LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Naujieji metai – tarsi naujo gyvenimo tarpsnio pradžia. Žvelgdami į kalendorių su nauja data, viliamės, kad 2017-aisiais pakeisime savo gyvenimą, įgyvendinsime tai, ko nepavyko padaryti šiais metais. Nauji metai daugeliui siejasi su naujomis viltimis, kad gyvenimas bus šviesesnis ir lengvesnis. „Valstiečių laikraštis“ pakalbino ir gerai žinomus šalies žmones, ir paprastus savo skaitytojus , norėdamas sužinoti, kokie jiems buvo šie metai, ko tikisi iš ateinančiųjų.
Ramutė Skučaitė, poetė, vertėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Vilnius Galiu pasidžiaugti, kad metai buvo geri. Pasirodė dvi naujos mano knygos, už eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, buvau įvertinta Maironio premija. Kitų metų planai tokie, kaip visuomet: knygos, vertimai... Labiausiai norėčiau, kad pasaulyje nesilietų kraujas, kad pavasarį pražystų žibuoklės ir alyvos, kad rudenį gražiai ir ramiai kristų lapai, kad nepaliktų žmonės, kurie mane saugo savo gerumu. Skaitytojams linkiu gražiai pabaigti metus, taip pat smagiai sutikti Naujuosius. Svarbiausia, kad pasaulis būtų ramus. 
Nijolė Narmontaitė, aktorė, Vilnius Šie metai iš tiesų buvo labai intensyvūs – spektakliai, kelionės, pasaulį išvydo trečioji mano knyga „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“. Supratau, kad darbai įsuko taip, kad pritrūko galimybės „išsidžiaugti“, rasti laiko sau. Tiesa, buvo kelionių, kurios suteikė atgaivą sielai ir padėjo atsikvėpti nuo nesibaigiančių darbų. Gaudau save galvojant, kad iš tiesų imuosi pernelyg daug, bet kaip gali nedirbti, jei viskas taip įdomu. Ateinantys metai taip pat žada kupiną darbų gyvenimą – po kurio laiko su vyru išvyksime į Niujorką, pabūsime jame kelias dienas, paskui visą mėnesį keliausime po Meksiką, Gvatemalą. Ruošiuosi vėl rašyti knygą, rašymas man jau tapo savotišku ir mylimu pomėgiu. Toliau vaidinsiu spektakliuose, keliausiu. Tiesa, šiais metais stensiuosi viską daryti su saiku. Visiems linkiu surasti laiko sau, „išsidžiaugti“, gyventi savo gyvenimą ir tuomet nereikės dėl nieko gailėtis. 
Juozas Domarkas, dirigentas, Vilnius
2016-aisiais atsisveikinau su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo dirbau net 51 metus. Kiek čia beliko jaunystei? Ateina laikas, kai reikia pasirūpinti savimi, savo sveikata. 2016-ieji ypatingi ir tuo, kad buvau paskirtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos garbės dirigentu. Be to, paminėjau savo 80-metį. Toliau koncertuoju ir Lietuvoje, ir svetur. Pavyzdžiui, pavasariop turėsiu visą krūvą koncertų Lenkijoje, koncertuosiu ir Sankt Peterburge. Darbas vyksta.
Ateinančiais metais visiems linkiu, kad pasaulis neįsisuktų į karinius sūkurius. Man, kaip karo laikų vaikui, karo grėsmė ypač gerai juntama, užuodžiama. Tikiuosi, kad besibaigiant gyvenimui nereikės patirti to, ką patyriau vaikystėje.
Rimgaudas Karvelis, aktorius, Vilnius
Besibaigiantys metai man nebuvo kuo nors ypatingi. Metai lekia pirmyn, o ne atgal, tai koks gi čia linksmumas? Kai esi jaunas, viskas vyksta kitaip. O dabar visiems seniams, pensininkams yra baisiai liūdna. Žinoma, 2016-aisiais įvyko man svarbių įvykių. Į dienos šviesą paleidau penktąjį filmą apie Jaunimo teatrą. Turiu daug medžiagos ir dar vienai daliai, bet nesuradau rėmėjų, todėl negalėsiu kurti naujo filmo. Norėčiau dar vieną fotografijų parodą surengti, bet taip pat trūksta pinigų. Juk pensijos šiandien juokingai mažos. Esu įsitikinęs, kad pensija turėtų siekti bent 500 eurų, o kad žmogus galėtų jaustis oriai, jis turėtų gauti 1 000 eurų per mėnesį.
Kitąmet labiausiai sau linkiu nesirgti. Štai ir dabar baisiai bijau, kad koks gripas neprikibtų, mat nespėjau laiku pasiskiepyti. Žinote, kai žmogui 83-eji, ligos labiau gąsdina. Šiemet įvyko rinkimai, turime naują valdžią, taigi tikiuosi, kad valstybėje bus daugiau tvarkos, teisybės ir mažiau korupcijos. Tačiau didžiausia grėsmė kitąmet – karas. Pastaruoju metu šalys aktyviai ginkluojasi, pykstasi, o paprasti žmonės badauja, praranda namus. Taigi, mes dar gerai gyvename. Bent jau kol kas. Linkiu, kad ir toliau niekas mūsų „nedrebintų“.
Jonas Varnas, dailininkas, Vilnius
Praėjusieji metai man buvo itin produktyvūs: surengiau ne vieną parodą, dalyvavau ne viename renginyje. 2016-ieji man – jubiliejiniai metai, mat šiemet atšvenčiau savo 80-metį. Negaliu skųstis, metai buvo geri. Mėgstu veikti, todėl ir šie, ir ankstesni metai man nebuvo snaudimo ar miego metai.
Ir ateinantieji žada būti įdomūs, juk turime naują valdžią. Ypač tai aktualu karikatūristams, kuriems per rinkimus ir po jų visada būna daug įdomaus darbo. Panašu, kad tinginiauti ir vartytis nuo šono ant šono nebus kada. Labai smalsu, kas bus toliau , kaip seksis naujai išrinktiesiems tvarkytis.
Tikiu, kad ateinantys Gaidžio metai bus puikūs. Juk gaidys yra giesmininkas, vištelių, kiaušinių dėjėjų, pulko vadas. O kiaušinis – gyvybės simbolis, tai gal ir metai bus gausūs. To ir linkiu!
Julius Ramanauskas, Klaipėdos universiteto profesorius, ūkininkų vadinamas kooperacijos tėvu, Klaipėda
Gimiau metų pabaigoje, todėl skaičiuoju ne tik kalendorinius, bet ir asmeninius metus, o metų pabaiga yra gera proga padaryti išvadas, išsikelti naujas užduotis. Patikėkite, labai svarbu tai daryti, nes tobulėji tik įveikdamas vis sudėtingesnius ir sunkesniuss uždavinius. Dabar dirbu Klaipėdos universitete, taigi mane nuolat supa jauni žmonės. Savo akimis matau, kad auga labai protingų ir gabių jaunų žmonių karta. Jie motyvuoti, žino, ko siekia, ir neabejoju, kad pasieks.
„Valstiečių laikraščio“ skaitytojams, tarp kurių yra daug mano bičiulių ūkininkų, linkiu to, ko jiems visada linkėdavau – mažiau tikėtis, kad kas nors ką nors duos, skirs, kompensuos. Labai tikiuosi, kad 2017-aisiais ūkininkai prisimins kooperacijos privalumus, steigs naujus kooperatyvus arba jungsis prie jau veikiančių. Patikėkite, palyginti nedidelės valstybės ūkininkai pasaulio rinkoje gali sėkmingai konkuruoti tik susikooperavę. Ir reikia skubėti, nes niekas nežino, kaip žemdirbiai bus remiami po 2020-ųjų.
Zenonas Dabkevičius, profesorius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius, Kėdainių r.
Tikiuosi, kad 2017-ieji atneš daug naujovių, pateiks netikėtų iššūkių. Mums suteikta dviguba misija – bendradarbiauti su žemdirbiais, priartinti mokslą prie labai konkrečių darbų ir tuo pat metu atlikti aukšto lygio fundamentaliuosius tyrimus, dalyvauti mokslo konkurencinėje rinkoje. Mes nusiteikę optimistiškai, manome, kad bus geri metai, juk įsibėgės 2014–2020 m. ES struktūrinių fondų programų įgyvendinimas. Daug tikimės iš Švietimo ir mokslo ministerijos, kuri žadėjo per Mokslo tarybą skelbti mokslines programas. Mūsų mokslininkai to labai laukia ir pasiruošę dalyvauti konkursuose.
Tikimės pagyvinti bendradarbiavimą su Aleksandro Stulginskio universitetu – kartu rengsime doktorantus, dalyvausime mokslo, studijų ir verslo interesams derinti sukurtos asociacijos „Slėnis Nemunas“ veikloje. Žemės ūkis yra specifinė šaka. Sėkmė labai priklauso ir nuo to, ko mes, mokslininkai, negalime pakeisti – orų. Taigi žemdirbiams linkiu gerų, palankių orų.
Giedrė Butkienė, Lietuvos agronomų sąjungos pirmininkė, Kėdainiai
Savo norų negalima atsieti nuo to, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Dabar įvairiuose pasaulio taškuose daug įtampos, todėl pirmiausia norisi visiems palinkėti taikos, kad Lietuvą aplenktų bet kokie neramumai.
Kalbant apie žemės ūkio veiklą svarbu tai, kad jai būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Valdžioje yra daug agronomų, tad tikimės, kad jų priimami teisės aktai bus naudingi saugant pagrindinį mūsų turtą – žemę. Jeigu sprendimai bus gerai apmąstyti, bus sėkmingi ir rezultatai. Labai norisi, kad kaimas išliktų gyvybingas, būtų patrauklus miesto gyventojams. Juk daug miestiečių yra kilę iš kaimo ir nuo jo nenutolę. Mūsų kaimo privalumas – labai graži gamta, tai turime išnaudoti. Reikia skatinti kaimo gyventojus verstis ne tik žemės ūkio veikla, bet ir rasti nišas smulkiajame versle. Daug erdvės yra žemės ūkio produkcijos perdirbimo srityje. Būtina pasistengti į kaimą pritraukti daugiau jaunimo, tada jame bus daugiau šviesos ir perspektyvos.
Kalbino VL žurnalistai Eglė Valionienė, Vida Tavorienė, Jolita Žurauskienė, Lijana Cibulskienė, Albinas Čaplikas
