Iš tolimos provincijos perono Briuselio link netrukus pajudės Europos Parlamento (EP) rinkimų traukinys, palydėtas negausių susirinkusiųjų šurmulio ir skystų katučių. 11 vietų jame rezervuota Lietuvos atstovams, kurie po lokomotyvo švilpuko pajudės į Vakarus – kuo toliau nuo bene didžiausios Europoje socialinės atskirties, skurdo, mažiausių pensijų ir atlyginimų, didžiausių kainų ir tikrovės suvokimą stelbiančių valdiškų garsiakalbių, drąsinančių pasiliekančius šventiniais maršais. Toliau nuo viso to, dėl ko prieš 20 metų atskubėta į Europą.

Išvyksta darbuotis ar ilsėtis?

Norisi manyti, kad kas 5 metus kursuojantis EP rinkimų ekspresas į faktinę ES sostinę išsiveža geriausią Lietuvos politinį eksportą – mūsų partijų kruopščiai atrinktus kandidatus, kuriuos po reiklių svarstymų rinkėjai pagaliau pripažino esančius vertais gauti kelionės EP traukiniu bilietą. Jau penktą kartą į Briuselį vežama lietuviško politinio eksporto siunta pažymėta viena už kitą patrauklesnėmis politinės retorikos etiketėmis, kuriose puikuojasi atitinkamų partijų rinkiminiai šūkiai. O jie, reikia pripažinti, tikrai žadina politinį apetitą: „Pergalė Ukrainai – saugumas Lietuvai!“, „Už Europą, kuriai rūpi kiekvienas“, „Klestinti ES – saugi Lietuva“, „Atvirumas ir drąsa veikti!“, „Lygiaverčiai europiečiai“, „Patirtimi pasitikime“, „Europa – mums, mes – Europai: auginti ir ginti!“, „Europos valstybių sąjungoje – lietuviška Lietuva!“.

Ne mažiau įkvepia ir pavardės rinkiminių partijų sąrašų pirmosiose vietose: Dainius Žalimas, Vilija Blinkevičiūtė, Valentinas Bukauskas, Živilė Pinskuvienė, Aurelijus Veryga, Valdemaras Tomaševskis, Ieva Budraitė, Petras Gražulis, Eugenijus Gentvilas, Mindaugas Puidokas, Artūras Paulauskas, Algimantas Rusteika, Andrius Kubilius, Virginijus Sinkevičius, Vytautas Radžvilas. Kone visi – daugeliui gerai žinomi žmonės, rimtos politinės figūros, puikiai tinkančios atsakingai geriausiųjų sąrašų vedlių misijai. Rinkėjai tikrai turės iš ko pasirinkti. Bėda tik ta, kad bilietų į Briuselio ekspresą nedaug, visiems pirmiesiems net ir broliškai pasidalinus neužtektų, tuo labiau kad rinkėjai broliškų dalybų, prie kurių galbūt yra įpratę dalis politikų, nepripažįsta: gali įleisti į traukinį ir po kelis iš kokio sąrašo, ir nė vieno. Nereikia net dairytis į ankstesnių rinkimų patirtį, sėkmės receptas akivaizdus – kurios partijos ar rinkimų koalicijos rėmėjų balsuoti ateis daugiau, tos kandidatai iš sąrašo pradžios turi daugiausia šansų išvažiuoti traukiniu. O jis, kaip visi žino, rinkimų dieną kažkur užtrukusių rinkėjų nelaukia.

Visgi atrodo, kad priežasčių kažkur užtrukti EP rinkimų dieną Lietuvos rinkėjai turi daugiau, nei galbūt norėtųsi patiems politikams. Ir tai nebūtinai gali būti per gražus vasaros sekmadienis, kad dalį jo vertėtų paaukoti kelionei iki rinkimų apylinkės, ar psichologinis nuovargis nuo rinkimų maratono, kai nuo gegužės vidurio esi raginamas vykdyti savo pilietinę pareigą kas dvi savaites. Tikėtina, kad dalis piliečių, galbūt visai nemenka, ignoruos įkvėpti ir mobilizuoti bandančius partijų rinkiminius šūkius dėl paprastos priežasties: jiems nepatinka būti kvailinamiems.

Štai apie ES politinės virtuvės kasdienybę pasakojantis portalas „Politico.eu“ neseniai patvirtino tai, ką, matyt, seniai nujautė nemaža dalis Lietuvos rinkėjų. Pasirodo, prieš 5 metus į Briuselio ekspresą su skambiais politiniais šūkiais įsodinta Lietuvos europarlamentarų delegacija EP pasiekė įspūdingą rekordą – jie yra patys didžiausi tinginiai. „Politico“ duomenimis, pagal politines iniciatyvas ir derintus dokumentus Lietuvos europarlamentarai atsidūrė paskutinėje 27 ES šalių vietoje: vienam Lietuvoje išrinktam EP nariui per šią kadenciją teko vidutiniškai vos 1,8 politinės iniciatyvos. Jei kas nors mano, kad Lietuvos europarlamentarai yra pasyviausi dėl to, kad mūsų šalis maža, tas labai klysta. „Politico“ išnagrinėta EP veiklos statistika liudija, kad darbščiausi politikos formuotojai EP yra Liuksemburgo ir Suomijos europarlamentarai (atitinkamai po 12 ir 11,9 politinių iniciatyvų). Galima priminti, kad Liuksemburge gyvena 0,6 mln., o Suomijoje – 5,6 mln. žmonių, keliolika ar keliasdešimt kartų mažiau nei Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje. Taigi, matyt, EP, kaip ir apskritai politikoje, svarbu ne ūgis, o smūgis.

Gali būti, kad dalį Lietuvos rinkėjų papiktintų ne tik „Politico“ atskleistas faktas apie Lietuvoje išrinktų europarlamentarų pasiektą antirekordą, bet ir tai, kad už didžiausią tingėjimą jiems neblogai mokama. Atskirų premijų už tai, tiesa, EP nėra numatyta, tačiau žiniasklaidoje paskelbta finansinė statistika atrodo visai neblogai. Eiliniams EP nariams mokamas kiek didesnis nei 7 850 eurų mėnesinis atlyginimas („į rankas“), kas mėnesį skiriama po 4 950 eurų parlamentinėms išlaidoms. Jiems tam tikrais atvejais priklauso dienpinigiai (po 350 eurų), apmokamos kelionės išlaidos. Neskriaudžiami ir pensininkai: buvę EP nariai, sulaukę 63 metų, turi teisę į pensiją, kuri apskaičiuojama už kiekvienus EP išdirbtus metus. Ji tik negali būti didesnė nei 5 495 eurai, arba 70 proc. čia gauto atlyginimo. Kiekvienas EP narys patarėjams ir padėjėjams samdyti kas mėnesį gauna daugiau nei 28 tūkst. eurų – tą tenka pridurti dėl to, kad, anot kriminalinių kronikų, vienas Lietuvoje išrinktas europarlamentaras įtariamas sukčiavimu pasisavinus savo padėjėjo atlyginimą: jis tiesiog imitavo jo darbą. Europarlamentinio verslo logika, matyt, paprasta: kodėl turėtų prapulti pinigai, jeigu padėjėjo visai nereikia, nes ir pačiam nereikia dirbti?

Rinkimų matematika

Nors dauguma Lietuvos rinkėjų, matyt, nežino nei Lietuvoje išrinktų europarlamentarų darbo našumo rodiklių, nei jų atlyginimų bei kitų finansinių išmokų dydžio, visgi galima nuspėti bendrą nuostatą, kad vienam ar kitam politikui rinkėjų įteiktas bilietas į Briuselio ekspresą iš tikrųjų yra leidimas į politinį rojų. Jeigu neapsivogsi, galėsi 5 metus už visai neblogus pinigus imituoti atsakingą veiklą už nieką absoliučiai neatsakydamas, prieš nieką neatsiskaitydamas, reikšmingai pūsdamas žandus prieš TV kameras Lietuvoje aiškinant globalių iššūkių svarbą, už valdiškus pinigus skelbdamas žiniasklaidoje patarėjų sukurptas gilias politines įžvalgas, pasakodamas apie aršią kovą už Lietuvos interesus ir taip retsykiais primindamas apie save vietinei publikai. Kad nepamirštų po 5 metų vėl įsodinti į Briuselio ekspresą.

Kad ir kokie argumentai motyvuotų arba demotyvuotų rinkėjus dalyvauti artėjančiuose EP rinkimuose, kad ir kiek daug ar mažai jų ateitų balsuoti, Briuselio ekspreso tai nesustabdys. Jis atvyks laiku, luktelės, kol Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), suskaičiavusi rinkėjų sumestus biuletenius, 11-ai keleivių įteiks kelionės dokumentus, ir kartu su jais išdundės savais keliais. Atrodo ironiška, kad kandidatus į EP delegavusioms politinėms partijoms, kuriose neabejotinai vyko įnirtingos vidinės pjautynės dėl aukštesnės vietos rinkimų sąraše, suteiksiančios viltį vienam ar keliems laimingiesiems patekti į komfortišką vietą miegamajame politiniame vagone, pasak politologų, šie rinkimai šiemet Lietuvoje vykstančių nacionalinių rinkimų kontekste iš esmės tėra antraeilės ar trečiaeilės svarbos dalykas.

Su tokia nuomone sakė sutinkantis ir politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius. „Sutinku, nes tą rodo ir politikos mokslų tyrimai. EP, savivaldybių tarybų, merų, regioninių asamblėjų kai kuriose Europos šalyse rinkimai vadinami antraeiliais. Pirmaeiliais laikomi nacionaliniai, nes renkamas parlamentas, kuris daro politiką. O tai yra valdymas, įstatymais bei jų pakeitimais vykdomas valstybės ir visuomenės gyvenimo organizavimas bei reguliavimas – nuo mokesčių politikos iki valstybės išlaidų, nuo socialinės politikos iki švietimo, nuo užsienio politikos iki krašto apsaugos ir t.t. Natūralu, kad EP rinkimai turi politinį poveikį, kadangi pagal 2009 m. Lisabonos sutartį padalintos EP ir nacionalinių parlamentų kompetencijos. Tarkime, įstatymus dėl pensijų, mokesčių ar išlaidų priiminėja nacionaliniai parlamentai. Čia grynai nacionalinių valstybių reikalas, ir ES šiuo požiūriu nelabai daro įtaką, tik skiria lėšų bendrai finansuodama tam tikras sritis. Tačiau kokio nors reguliavimo ES šiuo atveju negali imtis, nes pati Lisabonos sutartis palieka teisę pačioms valstybėms jas reguliuoti“, – sakė profesorius.

Pasak jo, kitas svarbus dalykas – bendras sprendimų priėmimo procesas. „Tarkime, dėl įvairių vidaus rinkos klausimų. Šiuo atveju sprendimus priima EP kartu su ES Taryba, į kurią renkasi ES šalių ministrai. Pavyzdžiui, tam, kad atsisakytume laikrodžių sukiojimo įvedant vasaros laiką, turi pritarti dvi ES institucijos: Europos Komisija turi tą pasiūlyti, o EP ar ES Taryba – pritarti. Tad mūsų išrinkti 11 EP narių, dirbdami naujajame 720 vietų EP, gali prisidėti prie jo pozicijos konkrečiu klausimu. Nedaug, bet gali. Tačiau tai nėra tokio masto poveikis, kaip priiminėjant nacionalinius įstatymus. Natūralu, kad ir partijos į tai kreipia mažiau dėmesio, nes sprendimų priėmimui gali daryti mažiau poveikio. Paprastai ir rinkėjų aktyvumas renkant EP būna nedidelis, jie dažniausiai buvo dubliuojami su antruoju prezidento rinkimų turu. 2009 metais, kai rinkimai į EP Lietuvoje buvo surengti atskirai, balsuoti atėjo vos 21 proc. rinkėjų. Tada pagal rinkėjų aktyvumą buvome priešpaskutinėje ES vietoje. Dabar, manau, balsuoti ateis apie 30 proc. rinkėjų. Jei bus daugiau, džiaugsiuosi“, – pridūrė M.Jurkynas.

Todėl, politologo teigimu, politinėms partijoms svarbu gerai pasirodyti šiuose rinkimuose, neskiriant daug pinigų rinkimų kampanijai: esą vertėtų sudalyvauti debatuose, gal kokį plakatą iškabinti, gal pervažiuoti per Lietuvą ir pan. „Tai svarbu didžiosioms partijoms, ypač Tėvynės sąjungai, kuri šiuose rinkimuose turėtų pasirodyti neblogai ir todėl galėtų pasireklamuoti: esą, štai kokį gerą pagrindą esame padėję Seimo rinkimams rudenį! Rinkimų matematika paprasta: kai balsuoti ateina mažiau žmonių, drausmingi vienos ar kitos partijos rinkėjai visoje atėjusių į rinkimus masėje sudaro didesnę dalį. Jeigu iš 10 žmonių balsuoti ateina 5, o 3 iš jų yra vienos partijos rėmėjai, tai jie iškart sudaro 60 proc. O jei balsuoti ateitų visi 10, tai tie 3 sudarytų tik 33 proc. Štai ir viskas. Todėl EP rinkimai yra labai svarbūs konservatoriams, tam tikra prasme ir socialdemokratams, o kitiems – kaip pasiseks. Natūralu, kad ir finansinių sąmatų požiūriu EP rinkimai atsiranda trečioje šiemet vykstančių rinkimų vietoje“, – pabrėžė pašnekovas.

Užteks politinių pensininkų

Politologė Lidija Šabajevaitė, paklausta, kokie motyvai vis dar skatina Lietuvos rinkėjus dalyvauti EP rinkimuose, jeigu Lietuvos europarlamentarai – patys pasyviausi, atsakė, kad tokie apibendrinimai galbūt rodo du dalykus. „Viena, kad iš tiesų, ko gero, aktyvesni didžiųjų valstybių atstovai EP. Jų daugiau, jie lengviau prasimuša, turi didesnį patyrimą. Nemanau, kad visi lietuviai nieko ten nepadarė. Matyt, iš tikrųjų galima suskaičiuoti žmones, kurie tik balsavo ir nieko daugiau. Žinoma, tai yra blogai. Sunku pasakyti, gal būtų geriau, kad dalis jų būtų pakeisti, kad į EP ateitų nauji Lietuvoje išrinkti žmonės. Kad EP būtų ne pensininkų prieglauda – turiu mintyje mūsiškius. Kad būtų renkami jaunesni politikai. Beveik esu praradusi viltį, kad mūsų jaunimas gali būti politiškai aktyvesnis, bet vis dėlto norisi tuo tikėti. Nemanau, kad būtų gerai, jei vėl siųstume į Briuselį politikus pensininkus. Juk jie vėl tik sėdės sau ramiai, nekels jokių politinių iniciatyvų. Reikėtų aršesnių, gerąja to žodžio prasme, žmonių“, – sakė politologė.

L.Šabajevaitės teigimu, šie EP rinkimai tikrai labai svarbūs. „Juk iškyla populistai, ir dar tokie, kad jų užkišti negali. Jei mūsų prezidento rinkimuose iškilo Eduardas Vaitkus, tai į EP rinkimus eina Petras Gražulis, kurį, kaip mačiau debatuose, užčiaupti itin sunku. Kad jis ką nors EP nuveiktų, lygiai kaip ir Viktoras Uspakichas, aš labai abejoju. Todėl reikia, kad žmonės eitų balsuoti, ir pasirinktų tikrai vertus kandidatus. Žinoma, tai sunkus dalykas“, – pripažino pašnekovė.

Paklausta, ar sutiktų, kad didžiausia iš pažiūros nuobodžių EP rinkimų intriga – pirmoje socialdemokratų sąrašo vietoje įrašyta partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, nes niekas nežino, ką ji pergalės atveju pasirinks – EP ar Seimą, L.Šabajevaitė atsakė mananti, kad politikė, ko gero, labiausiai norinti dirbti EP.

„Ten mažiausiai atsakomybės. Tik tiek, kad dabar, regis, ji pati įklimpo, palaikydama Gitaną Nausėdą. Kad rinkėjai iš tiesų klauso socialdemokratų vadovybės rekomendacijų, labai abejočiau. Bet ji pati, viešai pareikšdama apie savo partijos paramą dabartiniam prezidentui ir iš jo išgirdusi, kad jis po Seimo rinkimų galimai siūlytų skirti ją premjere, pakliuvo į savo pačios spąstus. Manau, kad ji mažų mažiausiai nori tokios atsakomybės, kurią dabar turi Ingrida Šimonytė, kurią turėjo ir turės visi buvę ir būsimi premjerai. Juk po metų paprastai rinkėjai pradeda piktintis, kad Vyriausybė blogai dirba. Ne prezidentas labiausiai lieka kaltas, o būtent Vyriausybė. Manau, kad ji nelabai norėtų tokios atsakomybės, bet gali būti taip, kad ji jos jau nebegalės išvengti. Mano manymu, tol, kol neįvyks Seimo rinkimai, ji EP narės mandato neatsisakys. Juk niekas negali garantuoti, kad socialdemokratai turės daugumą naujajame Seime, dar niekas nežino, su kuo jie galės sudaryti valdančiąją koaliciją. Tų politinių žaidimų bus dar ne vienas. O šiaip jau, žinoma, būna, kad ir šachmatų didmeistriai kartais apsiskaičiuoja“, – pridūrė politologė.

Briuselis ar visgi Vilnius?

Svarstydamas, ar po EP mandato siekiančios Socialdemokratų partijos pirmininkės apsisprendimo iš tikrųjų priklausys permainos Lietuvos politiniame peizaže po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų, politikos ir visuomenės veikėjas Povilas Gylys, ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras, V.Blinkevičiūtės pasirinkimą dalyvauti EP rinkimuose pavadino keistu.

„Nacionalinės partijos lyderis turi kovoti dėl savo vietos Lietuvos politikos pasaulyje. Šiandien prioritetas – nacionalinė erdvė. V.Blinkevičiūtė yra Lietuvos socialdemokratų partijos lyderė. Jos partija kovos dėl daugumos Seime. Manau, kad čia visgi gudravimas. Turėtume kalbėti apie du variantus: ji nori „patempti“ savo partijos sąrašą EP rinkimuose, ir tai yra gerai, nes ji – matomiausias žmogus tarp socdemų. O po to kandidatuotų ir į Seimo narius, pretenduotų į atsakingas pareigas galimoje valdančiojoje daugumoje. Bet gali būti ir kur kas blogesnis variantas, tik ji nenori apie jį kalbėti. Gali būti, kad ji, suprasdama, kad nacionalinė politika atima daug jėgų, tiesiog pasiliks Briuselyje. Ką ji ten galėtų nuveikti mūsų labui, būtų atskira kalba. Ji beveik nieko ten negali, o čia tam tikrą politinę įtaką turi, nors gaila, kad partija kartu su ja atsisakė socialdemokratinių vertybių. Tačiau ta dviprasmybė yra nesąžininga. Reikėtų pasakyti aiškiai: mano tikslas yra Seimo rinkimai. O ji gudrauja. Partijos požiūriu tai nėra bloga taktika – sustiprinti rinkimų sąrašą. Taip, partijos intereso požiūriu tai gal ir naudinga, bet valstybės požiūriu – nesąžininga. Negalima žaisti partijos naudai kenkiant nacionaliniams interesams. Lietuvos visuomenė turėtų žinoti, kieno žmogus visgi yra V.Blinkevičiūtė – Briuselio ar Vilniaus? Tai labai svarbus viešojo pasirinkimo klausimas. Ir neduoti atsakymo, mano holistiniu požiūriu, yra neleistina. Rimtoje demokratinėje valstybėje to neturi būti“, – sakė P.Gylys.

Pašnekovo teigimu, mūsų partinė sistema yra visiškai pabirusi. „Pirmasis prezidento rinkimų turas parodė, kad Lietuvoje nėra opozicijos, kandidatai visiškai vienodi: jie – už karą ir kapitalo dominavimą. Tikiuosi, kad iki rudens atsiras rimta politinė jėga, koalicija, kuri bandys išvesti Lietuvą iš tos karo ir laukinio rinkos fundamentalizmo paradigmos. Kai kapitalas tampa aukščiau už valstybę, tai reiškia valstybės mirtį. Po pirmojo prezidento rinkimų turo matau tam tikrus galimos rinkimų koalicijos kontūrus, girdžiu drąsesnį kalbėjimą. Apie tai, kad mums pirmiausia svarbi Lietuva, o ne kas nors kitas. Nes tai, kas vyksta dabar, galima įvardinti socialiniu ir politiniu imunodeficito sindromu. Juk mes praradome imunitetą kaip tauta ir kaip valstybė. Tikiuosi, kad rudenį bus kita situacija“, – pridūrė P.Gylys.

Apetitas didėja berenkant

Buvęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, ilgametis rinkimų Lietuvoje organizatorius, atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau EP rinkimai paprastai vykdavo kartu su prezidento rinkimais. Rinkėjams tai esą buvo nepalyginamai patogiau, o rinkimų komisijoms sutaupydavo valstybės apmokamų darbo valandų. „Nors dabar teisinamasi, kad sprendimas dėl EP rinkimų datos priimtas ne Lietuvoje, turiu pasakyti, jog, mano manymu, kai kas ir pas mus buvo labai suinteresuotas, kad prezidento ir EP rinkimai atsiskirtų, dėjo visas įmanomas pastangas, kad jie nevyktų kartu. Todėl, jog tikrai žino, kad jų rinkėjai ateis, ir dėl to, ko gero, galima tikėtis gauti kažkokią kompensaciją po prezidento rinkimų. Manyčiau, kad tai yra Lietuvai labai žalingas elgesys, nes EP Lietuvai yra neabejotinai svarbus. Aišku, labai svarbu ir tai, kas mūsų valstybei atstovauja ES Vadovų Taryboje, Europos Komisijoje ir kitose ES institucijose, kuriose mes turime savo atstovų“, – pridūrė Z.Vaigauskas.

Pasak jo, kuo mažiau rinkėjų ateitų į EP rinkimus, tuo pesimistiškesnės pasekmės Lietuvos lauktų. „Viena vertus, Lietuvoje išrinkti EP nariai galbūt jaučiasi pernelyg komfortiškai, gal jie pernelyg atsipalaidavę, nors nepasiekė to, dėl ko Lietuva susitarė su ES stojimo į ją metu. Tai ir išmokų žemdirbiams suvienodinimas, ir kiti dalykai. Aišku, mes padarėme didelę pažangą, bet vis dėlto EP nariai turėtų palaikyti žymiai glaudesnį ryšį su Seimu. Tarkime, dalyvaudami bendruose Seimo komitetų posėdžiuose. Deja, ši praktika visiškai nunyko, o labiausiai – šios Seimo kadencijos metu, kai, beje, skirtingos valdžios šakos konfliktuoja, o ne bendradarbiauja, kai jų vadovai savaitėmis ar mėnesiais net nebendrauja. Tai, kad rinkėjai aktyviai dalyvautų EP rinkimuose ir įvertintų partijų iškeltus kandidatus, yra labai svarbu. Aišku, sprendžiant iš EP rinkimų kampanijos eigos, iš viešų kandidatų prisistatymų, rinkėjų laukia gana sudėtingas uždavinys“, – teigė pašnekovas.

Paklaustas, kas, jo manymu, teisūs – ar tie, kurie sako, kad rinkėjai jau pavargo nuo tarsi nesibaigiančių balsavimų, todėl tampa abejingi, ketina ignoruoti EP rinkimus, ar manantys priešingai – kad apetitas didėja bevalgant, ir rinkėjai dar tik pradeda įsivažiuoti sijodami kandidatuojančius politikus (tą neva patvirtina ir eilės prie išankstinio balsavimo vietų), Z.Vaigauskas atsakė labiau linkęs pritarti antrajam variantui.

„Apetitas iš tikrųjų didėja bevalgant, ypač turint mintyje tai, kad rinkimai – pats efektyviausias būdas rinkėjams kontroliuoti į valdžią einančius politikus. 1992 metais, kai buvo kuriama Konstitucija, buvome nubalsavę už tai, kad arčiausiai rinkėjų esančią valdžią, savivaldybių tarybų narius, rinktume kas dvejus metus. Deja, tuometiniai valdantieji suabejojo tokia Konstitucijos nuostata, ir tik vieną kartą vietos valdžia buvo renkama po dvejų metų. Po to buvo nuspręsta rinkti ją kas trejus, o dar vėliau – jau tik kas ketverius metus. Kadencijos prailginimas buvo motyvuojamas tuo, kad išrinkti politikai galėtų įvykdyti savo planus. Tačiau tokiu atveju rinkėjų kontrolė labai susilpnėja. Žinoma, išrinktųjų galimybės vykdyti kažkokius savo planus, jeigu jie jų išvis turi, padidėja, bet visgi manau, kad dar geresnį variantą yra pasirinkę amerikiečiai, kurie savo parlamentą ne visą iš karto perrenka, bet tik dalį. Kas dveji metai Amerikoje perrenkami visi Kongreso Atstovų rūmų nariai ir apie trečdalis Senato. Tai suteikia parlamentui stabilumą ir tęstinumą. Kita vertus, dėl dvipartinės sistemos parlamente atsiranda labai didelė politinė priešprieša, bet čia jau kiti dalykai. Daug kur pasaulyje yra nusistovėjęs 4–5 metų rinkimų ciklas, nes jis ne per daug ilgas, kad valdantiesiems imtų neberūpėti rinkėjai“, – sakė Z.Vaigauskas.