Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Būti mokytoju – leisti kurti ir padėti augti

Šiandien – Tarptautinė mokytojų diena. Savąjį pedagogo idealą turime kiekvienas. Turbūt jis jau iškilo mintyse? Prisimename ir pirmąjį mokytoją. Tuos, kurie įkvėpė drąsiai svajoti. 

Šia ypatinga proga susipažinome su Aurelija Valiukaite. Ji – naujoji ankstyvojo ugdymo specialistė Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriuje. Kalbėjomės apie kūrybiškumą, fantaziją ir begalinio jautrumo reikalaujantį pašaukimą…

„Laukiu tos dienos, kai einu pas vaikus. Jie džiugina, suteikia energijos… Ir pati jiems atiduodu viską – iki smulkmenų“, – sako Aurelija. Nuo rugsėjo Dailės skyriuje dvi vaikų grupes (5–6 metų ir pirmokų) subūrusi mokytoja pripažįsta – vaikai ir ją pačią įkvepia laisvės, kūrybiškumo, mąstyti anapus ribų. Juk būti mokytoju – tai ir nuolat mokytis pačiam.

A. Valiukaitė įgijusi dvi specialybes – baigė Justino Vienožinskio menų fakultetą bei ikimokyklinio ugdymo pedagogiką. Ji – dar ir auklėtoja lopšelyje-darželyje „Liepaitė“, rengia privačius dailės užsiėmimus vaikams, o laisvalaikiu kuria „Čiauškučio“ aksesuarus mergaitėms. „Turėjau praeiti tuos dešimt metų patirties, kad gerai jausčiausi čia – kad jausčiausi verta būti dailės mokytoja“, – tiki Aurelija. Nors darbavosi mėgstamoje srityje, ieškojo būtent dailės mokytojos darbo. 

Procesas ar rezultatas? 

– Maždaug treti ketvirti metai yra vaikų kūrybiškumo viršūnė. Tuo metu jie sukuria pačių įdomiausių darbų. Išeina už ribų. Būtent šiuo laiku galime ypač stiprinti, ugdyti vaiko gebėjimą kurti – skatindami jį tyrinėti, pažinti, įsivaizduoti, – pasakoja specialistė. 

Be to, neįtikėtina tai, kad vaikai turi vidinę nuojautą – nors nežino taisyklių, jie jaučia kompoziciją ir puikiai komponuoja intuityviai. 

O kaip iš mažojo išgauti rezultatą? Ar to reikia? Mokant, tikslas – ne tobulas piešinys, – sako pedagogė. O pats ugdymas, procesas, kūrybiškumo skatinimas, sudominimas… Visgi tėveliams, kolegoms norisi pamatyti ir kūrinį – rengti parodėles, išlaikyti darbelius ateičiai. O pamatę, kad patys gali sukurti kai ką labai gražaus, „užsidega“ ir patys vaikai. Tad Aurelija siekia aukso viduriuko. 

– Jei tik mokytojas prideda kokį tašką vaiko piešinyje, tuoj matyti, kad kažkas – ne taip. O kai supažindini vaikus su dailės priemonių įvairove, sužadini vaizduotę ir leidi jiems kurti taip, kaip mato patys – štai tada rezultatai nuostabūs.

Pačius mažiausius mokytoja pamažu įveda į platų ir turtingą dailės technikų, priemonių pasaulį. Dabar išbando tapymą pastele, mokosi išgauti skirtingas spalvas. Vaikams tai – kaip stebuklas, tikra magija, įtraukiami visi pojūčiai.

O svarbiausia – prieš imdamiesi konkretaus piešinio, įsivaizduoja. Kaip gali atrodyti namas? Su Aurelija keliauja į lauką, mieste gyvai apžiūrinėja pastatus, duris ir stogus, tyrinėja pasaulio įvairovę ir susipažįsta su aplinka. „Skaitome, fantazuojame, išbandome, atrandame… Atkreipiame dėmesį į smulkmenas. Tarkime, kokios skirtingos gali būti akys, langai! Norėčiau net tikrą katiną atsinešti į pamoką (juokiasi). Sužadiname vaizduotę. O vaiko piešinyje gali pamatyti, kaip jis įsivaizduoja supantį pasaulį“, – atkreipia dėmesį.

Prosenelės nėriniai, dziudo ir kūryba 

Besikalbant apie dailę ir pedagogiką, išsišnekėjome ir apie pirmąsias mokytojas. Aurelija augo Rokiškio krašte. Supratimą, meninį pajautimą vaikystėje ugdė jau giminės moterys. Prosenelės Kazimieros nertas vingriaraštes servetėles ir šiandien naudoja pamokose – piešdami natiurmortą. O su bobute Gražina, šiltai prisimena, drauge piešdavo. Pasidžiaugė, kad į dailės sritį pasuko ir pusbrolis Mykolas. O šiandien į mamos veiklas įsitraukia ir trečiokė Mėta… 

Meno dvelksmą Aurelija justo tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės. Tačiau į menų studijas pasuko būdama savamokslė – prieš tai nelankė dailės mokyklos. „Man labiau norėjosi lėkti… Net dziudo lankiau (šypsosi). Buvau energingas vaikas. Ir užsispyrimo turėjau – dailės egzaminui kūriau tokį darbą, kokiu pati tikėjau. Nors vertinimui tai ir atsiliepė, galiausiai mokiausi tai, ko tikrai norėjau“, – prisiminė savo kelio pradžią. 

Pati tapusi mokytoja, išvydo, kokie didžiausi padūkėliai išties – kūrybingi. Prisėdę prie popieriaus lapo, nurimsta. Dailė leidžia nukreipti energiją. O paskui grįžta savo noru. 

„Svarbu suprasti, kad piešimas – ne vien dėl piešimo. Tai ugdo ir estetinį suvokimą, bendravimo gebėjimus, pasitikėjimą savimi. Dailė vienija daugybę sričių“, – kalba A. Valiukaitė. 

Kūryba – be galo jautrus, asmeniškas, net intymus dalykas kiekvienam mūsų. Ypač vaikams. Sunku atsiskleisti, atsipalaiduoti, kai kas nors kritiškai žvilgčioja per petį ar komentuoja. Todėl į jų kūrybinius bandymus svarbu reaguoti taip pat jautriai, su atidumu. Aurelija ragina apie tai pagalvoti ir tėvelius. Ar po darbų, pavargę į vaiko piešinį nežvilgtelime atsainiai? Ar nemestelime „Ką čia pripaišei?“ Dailė – be galo subtili. Popieriaus lapas – lyg tarpininkas tarp vaiko vidinio pasaulio ir mūsų. Aurelija atvirauja: „Noriu atiduoti vaikams tai, ko trūko man. „Suaugusiojo letena“ neleidžia atsipalaiduoti. Siekiu, kad jie patys pieštų, kurtų drąsiai.“

Rekomenduojami video