Šiemet kovo 11-ąją minėsime atkurtos Lietuvos valstybės 30-metį. Tarpukario Lietuva džiaugėsi savo laisve visu dešimtmečiu mažiau, bet spėjo pastatyti modernios architektūros šedevrų, atlikti žemės reformą, sukurti savo aviaciją, tuo metu modernų laivyną, turėti labai stiprią, tarptautinėse biržose kotiruojamą valiutą, įsteigti Vytauto Didžiojo universitetą ir per 20 metų itin sustiprinti tautinę savimonę. O ką pasiekėme mes? Kas per tris dešimtmečius liūdino ir kuo džiaugėmės? Apie tai „Vakaro žinios“ artimiausiuose numeriuose kalbėsis su Kovo 11-osios akto signatarais.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui, Kovo 11-os akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ siūlo mažiau platinti negatyvą ir labiau džiaugtis teigiamais mūsų valstybės pokyčiais. Tad kas signatarę džiugina labiausiai?

„Džiugina, kad žmonės pasidarė laisvi, - atsakė B.Valionytė. - Žmonės suprato vieną svarbų dalyką - kad už savo gyvenimus turi būti atsakingi patys. Niekas už juos negalvos, kaip sovietmečiu. Gyvens taip, kaip patys savo gyvenimus susikurs. Didžiausia vertybė yra laisvė, o ne tos vertybės, kurias tau prievarta bruka. Bet per sovietmetį net dvi žmonių kartos buvo uždarytos ir išmokintos, kad už tave galvoja kiti. O dabar sakoma - galvok pats. Labai sudėtinga pradėti galvoti pačiam. Reikia patirties, išmanymo. Tai nėra paprasta.

Laisvė nėra - ką noriu, tą ir darau. Gyvename bendruomenėje, turime atsižvelgti į savo šeimos, bendruomenės lūkesčius. O jei gyvenai kolūkyje ir darei tai, ką liepė brigadininkas, nes kitaip gautum per nagus ar iškeltų bylą, tai sunku pradėti galvoti savo galva. Reikia turėti ir atitinkamas gyvenimo nuostatas. Žinant, kaip gyvenome sovietmečiu, per 30 metų įvyko tikrai kokybiškų pokyčių. Mūsų Tauta mąstanti, genetiškai turinti labai stiprų užtaisą kurti savo valstybę. Tas genetinis užtaisas tikrai egzistuoja.“

- O kas jus pastaruosius 30 metų labiausiai liūdino?

- Liūdina, nors, deja, tokia yra žmogiška prigimtis, kad mūsų žmonės mato politiką akimis, bet turi labai trumpą atmintį. O reikėtų stebėti ne tik, ką politikas kalba, bet ir ką jis veikia. Rinkimų rezultatai yra susiję su visuomenės brandumu. Galėtų būti didesnis brandumas, nes vis „ne tuos“, kiek pamenu, išrenkame. Išskyrus į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

Parlamentas - mūsų veidrodis. Galėjome gyventi geriau, jei rinkėjas būtų buvęs kritiškesnis. Jei rinkėjo atmintis būtų buvusi ilgesnė, galėjome judėti į priekį sparčiau.

Šios kadencijos Parlamente aš visiškai nesuprantu opozicijos. Jos priedermė - kritikuoti, bet negali eiti prieš poziciją, jei ji sugalvoja gerą darbą, kurio dabartinė opozicija galbūt pati nesugalvojo savo laiku padaryti. Nesuprantu, kodėl reikia organizuoti kažkokias akcijas. Užsiimti nuožmia, paranojiška kritika. Aukščiausioji Taryba buvo parlamentas, kuris kitą pusę girdėjo, į geras, racionalias mintis įsiklausydavo ir jomis džiaugdavosi - oho, kaip gerai sugalvota. O dabartinis parlamentas yra keistas. Racionalios kritikos aš nematau.

Tiek pozicijos, tiek opozicijos gyvenimo tikslas - kova dėl kovos. Kai vyko valstybės biudžeto tvirtinimas, opozicija apsiklijavo plakatais. Nesame turtinga valstybė. Galų gale, nėra tokios valstybės, kurios biudžetas visų norus patenkintų. Vis vien kas nors lieka nepatenkintas. Bet kaip galima sakyti, kad patvirtintas vergiškas biudžetas? Tai ištransliuoja žinią, kad reikia bėgti iš Lietuvos, nes čia viskas blogai. Tai negatyvo platinimas, kad sėdime baloje, kad viskas blogai, o iš tiesų buvo patvirtintas istorinis biudžetas, tokio dar neturėjome.

Bet opozicija užsiima kova dėl kovos ir savo plunksnų kedenimu. Valstybė šiame kontekste iš viso neegzistuoja. O kur politikų vertybinė skalė? Kokie jos kriterijai? Logikos čia nėra.

- Esate profesionali miškininkė. Kaip vertinate vos ne masinį mūsų valstybės miškų kirtimą?

- Mišką reikia kirsti, tai faktas. Miškas yra didžiulis, bet atsikuriantis mūsų valstybės turtas. Bet dabar visiškai, pabrėžiu - visiškai nesuvokiama miškininkystė kompleksiškai. Ką ji gali duoti ir ką reikia daryti. Ši urėdijų reforma tvarkos miškuose nepridėjo. Tai skaudus dalykas, kai atėmė atsakomybę iš apačios. Gerbiamieji, tai kas tada yra miškininkystė? Miškininkystė - tai pelė, sauganti grūdų aruodą. O kas dabar mišką saugo? Dabar miškininkystė pasidavė į visišką biznį.

- Kokią prognozuotumėte mūsų valstybės ateitį? Išliksime ar pranyksime?

- Mūsų ateitis, žinoma, kad bus gera! Neabejotinai! Jei per tūkstančius metų neišnykome, išsaugojome savo kalbą, tai esame labai gyvybinga tauta.

Jei paskaičiuotume, kiek pasiekimų tenka vienam tūkstančiui ar milijonui mūsų žmonių, ir palygintume su kitų, didesnių valstybių gyventojų pasiekimais, tenkančiais tūkstančiui ar milijonui žmonių, suprastume, kad esame labai versli, gabi ir gyvybinga tauta. Taip, yra valstybėje blogybių, kurios akis bado, bet pas mus pozityvo per informacijos priemones yra be galo mažai! Mes nesidžiaugiame, tik rėkiame, kad viskas blogai. Iš to mūsų negalėjimo įžvelgti pozityvą, susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas - katastrofa, pražūtis. O gyvename neblogai. Sakyčiau, normaliai. Taip, kaip gali gyventi valstybė, praėjus 30 metų po jos atkūrimo.

Ar galėjome gyventi geriau? Galėjome, bet ir dabar nėra katastrofa. Kelia nerimą emigracija, bet jei žmogui suteikta teisė rinktis, tai jis ir renkasi. Tas jaunimas, kuris išvažiavo, jau pradėjo grįžti, nes suprato, kad yra Lietuvoje ką veikti. Užsidirbęs pinigėlių krauna lagaminus ir važiuoja namo. Pajuto, kad čia, Lietuvoje, bus pirmarūšis, o užsienyje - antrarūšis. Jei šis pojūtis žmogui yra vertybė, jis vis vien kada nors užsidirbęs pinigų grįš. O jei nori būti antrarūšis, plauti užsienyje grindis, valyti namus, tai irgi yra žmogaus pasirinkimas.

Kovo 11-osios akto signataras, ekonomistas Audrius RUDYS, vertindamas pastaruosius tris Lietuvos dešimtmečius, ne tik nesutiko su pavadinimu „Atkuriamasis Seimas“, bet ir įžvelgė, kokių pavojų mūsų valstybingumui nenori pastebėti dabartiniai politikai.

A.Rudys pirmiausiai akcentavo teigiamus dalykus: „Neskaitant pačios Kovo 11-osios - paties didžiausio Lietuvos pasiekimo per pastaruosius 30 metų, aš dar likau patenkintas stojimu į NATO. Todėl, kad didžiausias pavojus Lietuvai kaip valstybei, kaip Tautai ir lietuviškumui, kaip atitinkamai filosofinei pasaulėjautai yra Rusijos grėsmė. Įstojus į NATO sumažėjo mūsų įjungimo į Rusiją tikimybė. Įstojome į NATO 2004 metais, tai buvo beveik visų šalies politinių jėgų konsensusas. Toks buvo ir Tautos noras.“

- Ar pradėjote galvoti apie NATO, vos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pradėjo darbą?

- Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas niekada nepradėjo jokio darbo, nes pradžioje buvo LTSR Aukščiausioji Taryba, o jai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, darbą pradėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Pavadinimas „Atkuriamasis Seimas“ atsirado vėliau, kaip Vytauto Landsbergio tam tikro pagerbimo forma, todėl aš prieš šį pavadinimą protestuoju, nes iškraipoma istorija. Buvo tik Aukščiausiosios Tarybos deputatai.

Ar tikėjome, kad mums pasiseks? Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse nebuvo jokio užtikrinimo Aš pats Prienų laikraščiui rašiau, kad Lietuvos nepriklausomybę būtina paskelbti net ir tuo atveju, jei mes, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, būsime išvaikyti, išdaužyti. Vis vien istoriškai bus išreikšta Tautos valia.

- O kokie Lietuvos įvykiai jus asmeniškai mažiausiai džiugina?

- Prasčiausias dalykas, kad Lietuvos politinis elitas, nuo kurio priklauso sprendimai, iš tikrųjų naikina Lietuvą. Tai rodo daugybė įvykių. Tai ir savų pinigų sistemos atsisakymas, valstybės biudžeto suvereniteto atsisakymas. Politikai eina valstybės naikinimo keliu. Lenkai sugeba priešintis, pristabdyti procesą, o Lietuva net lekia prieš traukinį.

2008-2009 metais, kai prasidėjo ekonominė krizė, Europoje buvo sukurta bankinės sferos sąjunga. Jos įsteigimo tikslas - eurozonos valstybės privalo derinti bankininkystės kontrolę ir derinti savo valstybių biudžetus su Europos Komisija. Lietuva dar iki euro įsivedimo savanoriškai įsijungė į šitą kontrolės sistemą, derino savo biudžetą su EK. O aš kaip tautininkas noriu, kad lietuviai patys tvarkytųsi savo valstybėje. Kad Lietuva būtų lietuviška. Nes paprasčiausiai Lietuvos valstybės neliks. Liks tik ES provincija su tam tikru autonomiškumu.

- Tapsime ES filialu?

- Tapsime ne ES, bet Rusijos filialu, nes didžioji dalis ukrainiečių, kurie atvyksta į Lietuvą, yra rusakalbiai. Jiems lengviau susilieti su čia esančia Rusijos bendruomene nei su Lietuvos ukrainiečiais, kurie čia turi ukrainietišką sąmonę. Tad įdarbindami ukrainiečius imigrantus mes stipriai padedame Rusijos įtakai. Jei ukrainiečius imigrantus bandytume integruoti į Lietuvos bendruomenę, jie turėtų išmokti lietuvių kalbą, leisti vaikus į mokyklas, kuriose mokama lietuviškai. Lygiai kaip ir lietuviai, emigravę į Angliją, Norvegiją, leidžia savo vaikus į norvegiškas, angliškas mokyklas. Tik bėda. Anglijoje lietuviškų mokyklų nėra, o Lietuvoje rusiškų mokyklų yra.

Dauguma į Lietuvą atvykstančiųjų yra rusakalbiai iš Donbaso, iš karo zonos. Jie yra rusiškos kultūros ir Lietuvoje leis savo vaikus ne į lietuviškas, bet rusiškas mokyklas. Taip didindami Lietuvoje Rusijos įtaką.

Po Nepriklausomybės įgyvendinimo daug rusų - kariškių, specialistų, iš Lietuvos išvažiavo. Taip pripažindami savo priklausymą nuo rusiško supratimo. Lietuvoje rusų tautybės gyventojų procentas nuo apie 10 proc. sumažėjo iki 5,5-6 proc. Ukrainos piliečių migracija į Lietuvą šiuos procentus vėl didina. Ir baltarusiai čia atvažiuoja iš vakarinės dalies, o jie, ilgai čia dirbdami ir būdami, taip pat vaikus į rusiškas mokyklas leidžia. Taip Lietuvoje stiprinama rusų bendruomenė, didinamas jos atsparumas prieš lietuvėjimą.

Šitie dalykai yra aiškiai matomi, bet tokia yra ES politika. O Lietuva, tapusi ES dalimi, atsisakė dalies savo suverenių teisių.

Socialinė atskirtis užprogramuota seniai

Signataras, filosofijos mokslų daktaras Bronislavas Juozas KUZMICKAS Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas. Paklaustas, kokie per 30 metų yra patys didžiausi mūsų valstybės pasiekimai, B.J.Kuzmickas atsakė iškart:

„Didžiausias pasiekimas - kad tapome nepriklausoma, demokratiška valstybe. Taip pat didelis pasiekimas - įstojome į NATO ir Europos Sąjungą. Tai yra nepaprastai reikšmingos Lietuvos išoriniam saugumui aplinkybės, apie kurias galvojome dar nepriklausomybės išvakarėse. Tai buvo labai tolimi ir netgi migloti tikslai, bet sutarėme, kad šitų tikslų būtinai reikia siekti.“

- Tačiau prisimenu, kaip akademikas Eduardas Vilkas yra įspėjęs, kad „nešoktume nuogi į dilgėles“...

- Aš nepritariu tokiems lengvabūdiškiems pasakymams, jog išėjome iš vienos sąjungos, kad patektume į kitą sąjungą. Toks lyginimas yra politiškai neteisingas, netgi morališkai nedoras. Žinome, kokiomis sąlygomis atsidūrėme vienoje sąjungoje ir kaip siekėme narystės Europos Sąjungoje. Tai didelis Lietuvos pasiekimas - būti demokratiškų, vakarietiškų šalių bendrijoje.

- Tačiau įstojimas į ES, viena vertus, atvėrė verslo ir darbo rinkas, kita vertus - itin išryškino mūsų socialinę nelygybę. Kainos beveik vakarietiškos, o algos, pensijos - lietuviškos!

- Tie socialinės nelygybės kažkokie pagrindai buvo ir sovietmečiu, tik mažiau pastebimi. Bet kai ankstesnė politinė sistema suiro, prasidėjo ekonominiai pokyčiai. Didžiausią turtą privatizavo sovietinės nomenklatūros atstovai, o didžiulis kiekis dirbančiųjų buvo palikti be nieko. Taip buvo padėtas tam tikros socialinės nelygybės pagrindas ir daugeliui žmonių nebuvo galimybių pagerinti gyvenimo sąlygų. Didelių socialinių-politinių pokyčių, sukrėtimų atvejais labai sunku tikėtis tolygaus visuomenės vystymosi. Taip atsitinka ir kitose valstybėse, nes socialinei nelygybei įsitvirtinti yra labai daug įvairių priežasčių. Kiekvieno žmogaus, išėjusio į viešąjį gyvenimą, salygos yra nevienodos. Sąlygos priklauso ir nuo šeimos, išsilavinimo, asmeninių savybių.

Visiškos socialinės lygybės pasiekti negalima. Tai neteisingo socializmo požymis. Tačiau ar matėte vasarą Vilniuje ar kitų Lietuvos miestų gatvėse ant suolelių miegančius, čia gyvenančius žmones? O Londone, Paryžiuje, Niujorke aš pats tokių vaizdų mačiau. Įsikuria ir miega ant suolelio, nors šalys ir turtingos.

- O kokią Lietuvą įsivaizdavote, kai dar tik buvo ruošiamasi mūsų nepriklausomybę atkurti?

- Smetoninė Lietuva buvo vaizduotėje, bet buvo ir nusiteikimas orientuotis į dabartines vakarietiškas šalis. Daug supratimo davė skandinavai - Švedija, Norvegija, Danija - nes šių šalių politikai labai palankiai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę, kviesdavo mus į įvairius renginius.

- Kiek prisimenu, tuometinis AT-AS buvo daug vieningesnis, nei po jo buvę mūsų šalies parlamento kadencijos. Kodėl?

- Mums visiems buvo aišku dėl vieno paprasto dalyko - Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir išsaugojimo. Tai buvo vienodas, bendras nusiteikimas. Nesvarbu, ar asmeninės politinės pažiūros buvo labiau linkusios į kairę, ar į dešinę. Taip, Seime taip pat vyko skaidymasis, kūrėsi frakcijos, ne visada galėdavome rasti sutarimą, bet dar buvo labai jaučiama išorinė grėsmė, neaiškumas - ir tai sutelkė mus visus, nepaisant kai kurių nesutarimų. Nebuvo nesutarimo dėl kažkokių formalių dalykų. O dabar į Seimą atėjo žmonės, kurie kitaip supranta savo politinį vaidmenį ir politines užduotis.

Dabar politikai vadovaujasi trumpalaikiais, kartais savanaudiškais, tikslais, nes didieji tikslai - NATO, ES - jau išspręsti. Politikai subiurokratėjo, bet, kita vertus - profesionalėjo, nes profesionalėjimas reiškia biurokratėjimą, įnikimą į formalius aspektus.

- Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje net neprasidėjęs skaidymasis į partijas, tai yra, į būtinus demokratinės valstybės segmentus, jau buvo laikoma vos ne Sąjūdžio vienybės išdavyste!

- Taip, ir dar galvojome, kokius pavadinimus būsimoms partijoms duoti. Buvo Respublikonų partija, bet subyrėjo. Liberalai? Patiko gražus pavadinimas. Pavadinimai ir partijų turiniai dažnai nesutapdavo, o vėliau ėmė ryškėti ir turiniai. Vienose partijose neišvengiamai liko sovietinės mąstysenos pėdsakų, kitos, pavyzdžiui, Tautininkai, turėjo labai išreikštus nacionalinius įsitikinimus. Kai kam atrodė, kad socializmas ar krikščionybė turi didesnės prasmės. Taip po truputį partijos savo turinius ir išdiferencijavo.

- O dabar atrodo, kad partijos savo vardus, ypač turinius, ima naikinti. Prieš rinkimus vis kuriasi visuomeniniai rinkimų komitetai...“

- Visuomeniniai komitetai ilgalaikės ateities neturi, nes neturi aiškiai matomo socialinio turinio ir didelio vienodai mąstančių žmonių skaičiaus.

Gyventojų Lietuvoje mažėja, jauno, aktyvaus amžiaus žmonių nėra tiek daug, kiek Sąjūdžio laikais. Visuomeniniai komitetai sukuriami, kad susietų politinę konjunktūrą su keletu ambicingų asmenų. Tų asmenų tikslas - įšokti į Seimą, o jau Seime dairytis pagal aplinkybes ir jungtis prie partinių frakcijų. Dar ne kartą matysime tokių dalykų, bet ilgalaikė politinė perspektyva priklauso partijoms.

Olava STRIKULIENĖ