Galimų visuomenės reikalavimų, keliamų Vyriausybės narių kvalifikacijai ir kompetencijai, teisinis bei politinis poveikis išlieka stabilus: ministru Lietuvoje gali dirbti bet kas, bet kokio išsilavinimo ir bet kaip. Taip ir gyvename.

Nori keisti kitais

Premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė savo kadencijos pusiaukelę pasitinka su, švelniai tariant, gana abejotinais pasiekimais: neseniai LRT užsakymu atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad 7 iš 10 apklaustųjų mano, jog ministrų kabinetą reikia pertvarkyti. Kad reikia pakeisti daugiausiai kritikuojamus ministrus, mano 69 proc. šios apklausos dalyvių, 22 proc. laikosi nuomonės, jog to daryti nereikėtų. 5 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad visi premjerės I.Šimonytės ministrai dirba blogai.

Sprendžiant iš apklausos rezultatų, nepalankiausiai vertinamas energetikos ministras Dainius Kreivys – jį atleisti norėtų 38 proc. apklaustųjų. Po jo ministrų, kurių atstatydinimo visuomenė nori labiausiai, sąraše yra užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kurį nepalankiai įvertino 28 proc. apklausos dalyvių. Trečioje vietoje – ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė: jos darbą blogai vertina 23 proc. gyventojų. Po Laisvės partijos pirmininkės eina sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Jį neigiamai vertina 17 proc. apklaustųjų. Į pirmiausia atleistinų 18 Vyriausybės ministrų sąrašo penketuką pateko ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė: ją pakeisti norėtų 7 proc. respondentų.

Žemas visuomenės pasitikėjimas ir pačia Vyriausybės vadove: spalio viduryje bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, I.Šimonytę nepalankiai vertina 53,8 proc. apklaustųjų, palankiai – 29,4 proc. Išskyrus krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, kurio reitingas šovė į antrąją vietą po prezidento Gitano Nausėdos, visuomenės vertinamo palankiausiai, praktiškai visi dabartinės Vyriausybės ministrai išsirikiavo šios apklausos rezultatų pabaigoje.

Kokios priežastys lėmė, kad vos per dvejus Vyriausybės darbo metus visuomenės daugumos pasitikėjimą kartu su premjere prarado kone visi jos ministrai? Gal taip nutiko dėl Lietuvą užgriuvusių niekad nematytų krizių, su kuriomis kažin ar būtų susidorojusi kita Vyriausybė? Galbūt visuomenė pernelyg nekantri ir nusivylusi, nes iš vadovaujančios politinės jėgos, prieš rinkimus žadėjusios Lietuvai duoti daugiau jėgos, tikėjosi kur kas daugiau? O gal su dabartine Vyriausybe ji jau nebesieja jokių vilčių, nes spėjo įsitikinti, kad šalį valdo nekompetentingi, žemos kvalifikacijos, profesinių įgūdžių ir patirties jiems patikėtose valstybės gyvenimo srityse neturintys politikai? Gal vienintelis išsigelbėjimas iki naujos valdžios rinkimų – kuo greičiau didžiausius nemokšas ir bukagalvius pakeisti kitais ministrais, skubiai pašauktais nuo valdančiosios koalicijos atsarginių žaidėjų suolelio?

Ministrauti Lietuvoje gali ir beraštis?

Pasvarstyti apie tai, kaip būtų galima atstatyti visuomenės daugumos pasitikėjimą Vyriausybės narių kompetencija protingai valdyti valstybę, paskatino ir viešojoje erdvėje triukšmelį sukėlęs pasiūlymas įvesti privalomus reikalavimus būsimiems kandidatams į ministrus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, kad aukšti reikalavimai, keliami valstybės tarnyboje norintiems dirbti kandidatams, pretenduojantiems į eilines pareigas, visiškai netaikomi Vyriausybės nariams. Jiems nereikia dalyvauti konkursuose, niekam nerūpi nei jų išsilavinimas, nei profesiniai įgūdžiai, nei patirtis, nei kompetencija vadovauti vienai ar kitai viešojo administravimo sričiai. Tiesa, tam tikrų bandymų egzaminuoti kandidatus į ministrus yra buvę: dar nepamiršome, kaip laikyti kvalifikacinio egzamino pas vieną buvusią Vilniaus aukštosios partinės mokyklos docentę, parašiusią disertaciją apie pasodybinio sklypo svarbą kolūkinėje santvarkoje, gūrindavo „ne tie“ Seimo rinkimus laimėję politikai. Ir, pasirodo, toli gražu ne visų jų kvalifikacija atitiko aukštus ES ir NATO valstybės reikalavimus, ne visi įveikė buvusios mokslininkės tikrinimo filtrą.

Prie minties filtruoti kandidatų į ministrus kompetenciją įvedant Vyriausybės nariams privalomą išsilavinimo kartelės reikalavimą grįžo Seimo narė Agnė Širinskienė, priklausanti Lietuvos regionų frakcijai. Ji įregistravo Vyriausybės įstatymo pataisas, kuriomis siūloma nustatyti reikalavimą premjero ir ministrų pareigas einantiems asmenims turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir magistro kvalifikacinį laipsnį. Politikės teigimu, šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenustato jokių kvalifikacinių reikalavimų Vyriausybės nariams. Taigi, anot jos, iš esmės Vyriausybės vadovu ar ministru gali tapti jokio išsilavinimo neturintys asmenys.

„Gali susiklostyti situacijos, kuomet šias valstybės gyvenimui bei tolesnei raidai reikšmingas pareigas pradeda eiti asmenys, visai neturintys jokio išsilavinimo arba turintys nepakankamą išsilavinimą“, – teigė A.Širinskienė. Anot jos, tokios situacijos diskredituoja svarbiausią valstybės instituciją ir kenkia pačiai valstybei. Siūlomomis Vyriausybės įstatymo pataisomis ji siekia suvienodinti įstaigų vadovų ir Vyriausybės vadovo bei ministrų kvalifikacinius reikalavimus.

Įžvelgė prieštaravimą Konstitucijai

Toks Seimo narės A.Širinskienės siūlymas iškart susilaukė valdančiosios daugumos ir Seimo teisininkų kritikos: esą jis gali prieštarauti Konstitucijai. Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktoje išvadoje sakoma, kad siūlymas Vyriausybės įstatyme nustatyti, jog kad asmenys, skiriami į Ministro Pirmininko, ministro pareigas, privalėtų turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam lygiavertę kvalifikaciją „svarstytini dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Anot Seimo teisininkų, jokie kiti teisės aktai negali nustatyti kitokių nei nurodyta Konstitucijoje Ministro Pirmininko, ministro statuso aspektų ar papildomų apribojimų eiti šias pareigas, o „Ministrui Pirmininkui ir ministrams Konstitucijoje nenustatyti jokie išsilavinimo reikalavimai“, – tvirtinama Seimo Teisės departamento išvadoje.

Gal vienintelis išsigelbėjimas iki naujos valdžios rinkimų – kuo greičiau didžiausius nemokšas ir bukagalvius pakeisti kitais ministrais, skubiai pašauktais nuo valdančiosios koalicijos atsarginių žaidėjų suolelio?

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras naujienų agentūrai ELTA sakė, kad toks siūlymas, matyt, yra skirtas rinkėjams, o ne valstybės valdymo kokybei gerinti. „Ministras ir Ministras pirmininkas gali būti skiriamas ir iš Seimo narių. O Seimo nariams visi ribojimai ir reikalavimai yra nustatyti pačioje Konstitucijoje. Vien šiuo aspektu ministrui Seimo nariui negali būti nustatyta jokių papildomų reikalavimų. Vadinasi, pagal lygybės principą, ir kitiems ministrams, kurie nėra Seimo nariai, negalima nustatyti aukštesnių reikalavimų nei ministrams Seimo nariams“, – sakė S.Šedbaras.

Ironijos nepagailėjo ir premjerė I.Šimonytė. „Aš irgi pasiūlysiu Statuto pataisą, kad balsuot dėl biudžeto turi teisę tik valstybinį matematikos egzaminą tų metų pavasarį išlaikę Seimo nariai. O ateityje gal reikėtų siūlyti ir Konstitucijoje įrašyti, kad kitokie net kandidatuoti į Seimą negalėtų“, – taip ji pakomentavo Seimo narės A.Širinskienės iniciatyvą.

Ko tikėtis iš komisarų?

„Iš karto galiu pasakyti, kad kvalifikacinių reikalavimų Vyriausybės nariams reikėtų, o Seimo nariams – ne“, – sakė politikas, psichoterapeutas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis. Pasak jo, darbas Vyriausybėje nėra vien politinis. „Vaizdžiai sakant, jeigu ministras būtų komisaras, tada jis atstovautų politinei idėjai. Tai būtų svarbu, o jo kvalifikacija, išsilavinimas – antros eilės dalykas. Bet ministras nėra vien politinė figūra, jis turėtų būti ir tam tikros srities specialistas“, – pabrėžė pašnekovas. Tačiau ką daryti, jei požiūris, kad rinkimus laimėjusios politinės jėgos atstovai turi tvarkytis ministerijose kaip savo partijos įgalioti politiniai vadovai, nors konkrečioje veiklos srityje neturi jokio supratimo, dominuoja jau ne vieną dešimtmetį?

„Na, tiesiog tikimasi, kad jie, atėję dirbti ministrais, kažką išmanys. Bet tuo, kad nėra nustatyta kvalifikacinių reikalavimų, tarsi sakoma, kad vadovauti vienai ar kitai ministerijai išmanymo ir specialių žinių nereikia. Reikia tik sugebėjimo atstovauti bendrajai politinei krypčiai. Manyčiau, tai yra klaidinga, nes ministrui reikia ir specialiųjų žinių. Vaizdžiai sakant, nepakanka būti vien geru krikščionimi“, – teigė G.Navaitis.

Svarstydamas apie tai, ar dabartinę padėtį sveikatos apsaugoje, ekonomikoje, žemės ūkyje, kitose valstybės gyvenimo srityse galėjo nulemti būtent „komisariškas“ požiūris, profesorius neatmetė tokios tikimybės. „Galbūt taip ir yra. Tokios valdymo formos – pavadinkime ją ministerijų komisarais – nereikia nurašyti: jeigu šiandien vis dar naudojama, tai galbūt šito ir reikia. Tarkime, prižiūrėti, kad kai kuriose ministerijose valdininkai laikytųsi tam tikros politinės krypties. Bet visgi yra vienas svarbus pastebėjimas: tokia valdymo forma – specialistas ir komisaras – paprastai egzistuodavo karo, įvairių krizių metu. Jos nereikia atmesti, ji turi savo logiką ir prasmę. Bet kitais laikotarpiais visgi prioritetas turėtų būti teikiamas specialistui. Specialistas atsako už tam tikrą sritį ir juo galima pasitikėti, nes jis pasieks geresnių rezultatų, negu politinis kontrolierius“, – sakė G.Navaitis.

Anot profesoriaus, ideologiniu požiūriu būtų galima pažvelgti plačiau: tarkime, ar būtina, kad kokios nors srities vadovas būtų geras katalikas? „Va dėl šito ir turėtume apsispręsti: ar mums tikrai tai yra svarbu? Kai kuriose srityse, manau, tai yra svarbu. Bet ar, tarkime, energetikos srityje tai būtų svarbiausias prioritetas? Bent jau galėtume padiskutuoti. Todėl išsilavinimo reikalavimas Vyriausybės nariams mano požiūriu turėtų būti svarbus, juo labiau, kad susiduriame su kita problema. Nuvertindami išsilavinimą tuo pačiu nuvertiname ir ekspertus, ir toks požiūris vėl išplinta visuomenėje. Kai priiminėjame sprendimus dėl kokių nors moralinių principų, čia specialisto, matyt, ne taip ir reikia. Galima sakyti, kad kone kiekvienas galėtų dėl to apsispręsti. Bet kai taip priiminėjame sprendimus dėl techninių dalykų, tada visuomenė patiria nuostolių“, – teigė pašnekovas.

G.Navaitis priminė referendumą dėl atominės elektrinės. „Kažkada visi jame dalyvavome. Tačiau atkreipčiau dėmesį: kuo čia dėta labai gerbiama senolė iš Gervėčių kaimo? Aš šiuo atveju labiau pasitikėčiau Energetikos instituto specialistų nuomone. Taigi, tai sritis, kurioje Lietuva, panašu, padarė klaidą, nes rėmėsi ne specialistais, o šią problemą sprendė tarsi moralinę. Ir tokių klaidų, kai buvo nuvertinti specialistai, galima būtų rasti ir daugiau. Ar mes balsavimu spręsime, kaip atlikti medicininę operaciją? Juk ne. Turėtume suprasti, kad yra ir kitokių sričių, kur specialisto nuomonė yra svarbesnė, negu dešimties tegu ir labai gerbtinų senolių“, – pridūrė G.Navaitis.

Kuria regimybę

Paklaustas, ar ne kurioziška, kad Lietuvoje Vyriausybės nariams nekeliami tokie reikalavimai, kaip jų pavaldiniams ministerijose ir net eiliniams valstybės tarnautojams, politikas ir verslininkas Artūras Zuokas atsakė suprantąs, kad Seimo nario kompetenciją apibrėžia Konstitucija. „Bet kai kalbame apie vykdomąją valdžią – ministrus, viceministrus, tai neabejotinai turi būti įvesti formalūs išsilavinimo, patirčių ir kompetencijų kriterijai. Juk niekas nepriima į darbą lėktuvo piloto, jeigu jis prieš tai vairavo autobusą. Čia lygiai tas pats. Reikia pripažinti, kad dažnai valstybės tarnyba reikalauja žymiai aukštesnių kompetencijų, didesnio savo srities išmanymo, negu turi paskirtieji nauji politiniai vadovai. Valstybės tarnautojams tenka prisiderinti prie to politiko, kuris turi teisę spręsti, kompetencijos. Ir, aišku, kad kyla konfliktai, nes valstybės tarnyba protingesnė ir labiau patyrusi, o viskas stringa politiniame lygmenyje. Tai, manau, yra viena pagrindinių mūsų valstybės problemų“, – sakė A.Zuokas.

Jo teigimu, bendrasis politikos ir veikimo politikoje suvokimas gerokai pasikeitė atsiradus socialiniams tinklams. „Labai stipriai dominuoja viešųjų ryšių veiksnys. Daugumos politikų, ypač Vyriausybėje, veikla grindžiama labiau viešųjų ryšių, o ne realių darbų poreikiu. Pritarčiau jau išsakytai minčiai, kad reikėtų uždrausti Vyriausybės nariams naudotis „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais. Kaip atrodo daugelio Vyriausybės narių darbotvarkė? Ateina į darbą, pirmiausia susikviečia viešųjų ryšių  atstovus – kokią žinutę turime šiandien sugalvoti ir išplatinti per „Facebook“, „Instagram“ ar kokį „TikTok“? Sugalvojo, išplatino – ir darbas baigtas. Kitą dieną viskas iš naujo: reikia naujos žinutės. Trumpalaikiai viešųjų ryšių veiksmai dabar sudaro visą viešąją politiką. Būtent jie sukuria regimybę, kad kažkas kažką daro“, – tvirtino pašnekovas.

A.Zuoko teigimu, dėl šios priežasties šiandien į tolimus strateginius tikslus net nesiorientuojama. Esą politikui užsiimti projektu, kuris bus įgyvendintas po 3 ar 4 metų, nėra jokios prasmės: jis negalės parodyti darbo rezultato. „Ir čia yra didžioji problema: niekas negalvoja apie ilgalaikes strategijas ir niekas net neplanuoja jų įgyvendinti. Tą patvirtina ir šiandieninė krizė energetikos sektoriuje: niekada jame nebuvo ilgalaikės politikos strategijos. Tą patį galima pasakyti ir apie šilumos ūkį, ir daugelį kitų sričių. Taigi, viešieji ryšiai šiandien diktuoja didžiąją dalį mūsų Vyriausybės narių veiksmų, o viešaisiais ryšiais labai lengva užmaskuoti kompetencijos ir patirties trūkumą. Tą mes dažnai matome šiandien, kai priiminėjami vieni ar kiti sprendimai“, – pridūrė A.Zuokas.

Ne dabar

„Ne dabar“, – taip į klausimą, ar reikėtų Vyriausybės nariams taikyti formalius kvalifikacijos ar išsilavinimo reikalavimus, atsakė politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius. „Todėl, kad išsilavinimo reikalavimai politikams iš tikrųjų yra dvipusė moneta. Apie juos reikia kalbėti bendrame atstovaujamosios demokratijos kontekste. Ministrų kabineto nariams turi galioti tokie pat reikalavimai, kaip ir kandidatams į parlamento narius. Jie neturėtų būti nei žemesni, nei aukštesni. Atstovaujamosios demokratijos principas reikalauja, kad renkami politikai atstovautų rinkėjams ir bendruomenėms, ir būtent atstovavimas apibrėžia reikalavimus politikams. Tarp būtinų reikalavimų yra pilietybė ir amžius, bet gali būti ir kitų, specifinių, siejamų su tam tikromis pareigomis“, – sakė profesorius.

Pasak jo, antroji tokio reikalavimo pusė yra ta, kad visuomenė tampa labiau išsimokslinusi, o politikai yra visuomenės atspindys. Politikui reikia komunikacijos, politikos, ekonomikos, finansų, teisės žinių, ir išsilavinimas esą vienareikšmiškai jų suteikia daugiau. „Bet jei žiūrėtume į demokratines šalis, pamatytume, kad specialių reikalavimų išsilavinimo prasme ministrams nėra. Tokios diskusijos, kaip ši, paprastai kyla vadinamosiose naujosiose demokratijose. Senosiose paprastai remiamasi tradicija, ir tikrai stengiamasi nesukurti kokių nors išskirtinių, perteklinių taisyklių. Tuo tarpu naujosiose, tarp jų ir Lietuvoje, neretai susiduriame su atvirkštine logika: viską, kas tik įmanoma, bandoma aprašyti taisyklėmis. O kai bandoma pasaulį sudėlioti į kokias nors biurokratines taisykles, tokie sprendimai paprastai sukelia daugiau problemų, nei duoda naudos visuomenei“, – teigė A.Krupavičius.

Anot jo, išsilavinimas yra svarbu, tai turėtų būti vienas iš kriterijų atrenkant kandidatus į ministrus politinėse partijose. Kita vertus, tokių kriterijų esą nereikėtų aprašyti formaliomis biurokratinėmis taisyklėmis. „Geriau, kad atsirastų tradicija, o ne biurokratinės taisyklės, kad Vyriausybės nariai Lietuvoje privalo turėti universitetinį išsilavinimą, pageidautina, kad būtų įgiję magistro laipsnį. Bet tai neturėtų būti privalomas reikalavimas. Kitas dalykas – yra tam tikras prieštaravimas: politikams formalių reikalavimų neturime, o valstybės tarnautojams jų keliama daug. Štai nuo 2024 m. sausio 1 d. neturintys aukštojo išsilavinimo apskritai negalės dirbti valstybės tarnyboje. Šia prasme galima kalbėti apie tam tikrą dvigubų standartų išraišką, bet, priminsiu, vis dėlto mes turime atstovaujamąją valdžią, o ji turi būti visuomenės veidrodis. Daugybė visuomenės narių neturi aukštojo išsilavinimo, nors ši dalis vis mažėja. Todėl ir mano atsakymas toks: ne dabar“, – apibendrino A.Krupavičius.

Kasa duobę

Profesorius Povilas Gylys, ekonomistas ir politikas, sakė esąs linkęs manyti, kad parlamentarui išsilavinimo cenzas gal ir nėra būtinas, nors dabar ne XX amžiaus pradžia, Lietuvoje turime ir mokyklų, ir universitetų. „Bet tarkime, kad išsilavinimas – ne pats svarbiausias dalykas: juk būna vadinamųjų liaudies politikų, turinčių gerą iškalbą, uždegančių, šaukiančių į barikadas ir taip toliau. Jie gali neturėti aukštojo išsilavinimo. Dabar kalbame apie parlamentą, kur išsakoma politinė pozicija, kur ginamas viešasis interesas. Tačiau vykdomajai valdžiai, mano supratimu, turi būti taikomas jau kitoks reikalavimas. Juk vykdomoji valdžia skirta tam, kad ne tik keltų visuomenei svarbius klausimus, bet ir juos spręstų, įgyvendintų priimtus protingus sprendimus. O tam reikia bent trijų dalykų: Dievo duoto proto, išsilavinimo ir patirties“, – sakė P.Gylys.

Profesoriaus teigimu, formalaus išsilavinimo reikalavimas Vyriausybei ir vykdomajai valdžiai turi būti privalomas. „Šiandien mes gyvename universitetų amžiuje. Tai yra saugiklis, kad vykdomojoje valdžioje neatsirastų, aukštaitiškai pasakius, visiškai „negramatnų“ žmonių. O mes tą matome. Matome, kad nuo beraščių ir diplomas neapsaugo. Manau, kad, pavyzdžiui, teisingumo ministrės diplomas yra tikrai nepakankamas – kaip ir jos pačios gyvenimo patirtis. Aš palaikau ponios Agnės Širinskienės nuomonę, kad Vyriausybėje turi dirbti tinkamą išsilavinimą įgiję žmonės“, – pabrėžė pašnekovas.

Profesorius atkreipė dėmesį į paradoksą: žinių visuomenėje žinios nėra vertinamos. „Mes šia prasme degraduojame. Prisimenu savo Vyriausybę, kurioje dirbau 1992–1996 metais. Mums – o tuo metu buvau aukščiausioje savo partijos vadovybėje – nekildavo abejonių, kad į ministrus siūlomas žmogus turi būti išsilavinęs, turintis patirtį ir, beje, autoritetą toje srityje, kuriai turės vadovauti. Nuskambės baisiai, bet aš pradedu galvoti, kad LDDP Vyriausybė šia prasme buvo geriausia per visą naujausių laikų istoriją. Net ir kitos partijos po mūsų kurį laiką savo pasirinkimais ir darbais neneigė ministrų išsilavinimo ir patirties svarbos. O dabar mes faktiškai į tai nebekreipiame dėmesio. Kaip sakiau, degraduojame“, – sakė P.Gylys.

Profesorius sutiko su nuomone, kad įvairių skandalų, kurie dvejus metus lydi jau kone visus dabartinės Vyriausybės narius, šleifas galėtų būti siejamas su nepakankama jų kompetencija. „Tikrai taip. Manau, kad dabar dvaro žiniasklaida užsiima totaliu ministrės Agnės Bilotaitės gynimu. O kuo dažniau ji kalba, tuo aiškiau darosi, kad ji neatitinka tų reikalavimų, kurie keliami ministrei. Pabrėžiu – ministrei, o ne Seimo narei. Aš gerai pažįsta ponią Bilotaitę, nemanau, kad ji prasčiausia parlamentarė Lietuvoje. Turi tam tikrą patirtį, bet ji negali būti ministrė. Ir kuo daugiau ji kalba, tuo tautai aiškiau, kad negali ja būti. Manau, kad generolo atleidimo istorija yra visiškas jos asmeninis fiasko“, – pridūrė pašnekovas.

P.Gylio teigimu, tokios istorijos kasa duobę dabartinei valdančiajai daugumai. „Jos vis tiek nepraeina be pasekmių. Sunkesnių ar lengvesnių, bet duobė gilinama Vyriausybei, kuri ir taip neturi paramos visuomenėje“, – apibendrino profesorius.