Kaimiškosios ugdymo įstaigos jau ne pirmus metus darbuojasi jausdamos centrinės valdžios pakabintą Damoklo kardą. Vis griežtėjantys reikalavimai dėl mokinių skaičiaus grasina toms gimnazijoms, kurios įsikūrusios kaimiškosiose vietovėse. Tačiau ne tik tai slegia mokyklų vadovų ir mokytojų pečius – biurokratizmo girnose malami pedagogai vis mažiau laiko turi savo tiesioginiam darbui, o siekis sumažinti biurokratizmą išvirto… į dar didesnį biurokratizmą.

Siekė sumažinti, bet iš tiesų padidino

Kaip sakė švietimietė, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, jau gerus metus laiko centrinė valdžia imituoja biurokratizmo mažinimą ugdymo įstaigose, tik praktiškai jokių pokyčių kol kas nematyti.

„Per daugelį metų didžiulė biurokratinė našta buvo užkrauta ant mokyklų vadovų, mokytojų. Neapsikentę to Lietuvos mokyklų vadovų asociacija ir Mokyklų vadovų profesinė sąjunga kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, prašydamos pokyčių.

Apie tai kalbėjome ir Seimo Švietimo komitete.

Vis dėlto padaryti veiksmai rezultatų iki šiol neatnešė“, – sakė politikė.

Paaiškėjo, kad buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama ministrės pirmininkės patarėjos Aistės Kairienės, tačiau per metus ji tik pasidalijo į penkias papildomas darbo grupes.

Maža to, praėjusį mėnesį, kai Švietimo ir mokslo komitete turėjo būti pristatoma tarpinė ataskaita, jokių aiškių rezultatų tos penkios darbo grupės taip ir nepajėgė nurodyti.

„Biurokratija mokyklose yra pasiekusi tokį lygį, kad tiesiog trukdo mokytojams, mokyklų vadovams dirbti savo tiesioginį darbą.

Jau nekalbant apie tai, kad neretai tam tikrų ministerijų reikalavimai pildyti dokumentaciją apskritai reikalauja tam tikrų specifinių ekonominių, teisinių žinių – bet niekas papildomų etatų tokiems dalykams neturi, visus dokumentus pildo tie patys mokyklų vadovai, pavaduotojai, raštinės darbuotojai ir patys mokytojai“, – tęsė profesorė.

Jos teigimu, mokyklos prieina tokią stadiją, kai per popierių šūsnis tiesiog kartais pristinga laiko ir jėgų rūpintis svarbiausiais dalykais – ugdymo kokybe, vaikų gera savijauta ir pan. Mokyklos ima tarnauti biurokratizmui

Praėjusią savaitę aplankiusi Kėdainių miesto ir rajono mokyklas V. Targamadzė bendravo su bendruomene tiesiogiai.

„Biurokratinė našta ne tik nemažėja, bet baiminamasi, kad jos tik daugės. Kartu su įtraukiuoju ugdymu, kuriam reikia pasiruošti, tikėtina, atkeliaus ir papildomas šūsnis popierizmo.

Nenuostabu, kad mokytojai ir mokyklų vadovai nerimauja dėl to“, – neslėpė pašnekovė.

Kaimiškųjų gimnazijų ateitis – liūdina

„Labai stipriai neraminantis yra kaimiškųjų gimnazijų klausimas. 

Ministerijos planai tokie, kad nuo 2024 metų 11 klasės sraute turės būti mažiausiai 21 vaikas, o nuo 2025 metų – jau mažiausiai 31 vaikas, priešingu atveju mokykla neteks gimnazijos statuso.

Tačiau šie skaičiai nėra niekuo aiškiai pagrįsti ir reikia pastebėti, kad mokyklų stambinimas yra ne visur teisingas – tikrai yra tokių vietovių, kur gimnazijas reikia palikti“, – įsitikinusi švietimietė.

Apsilankiusi Krakių, Šėtos ir Josvainių gimnazijose ji sako tik dar kartą įsitikinusi, kad švietimo sistemos reforma, aklai sekanti ekonominiais ir finansiniais rodikliais, toli gražu ne visada yra teisinga.

Maža to, dėl to, kad reforma, rodos, nukreipta prieš kaimiškąsias mokyklas, jau yra kreiptasi ir į Konstitucinį Teismą.

„Skaičiavimas vien ekonominiais ir finansiniais rodikliais ugdyme nėra priimtinas. Reikia žiūrėti iš ugdymo pozicijų, ne tik ekonominių.

Supratome, kad tai yra mokyklų naikinimas kaimiškosiose vietovėse, dėl to prieš pusmetį kreipėmės į Konstitucinį Teismą. Kreipimąsi palaikė ir daugiau opozicinių frakcijų. Kol kas neaišku, kokie bus to rezultatai“, – sakė V. Targamadzė.

Jos teigimu, kaimiškosios gimnazijos kai kur turi likti vien jau dėl patogios lokacijos moksleiviams, juo labiau kad dalis jų puikiai pasiruošusios ir ateities iššūkiams – tarkime, įtraukiajam ugdymui.

„Ministerija argumentuoja, esą kaimiškosios gimnazijos neturi pasirenkamųjų dalykų, tačiau tai negali būti priežastimi tokias gimnazijas naikinti.

Nereikia būti įstrigus praėjusiame amžiuje, gali būti taikomi kitokie mokyklų modeliai.

Jie modeliuojami Vilniaus universitete, yra BPO parengtų projektų, aš pati esu ne vieną modelį pateikusi.

Tereikia gebėti ir norėti išnaudoti šio laikmečio duodamas galimybes“, – sakė politikė.

Ji pridūrė, kad į tokias gimnazijas neateis joks jaunas ir perspektyvus pedagogas, žinodamas, kad gimnazija ilgainiui taps progimnazija, pagrindine mokykla ar galiausiai bus išvis uždaryta.

Įtraukiojo ugdymo laukia ir su viltimi, ir su nerimu

„Kalbėdamasi su mokyklų bendruomene pastebėjau, kad įtraukiajam ugdymui dalis yra pasiruošę. Kai kuriose jau dabar yra vaikų su specialiaisiais poreikiais.

Vis dėlto reikia pastebėti, kad įtraukusis ugdymas – toli gražu ne tik vaikų su specialiaisiais poreikiais integracija. Įtraukusis ugdymas sietinas ir su mažesnio socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso vaikais.

Baimių ir nerimo yra daug, juk mokytojai yra atsakingi ir jie nenori ugdyti vaikų bet kaip.

Ugdymui reikia pasirengti, tačiau aišku, kad trūksta švietimo pagalbos specialistų, trūksta žinių, patirties – tai tas nerimas man visiškai suprantamas.

Gaila, kad tiek iš Nacionalinės švietimo agentūros, tiek iš kitų šalia ŠMSM esančių įstaigų pagalbos sulaukiama mažai.

2024 metai jau čia pat, o nei mokinių registras neatnaujintas, neaišku nei tai, su kokius specialiuosius poreikius turinčiais vaikais reikės dirbti ir pan.“, – iš susitikimo su krašto švietimo bendruomene susirinktas mintis reziumavo V. Targamadzė.

Pašnekovė pabrėžė, kad įtraukusis ugdymas yra visų vaikų visavertis įtraukimas į ugdymo/si procesą. Tai nėra taip paprasta, nes yra didelė ugdytinių įvairovė, reikalingas ir personalizavimas, tam reikalingas komandinis darbas ir aplinka, ugdymo priemonės.

„O dabar trūksta net liftų ar keltuvų, tinkamai nesukurta infrastruktūra, stringa racionalus mokinių pavėžėjimas, sudarantis sąlygas jiems po užsiėmimų konsultuotis su švietimo pagalbos specialistais ar mokytojais.

Taigi, dera apgalvoti įtraukiojo ugdymo įgyvendinimą.

Kaip sakoma, jei sėsi vėją, gali pjauti audrą“, – perspėjo profesorė.