Vyriausybei ramiai stebint, kaip maistas Lietuvoje tampa prabanga, neišlaikė Seimo socialdemokratų nervai: juk valgyti nori ne tik jų, bet ir pačių valdančiųjų rinkėjai! Krūpčioti verčiančių maisto kainų ir atsainios politikos infliacijos atžvilgiu derinys kuria sprogstamąjį mišinį prieš artėjančius rinkimus.

Kokioje planetoje gyvena lietuviai?

Opozicija tuo naudojasi pumpuodama savo politines padangas prieš kitąmet prasidėsiantį trejų rinkimų žygį, o įžvalgesni valdančiosios daugumos atstovai dairosi saugesnės vietos, kur galėtų perlaukti galimos politinio sprogimo bangos pasekmes. Ekonomistams paskelbus, kad Lietuvos ekonomikoje prasidėjo recesija, kurią neišvengiamai lydi atlyginimų mažinimas, darbuotojų atleidinėjimas, įmonių bankrotai, investicijų sausra, aukštos maisto kainos netolimoje ateityje gali tapti cheminės reakcijos, kurios metu suyra vienos politinės medžiagos ir susidaro kitos, katalizatoriumi. Net ir fragmentiški duomenys rodo, kad temperatūra Vyriausybės vidaus politikos kolboje kyla: šiais metais mažmeninė prekyba maisto produktais jau nukrito 7,5 proc. Viena vertus, galima būtų sakyti, kad valdžia rūpinasi žmonių sveikata – pradėjus mažiau valgyti jie bus lieknesni, kita vertus, nemaža dalis jų, ypač senjorai, ir iki šiol negalėjo pasigirti antsvoriu.

Kratytis atsakomybės dėl tokio rūpinimosi žmonių sveikata ir rekordiškai pašokusias maisto kainas aiškinti karo Ukrainoje poveikiu darosi vis sunkiau. Ne tik todėl, kad valdiškus argumentus stelbia pilvo urzgimas, bet ir dėl to, kad kiekviename brangstančio maisto kąsnyje grikši politika. Štai Seimo socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis konstatavo: nors bendroji infliacija pradeda mažėti, pažvelgus į maisto kainų etiketes mūsų parduotuvėse, galima pasijusti lyg kitoje planetoje. „Maistas virsta prabanga, daugėja žmonių, kurie nebegali šios prabangos sau leisti. Vyriausybės ramybė kelia vis didesnį nerimą. Tokia laikysena valdantieji siunčia žinutę didiesiems prekybininkams: viskas gerai, jūsų kainodarai niekas neturi priekaištų, kainos toliau didėja, bet tai – ne jūsų kaltė. Kodėl didieji prekybos tinklai turėtų ką nors keisti? Jie skatinami ir toliau viską daryti taip, kaip darė iki šiol“, – sakė Seimo narys. Jis Vyriausybės požiūrį į maisto kainas ir jų priežiūrą laiko pavojingu nieko neveikimu.

Kai kuriuos produktus, pasak E.Sabučio, jau dabar galima laikyti auksiniais. „Pavyzdžiui, paprasčiausi svogūnai brango daugiau kaip trečdaliu. Nuo jų neatsilieka ir paprikos – jų kaina pakilo į nematytas aukštumas: nuo 5 iki 8 eurų už kilogramą! Žmonėms plaukai piestu stoja. Sunkiai įperkamų produktų sąraše – jau ir pomidorai bei kitos daržovės, vaisiai. Duonos, mėsos ir pieno produktų kainos jau seniai verčia krūpčioti“, – tvirtino parlamentaras.

E.Sabučio teigimu, maisto kainos smogė praktiškai visoms gyventojų grupėms. Vidutines pajamas uždirbančius žmones, pasak jo, slegia ne tik maisto kainos, bet ir auganti banko paskolų palūkanų našta, brangstantis būsto išlaikymas. Šie asmenys jokių kompensacijų negauna ir yra spaudžiami verstis kaip išgali. Tačiau blogiausia esanti sunkiausiai besiverčiančių, pažeidžiamiausių visuomenės grupių padėtis. Tai ir sunkiai galą su galu suduriantys senjorai, ir neįgalieji, ir mažiausias pajamas gaunantys darbingo amžiaus žmonės.

„Apmokėjus sąskaitas už komunalines paslaugas, maistui pinigų nebelieka, todėl vis dažniau tenka praverti labdaros valgyklų duris ar kreiptis maisto paketų“, – teigė socialdemokratas.

Vieni miega, kiti linksi

Seimo narys stebėjosi, kad Vyriausybė šias problemas tiesiog ignoruoja, nors vis daugiau ES valstybių imasi priemonių kainų augimo tempui stabdyti. Infliacija euro zonoje yra kur kas mažesnė nei Lietuvoje, tačiau tai nesustabdo kitų ES narių imtis intervencijų, kad maisto kainų šokas būtų bent kiek pristabdytas. „Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Portugalija panaikino mokesčius būtiniausioms prekėms, Prancūzija privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, o Švedija sustiprino prekybininkų kontrolę. Valstybės ieško įvairiausių būdų – deja, mūsų šalyje jie net nesvarstomi“, – tvirtino E.Sabutis.

Jis vardijo konkrečius pavyzdžius: antai Portugalijoje pridėtinės vertės mokestis (PVM) būtiniausių maisto produktų krepšeliui bus laikinai sumažintas iki nulio. Ši šalis prisijungė prie Lenkijos ir Ispanijos, kurios jau anksčiau priėmė sprendimą taikyti lengvatinį PVM tarifą. Prancūzijos Vyriausybė su prekybos centrais pasiekė susitarimą, kuris leis padalinti išaugusių kainų naštą tarp vartotojų ir prekybos tinklų – skaičiuojama, kad per artimiausius mėnesius bendrovių pelnas susitrauks keliais šimtais milijonų eurų. O Švedijos finansų ministras, E.Sabučio teigimu, nusprendė nebežaisti žaidimų ir išsikvietė didžiųjų prekybos tinklų vadovus „ant kilimėlio“ pasiaiškinti, perspėjęs juos, kad suteiks daugiau galių šalies priežiūros institucijai, kad ši galėtų įsikišti, jeigu pastebės nesąžiningą veikimą. Tačiau nieko panašaus Lietuvoje nėra: Vyriausybė, anot E.Sabučio, miega, o priežiūros institucijos – Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba – sutartinai linksi ir neįžvelgia jokio pagrindo pradėti rimtus tyrimus dėl neadekvataus maisto kainų kilimo.

Paklaustas, ką, jo manymu, dėl maisto kainų turėtų daryti Vyriausybė, E.Sabutis vėl pateikė Švedijos pavyzdį. „Švedijos premjeras paragino pasvarstyti, kas yra svarbesnis dalykas atėjus sunkmečiui – didieji prekybininkų pelnai ar visuomenės gerovė. Deja, mūsų Vyriausybė apie tai nenori net kalbėti, atšauna „Ne!“, ir viskas. Esą mes padarėme, ką galėjome, o dabar jūs patys sukitės. Dar prieš pusmetį kai kurių didžiųjų mūsų bankų ekonomistai sakė: taip, valdžia padarė kai kurių gerų sprendimų, padidino pensijas ir išmokas, apeliuodama į tai, kad tas pajamų padidėjimas kompensuos dėl infliacijos išaugusias išlaidas. Tačiau taip neatsitiko. Išaugusi infliacija „suvalgė“ tą pajamų padidėjimą, ir žmonėms dar mažiau lieka piniginėse. Vadinasi, Vyriausybės priemonės nesuveikė taip, kaip ji planavo, o tai reiškia, kad reikia imtis kitų priemonių. Mes visada sakėme, kad nereikia išradinėti dviračio: daugelis Europos šalių susiduria su panašiais sunkumais ir jiems įveikti taiko įvairias priemones. Atsisukite į jas ir pasižiūrėkite, kaip tai daroma“, – ragino E.Sabutis.

Pasak jo, svarbios ne tik maisto, bet ir degalų kainos, nes jos yra sudėtinė maisto kainų dalis. „Jei sumažėtų kuro kaina, turėtų atitinkamai sumažėti ir maisto produktų kainos. Tačiau ką dabar daro Vyriausybė? Ji pritarė naujam dyzelino akcizo didinimui. O tai reiškia, kad automatiškai padidės ir maisto produktų kainos. Juk maisto produktus išvežiojantys vilkikai varomi ne vėju ir ne saule, jie naudoja dyzeliną. Ir maisto perdirbėjai, ir pardavėjai pabrangusius degalus įskaičiuos į galutinę maisto produktų kainą. Tad kam tą reikėjo daryti dabartiniu sudėtingu metu, neaišku“, – stebėjosi politikas.

E.Sabutis sakė galįs tik spėlioti, kokiais politiniais sumetimais būtų galima paaiškinti olimpinę valdžios ramybę dėl jau daug kam neįperkamo maisto. „Čia jau reikėtų klausti Vyriausybės, kas jai yra ir kodėl ji taip nenori reaguoti, bet spėju, ar tik nebus užsikirtusi plokštelė: esą į išaugusias kainas žvelgiama per padidintų pašalpų ir pensijų prizmę. To neva pakanka. Kitas dalykas – aiškinama, esą pažiūrėkit, kiek neteks biudžetas. Tikslių skaičių nepasakysiu, bet pirmąjį šių metų ketvirtį biudžetą papildė ne vienas šimtas milijonų eurų, kurie papildomai buvo surinkti iš mokesčių. Akivaizdu, kad mokesčių surinkimo planas buvo viršytas. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl dėl infliacijos surinkus daugiau mokesčių vis bandoma taupyti ir taupyti. Negaliu pasakyti, iš kur toks abejingumas ir nejautrumas. Bet tą matome jau nebe pirmus metus“, – pridūrė pašnekovas.

Kalbėti visą laiką

„Gerai, kad socialdemokratai apie tai kalba, jie dirba savo darbą. Maistas brangsta, o kadangi norima didinti akcizus degalams, netolimoje ateityje brangs dar daugiau“, – sakė politologė Lidija Šabajevaitė, paprašyta pakomentuoti jau nebe pirmą socialdemokratų kaltinimą Vyriausybei neturint socialinio jautrumo ir abejingai stebint maisto kainų augimą. Tačiau ji atkreipė dėmesį į konservatorių partnerius valdančiojoje koalicijoje, kurie energingai gina verslo interesus ir galimai riboja Vyriausybės politinį veikimą šioje situacijoje.

„Tik yra kitas dalykas: nei Laisvės partijos, nei Liberalų sąjūdžio tikrai niekas neįveiks, kaip jie norės, taip ir balsuos. Seimas po pateikimo priėmė solidarumo mokesčio bankams įstatymo projektą, bet juk „laisviečių“ lyderė Aušrinė Armonaitė anksčiau piktinosi, kad tai riboja verslo laisvę. Vos tik į bankų interesą buvo pasikėsinta, tuoj kilo triukšmas. Tad skaičiuokim, kas turi didesnę politinę įtaką priimant įvairius sprendimus. Pirmiausia – verslas. Taigi, jeigu įsivaizduotume, kad dabar ir socialdemokratai yra valdžioje, o daugelis jų yra glaudžiai susiję su verslu, kažin ką jie patys realiai padarytų? Galbūt sumažintų PVM kai kurioms prekėms. Taip, tai būtų gerai, bet dabar turbūt labiau jaučiamas noras garsiai šnekėti. Vieni rinkimai praėjo, artėja kiti, tad reikia visą laiką kalbėti. Kita vertus, žinoma, būtų gerai, jei nors vienas kitas jų siūlymas būtų palaikytas ir įgyvendintas“, – sakė politologė.

Jei socialdemokratų pozicija dėl Vyriausybės abejingumo maisto kainoms pirmiausia sietina su rinkimais, tai ar ne per anksti jie pradėjo? „Sunku pasakyti. Iki šiol nei socialdemokratai, nei kiti opozicijos atstovai nelabai ką čia siūlė, ir nelabai kam priešinosi. Visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad jie visi vienodi, visi miega. Tai gal bent dabar jie prabus. Ankstoka, sutinku, bet galbūt jie jau ruošiasi priminti apie save, pranešti, kad gina sunkiau gyvenančiųjų interesus“, – svarstė L.Šabajevaitė.

Paklausta, ar augančios kasdienių prekių kainos neprivers žmones daugiau spausti politikus spręsti didėjančios visuomenės dalies išgyvenimo problemas, skatinti pilietinį aktyvumą, politologė atsakė, kad tam, jog kiltų pilietinis pasipriešinimas, reikia lyderių, o tokiais paprastai tampa ieškantys vietelės politiniame spektre. „Paskui pasirodo, kad jie labai nerimti. Ar lietuviai bus tokie aktyvūs, kaip prieš tam tikrus politinius sprendimus Belgijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse protestuojantys piliečiai? Juk ne. Žmonių apolitiškumas yra negeras dalykas. Taip pat ir tai, kad jie nemato, kokius politikus renka į valdžią. Štai ką tik praėjo rinkimai: pasirodo, už korupciją teistas žmogus jiems tinka už merą. Dievaži, juk tai ne vienas toks atvejis. Kažkur Žemaitijoje buvo išsikėlęs 6 kartus teistas kandidatas – pasirodo, čia nieko baisaus, žmonės balsuoja... Net nežinau, kaip pavadinti mūsų visuomenę – gal nesubrendusia?“ – retoriškai klausė L.Šabajevaitė.

Lietuviškos infliacijos variklis – maistas

„Matote, mes dažnai kovojame ne su priežastimis, o su pasekmėmis“, – sakė Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Algirdas Butkevičius, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, paklaustas, ar pritartų socialdemokratų kritikai, kad Vyriausybė miega, nors maistas Lietuvoje jau tampa prabanga. „Tie, kurie seka politikų pasisakymus, žino, kad jau seniai kalbėjome apie būtinybę imtis tam tikrų priemonių dėl maisto produktų brangimo. Bet, kaip paprastai būna, valdantieji reaguoja įprastai: jeigu kalba opozicijos atstovai, tai reiškia, kad jie kritikuoja dėl to, kad turi ką nors kritikuoti. Tačiau ta kritika tikrai yra pagrįsta, mes šiuo metu matome pasekmes“, – apgailestavo politikas.

A.Butkevičius sakė neseniai susipažinęs su Europos centrinio banko atlikta analize, kokiose ES šalyse didžiausią poveikį infliacijai turėjo maisto produktų kainų augimas. „Pasirodo, kad Lietuvoje didžiausią poveikį infliacijai daro būtent maisto kainų augimas, o ne pabrangę energijos ištekliai, kaip pas mus vis kartojama. Jie yra antrojoje vietoje po maisto. Energijos išteklių brangimas didesnę įtaką infliacijos struktūrai turėjo Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Antras dalykas: kompensacijos mechanizmai, kurie Lietuvoje buvo taikomi siekiant amortizuoti infliaciją, rėmėsi visuotinumo principu, tai yra: buvo kompensuojama visiems gyventojams, o ne vien socialiai pažeidžiamoms jų grupėms. Tą pabrėžė ir Pasaulio bankas, ir Tarptautinis valiutos fondas, ir Europos Komisija. Bet Vyriausybė į tokį argumentą nekreipė dėmesio. O tai reiškia, kad mes vėl padidinome pinigų kiekį, taip pat ir tiems, kurie, galėdami be vargo apmokėti išaugusias sąskaitas už elektrą ar dujas, dar gavo galimybę už sutaupytus pinigus papildomai įsigyti brangaus šampano. Tai jau antra blogybė. Trečias dalykas – premjerė ilgai kalbėjo apie tai, kad gyvename laisvos rinkos sąlygomis ir valstybė nesikiš į kainų politiką. Nenoriu tikėti, kad ji nežino ar nesupranta, jog, kilus ekonomikos ar finansų krizei, labai svarbus tampa valstybinis reguliavimas. Tačiau jokio valstybės reguliavimo nebuvo, tą pamatėme po elektros energijos sektoriaus liberalizavimo – Vyriausybė nesuvaldė šio proceso. Buvo sureaguota tik tada, kai pasigirdo žmonių grasinimai išeiti į gatves“, – priminė ekspremjeras.

A.Butkevičius pridūrė, kad nesuvaldytas elektros rinkos liberalizavimo procesas taip pat smarkiai prisidėjo prie išaugusios infliacijos, nors buvo galima iš karto numatyti tam tikrą tarifo dydžio nustatymą atsižvelgiant į žmonių pajamas. „Kitas dalykas – buvo galima nustatyti tam tikras kainų augimo lubas. Vyriausybė daug ką galėjo padaryti, bet matome, kad ji nesugebėjo šioje srityje atlikti savo pareigos valdant infliaciją. Ir paskutinis dalykas: jei susipažintume su Europos centrinio banko analize, kokį poveikį infliacijai turėjo pinigų „įmetimas“ į rinką, tai pamatytume, kad tose šalyse, kuriose jie buvo nukreipti į pandemijos labiausiai paveiktus ekonomikos sektorius, pavyzdžiui, turizmą, visuomeninį maitinimą, o ne išdalinti į kairę ir į dešinę, infliacija augo ne taip sparčiai, kaip pas mus. O pas mus iki 2022 m. BVP smuko žemyn, tačiau augo gyventojų indėliai bankuose. Atsidariusios rinkos sukėlė didžiulę visuminę paklausą, buvo išbalansuota konkurencija, nes kai kurios įmonės, reikia pripažinti, elgėsi nesąžiningai“, – sakė politikas.

Paklaustas, gal Vyriausybė nieko nedaro dėl infliacijos todėl, kad jai yra naudinga nieko nedaryti – antai profesorius Kęstutis Glaveckas pabrėždavo, kad infliacija naudinga kiekvienai valdžiai, nes leidžia be problemų pildyti valstybės iždą – A.Butkevičius sutiko, kad tarp aukštos infliacijos ir didesnių biudžeto pajamų yra tiesioginis ryšys. „Tačiau reikia atsiminti, kad tai yra ciklinės pajamos. Jos gaunamos tik tam tikrą laikotarpį, kol infliacija yra aukšta. Negalima vadovautis trumpalaikėmis infliacinėmis pajamomis planuojant didėjančias ilgalaikes biudžeto išlaidas. Nes tos infliacinės pajamos pasibaigs, o suplanuotos biudžeto išlaidos išliks“, – pabrėžė pašnekovas.

Moralinis reikalas

Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Mazuronis, Darbo partijos frakcijos narys, Darbo partijos pirmininkas, sakė manantis, kad aukštų maisto kainų temą iškėlę socialdemokratai „pumpuojasi padangas“ prieš rinkimus. „Kai analogiškos diskusijos Seime vyko prieš keturis ar penkis mėnesius, infliacijai pasiekus aukščiausią rodiklį, kažkodėl socialdemokratai visais svarstytais klausimais, įskaitant griežtesnį rinkos reguliavimą, PVM tarifo maistui mažinimą, nebuvo tokie entuziastingi ir energingi, priešingai – jie žaidė tam tikrą dvigubą žaidimą su valdančiaisiais. O dabar, kai infliacija pradėjo savaime mažėti, ima ir iššoka su griežta retorika. Akivaizdu, kad čia priešrinkiminiai dalykai, nieko bendra neturintys su konkrečiais pasiūlymais, nes kai jie buvo pateikinėjami ir svarstomi Seime, nematėme principingos ir aktyvios socialdemokratų pozicijos. Priešingai: dėl prieš kelis mėnesius siūlytų antiinfliacinių priemonių labiausiai iš opozicijos „buksavo“ socialdemokratai“, – sakė Seimo pirmininko pavaduotojas.

Jis kritiškai įvertino Vyriausybės politiką infliacijos atžvilgiu. „Nebuvo jokio veikimo stabdant infliaciją, ir tai, ką jie įvardijo antiinfliaciniu paketu, nieko bendra su infliacijos mažinimu neturėjo. Tuo metu, kai daugelis ES valstybių priiminėjo, ir ne po vieną kartą, kovos su infliacija priemones, Lietuvoje šiuo požiūriu buvo visiškas štilis: buvo laukiama natūralaus infliacijos nuslopimo. Tačiau buvo galima daug anksčiau taikyti aktyvias ekonomines priemones: PVM tarifų mažinimą būtiniausioms prekių grupėms, dalinį minimalaus degalų akcizo kompensavimą, nes ši dedamoji infliacijos rodiklio prasme irgi labai svarbi. Buvo įvestos šildymo, elektros, dujų kainų kompensacijos, tačiau energetikos ūkyje tuo metu buvo reikalingos aktyvios priemonės, kurių nebuvo imtasi. Jeigu Vyriausybė būtų buvusi aktyvesnė, jeigu būtų dalyvavusi opozicijos siūlytoje diskusijoje dėl platesnės antiinfliacinių priemonių aprėpties, infliacijos mažėjimo būtume sulaukę dar anksčiau“, – tvirtino A.Mazuronis.

Jis sutiko, kad didelė infliacija yra naudinga Vyriausybei, nes leidžia be didesnio vargo pildyti valstybės biudžetą. „Matome, kaip infliacijos įsikerojimo metu pildomos biudžeto pajamos: tarkime, PVM surinkimas buvo dešimtimis procentų didesnis nei planuota. Valstybė gavo labai daug viršplaninių pajamų, susijusių su didesniu mokesčių surinkimu. Taip, didelė infliacija naudinga Vyriausybei, bet kieno sąskaita yra gaunama ta nauda? Atsakymas aiškus: visuomenės gerovės smukimo kaina. Ar Vyriausybė turėtų laikytis tokios pozicijos? Manau, kad ne. Sudėtinga perprasti Vyriausybės narių minčių eigą ar kažkokius užslėptus motyvus, bet, žinoma, neatmestinas ir toks variantas, kad Vyriausybei labai patogu gauti viršplaninių pajamų, kurias paskui galima paskirstyti įvairioms sritims. Mes tą matome jau kurį laiką“, – sakė politikas.

Premjerės Ingridos Šimonytės, „tam tikru moraliniu reikalu“ pavadinusios komercinių bankų specialaus apmokestinimo įvedimą, nes jie esą labai lengvai gavo viršpelnius, žodžiai privertė svarstyti, ar daugumą Lietuvos gyventojų prislėgusios didėjančios maisto kainos irgi neturėtų būti tam tikras moralinis Vyriausybės reikalas? Juk papildomi pinigų srautai iš mokesčių į biudžetą irgi plaukia labai lengvai – vien dėl nevaldomos infliacijos? „Ir Vyriausybės narių, ir visų dirbančių viešajame administravime moralinis reikalas – nepamiršti, kad tavo darbdavys yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir kad visais tavo veiksmais turi būti siekiama vieno tikslo – gerinti Lietuvos žmonių gyvenimo, ekonomikos subjektų veikimo sąlygas. Tuo reikėtų vadovautis priiminėjant visus sprendimus – ir mažinant infliaciją, ir apmokestinant nežabotus bankų ar kitų sektorių įmonių viršpelnius. Man atrodo, kad Vyriausybė ir ministrė pirmininkė galėtų taikyti vienodus kriterijus abiem šiais atvejais“, – atsakė A.Mazuronis.

Jo manymu, brangstančio maisto temą politiniais tikslais bandys pasikinkyti ir kitos politinės partijos, ne tik socialdemokratai. „Be jokios abejonės, visi bando ir bandys ja pasinaudoti, tik viskas priklauso nuo to, kiek ši problema bus aktuali ir skausminga. Artėja vasaros metas, infliacija po truputį mažėja, matau, kad visuomenė tarsi jau ir susitaikė su esama situacija. O politikai labiausiai reaguoja į visuomenės spaudimą. Jeigu ji aiškiai parodys, kad žmonėms jau gana, kad nebeįmanoma pakelti tokių maisto kainų, tai bus signalas politikams, paskatinsiantis opoziciją žongliruoti šia tema ir įgyti tam tikrų politinių dividendų, o valdantieji bus priversti savo ruožtu imtis kažkokių veiksmų“, – apibendrino Seimo pirmininko pavaduotojas.