Netikėtas užsienio reikalų ministro perspėjimas apie košmarišką karinės grėsmės Lietuvai scenarijų – karas su Rusija esą tik laiko klausimas – viešojoje erdvėje pažiro politinio sprogimo skeveldromis. Norėtųsi tikėti, kad tai tik reklaminis triukšmas prieš naujos valdančiųjų politinio teatro inscenizacijos – lietuviškos pasakos „Dangus griūva!“ – premjerą, į kurią žiūrovai bus pakviesti dar labiau priartėjus prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams.

Gal keleri, gal dešimt metų

Išskirtinis užsienio reikalų ministro, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio interviu naujienų agentūrai ELTA, kuriame jis paragino kuo greičiau iš naujo įvertinti Lietuvos saugumo koncepciją, atsižvelgiant į dramatiškus pokyčius tarptautinėje arenoje, ir pagaliau pradėti kalbėti apie mūsų valstybei iškilusias egzistencines grėsmes, naujausių pranešimų iš karo Ukrainoje fronto ir svarbiausių Jungtinių Valstijų politinių štabų kontekste tapo dar aktualesnis. Virš kovojančios Ukrainos tvenkiasi vis tamsesni debesys, ir turbūt mažai kas abejoja, kad geopolitinis vėjas juos neš toliau į vakarus, link Lietuvos ir jos kaimynių.

„Aš negaliu pasakyti, kad mes esame šiandien pradėję diskusiją, kuri atlieptų realią geopolitinę padėtį už Lietuvos sienų. Nepaisant to, kad mes remiame Ukrainą ir tai yra vienas labiausiai valstybę vienijančių klausimų, mes nedrįsome iki galo pasakyti, kiek tiesiogiai tai yra susiję su mūsų saugumu“, – sakė G.Landsbergis. Jo teigimu, dėl pasaulyje vykstančių globalių pokyčių Lietuva privalo iš esmės permąstyti savo nacionalinio saugumo dėmenis, įskaitant ir galimybę, kad mūsų saugumui esminė valstybė – Jungtinės Valstijos – perbraižys savo interesus bei įsipareigojimus Europoje.

Užsienio reikalų ministras neslėpė, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainos fronte, Europoje ir pasaulyje, jam kelia labai didelį nerimą. Kalbėdamas apie Lietuvai ir rytiniam NATO flangui kylančią karo grėsmę, politikas pabrėžė, kad liko tik vienintelis nežinomasis – klausimas, kada tai atsitiks. „Aš negaliu pasakyti, kada jis bus. Gal dešimtmetis, gal penkeri metai, gal keleri metai. Man yra labai sunku pasakyti. Bet laiko – tą tikrai jaučiu ir labai aiškiai suvokiu – galime turėti labai nedaug“, – svarstė politikas.

G.Landsbergio perspėjimas apie neišvengiamą Lietuvos ir kitų rytinio NATO flango valstybių karą su Rusija, kuris neva tėra tik laiko klausimas, sukėlė visiškai nuspėjamą reakciją. Ką ir besakyti, Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, likus kelioms dienoms iki mūsų ir NATO sąjungininkų pajėgų karinio parado Vilniuje, Vyriausybės nariui ir pagrindinės valdančiosios koalicijos partijos lyderiui viešai abejoti esminiu laikomo Lietuvos saugumo ramsčio, 5-ojo NATO sutarties straipsnio dėl aljanso kolektyvinės gynybos, veiksmingumu yra drąsus poelgis. Bene pirmą kartą dabartinio Lietuvos politinio elito atstovas, viešai pasakęs, kad Rusijos karas su Lietuva – neišvengiamas, tuo pačiu pripažino, jog NATO atgrasymas neveikia, priešingu atveju Kremlius nė negalvotų atakuoti aljanso šalies. Tai visuomenės daliai, kuri netiki, jog Rusijai užpuolus Lietuvą, į karą automatiškai stos visas NATO blokas, toks ministro pasisakymas turbūt pasirodė ne tik drąsus, bet ir sąžiningas, be apsimestinio optimizmo, politinės veidmainystės, parodomojo religinio tikėjimo 5-ojo straipsnio išganingumu. Tačiau, sprendžiant iš viešumoje pasirodžiusios kariškių ir už krašto gynybą atsakingų politikų reakcijos, perspėjimas apie neišvengiamą Rusijos agresiją buvo palaikytas spalvų tirštinimu.

Antai Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vadovas Giedrius Valintėlis, remdamasis kariuomenės analitikais, konstatavo, kad saugumo situacija mūsų regione pastaruoju metu nepakito, padidėjusios grėsmės Lietuvai šiuo metu nėra. „Rusija ir toliau kišasi į šalių kaimynių reikalus ir tęsia karą Ukrainoje, bet regione nematome padidėjusio veikimo. Karinės pratybos nėra tokio didelio masto, kaip anksčiau. Galima sakyti, kad situacija nepasikeitusi. Iš kariuomenės pusės nematome padidėjusios grėsmės“, – ELTAI sakė G.Valintėlis.

Tai, kad Lietuvos išorinio saugumo situacija nėra pasikeitusi, patvirtino ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: jo teigimu, padėtis tapo itin įtempta dar prieš porą metų. „Laiko klausimas buvo ir prieš 10 metų ar prieš 15 metų. Rusijos grėsmės Lietuva niekada nenuvertino, bet pasirengimas tas grėsmes atremti buvo nevienodas“, – teigė A.Anušauskas.

Anot jo, sudėtinga geopolitinė padėtis susiklostė ne vakar ir ne pernai. „Sudėtinga buvo jau 2021 m. pabaigoje. Ji nei geresnė, nei blogesnė. Tiesiog sudėtinga. Manau, kad mūsų reakcija neturėtų tokia būti, kaip kartais politikai.... Senas toks posakis – politikas yra tas, kuris paaiškina labai gerai, kas bus ateityje. Ir lygiai taip pat paaiškina, kai tai neįvyksta – kodėl tai neįvyko. Manau, scenarijus mes galime burti kokius norime, bet viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirengimo“, – sakė jis, reaguodamas į G.Landsbergio žodžius.

Už Rytų flango gynybą atsakingas NATO Šiaurės ir Rytų daugianacionalinio korpuso vadas generolas leitenantas Jurgenas-Joachimas von Sandrartas, portalui LRT.lt komentuodamas užsienio reikalų ministro pasisakymą, pastebėjo, kad prielaida, esą Rusija ruošiasi galimam karui su NATO, yra visuotinai žinoma informacija. Anot generolo, tai nėra tik G.Landsbergio teiginiai – tai bendras supratimas. „Šiuo metu Rusija yra gerokai įsitraukusi į neteisėtą karą prieš Ukrainą, tačiau ji jau pradėjo ir toliau atkurti savo pajėgumus, skirtus ne karui Ukrainoje, o tai kelia padidintą grėsmę regionui, kuriame gyvename, Baltijos jūros regionui. Šiuo atžvilgiu jis yra teisus“, – sakė J.J.von Sandrartas, pridūręs, jog labai svarbu, kokias išvadas iš to pasidarysime.

Kanapės ir Pilypas

Prezidentas Gitanas Nausėda, vertindamas užsienio reikalų ministro G.Landsbergio perspėjimą, pasiūlė jam „atsisėsti ir nusiraminti“, o taip pat papriekaištavo jam, kad nereikėtų svaidytis abejonėmis dėl sąjungininkų ryžto ginti Lietuvą ir aktyvuoti 5-ąjį NATO straipsnį.

„Ką mes tuo norime pasakyti? Kad prezidentas Joe Bidenas, kuris atvyko į Vilnių ir sakė, kad 5-asis straipsnis yra šventas, prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris išsireiškė panašiais žodžiais, ir kancleris Olafas Scholzas, kuris taip pat sakė apie šio 5-ojo straipsnio svarbą ir šventumą, yra melagiai? Ar tiesiog plepiai? Aš manau, kad taip nėra, ir tikrai nesukelkime abejonių NATO kaip organizacija, nes 5-asis straipsnis yra NATO organizacijos šerdis“, – tvirtino G.Nausėda.

Į susidariusią situaciją atkreipė dėmesį ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pareiškusi, kad Vyriausybė ir prezidentūra turėtų susilaikyti nuo viešų apsižodžiavimų dėl nacionalinio saugumo klausimų. Pasak jos, jų reikėtų vengti ir rinkiminiu laikotarpiu. Taip ji įvertino kandų prezidento patarimą užsienio reikalų ministrui nusiraminti.

Tuo tarpu premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė nematanti jokios prieštaros tarp skirtingos užsienio reikalų ministro ir krašto apsaugos ministro pozicijos grėsmės Lietuvai požiūriu. Premjerės teigimu, tiesiog abu Vyriausybės nariai nacionalinio saugumo situaciją vertina iš skirtingų perspektyvų: A.Anušauskas esą dėmesį skiria Lietuvos gynybiniams pajėgumams, o G.Landsbergis vertina jaučiamas Vakarų partnerių nuotaikas.

Nuomonės dėl G.Landsbergio perspėjimo išsiskyrė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jo pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas ironizavo, kad ministras jau prabudo ir iššoko tarsi Pilypas iš kanapių. Apie būtinybę ruoštis galimam kariniam konfliktui esą kalbama nebe pirmus metus, tačiau D.Gaižauską labiausiai stebina tai, kad vienam iš valdančiosios daugumos lyderių kalbant apie grėsmes, koalicija priima priešingus sprendimus – viena kalba, o visiškai ką kita daro. Politikas neatmetė tikimybės, kad užsienio reikalų ministro susirūpinimas susijęs su artėjančiais rinkimais.

Bene pirmą kartą dabartinio Lietuvos politinio elito atstovas, viešai pasakęs, kad Rusijos karas su Lietuva – neišvengiamas, tuo pačiu pripažino, jog NATO atgrasymas neveikia, priešingu atveju Kremlius nė negalvotų atakuoti aljanso šalies.

Kitas komiteto narys, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis sakė sutinkantis, kad geopolitinė situacija kelia nerimą, tačiau nusistebėjo užsienio reikalų ministro retorika: jis esą kalbėjo taip, tarsi priklausytų ne valdantiesiems, bet opozicijai. „Viena vertus, toks visiškai nevilties ir pesimizmo persmelktas pasisakymas. Atrodytų, kad ponas Landsbergis yra opozicijos atstovas – lyg tris metus jis, kaip pagrindinės partijos pirmininkas, ir visa valdančioji dauguma bei Vyriausybė būtų kažką dariusi, kad tokio pesimizmo nebūtų“, – sakė S.Skvernelis. Pasak jo, dar keisčiau atrodo, kad krašto apsaugos ministras situaciją nušviečia visiškai kitomis spalvomis. „Kai posėdyje buvo kalbama apie logistinius dalykus, susijusius su NATO brigados buvimu Lietuvoje, matome olimpinę ramybę ir pasakymą, kad finansavimo nei šiais, nei kitais metais numatyti nepavyksta“, – stebėjosi S.Skvernelis.

Tuo tarpu kitas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys liberalas Raimundas Lopata neslėpė situaciją vertinantis dar pesimistiškiau, nei užsienio reikalų ministras. Anot jo, tie analitikai, kurie aiškina, kad mes turime 5, 7 ar daugiau metų – klysta. „Visi požymiai rodo – praktiškai mes neturime laiko. Formaliai žiūrint – gal 2 metus, bet ne daugiau. Ir per tą laiką mes tik paruošime infrastruktūrą, kurią reikėjo padaryti prieš 10 metų. Galėtų būti daug dalykų įvairiems tyrimams, kodėl taip atsitiko, kur buvo politikai, kur jų atsakomybė ir panašiai“, – sakė politikas. Anot jo, Lietuvoje kalbama daug, bet vaikštome atsipūtę.

Įžvelgia politines peštynes

Svarstydama apie viešą Vyriausybės nario pareiškimą dėl neišvengiamo karo su Rusija, politologė Lidija Šabajevaitė pabrėžė, kad mūsų politikai vis dėlto turėtų elgtis labai atsakingai. „Jeigu sakoma, kad netrukus mus užpuls, taip kaip turėtų jaustis visuomenė? Ar ministras taip kalbėdamas turi nenuginčijamų įrodymų? Ne argumentų, o faktų? Nes kitaip tai yra tiesiog mūsų bauginimas“, – sakė politologė.

Jos teigimu, Rusijos karinė grėsmė egzistavo visą laiką, bet ar yra patvirtinimų, kad agresija prieš Lietuvą yra neišvengiama? „Dabartinėje situacijoje būtų labai sunku taip sakyti. Vis dėlto priklausome NATO organizacijai, ir Lietuvos užpuolimas iš esmės reikštų pasaulinį karą. Gal ir už savaitės ar mėnesio ateitų ta pagalba, bet tai vis vien esmės nepakeistų. Tad ar Rusijos valdžia gali būti tokia absoliučiai negalvojanti, neprotinga? Negi ji nesupranta, kad toks karas grėstų jai pralaimėjimu? Aš tuo labai abejočiau. Negalima sakyti, kad Rusijos valdžioje esantys žmonės visiškai nesusigaudo. Kas kita, kad grasindami kitoms šalims jie gali manipuliuoti, siekdami kelti jose sumaištį“, – pridūrė pašnekovė.

Ji pasiūlė atkreipti dėmesį į Lietuvos kariuomenės atstovų, krašto apsaugos ministro, Lietuvoje įsitvirtinančių vokiečių kariškių pasisakymus: esą juk nė vienas dar nekelia aliarmo, o juk jie turėtų geriau žinoti apie karo grėsmes. Nors pastarosios valstybės gynimo priemonės, kurių buvo imtasi prezidento iniciatyva – pirmiausia Valstybės gynybos plano parengimas ir patvirtinimas – pasak politologės, iš esmės tėra akių dūmimas ir bandymas nuraminti visuomenę, viską apgalvojus esą peršasi išvada, kad artėjant rinkimams vyksta skirtingų Lietuvos valdžios rūmų politinės peštynės.

„Tikrai čia galima įžvelgti politikavimą, nes abu eina į rinkimus. Ir tas gynybos planelis, ir ministro kalbos apie artėjantį karą su Rusija yra politinis manipuliavimas. Bet jeigu prezidentas, sušaukęs Valstybės gynimo tarybą, kuri priėmė tą gynybos planą, lyg ir bando raminti žmones, tarsi sakydamas – mes dirbame, mes ruošiamės, tai ministras kalba visiškai kitaip. Tad kur tiesa? Kuo pasikliauti? Blogiausia, kad mums visiems taip apsukamos galvelės, kad liekame panardinti baimėje. Deja, dėl politinių tikslų“, – sakė politologė.

Vertina su humoru

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sakė politikų perspėjimus apie neišvengiamai artėjantį karą linkęs vertinti su humoru. „Prisiminkime istoriją – kiek Lietuva kariavo? Ir su vienais, ir su kitais, ir su trečiais kaimynais. Mes niekada negalime nuspėti, kaip keisis tarpvalstybiniai santykiai, kurie labai daug nuo ko priklauso. Nereikia manyti, kad štai mes jau įsicementavome ES ar NATO. Pažiūrėkime, kas darosi pačiame aljanse: jau dabar kai kurie NATO šalių vadovai kalba, kad nereikėtų taip pasikliauti 5-uoju NATO sutarties straipsniu. Esą štai olandai išsirinko naują vadovą, gali kai kas keistis, gali pasinaudoti veto teise... Suprantate, mes gyvename tokiu istoriniu laikotarpiu, kai negali būti dėl nieko tikras. Politiką valdo interesai. Lemia tai, kaip ir kokie interesai susidėlios“, – sakė D.Arlauskas.

Jo manymu, užsienio reikalų ministrui nereikėtų gąsdinti žmonių, nes jeigu negali konkrečiai pasakyti, kas ir kada įvyks, tai nereikia ir apie tai kalbėti. „Tarkime, kažkas pasakys, kad gali kilti Lietuvos karas su Latvija. O gal – su Lenkija. Man nesuprantama, kam išvis reikėjo kalbėti apie artėjantį karą su Rusija. Paprastas klausimas: tai ką dabar darom? Tada ministras turėtų pareikšti: kadangi karas su Rusija neišvengiamas, aš siūlau štai tą, tą ir aną. Na, pavyzdžiui: kadangi Rusija – didelė šalis, mums reikia kaip Izraeliui susikurti atominę bombą. Ją turi ir Šiaurės Korėja, todėl jos niekas nepuola, bijo. Visi turbūt suprantame, kad kažką atgrasyti galime tik tuo, ko tas kažkas bijos. O dešimt papildomų tankų, kažkiek šarvuočių, haubicų, automatų dar kokių... Na, juk tai skamba juokingai. Todėl nesuprantu, kam ta ministro žinutė buvo ištransliuota“, – stebėjosi pašnekovas.

Bet jeigu jau taip nutiko, tai, D.Arlausko teigimu, atsakingas ministras turėtų iškart pasakyti, ko mums reikia, kad atgrasytume priešą. „Pavyzdžiui, pasakytų – susimeskime po tūkstantį eurų. Ko gero, visi ir duotume, nes gyventojų sąskaitose bankuose yra 30 milijardų. Bet, manau, po to, ką išgirdome iš ministro, niekas pinigais neprisidės, nes tokie dalykai kelia juoką. Jei atvirai, man tie gąsdinimai atrodo vaikiški. Šitaip nesakyčiau, jeigu būčiau išgirdęs patikinimą, ką ir kodėl reikia daryti. Tada kalbėtume kaip partneriai: užsienio reikalų ministras, labai svarbi politinė figūra, mums praneša žinią, ko iš mūsų reikia. Norisi atsakyti: ministre, jūs mums šiaip jau sakote baisius dalykus, bet nenurodote, ką reikia daryti. Vadinasi, čia tik gąsdinimas. O ar solidu tokio rango žmogui gąsdinti? Man atrodo, kad tai nėra geras kelias“, – pridūrė Darbdavių konfederacijos vadovas.

Paklaustas, ar verslas jaučia ekonominį su geopolitine situacija siejamų grėsmių poveikį, ar investuotojai nesibaido Lietuvos, kaip galimos pafrontės valstybės, D.Arlauskas atkreipė dėmesį į labai stipriai sumažėjusį turistų srautą. „Anksčiau į Lietuvą masiškai važiuodavo vokiečiai, be kita ko, ir švęsti Kalėdų. Dabar jų mažėja. Kai dėl užsienio investicijų, tai atkreipkite dėmesį, kad tyli ir Aušrinė Armonaitė, ekonomikos ir inovacijų ministrė, kuri šiaip jau labai mėgsta skleisti geras savo atsakomybės srities naujienas. Neturime aiškių signalų, kad investuotojai labai domėtųsi Lietuva. Taip, yra profesoriaus Vlado Bumelio bendrovės biotechnologijų centro Vilniuje projektas, į kurį žadama investuoti 7 milijardus. Bet kol kas tai tik projektas. Galimų investicijų prasme dažnai susiduriama su manipuliacijomis, savigyra: vos tik kas paskelbia, kad atvažiuoja į Lietuvą pasižvalgyti dėl galimų investicijų, tuoj vienas ar kitas nuskambėjęs ketinimas įtraukiamas į būsimų investicinių projektų sąrašą ir pateikiamas visuomenei. Šiuo požiūriu mes nesame lygiaverčiai partneriai su valstybės struktūromis, nes jos turi tą informaciją ir kaip nori, taip ją sukioja ir pateikinėja. O tai, kas akivaizdu, ką galima „pačiupinėti rankomis“ – faktas, kad mažėja turistų skaičius. Tai ką kalbėti apie investuotojus. Kapitalo perkėlimo planai žymiai atsargiau vertinami, nei galimos grėsmės trumpalaikio turizmo atveju“, – sakė D.Arlauskas.

Svarstydamas apie tai, kad galbūt G.Landsbergis nusprendė atvirai įspėti apie artėjantį karą su Rusija dėl to, kad žino daugiau, nei kiti, ir nebenori apie tai tylėti, pašnekovas neslėpė dėl to esąs skeptiškas. „Manau, kad nieko daugiau jis nežino. Tai, kad jis užima aukštesnį postą, dar nereiškia, kad su juo svarbia informacija dalinasi mūsų sąjungininkai – amerikiečiai, britai ar kiti. Kiekvienos šalies vyriausybė informaciją dozuoja taip, kaip jai yra naudinga. Tikrai niekas rimtomis paslaptimis nesidalina. Paimkime paprastą pavyzdį: mes buvome tikinami, kad Lietuvos poziciją dėl Taivano nulėmė amerikiečių prašymas sąjungininkams ekonomiškai paspausti Kiniją. Ir mes pirmieji išsišokome. Tada, dalyvaudamas susitikime su prezidentu G.Nausėda, sakiau, kad mūsų pozicija yra tokia: jeigu tai – bendras ES ir mūsų sąjungininkų projektas, tada turime jame dalyvauti, nes esame viena šeima. Bet kas bus, jei paaiškės, kad tai nėra bendras projektas? Manau, kad tokia mano pozicija buvo užfiksuota, ir visada galėsiu patvirtinti, kad mano nuomonė jau tada buvo tokia. O vėliau pasirodė, kad tai nebuvo bendras projektas. Visi išsibėgiojo, ir ką mes dabar matome? Ogi naują Lietuvos suartėjimą su Kinija. Vadinasi, kai G.Landsbergis, atvažiavęs į Lietuvą, paskelbė apie atidaromą Taivano atstovybę ir sakė, kad tokį sumanymą remia amerikiečiai, viskas iš tikrųjų buvo kitaip. Galbūt JAV šitaip norėjo paspausti Kiniją, parodyti, kad Vakarų šalys aktyviau rems Taivaną. Čia geopolitiniai žaidimai, ir nereikėtų sakyti, kad mūsų užsienio reikalų ministras žino kai ką daugiau, nei mes. Manau, kad mes turime kur kas svarbesnį ginklą – nuovoką. Kai nepasiduodame tam tikriems konjunktūriniams dalykams politikoje – koks bus mano reitingas, kaip atrodysiu prieš rinkimus ir panašiai“, – apibendrino D.Arlauskas.

Rinkiminiai triukai?

„Aš tai vertinu kaip G.Landsbergio priešrinkiminius triukus supratus, kad jam nepavyks pabūti sėkmingu užsienio reikalų ministru“, – taip nerimą sukėlusią ministro retoriką įvertino Giedrius Surplys, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys. Jo teigimu, tą rodo ir visuomenės nuomonės apklausos, ir nuolatinis užsienio reikalų ministro slysčiojimas tai dėl trąšų tranzito iš Baltarusijos, tai dėl Kaliningrado tranzito, tai dėl priešlaikinių Seimo rinkimų. „Dabar dar ir dėl Kinijos. Iš pradžių su ja susipykstame, o dabar kalbame, kad tuoj mūsų santykiai taps draugiški“, – sakė G.Surplys.

Politiko teigimu, privalome turėti galvoje ekspertų išvadą, kad Rusija karo Ukrainoje suniokotą savo karinį potencialą gali atstatyti per 5–7 metus. „Akivaizdu, kad Putinas maitina savo liaudį imperialistinėmis utopijomis. Rusija tikrai turi imperinių ambicijų, ir turbūt mes, Baltijos šalys, esame jos interesų lauke. Turbūt ties mumis Putino galvoje iš tiesų yra užbrėžtas Rytų ir Vakarų civilizacijų frontas. Tačiau pasidomėję, ką kalba kitų valstybių vadovai, mūsų sąjungininkų lyderiai, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, suprantame, kad Rusija nepajėgi užimti ne tik tam tikrų Ukrainos miestų, bet netgi ir kai kurių jos kaimų. Kadangi esame NATO nariai, turėtume ir jaustis taip, kaip turėtų jaustis priklausantys stipriausiam pasaulyje kariniam aljansui. Turėtume žinoti, kad net Putinas ir jo aplinka supranta, jog negalima nė per colį, kaip ne kartą buvo skambiai pasakyta, pažeisti NATO šalies sienų, nes tai tiesiog savižudiška. Man atrodo, G.Landsbergis, kalbėdamas apie tai, kad mes jau tuoj pradėsime karą su Rusija, tiesiog tirština spalvas, pamindamas mūsų, kaip NATO narės, patikimumą sąjungininkų akyse. Šitaip jis transliuoja nepasitikėjimą NATO sąjungininkais, nepasitikėjimą Lietuvos gebėjimu apsiginti, jeigu būtume užpulti. O tai siunčia signalus tiek galimiems investuotojams, tiek patiems Lietuvos piliečiams. Tai mažina jų pasitikėjimą savo valstybe, pakerta su ja siejamus lūkesčius. Juk jeigu užsienio reikalų ministras, didžiausias valdančiosios koalicijos partijos lyderis, kalba apie tai, kad jau tuoj mes kariausime su Rusija, tai tuo pačiu siunčia žinią, kad nesame saugūs, nesame stiprūs. Gal tik kažkoks vėjo blaškomas, klaida laikomas geopolitinis subjektas“, – svarstė G.Surplys.

Paklaustas, gal ministro žodžiai apie neišvengiamą karą su Rusija dalį visuomenės galėjo išgąsdinti dėl to, kad, jos manymu, G.Landsbergis apie tai žino daugiau, negu mums linkę sakyti kiti valdžios atstovai, pašnekovas su tokia prielaida nesutiko. „Ne, tikrai taip nėra. Jis tikrai nežino daugiau, nei žino Amerikos prezidentas, Vokietijos kancleris ar Ukrainos prezidentas. Pažvelkime į kitų valstybių lyderius, kaip oriai ir tvirtai jie laikosi, kokius optimizmo signalus siunčia. Tai žmonės, kurie disponuoja ta pačia žvalgybine informacija, bet tiesiog kitaip į ją reaguoja. Juk ukrainiečiai mums parodė, kad ta Rusija, kurios visas pasaulis taip bijo, nėra jau tokia stipri, kokia atrodė“, – pridūrė G.Surplys.