Sumų regionas Ukrainoje turi pačią ilgiausią sieną su Rusija, o palei tą pasienį yra keliolika gyvenviečių, kurių kilmė siejama su Lietuva. Mat po 1362 m. laimėto Mėlynųjų vandenų mūšio prieš Aukso Ordą, Lietuvos didžiajai kunigaikštystei ( LDK) atiteko plačios teritorijos Ukrainoje, o jos ribų apsaugai kunigaikštis Algirdas nurodė steigti naujas arba stiprinti esamas gyvenvietes.

Garsus Kyjivo kalbotyrininkas Konstantinas Tiščenko su Lietuva sieja gyvenviečių Narbutivka, Nedrigailivas, Karabutovas, Glinskas, Šostka, Uzdicia, Šatrišče, Šakutivščina, Kliški, Baniči, Viri, Mazenivka, Dunajec, Pološki, Obložki, Plavišče, Maly Sambir, Marčihina Buda pavadinimus. Anot kalbininko, Ukrainoje nuo to laikmečio paplito ir nemažai lietuviškų pavardžių, pavyzdžiui, Buteika, Bareika, Butovičius, Gudovičius, Dovgalevičius, Narbutas. 

Dauguma K. Tiščenkos pami­nėtų gyvenviečių yra nedideli kaimai ir juose nėra šalies istorijai svarbių statinių. Tačiau priešo bombos lekia ir į did­miesčius bei į tas vietas, kurios šalies kultūrai ir istorijai yra reikšmingos. Ohtirkos mieste okupantų raketa pataikė į kraštotyros muziejų ir negrįžtamai sunaikino dalį eksponatų. Po to kiti muziejai vertingiausius suslėpė rūsiuose ar išvežė į šalies gilumą. Deja, neapsaugoti liko monumentalūs statiniai, vienu iš kurių yra su LDK istorija susijęs originalus paminklas Kulišivkos kaime. Šis kaimas yra nutolęs septynis kilometrus nuo Nedrigailivo miestelio, o šių gyvenviečių pavadinimai spėjamai yra lietuviški. Kulišivkoje šiuo metu gyvena apie 200 žmonių, tačiau čia stovintis pamink­las mamutui yra vienas lankomiausių regione.

Pasakojama, jog paminklą prieš 180 metų pastatė vietos dvarininkas Jurijus Golovkinas, kurio darbuotojai, kasę pamatus spirito gamyklai, aptiko neregėtai didelio gyvūno kaulus. Dvarininkas apie tai pranešė savo bičiuliui, Charkivo universiteto dėstytojui, medicinos profesoriui Ivanui Kaliničenkai, šis skubiai atvyko į vietą. Vadovaujant profesoriui, buvo atkasti ne tik dvejų mamutų, bet ir pirmykščių raganosių, elnių, arklių kaulai. Žinia apie radinius nuskambėjo visame pasaulyje, nes tuo metu tai buvo pirmi aptikti gerai išsilaikę mamuto palaikai.

Paaiškėjo, jog tai stepių mamutas arba taip vadinamas Mammuthus trogontherii, kuris svėrė 18 tonų, jo aukštis siekė 4,5, o ilgis – net 5 metrus. Vieno mamuto palaikai buvo perduoti Charkivo universitetui, kito dalys išdalintos keliems kitiems universitetams, muziejams, o kelis kaulus galima apžiūrėti Nedrigailivo kraštotyros muziejuje.

Norėdamas šį atradimą įamžinti, dvarininkas Kulišivkoje pastatė tam skirtą paminklą, o ant vienos iš keturių jo briaunų užrašė, kad toje vietoje ėjo Lenkijos ir Rusijos siena, žodį „rusija“ specialiai užrašydamas mažąja raide. 

Caro valdininkai šios klaidos nepastebėjo, tačiau pats dvarininkas irgi grubiai suklydo – mat sieną toje vietoje saugoti pradėjo lietuviai ir tai darė 200 metų. Tik po 1569 m. sudarytos Liublino unijos LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija ir už jų apsaugą tapo atsakinga Krokuva.

Tad nors ant paminklo yra paminėta tik Lenkija, jis svarbus ir mūsų istorijai, nes liudija egzistavus plačias LDK valdas. Juolab, jog rusiškos enciklopedijos, įskaitant internetinę Vikipediją, nė žodžiu neužsimena apie tai, kad ant paminklo mamutui Kulišivkoje yra užrašas apie istorinį pasienį.

Garsus Ukrainos kalbininkas K. Tiščenko nustatė, jog daugiausiai lietuviškų vietovardžių yra palei Šostkos ir Esmano upes. Jis spėja, kad miesto Šostka pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio „šusti“.

Čia atsikėlusiems lietuviams miškingame slėnyje esanti gyvenvietė vasarą pasirodė labai karšta, jie joje esą šuto, todėl kaimui ir prilipo toks pavadinimas. Iš „Šustkos“ į „Šostką“ esą jis buvo perdarytas po to, kai LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija. 

Vietovardžių pavadinimai keitėsi ir vėliau, žemes ėmus valdyti carinei Rusijai, todėl grynai lietuviškai skambančių kaip ir nebeliko. Be to, nuošaliame pasienyje esančios gyvenvietės tuštėja. 

Niekas nebegyvena netoli Glu­hovo esančiame Narbutivkos kaime, iš kurio kilo dvi garsios Ukrainos asmenybės – Georgijus ir Vladimiras Narbutai. Pirmas buvo dailininkas, Ukrainos meno akademijos iniciato­rius ir rektorius, nacionalinės valiutos piešinio autorius, o Vla­dimiras garsėjo savo eilėraščiais. 

LDK pasiuntiniai arba strateginėse vietose steigė naujas gyvenvietes, arba kėlėsi į jau egzistuojančias. Didysis kuni­gaikštis Algirdas savo sūnų Ka­ributą pasiuntė valdyti vieną seniausių Ukrainos miestų Naugardo Severską. 1450 m. kuni­gaikštis Kazimieras Jogailaitis patikėjo jo valdymą iš Maskvos į LDK pabėgusiam didikui Vasilijui Šemiačinui. Tačiau vėliau šis tapo išdaviku ir gautas valdas prijungė prie Rusijos, o tai iššaukė karinį LDK ir Rusijos konfliktą.

Šiuo metu Naugardo Severskas yra nedidelis, 14 tūkst. gyventojų turintis miestelis ties Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienų susikirtimu, nors viduramžiais jis buvo laikomas dideliu ir svarbiu. Užtat gretimai esanti ir senais laikais nedideliu kaimu buvusi Šostka, kurios apylinkėse kalbininkas K. Tiščenko spėja buvus daug lietuviškų vietovardžių, išaugo  į 75 tūkst. gyventojų miestą, didžiausią toje Ukrainos dalyje.

Mažu ir apleistu vos tūkstančio gyventojų kaimeliu pavirto Glinsko miestas, turintis labai ilgą istoriją, tampriai susijusią su LDK. Miesto pavadinimą kalbininkai sieja su moliu („glina“, aut. pastaba), kurio apylinkėje yra daug ir kurio dirbiniais gyvenvietė garsėjo.

Per 1399 m. pralaimėtą Vors­klos mūšį didžiajam kunigaikščiui Vytautui iš kovos lauko išsigelbėti ir pasprukti padėjo jį drąsiai gynęs totorių kilmės pavaldinys Leksada, garsaus Aukso Ordos vado Mamajaus Mansuro-Kijato sūnus. Pastarasis Vytautui tarnauti pasiprašė pabėgęs iš Aukso Ordos, kai po 1380 m. totorių pra­laimėto Kulikovo mūšio jo tėvą nužudė naujas Aukso Ordos vadas Tochtamišas. 

Atsidėkodamas už išgelbėjimą Vytautas padovanojo Glinską Leksadai ir suteikė jam Glinsko kunigaikščio titulą. Šis Kyjive pasikrikštijo, pasivadino Aleksandru ir pastatė medinę pilį LDK sienos apsaugai nuo Aukso Ordos. Po to Glinskas buvo įtrauktas į svarbių Kyjivo Rusios miestų sąrašą. Šio karžygio anūkas Bogdanas Glinskis, 1493 m. vadovavęs LDK kariams užimant turkų pilį Očakive, yra laikomas vienu iš Ukrainos kazokų judėjimo pradininkų. Jo brolis Mykolas Glinskis LDK istorijoje yra vertinamas dvejopai. Jis 1505 m. vadovavo sėkmingam LDK žygiui į Krymą ir buvo išrinktas į didžiojo kunigaikščio Aleksand­ro patarėjų tarybą. 1506 m. LDK valdovu tapus Žygimantui Senajam, M. Glinskis su juo nesutarė, panoro atskirti nuo LDK rusiškas bei ukrainietiškas žemes į atskirą valstybę ir 1508 m. kartu su broliu Vasilijum pradėjo sukilimą. Jam nenusisekus, broliai ėmė tarnauti Maskvos kunigaikščiui Vasilijui III-iajam, kurį supažindino su savo giminaite Jelena Glinskaja, tapusia pirmo Rusijos caro Ivano IV-ojo Rūsčiojo motina. Visgi LDK išdavystė ir persikėlimas į Maskvą broliams baigėsi prastai, jie buvo nužudyti ir Glinskių giminės atšaka išnyko.

Eldoradas BUTRIMAS