LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Teisingumo ministerija parengė įstatymų pataisas, kurios turėtų pažaboti vadinamosios neapykantos kalbos apraiškas. Valdžia sieks išplėsti ribas, kai už lytines mažumas ar tautines bei religines grupes diskriminuojančius viešus pasisakymus būtų baudžiama.
Turi idėją
Pasak teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, šios pataisos bus pateiktos svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Taigi, premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė, savo programoje aiškiai įvardijusi įsisenėjusias teisingumo sistemos problemas (žemą visuomenės pasitikėjimą, teisės aktų gausą, skubotą jų priėmimą, nekokybišką teisėkūrą, perteklinį reguliavimą, per didelį teismų darbo krūvį ir kt.) ir užsibrėžusi jas ryžtingai spręsti, reformas nusprendė pradėti nuo neapykantos kalbai skelbiamo karo. Tokio prioriteto pasirinkimas turbūt apstulbins jau turėjusius reikalų su teismų, antstolių, notarų pasauliu, bet greičiausiai tik dėl to, kad jie asmeniškai nebuvo susidūrę su viešomis patyčiomis ir grasinimais, priešingai negu, pavyzdžiui, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Laisvės partijai kaip ir pati E.Dobrovolska priklausantis politikas dėl savo lytinės orientacijos ir politinės veiklos yra žeminamas, gauna nemalonių žinučių, sulaukia neetiškų komentarų ir net grasinimų susidoroti. Dėl to T.V.Raskevičius ne kartą kreipėsi į policiją, o dėl jo pareiškimų yra pradėti keli ikiteisminiai tyrimai.
„Turime idėją, kad galbūt reikėtų ne tik įvesti baudžiamąją atsakomybę, kuri šiuo metu numatyta už neapykantos kurstymą, bet ir pagalvoti apie tam tikrą administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, nepagarbius, diskriminaciją kurstančius kalbos atvejus ir tokiu būdu sukurti visuomenėje labai aiškų supratimą, kad tokia kalba – nesvarbu, kurstanti smurtą ar nepagarbi įvairių socialinių grupių atžvilgiu – tiesiog nebūtų toleruojama“, – svarstė T.Raskevičius LRT radijo eteryje.
Tokiam požiūriui pritaria ir teisingumo ministrė E.Dobrovolska, pati internete sulaukusi daugybės pašaipių bei įžeidžių komentarų dėl savo išsilavinimo, profesinės kompetencijos, tinkamumo eiti ministrės pareigas ir netgi dėl išvaizdos. Ministrės teigimu, nebaudžiamumu dėl įžeidžiančių, žeminančių pasisakymų dabar yra piktnaudžiaujama. Anot jos, teismai baudžiamąją atsakomybę taiko tik kraštutiniais atvejais, kai yra labai aiškus kurstymas fiziškai susidoroti, smurtauti. „Kitais atvejais, kai yra ant ribos – kai tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, bet neperžengiama fizinio susidorojimo ribos, dažniausiai teismai atsisako ją taikyti. Ir kadangi turime tik baudžiamąją atsakomybę, tai reiškia, kad toks asmuo lieka nenubaustas, nes nėra alternatyvos Administracinių nusižengimų kodekse“, – teigė ministrė.
Kad nė cypt!
Teisinės atsakomybės už vienas ar kitas veikas plėtimas visuomet susilaukia prieštaringo atsako, net jei iniciatoriai siekia labai kilnių tikslų, tokių kaip kova su patyčiomis viešojoje erdvėje. Tuo labiau kad pati ministrė yra pripažinusi, jog per pastarąjį dešimtmetį padėtis Lietuvoje šiuo požiūriu žymiai pagerėjo. Neapykantos kalbos internete sumažėjo ir be Laisvės partijos politinių iniciatyvų. Matyt, auga bendroji žmonių kultūra, stiprėja pakantumas kitaip manantiems, kitaip besielgiantiems, bet, žinoma, ekscesų dar nemažai. Gal atsakomybės už neapykantos apraiškas išplėtimas, Laisvės partijos atstovų valdžioje manymu, turėtų bendrosios kultūros kilimo procesą dar labiau paspartinti? Gal tikimasi, kad valdžiai užsimojus nauju finansiniu vėzdu internete žodžių nesirenkanti publika pabūgs baudų ir laikys liežuvį už dantų?
Nors tokia kova su neapykantos kalbos apraiškomis atrodo lyg stručio bandymas pasislėpti įkišus galvą į smėlį (tegul žmonės galvoja ką nori, kad tik nedrįstų garsiai savo minčių išsakyti), labai tikėtina, kad finansinė savicenzūra gali pasirodyti efektyvi. Sovietmetis patvirtino tokios valdžios politikos veiksmingumą: tiesa, tada nepaklususiems grėsė ne baudos, o laisvės atėmimo vietos ar priverstinis psichinės sveikatos gydymas. Praėjus 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo turbūt jau būtų galima apsiriboti ir baudomis – tokiomis, kad niekas nė cyptelėti nedrįstų...
Abejoja dėl naujų įrankių
Liberalais save vadinančių Laisvės partijos politikų noras administracinėmis baudomis pažaboti neapykantos kalbą kelia įvairių klausimų. Ar vėzdu galima išmušti blogas manieras? Ar neapykantą įmanoma užgesinti baime? Ir kas būtų iš tokio gesinimo – ar ne dar didesnės liepsnos, kelsiančios dar didesnį pavojų gesintojams? Ar visi komentarai internete politikų ar lytinių mažumų atstovų atžvilgiu turėtų jiems patikti? Totalitarinės valstybės mechanizmą apibūdinęs britų rašytojas George'as Orwellas sakė, kad laisvės sąlyga – galimybė žmonėms sakyti nepatogius dalykus. Jei tai tiesa, išeitų, kad tokios galimybės atėmimas – tai nelaisvės sąlyga. Tad kokią antiutopiją Lietuvoje bando įdiegti vadinamoji Laisvės partija? Tikėkimės, ne tokią, už kurią savo laiku Rusijoje kovojo menkai išsilavinę, jauni, užtat labai ryžtingi idėjiniai komisarai odiniais švarkais, mosikuojantys revolveriais ir žadantys „geležiniu kumščiu priremti žmoniją prie laimės“?
Retorinių klausimų, kaip ir politinių iniciatyvų, įkarštį slopina konkretumo kontekstas, ypač kai kalbama apie teisinius dalykus. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė atkreipė dėmesį, kad ir dabar kovai su neapykantos kalba skirtų teisės instrumentų yra labai daug. „Neapykantos kurstymas etninių, religinių, seksualinių ir kitų visuomenės grupių atžvilgiu yra kriminalizuotas. Šmeižtas – taip pat, ir net daugiau nei leidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Įžeidimas ginamas civilinės teisės priemonėmis. Taip pat draudžiama diskriminacija. Taigi, priemonių yra labai daug, todėl atsiradus naujam instrumentui (kalbu apie bandymą „įdėti“ jį į Administracinių nusižengimų kodeksą) kyla klausimas – kokius elementus jis apims? Viena vertus, ar nedubliuos baudžiamųjų instrumentų, kita vertus, ar tikrai nebus taip, kad viešai politiką ar kitą asmenį pakritikavusiam žmogui bus pritaikyta administracinė atsakomybė?“ – svarstė A.Širinskienė.
Politikės teigimu, labai svarbu apsaugoti žmones nuo neapykantos, šmeižto, diskriminacijos, kita vertus, turi būti užtikrinta teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus. „Labai svarbu, kad tas administracinio persekiojimo plėtimas nepradėtų varžyti žmogaus laisvių. Tikrai kartais galbūt pelnytai žmonės pasako, kad Seimo nariai yra kvaili, nes kvailai elgiasi, priima ne visada teisingus ir sąžiningus sprendimus. Kritika yra gera ir visais kitais atvejais. Daug sveikos kritikos reiškiama dėl mokytojų, gydytojų ir dėl kitų profesijų atstovų. Visuomenė turi teisę reikšti savo nepasitenkinimą ir kritiką. Tikrai nesinorėtų, kad žmonės dėl to būtų pradėti persekioti. Aiškiau bus tada, kai matysime Teisingumo ministerijos parengtą projektą, nes dabar tik teoriškai galima diskutuoti apie ribas, kurios turėtų būti išlaikytos“, – sakė A.Širinskienė.
Pigiau, greičiau, paprasčiau
Advokatas, politikas Artūras Paulauskas priminė, kad 2015 m. Seimas panaikino baudžiamąją atsakomybę už žmogaus įžeidimą, tad šiandien už garbės ir orumo pažeminimą atsakovą galima patraukti tik civilinėn atsakomybėn. „O tai, kaip žinome, nėra taip paprasta, nes tokiais atvejais „žaidžiama“ tarp nuomonės ir fakto: ar čia buvo paminėtas faktas, ar nuomonė, kuriai nėra taikomas tiesos kriterijus. Už nuomonę nebaudžiama“, – aiškino A.Paulauskas. Pasak jo, dabar administracinė atsakomybė taikoma tik už politikų, valstybės tarnautojų, pareigūnų garbės ir orumo pažeminimą. Už tai skiriamos 50–300 eurų baudos. „Taigi, atsakomybė už pareigūnų įžeidimą šiame kodekse yra nustatyta, o už eilinių piliečių – ne. Darau prielaidą, kad dabar šią spragą, ko gero, ir bandoma kažkiek užlopyti. Matote, baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą nėra taip lengva pritaikyti, nes reikalingos tam tikros sąlygos. Visada suponuojama, kad įžeistasis turi patirti kažkokią reputacinę žalą. Dar visada iškyla klausimas dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, o jei kaltinamasis teigia, kad buvo pareikšta subjektyvi nuomonė, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, baudžiamoji atsakomybė išvis gali būti netaikoma. Žinoma, už nuomonę ir administracinės atsakomybės nenustatysi, bet gal formuluos panašiai kaip už pareigūnų orumo pažeminimą?“ – svarstė A.Paulauskas.
Paklaustas, ar tokiu atveju nepasipiltų konvejeriu skiriamos administracinės baudos už įžeidinėjimus internete, pašnekovas atsakė, kad ir dabar įžeisti asmenys gali kreiptis į policiją dėl šmeižto. Tačiau Teisingumo ministerijos iniciatyva, jeigu jai pritartų Seimas, įžeidėjo patraukimo atsakomybėn procesą esą padarytų paprastesnį, greitesnį ir pigesnį. „Jei siekiama civilinės atsakomybės, pats žmogus nei ieškinį parašys, nei ką, jam iškart reikės advokato, susidarys išlaidų, reikės į teismą vaikščioti. O čia ateini į policiją, pareigūnai surašo protokolą, perduoda į teismą, o teismas baudžia – procedūra paprastesnė ir greitesnė. Gal toks atsakomybės nustatymas irgi galėtų būti vienas iš auklėjimo būdų, bet, žinoma, tikrai ne pagrindinis. Šeima, mokykla turi auklėti daug efektyviau“, – sakė A.Paulauskas.
Ar duos naudos?
Perspektyva, kad policijos pareigūnai spręstų, ar surašyti administracinio nusižengimo protokolą už galimą asmens įžeidimą internete, anaiptol neatrodo rožinė prisiminus atvejus, kai, regis, visiškai akivaizdžiais atvejais būdavo priimami visuomenę gerokai nustebinę teisėsaugininkų sprendimai. Plačiai nuskambėjo istorija, kai buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas viešai pareiškė, kad tokius kaip europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis „reikėtų šaudyti“. Daugelio nuostabai, A.Valinskui už tai nereikėjo atsipirkti net bauda, nes prokuratūra jo veiksmuose nerado nusikaltimo sudėties! Sunku net įsivaizduoti, kokios interpretacijų erdvės atsivertų protokolus dėl įžeidinėjimo internete surašinėsiantiems policijos tyrėjams.
Didelę darbo policijoje patirtį turintis teisininkas, buvęs Policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas abejoja, ar reikėtų dar labiau plėsti atsakomybės už viešus pasisakymus ribas. „Manau, kad dabar tos veikos pakankamai atskirtos, viskas sureguliuota. Sakyčiau, kad tai neišdiskutuotas siūlymas. Ar jis duos naudos, kurios galbūt siekiama? Ir ko būtent siekiama: kuo daugiau bausti ar gniaužti bet kokį pasisakymą? Ar tai bus teisinga, racionalu ir protinga? Internetas, viešoji erdvė tam ir skirti, kad kiekvienas galėtų pasisakyti, ką galvoja apie vieną ar kitą reiškinį, problemą, idėją, net vieną ar kitą žmogaus poelgį. Tai dabar ką, už kiekvieną netyčia išsprūdusį žodį reikėtų bausti? Manau, kad čia kitokio pobūdžio klausimas. Nuo mažens reikėtų mokyti elgtis tolerantiškai, gerbti kitų nuomonę, o ne iš karto pulti ją neigti, vartoti visuomenei nepriimtinus epitetus. Pagrindinė užduotis šia prasme yra bendrosios kultūros ugdymas“, – apibendrino V.Račkauskas.
