bų šven­tes.

„Ne­mo­kė­jau sta­ty­ti, bet kaip ta­me, vai­kams skir­ta­me, fil­mu­ke kal­bė­jo Kul­vers­tu­kas: „Sta­tėm, sta­tėm ir pa­sta­tėm.“ Taip ir aš su vi­sų pa­gal­ba pa­sta­čiau“, – links­mai me­na.

Alo­vės pa­ra­pi­jos žmo­nės mon­sin­jo­rą Sta­nis­lo­vą la­bai pa­mi­lo, Tė­ve­liu­ku, Kle­bo­nė­liu ėmė va­din­ti. Ger­bė už tai, kad jis ne­teis­da­vo pa­ra­pi­jie­čių, net ir ne­mo­kan­čius po­te­rių leis­da­vo pri­im­ti Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją.

„Aš ne­su po­li­ci­nin­kas, kad ra­gin­čiau ir baus­čiau. Nei jiems, nei man iš to nau­dos ne­bus, nie­kam ne­bus, jei im­tu­me at­mes­ti ge­rai ne­mo­kan­čiuo­sius po­te­rių. Vė­liau tie žmo­nės at­ei­da­vo į baž­ny­čią, iš­mo­ko ir po­te­rius, ta­po ge­rais ka­ta­li­kais. Žmo­gui rei­kia lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo. Mus se­mi­na­ri­jo­je mo­kė – ei­ki­te ir skelb­ki­te Die­vo žo­dį, mo­ky­ki­te vi­sus ir krikš­ty­ki­te vi­sus. Taip ir da­rau. Ne­bu­vo sun­ku lau­kiant Ve­ly­kų su­rink­ti jau­ni­mo ve­ly­ki­nių sar­gų vaid­me­nims ar ki­tiems rei­ka­lams. Už­grū­di­na žmo­nes, o ku­ni­gus pa­mo­ki­na ir to­kie ne­ti­kė­ti šiuo­lai­ki­niai da­ly­kai kaip ko­ro­na“, – yra pa­ste­bė­jęs S.Stan­ke­vi­čius.

Mū­sų te­le­fo­ni­nio po­kal­bio me­tu ku­ni­gas dar tars­te­lė­jo, kad pa­gal am­žių jam jau anks­čiau rei­kė­jo pa­lik­ti kle­bo­no vie­tą, bet vys­ku­pi­jos va­do­vy­bė į pra­šy­mus re­a­guo­da­vo ir­gi pra­šy­mu: „Kol dar ga­li...“ Li­ga pa­ska­ti­no. Pas­ta­ruo­sius me­tus, pa­sak bu­vu­sio il­ga­me­čio Alo­vės kle­bo­no, dar­bo di­de­lio ne­bu­vo, siau­tė­jo ko­ro­na­vi­ru­sas, baž­ny­tė­lė iš­tuš­tė­jo. Da­bar jo­je jau ren­ka­si pa­ra­pi­jie­čiai.

Kol kas va­sa­rą iki šil­dy­mo se­zo­no mon­sin­jo­ras S.Stan­ke­vi­čius leis įpras­ti­nė­je vie­to­je, sa­vo na­mais va­di­na­mo­je kle­bo­ni­jo­je. Žie­mą jo at­vyks­tant lauks Aukš­ta­dvaryje vei­kian­tis Šv. Do­mi­nin­ko pen­sio­nas.

Kal­bin­ti pa­ra­pi­jie­čiai lin­kė­jo my­li­mam kle­bo­nė­liui kuo sku­biau at­gau­ti vi­sas sa­vo tu­rė­tas jė­gas, su pa­gar­ba kal­bė­jo apie dva­si­nin­ko at­lik­tus dar­bus Alo­vės kraš­tui. Jie tei­gė, kad S.Stan­ke­vi­čius – tar­si šio kraš­to met­raš­ti­nin­kas, kil­nus ku­ni­gas, vi­sur, kur be­pa­si­suk­tų, sklei­džian­tis dva­sin­gu­mą, ben­drau­jan­tis su mo­ki­niais, kai­mo ben­druo­me­nė­mis, kuk­lus ir su­pra­tin­gas, ak­ty­vus ben­druo­me­nės pa­gal­bi­nin­kas.

„Man gy­ve­ni­mas – la­bai gra­žus kaip pa­sa­ka. Vis kaž­ko trokš­tu ir trokš­tu, va­di­na­si, dar gy­ve­nu“, – tik su jam bū­din­gu nuo­tai­kin­gu hu­mo­ru tei­gia dva­si­nin­kas.

Rekomenduojami video