Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Didmiesčius į regionus iškeitę mokytojai papasakojo, kaip atrodo mažų miestelių mokyklos

Kol dauguma jaunų žmonių svajoja apie karjerą didmiestyje, yra ir tokių, kurie mano „bet kur, tik ne Vilniuje“. Vilkija, Širvintos, Kuršėnai, Viduklė – tai tik keletas miestų ir miestelių, kuriuos pasirinko jauni pedagogai, dalyvavę programoje „Renkuosi mokyti!“. Portalui LRT.lt jie papasakojo, kaip sekėsi įsikurti mažuose miesteliuose ir kuo jų mokiniai skiriasi nuo besimokančių didmiesčiuose.

Ne visas iniciatyvas pavyko įgyvendinti

Šiuo metu pradinukus mokančios pedagogės Elzės Vareikytės kelias vedė iš vienos mokyklos į kitą. Karjerą pradėjusi Vilkijos gimnazijoje, kur dirbo dailės ir technologijų mokytoja, vėliau ji atsidūrė Viduklėje, o galiausiai – Širvintų „Tėkmės“ mokykloje. Pati studijas Vilniaus Dailės akademijoje baigusi mokytoja portalui LRT.lt pasakojo, kad registruojantis į programą „Renkuosi mokyti!“ norėjo mokyti bet kur, tik ne Vilniuje.

„Nors pasaulio standartais Vilnius yra mažas miestas, mums – jis didžiausias šalyje, mūsų sostinė. Supratau, kad mano gyvenimas užsisuko vienoje terpėje. Atrodė, kad visi draugai ir bičiuliai iš to paties pasaulio, darbas taip pat. Tiesiog supratau, kad norėčiau pamatyti ir kitokią Lietuvos dalį. Per atranką manęs klausė, kokios yra mano galimybės išvykti ir aš sakiau, kad vyksiu bet kur. Tuomet man paskambino ir pasakė, kad yra vieta Vilkijoje, o aš net nežinojau, kur ji yra. Bet pasitikrinau internete, radau gražų straipsnį, kur ją vadino Lietuvos Šveicarija ir supratau, kad gerai, jog važiuoju ten“, – pasakojo E. Vareikytė.

Mokytoja kalbėjo, kad vienas iš pirmųjų iššūkių, su kuriais teko susidurti, buvo būsto paieškos – skelbimų nebuvo ne tik internete, bet ir pačiame miestelyje kabančiose skelbimų lentose. Mokyklos sekretorės paprašė patarimo, o galiausiai pati pakabino skelbimus, kad ieško būsto nuomai. Netrukus E. Vareikytė jau turėjo, kur gyventi.

Kiti iššūkiai, pasak pedagogės, gilesni, ypač jei neužaugai mažame miestelyje: „Supranti, kad daug žmonių tave stebi, gali būti ir gandų, pasakojimų, plepėjimo. Nebūtinai piktai, bet esi po bendruomenės padidinamuoju stiklu.“

Mokytoja taip pat pasakojo, kad kartais imdavo trūkti panašaus amžiaus draugų, o aplankyti šeimą nebūdavo taip paprasta, kaip iki tol. Jei nueidavo į kokį nors renginį, dažniausiai bendraudavo su kolegomis mokytojais arba su mokiniais, nes daugiau pažįstamų neturėjo. Kaip pasakojo mokytoja, nuėjus į šokius tekdavo šokti su dešimtokais, o kalėdinės eglutės įžiebimo šventėje švęsti su aštuntokais.

„Tai kartu ir žavi, tačiau kartais pasijauti suspaustas. Taip pat, kai dirbi mokytoju, pamatai, kad nors atrodo lyg internetas atvėrė daug galimybių, mes esame pasaulio piliečiai, tačiau kartais jaučiamas labai stiprus požiūrių skirtumas tarp šeimos ir mokyklos ar mano nuomonės.

Yra mažiau galimybių išvažiuoti kažkur, mokinių finansinė situacija prastesnė, tad kartais iniciatyvos, kad ir kokios gražios, nepavyksta, o iš pradžių to nesuvoki, nežinai. Pamenu, kai atėjau dirbti, ypač pirmąjį pusmetį, kai pasakodavau kitiems mokytojams, kokių turiu idėjų, jie nuoširdžiai, bet liūdnomis akimis šypsodavosi. Suprasdavo, kad jos neįgyvendinamos ne dėl gerų norų neturėjimo, o dėl visokių šeimyninių situacijų“, – prisiminė pedagogė.

Ji kalbėjo, nors tiek didžiųjų miestų, tiek regionų moksleiviai yra drąsūs, kartu jie – labai skirtingi. E. Vareikytė svarstė, kad miestų mokiniai gauna kokybiškesnį, šiuolaikiškesnį ugdymą, yra labiau skatinami sau kelti aukštus tikslus, svajoti, dalyvauti iniciatyvose. Tačiau ji pastebėjo, kad mokyklose yra ir gražių, subtilių dalykų. Pavyzdžiui, mokytojai dalykininkai, kurie išprotėjusiai myli savo dėstomą dalyką.

„Bibliotekininkė, kuri yra perskaičiusi labai daug knygų, domisi augalais ir turi tokią vidinę ramybę. Geografijos mokytoja, kuri labai daug keliavusi po kalnus rodo vaikams nuotraukas arba lietuvių kalbos mokytoja, kuri daro nuostabius režisūrinius sprendimus šventėms. Atrodo, kad tie mokytojai turi savyje labai daug meilės savo mokomajam dalykui, daug žinių, patirties, grožio. Tai labai atsiskleidė“, – kalbėjo mokytoja.

Nors E. Vareikytė pasakojo, kad sprendimas ir po „Renkuosi mokyti!“ likti mokykloje nebuvo sunkus, šiuo metu ji pagalvoja ir apie kitokią veiklą, tačiau taip pat susijusia su švietimu: „Norėčiau sukaupti daugiau patirties ir, atsiradus daugiau žinančių žmonių, inicijuoti ir padėti mokytojams tapti dar geresniais mokytojais. Mokyti mokytojus yra sudėtinga, bet aš norėčiau rasti būdą, kad mokytojai galėtų mokytis vieni iš kitų.“

„Atrodo, kad visi tave žino“

Raseinių rajone, Viduklėje dirbanti chemijos mokytoja Emilija Zakaitė pasakojo, kad dar studijų metais atliko praktiką vienoje iš Vilniaus mokyklų. Pati sostinėje gimusi ir augusi pedagogė kalbėjo, kad vis daugiau skaitant apie tai, kokia atskirtis yra tarp Lietuvos miestų ir regionų, nutarė, kad būtų įdomu išvykti iš Vilniaus ir pabandyti dirbti mokytoja mažame miestelyje. Taip ji atsidūrė Viduklėje.

Mokytoja pasakojo, kad pirmasis svarbus žingsnis buvo išsikraustyti iš tėvų namų, kuriuose gyveno ir studijuodama. Atkeliavusi į Viduklę jį dar su keletu kitų jaunų mokytojų išsinuomojo namą: „Rasti būstą vienam žmogui sunku, todėl mes tiesiog išsinuomojome namą. Skambinome žmonėms, kurie pardavinėjo namus ir klausėme, ar jie norėtų mums išnuomoti. Turėjau kelis kambariokus, visi dirbome tą patį darbą.“

E. Zakaitė pasakojo pastebėjusi skirtingą vaikų požiūrį – anot jos, į praktikantą mokykloje vaikai žiūri vienaip, o į mokytoją, nors ir jauną, visai kitaip. Mokytoja prisiminė net ir tokias situacijas, kai į mokyklą apsilankyti grįžę buvę moksleiviai, jau studijuojantys universitetuose, pamanė, kad ji yra mokinė, o ne mokytoja.

„Būna, kad žiūri kitaip nei į rimtą suaugusį, kuris dirba daug metu. Mažame miestelyje taip pat yra toks dalykas, kai visi, kur benueitum, atrodo, kad tave žino, nors pats jų nepažįsti. Viduklė garsėja koldūnais ir netoliese namo, kur gyvenau, yra dvi koldūninės. Tai kai nueidavome, girdėdavome, kad padavėja, sakydama virtuvei, ką mes užsisakėme, sakydavo: „Čia mokytojams.“ Taip pat, mokiniai yra tavo kaimynai. Ten, kur gyvenu dabar, šalia gyvena mano viena mokinė ir ją kasdien sutinku laiptinėje“, – kalbėjo E. Zakaitė, mokanti Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje.

Paklausta, kuo mažo miesto mokykla skiriasi nuo didmiesčio mokyklos, pedagogė teigė, kad viskas priklauso nuo kiekvienos mokyklos – koks jos dydis, kokia bendruomenė. Pati E. Zakaitė sakė, kad nors mokykla, kurioje dirba yra mažame miestelyje, joje bandoma naudotis visomis galimybėmis, kurios pasitaiko: dalyvaujama projektuose, seminaruose, kviečiami lektoriai. Įtakos, anot mokytojos, turi ir mokyklos vadovė, kuri, pasak E. Zakaitės stengiasi, kad mokykla nestovėtų vietoje ir nuolat tobulėtų.

„Kita vertus, aš negaliu lyginti, kaip būtų mažoje kaimo mokykloje. Esu girdėjus, kad būna mokyklų, kur atvažiavę jauni mokytojai jaučiasi ne savo vietoje, mokykloje jaučiasi stagnacija“, – sakė mokytoja.

Kalbėdama apie moksleivių skirtumus ji taip pat pastebėjo, kad mažuose miestuose besimokantys mokiniai, kurių elgesys kelia problemų, yra greičiau linkę atsiprašyti, pripažinti savo klaidas, nes taip paprastai mokyklos pakeisti negali. O štai didmiesčių mokiniai, pasak jos, supranta, kad jei prisidarys problemų vienoje mokykloje, lengvai galės pereiti į kitą, nes didžiuosiuose miestuose mokyklų gausu.

Nusprendė važiuoti bet kur

„Esu aukštaitis, mokantis žemaičių vaikus“, – taip save apibūdina biologiją, chemiją ir gamtos mokslus Kuršėnuose dėstantis Nerijus Medeišis. Jaunas vyras dar 2012-aisiais su programa „Renkuosi mokyti!“ atvyko į Kuršėnus ir juose liko iki šiol.

Tik atvykęs į Kuršėnus jis dėstė Lauryno Ivinskio gimnazijoje, o po dviejų metų įsidarbino mokykloje, kurioje dirba iki šiol. Stasio Anglickio pagrindinėje mokykloje dirbantis N. Medeišis portalui LRT.lt pasakojo, kad įsitvirtinti naujame mieste sunku nebuvo. Iš Ignalinos rajone esančios Antalksnės kilęs mokytojas prisiminė ir mokytojavimo pradžią, kuomet dar besimokydamas Vilniaus universitete užpildė prašymą dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!“. Nors visą vasarą nežinojo, į kurią mokyklą bus pasiųstas, ruošėsi naujiems iššūkiams ir likus kelioms dienoms iki rugsėjo sužinojo, kad keliaus į Kuršėnus.

„Jau gegužę buvau nusprendęs, kad išvažiuosi dviem metams bet kur, tai bus avantiūra. Norėjau pabandyti, pakeisti aplinką. Maniau, kad po dviejų metų grįšiu į Vilnių ir toliau mokytojausiu ten. Tikslas nebuvo išvykti toli, tiesiog maniau, kad važiuosiu ten, kur pasiūlys“, – pasakojo N. Medeišis.

Pedagogas pasakojo, kad pirmąjį gyvenimo ir darbo Kuršėnuose pusmetį praktiškai neturėjo laisvo laiko, nes jį visą skirdavo darbui, tapusiam visiškai nauja veikla. Nuolat dirbant ir gyvenant vienam, jį buvo apėmęs vienatvės jausmas, tačiau netrukus prisijungus prie meno kolektyvo situaciją pagerėjo. Laiką po darbo jis leisdavo koncertuose, repeticijose ar tiesiog bendraudamas su kitais kolektyvo nariais.

Paklaustas, kaip sekėsi bendrauti su mokiniais, jis pasakojo, kad pradžia, nors ir būta iššūkių, nebuvo sudėtinga. Anot jo, mokiniams patinka jauni, veiklūs mokytojai. „Su mokiniais ėjau į protmūšius, teko ir šokti, dainuoti su jais. Mokiniai mane mate ne tik pamokose, bet ir bendruomenės renginiuose.

Kiekvienoje mokykloje jaunas mokytojas susiduria su tuo, kad mokiniai galvoja, jog mokytojas yra ne mokytojas, o draugelis. Mane net kvietė alaus išgerti. Kai esi jaunas mokytojas, nežinai, kaip reaguoti į tai. Tiesiog turi žinoti, kaip gražiai, neįžeidžiant žmogaus, atsisakyti. Bet taip yra visose mokyklose, ne tik mažesnių miestų. Jie tai sako ne todėl, kad iš tikro kviestų, o todėl, kad nori pažiūrėti, kaip reaguosi, ar nepasimesi“,  – kalbėjo mokytojas.

Be to, jis paatviravo, kad sulaukė ir darbo pasiūlymų Vilniuje bei Anykščiuose, tačiau jų atsisakė. Anot N. Medeišio, jei matytų prasmę darbe, kurį siūlo, gal ir priimtų pasiūlymą. Tačiau šiuo metu jis sakė mylintis savo darbą ir nematantis poreikio jį keisti.

„Labai gerai jaučiuosi dirbdamas mokytoju. Manau, kad dirbu gerai, skundų nesulaukiu, su vaikais sutariu puikiai, organizuoju keliones, išvykas. Būnu ten, kur esu, nes man čia sekasi ir patinka“, – sakė pedagogas N. Medeišis.

Modesta Gaučaitė

Rekomenduojami video