Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Biržų šunys emigruoja į Suomiją
Bir­žų kraš­te ne­lai­mė­liams pa­mes­ti­nu­kams, šu­nims ir ka­tėms, pa­si­se­kė. Iš pra­žū­ties ir nea­py­kan­tos spąs­tų juos gel­bė­ja vie­šo­sios įstai­gos "Ma­žas drau­gas" va­do­vė pa­ne­vė­žie­tė An­dže­li­ka Jaš­ku­vie­nė. An­dže­li­ka mies­te ir kai­muo­se su­tel­ku­si ir sa­va­no­rių gru­pe­lę. Vie­na iš jų – rin­kuš­kie­tė Aly­tė Ur­bo­nie­nė. Aly­tės ir ki­tų sa­va­no­rių trum­pam pri­glaus­ti šu­ne­liai na­mus ran­da už Lie­tu­vos ri­bų. Suo­mi­jo­je.

Drau­gys­tės paieš­kos

Šil­tas Aly­tės Ur­bo­nie­nės akių žvilgs­nis, šyp­se­na glos­to ne tik žmo­gų. Ji gy­vū­nė­lius my­lė­ju­si nuo ma­žens. Bet dir­bu­si pa­šte ir ne­ga­lė­ju­si skir­ti daug lai­ko au­gin­ti­niams. – Kai tik išė­jau į pen­si­ją, nu­spren­džiau: pa­si­do­va­no­siu sau šu­niu­ką. Jis ma­ne kiek­vie­ną die­ną iš­ves į lau­ką pa­si­vaikš­čio­ti, neuž­si­sė­dė­siu na­mie. Šu­niu­ką įsi­gi­jau. La­bai mie­lą, bet smal­sų. Smal­su­mas jį ir pra­žu­dė. Žu­vo, – pa­si­guo­džia Aly­tė. Žu­vu­sio šu­ne­lio vie­tą už­pil­dė pa­mes­ti­nu­kas ke­tur­ko­jis. Jis bu­vo vie­no dau­gia­bu­čio šei­mos vai­kų už­gai­da. Greit vi­siems pa­bo­do ir at­si­dū­rė už du­rų. Cy­pė ko­ri­do­riu­je die­ną, nak­tį. Aly­tei pa­gai­lo ir par­si­ne­šė šu­niu­ką Mar­gį į kam­ba­rį. Su­sid­rau­ga­vo. Bet Mar­gis ki­bi­no ka­tes. To­dėl jis bu­vo iš­kraus­ty­tas į ko­lek­ty­vi­nį so­dą.

Tarp žy­din­čių gė­lių

Pir­miau­sia Aly­tė ir kvie­čia į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ko­lek­ty­vi­nia­me so­de Aly­tės sū­nus Ma­rius be­glo­biams šu­ne­liams su­ren­tė va­sar­na­mį. Va­sar­na­mis tarp žy­din­čių gė­lių. Kai at­šals orai, šu­ne­liai kel­sis į šil­tes­nę pa­sto­gę. – Ma­no ka­riuo­me­nė. Pa­si­ro­dy­kit, pa­si­ro­dy­kit, – džiu­giai ran­ko­mis skės­te­li Aly­tė. Jos au­gin­ti­niai glau­džia no­sy­tes, viz­gi­na uo­de­gy­tes. Vie­nas beuo­de­gis. Ant­ras šlub­čio­ja. Tre­čias – be ko­je­lės. – Ma­no se­ne­liu­kai. Do­riu­kas iš Pas­va­lie­čių, Ru­du­tė iš Pask­ra­tiš­kių. Mer­fis iš bend­ra­bu­čio. Se­nų jau nie­kas ne­beims. Nors Ru­du­tė dar bu­vo su­ra­du­si nau­ją šei­mi­nin­kę, bet ši per­si­gal­vo­jo ir su­grą­ži­no ją vėl at­gal. At­seit, ne­lo­ja. Ru­du­tė pa­niu­ru­si. O ma­no nau­jo­kai – jau­nu­čiai. Iš­ke­liaus, neuž­si­bus. Ma­no spir­giu­kai žvirb­liu­kai, – mei­liai kal­bi­na Aly­tė ma­žiu­lius šu­niu­kus. Vie­nas at­si­ra­dęs prieš sa­vai­tę, dar be­var­dis. Jo drau­gas Lėp­sis ras­tas Juos­ta­vie­čių ke­ly­je prieš dvi sa­vai­tes, – pa­sa­ko­ja Aly­tė. Nau­ja­ku­riai šu­ne­liai iš­vy­dę šei­mi­nin­kę pra­de­da iš­dy­kau­ti. Skrai­do pū­kai ir mai­šo sku­tai. Nau­jo­kai se­no­lius er­zi­na. Lėp­sis su­si­pran­ta ir kad pra­dės at­gai­lau­ti, mei­lin­tis.

Komp­li­men­tai An­dže­li­kai

– Jei­gu žmo­gus ge­ros šir­dies ir ap­ke­lia. Žmo­nės skam­bi­na me­rui, An­dže­li­kai, man... Va­žiuo­kit, gau­dy­kit, kur no­ri­te ten dė­ki­te. Ve­ža man ir ki­tiems sa­va­no­riams. Pas ma­ne ne­lai­mė­lių sto­te­lė. Bū­na, kad šu­ne­liai nu­trūks­ta, pa­klys­ta. Pas ma­ne bu­vo pa­te­kę du pa­bė­gė­liai ke­tur­ko­jai nuo Pa­ro­vė­jos. At­si­ra­do jų šei­mi­nin­kai. Kaip jie džiau­gė­si, kad au­gin­ti­niai at­si­ra­do, – pri­si­me­na Aly­tė. Ji dė­kin­ga: "Ma­žas drau­gas" va­do­vė An­dže­li­ka rū­pi­na­si gy­vū­nė­lių svei­ka­ta, rek­la­ma. Spe­cia­lia­me tink­la­la­py­je vie­ši­na­mos jų nuo­trau­kos, is­to­ri­jos, ieš­ko­ma šei­mi­nin­kų. – Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja to­kią au­gin­ti­nio kas­die­ny­bę: šuo pri­riš­tas lau­ke prie bū­dos. Jis tu­ri bū­ti sar­gus, vis­ką pa­ste­bė­ti, lo­ti. Kar­tais šu­ne­liai bū­na skriau­džia­mi, mu­ša­mi. Jie sle­pia­si net nuo pa­ties šei­mi­nin­ko. At­vyks­ta mū­sų An­dže­li­ka, šuo ją pir­mą kar­tą ma­to, bet ne­si­sle­pia, pa­ts at­bė­ga. Šu­nys at­si­me­na skriau­das. Vie­ną kar­tą bu­vęs šei­mi­nin­kas no­rė­jo sa­vo au­gin­ti­nį pa­glos­ty­ti ir šuo jam įkan­do, – pri­si­me­na Aly­tė Ur­bo­nie­nė. Pa­sak Aly­tės, kai ku­rie žmo­nės gal ir tu­ri ge­rą šir­dį, bet neįs­ten­gia gy­vū­nais pa­si­rū­pin­ti, neišd­rįs­ta ieš­ko­ti pa­gal­bos. Štai vi­sai ne­se­niai vie­na­me kai­me vie­na mo­te­ris lai­kė 14 šu­nų. Prob­le­ma – kaip tiek šu­nų iš­mai­tin­ti? Mo­te­ris pirk­da­ma šu­nims mais­tą net pra­si­sko­li­no. Glau­dė kaip iš­ma­nė. Pa­sa­ko­jo: gy­ve­na prie ka­pi­nai­čių. kaip tik žmo­nės va­žiuo­ja į ka­pi­nai­tes taip ir at­ve­ža, pa­lie­ka jai: ar šu­niu­kų va­dą, ar be­si­lau­kian­čią ka­ly­tę... Ke­lis šu­niu­kus An­dže­li­ka iš mo­ters paė­mė, ki­tiems pa­li­ko mais­to. Ža­dė­jo už­suk­ti, pa­si­do­mė­ti kaip se­ka­si. An­dže­li­ka, pa­sak Aly­tės, ran­da lai­ko su­žiū­rė­ti ir kaip au­gin­ti­niams pas nau­juo­sius šei­mi­nin­kus se­ka­si. Jei­gu au­gin­ti­nis ne my­li­mas, skriau­džia­mas jis vėl pai­ma­mas ir jam ieš­ko­ma nau­jų glo­bė­jų. Iš ko­lek­ty­vi­nio so­do mus iš­ly­di ka­ti­nas Aliu­kas. Aliu­kas prieš tre­jus me­tus ras­tas leis­gy­vis kon­tei­ne­ry­je. Iš­gy­dy­tas. Ru­bui­lis. Bet vie­ni­šius. Jis nie­kaip ne­pri­tam­pa aš­tuo­nių ka­čių drau­gi­jo­je dau­gia­bu­čio bu­te ir ver­žia­si pro du­ris į lau­ką pas šu­nis į ko­lek­ty­vi­nį so­dą.

Ka­čių dar­že­ly­je

Aly­tė Ur­bo­nie­nė gy­ve­na ke­tu­rių kam­ba­rių bu­te. Vie­nas kam­ba­rys už­leis­tas ka­tėms. Sa­vo­tiš­kas ka­čių dar­že­lis.Jų aš­tuo­nios. Neį­ti­kė­ti­na, bet čia pa­vyz­din­ga tvar­ka. Jo­kio ka­čių kva­po. Ka­tims ke­lio­se dė­žu­tė­se – tua­le­tai. Bet gud­ruo­lės vi­suo­met pa­si­ren­ka tą dė­žu­tę, ku­rio­je šva­res­nis krai­kas. Ka­tėms – mie­ga­mie­ji, kars­ti­nės, žais­lai... Aly­tė su au­gin­ti­nė­mis bend­rau­ja. kai ji žiū­ri te­le­vi­zo­rių, jos sė­di ant jos ke­lių, glau­džia­si prie ko­jų. Aš­tuo­nios ka­tės su­ta­ria. Vie­nas ka­ti­nas – nau­jo­kas. Mies­tie­tis, bet lau­ki­nu­kas, su­gau­tas gau­dyk­le. Vis dar neat­si­gau­na po pa­tir­to stre­so. Sle­pias po vo­nia. Nak­tį iš­slen­ka pa­val­gy­ti, at­lik­ti į dė­žu­tę sa­vo rei­ka­lų. Pas­kui Aly­tę se­kio­ja ma­žas ka­čiu­kas. Smil­ga. Smil­gos bro­liu­kas Dū­me­lis iš­ke­lia­vo į Bir­žus, o Tig­riu­kas ra­do šei­mi­nin­kus Vil­niu­je. – At­si­ra­do pas ma­ne naš­lai­tė­liai rug­sė­jo 3 die­ną. Iš kai­mo. Mo­te­ris atė­jo į ga­nyk­lą melž­ti kar­vės ir ra­do tris ma­žus ka­čiu­kė­lius. Skam­bi­na ir siū­lo: "At­ve­ši­me tau tris ka­tu­kus". Klau­siu jos: "Ko pa­tys ne­lai­ko­te?" O ji man: "Kur dė­ti? Iš­mes­ti?" Vež­ki­te, - sa­kau – pri­si­me­na Aly­tė. Ir ste­bi­si: ar toks ma­žas, švel­nus pa­da­rė­lis nu­si­pel­nė smur­to?.. Pas Aly­tę be­glo­bius gy­vū­nus vel­ka ne tik suau­gu­sie­ji, bet ir vai­kai. Kai Aly­tė pa­siū­lo vai­kams gal ir jie ga­lė­tų pri­glaus­ti ka­ti­nu­ką, šie at­šau­na: "Ne, ma­my­tė lie­pė ne­šti pas jus..." Aly­tės vie­na drau­gė la­bai ne­mė­go ka­čių. Bet Aly­tė jai vie­ną ka­ty­tę pa­do­va­no­jo ir mo­te­ris sa­vo au­gin­ti­nę la­bai pa­mi­lo. Kai abi mo­te­rys su­si­tin­ka vi­sa kal­ba apie ka­tes tik ir su­ka­si.

Ke­liai

Aly­tės Ur­bo­nie­nės pri­glaus­tos be­glo­bės ka­tės su­ran­da na­mus Lie­tu­vo­je. Tik vie­na ka­ty­tė iš­ke­lia­vu­si į Da­ni­ją. Gy­vū­nų glo­bė­ja tu­ri sa­vo au­gin­ti­nių nuo­trau­kų al­bu­mė­lį, re­gist­ruo­ja kur jos au­gin­ti­niai iš­vyks­ta. Aly­tė su­tin­ka: skir­tis sun­ku. – Net 25 šu­ne­lius iš­lei­dau į Suo­mi­ją. Suo­miai – iš­si­gel­bė­ji­mas. Jie kil­nia­šir­džiai. Su­ra­do vie­tos ir kiem­sar­giams iš Lie­tu­vos. Nes­var­bu, se­nas jis ar jau­nas, svei­kas ar li­go­tas. Kiem­sar­gis jiems bi­čiu­lis, kar­tu su šei­mi­nin­ku mie­gan­tis lo­vo­je. Šu­ne­liai ap­gaub­ti mei­le, rū­pes­čiu, – ti­ki­na Aly­tė. Aly­tė pa­sa­ko­ja: be­glo­bių gy­vū­nų gel­bė­to­ja An­dže­li­ka Jaš­ku­vie­nė ke­lio­nei į Suo­mi­ją ruo­šia šu­niu­kus jau ke­le­rius me­tus. Kai suo­mių šei­ma iš­si­ren­ka šu­niu­ką, jis skie­pi­ja­mas, či­puo­ja­mas, ste­ri­li­zuo­ja­mas, kruopš­čiai tik­ri­na­ma svei­ka­ta ir t. t. Pa­si­ruo­ši­mas trun­ka ke­lis mė­ne­sius. Suo­miai or­ga­ni­zuo­ja ir su­si­ti­ki­mus su bu­vu­siais gy­vū­nų glo­bė­jais. Į vieš­na­gę bu­vo nu­vy­ku­si ir Aly­tė. Ke­tur­ko­jai au­gin­ti­niai ją at­pa­ži­no, sku­bė­jo pa­si­tik­ti... Sa­va­no­rė da­li­na­si vieš­na­gės vaiz­dais. Ši kan­ki­nė ka­ly­tė, ku­riai bir­žie­tis šei­mi­nin­kas vie­la bu­vo su­ža­lo­jęs le­te­nė­lę, kad ne­pa­varg­tų ko­jy­tė avi spe­cia­lų ba­tu­ką. Kad ne­suš­lap­tų kai­lis ir ne­žvarb­tų per lie­tų, šu­ne­liai dė­vi spe­cia­lius marš­ki­nė­lius. – Suo­miai vei­sia gry­na­veis­lius šu­nis, juos dre­suo­ja. Mū­sų kiem­sar­giu­kai se­kio­da­mi jiems iš pa­skos ir­gi iš­moks­ta įvai­riau­sių gud­ry­bių. Pa­vyz­džiui, var­guo­lis Rek­sas, ku­ris Bir­žų kraš­te šei­mi­nin­kų bu­vo už­gui­tas lan­kė spe­cia­lius kur­sus ir da­bar jau tik­riau­siai tar­ny­bo­je – ieš­ko pa­kly­du­sių žmo­nių. Rek­so ga­bu­mai at­si­sklei­dė tik emig­ra­vus į Suo­mi­ją, – pa­ste­bi Aly­tė. Gra­žių pa­vyz­džių pa­si­tai­ko ir Lie­tu­vo­je. Sa­va­no­riai to­kias re­tas, įsi­min­ti­nas aki­mir­kas va­di­na ste­buk­lais. Kol kas daž­nas lie­tu­vis rink­da­ma­sis sau au­gin­ti­nį ke­lia jam są­ly­gą: kad au­gin­ti­nis bū­tų gra­žus.
  Regina VAIČEKONIENĖ logo,birzietis
Rekomenduojami video