Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Barometras rodo permainas

Nužaibavus dvejiems rinkimams įkandin ūžtelėjo beveik toks pat troškus porinkiminės vasaros gūsis. Kokius orus žada politinis barometras: nežymius pokyčius, artėjančią karščių bangą ar prasidedantį audrų sezoną, kuris užgrius rudenį kartu su Seimo rinkimais?

Ekstremalūs reiškiniai

Nors stojus ilgiausių dienų ir trumpiausių naktų metui spėlioti apie politinius orus, regis, gali tik nesidžiaugiantys svaigiu vasaros tinguliu, nekreipti dėmesio į politinį barometrą būtų gana neatsargu. Apie permainas naudinga žinoti iš anksto, tuo labiau kad snūdi lietuviška vasara apgaulinga. Ypač šiemet, kai pasaulinio klimato pokyčiai bado akis dar nematytais potvyniais, karščiais ir kitais orų ekstremalumais. Politinių orų stebėtojams nemenką nerimą kelia ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose sūkuriuojančios geopolitinės oro masės. Praėję Europos Parlamento (EP) rinkimai suteikė kur kas daugiau energijos kraštutinėms dešiniosioms jėgoms, kurių požiūris, pavyzdžiui, į karą Ukrainoje ar santykius su Rusija, gerokai skiriasi nuo įprasto Briuselio politinio kalbėjimo. Jau girdime, kad ima strigti Europos Komisijos formavimo procesas, nes dalies ES šalių vadovai ragina atsižvelgti į naują politinę realybę. Netrukus pamatysime, kuo pasibaigs Prancūzijos prezidento pradėtas rizikingas politinis pokeris paskelbus pirmalaikius šalies parlamento rinkimus: gali būti, kad juos laimės ir naują vyriausybę formuos kraštutiniai dešinieji, daug metų palaikantys artimus ryšius su Maskva.

Rimti pokyčiai tvenkiasi ir Prancūzijos kaimynystėje: pirmalaikiai rinkimai rengiami ir Didžiojoje Britanijoje. Prognozuojama, kad liepos 4 dieną daug metų valdžiusius konservatorius pakeis leiboristai, be to, jų pergalė esą gali būti triuškinama. Nors Didžioji Britanija nepriklauso ES, galimų politinių pokyčių aidas nugrumės per visą Europą, pasieks ir Lietuvą, ir Ukrainą – juk Londonas iki šiol buvo patikimas Ukrainos rėmėjas ir tvirtas NATO sąjungininkas. Ar pasikeis naujos britų valdžios pozicija šiais ir kitais klausimais, o jei pasikeis, tai kaip, sužinosime irgi netrukus.

Toli vakaruose, kitoje Atlanto pusėje, besiformuojantis politinis ciklonas vis dar kaupia energiją, kuri prasiverš vos kiek daugiau nei po 3 mėnesių įvyksiančiais JAV prezidento rinkimais. Spėliojant, kokie yra prezidento Joe Bideno, regis, iš paskutiniųjų demonstruojančio gebėjimus mąstyti, kalbėti ir judėti, šansai, vis sunkiau atmesti buvusio Baltųjų rūmų šeimininko Donaldo Trumpo, jau pareiškusio, kad po laimėtų rinkimų iškart nutrauktų pagalbą Ukrainai, pergalės tikimybę. Kaip atrodys lietuviška politinė tikrovė rudenį, jeigu prezidentu išrinktas D.Trumpas paskelbs, kad Amerika išstoja iš NATO ir palieka sąjungininkams Europoje patiems pasirūpinti savo saugumu? Ne mažiau įdomu, ar apie globalių orų permainas ir tai, kaip jos atsilieps Lietuvai bei jiems asmeniškai, galvoja vadinamasis mūsų politinis elitas, besiruošiantis po trijų mėnesių šturmuoti Seimą? Ir jei galvoja, tai ką?

„Dar anksti spėlioti“

Sprendžiant iš kai kurių požymių, ir valdantieji, ir opozicijai atstovaujantys politikai atidžiai stebi besikeičiantį politinį slėgį. Viešai nekomentuodami, daug neaikčiodami, bet turbūt patylomis darydami išvadas. Tikėtina, kad iš dalies jas atspindėjo ir didelis noras laimėti EP nario mandatą, kuris leistų kovoti už Lietuvos interesus būnant saugiu atstumu nuo jos, ir stebinantis kai kurių partijų lyderių nenoras po Seimo rinkimų likti Lietuvoje, vadovauti naujai Vyriausybei ar kovoti už geresnį Lietuvos žmonių gyvenimą iš opozicijos lyderio apkasų. Apie tai svarstyti verčia ir energingos pastangos žūtbūt užsitikrinti eurokomisaro kėdę, ir juokingos politinės slėpynės tarsi ant pirštų sėlinant iš Vilniaus į Briuselį.

Jeigu politinis barometras rodo neišvengiamas permainas, tai jas, žinoma, pajus ne tik politikai. Besikeičiantis slėgis įspėja ir politinio teatro žiūrovus, kad pabodusią politinę vaidybą scenoje per kelis mėnesius gali pakeisti kita politinė tikrovė – su kita scenografija, kita spektaklio muzika, kitais aktoriais bei režisieriumi, kitu politinės dramaturgijos žanru ir galbūt netgi kitais salės prižiūrėtojais. O kol savo akimis pamatysime jau minėtų rinkimų Europoje ir Amerikoje padarinius, tiktų pasvarstyti, kokius politinius orus jau dabar pranašauja naujausių rinkimų Lietuvoje rezultatai. Ką rodo šių rinkimų barometras?

Politologas Vytautas Dumbliauskas, paklaustas, ar po EP rinkimų jau galima spręsti, kaip atrodys būsimojo Seimo kontūrai, atsakė, kad apie tai spėlioti dar anksti. „Nelabai ką galima pasakyti apie naujo Seimo bruožus, nes balsavo mažiau nei 700 tūkst. žmonių, o per Seimo rinkimus, kaip paprastai, turbūt ateis maždaug pusė visų rinkėjų, apie 1,2 mln. ar daugiau. Net pusė ištikimųjų Tėvynės sąjungos rinkėjų neatėjo į EP rinkimus: jų buvo tik 144 tūkst., kai 2020 m. rinkimuose į Seimą dalyvavo 292 tūkst.! Tai rodo, kad žmonės nelaiko šitų rinkimų svarbiais“, – sakė politologas.

Dar vienas neapibrėžtumo veiksnys, anot pašnekovo, yra EP rinkimuose nedalyvavusi Remigijaus Žemaitaičio partija. „Jis su savo „Nemuno aušra“ dabar ant bangos. O rudenį ta banga gali būti dar didesnė. Tad bandyti daryti apibendrinimus neįmanoma, nes rudenį rinkėjų aktyvumo ir jų pasirinkimų, už ką balsuoti, situacija bus visai kita. Nežinome, gal ir Tėvynės sąjungos rinkėjų vėl ateis mažiau? Klausimų kyla ir dėl socialdemokratų. Nustebau, kad kai kurie jauni politologai pareiškė, jog jie pralaimėjo EP rinkimus. Tegul pasižiūri į skaičius: už socialdemokratus 2020 m. Seimo rinkimuose balsavo 108 tūkst. O į šiuos EP rinkimus balsuoti už juos atėjo 120 tūkst.! Kaip galima sakyti, kad socdemai pralaimėjo, jeigu jų rinkėjų šitaip padaugėjo rinkimuose, kuriuos žmonės laiko nereikšmingais? Tai kas bus rudenį, kai rinkimai bus reikšmingi? Jų gali būti oho kiek!“ – pridūrė politologas.

Gelbės „legionieriai“?

Prasidėjusi Seimo rinkimų kampanija dar labiau išryškino politinės lyderystės krizę, kurią bandoma suvaldyti rinkiminių sąrašų vedliais skiriant ne partijų pirmininkus, o žemesnio rango politikus, arba iš šalies kviečiantis politinius „legionierius“. Svarstydamas, ar „legionieriumi“ tapęs Ignas Vėgėlė nepakartos ankstesniuose rinkimuose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą vedusio ekspremjero Sauliaus Skvernelio politinių skyrybų istorijos, V.Dumbliauskas sakė manantis, kad LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis norėtų susitarti su I.Vėgėle dėl sąrašo lyderio vietos.

„Bet mano nuojauta sako, kad I.Vėgėlės akcijos krenta. Jis pinga. Rinkėjų akyse kažko jam pradeda trūkti. Tad nežinau, ar jis taps „valstiečių“ sąrašo garvežiu. R.Karbauskis gudrus, jis tą pajus greitai. Gal jam reikėtų ieškoti kokio jauno „valstiečio“, bet, regis, nelabai ką turi? Aš netgi manau, kad R.Karbauskiui reikėtų pačiam vesti į rinkimus savo partijos sąrašą, o po to atsisakyti Seimo nario mandato. Būtų galima taip sužaisti, nes prezidento rinkimai parodė, kad prieš juos I.Vėgėlė atrodė geriau. Jis daugiausia koronaviruso istorijos kontekste išgarsėjo, todėl atrodo tarsi vieno klausimo politikas. Matyti, kad jam trūksta išmanymo, kad jis neturi politiko patirties. Gal kada ir taps politiku, bet dėl „valstiečių“ sąrašo pradžios R.Karbauskiu dėtas dar gerai pagalvočiau. R.Žemaitaitis vien savo asmenybės žavesiu gali „valstiečiams“ labai reikalus pagadinti“, – sakė pašnekovas.

Partijų lyderių nenorą prisiimti atsakomybę už partiečius ir rinkėjus V.Dumbliauskas laiko keistu. „Lietuviška specifika: partijų lyderiai vengia atsakomybės. Tai anksčiau ar vėliau atsigręš prieš juos pačius ir jų partijas. Vilija Blinkevičiūtė gražiai šneka, bet žmonės nori darbų. Gerai, kad glostai žodžiais, bet ateik, moteriške, ir padirbėk Lietuvai! Pabūk premjere! Tačiau, manau, ji būtų prasta premjerė. Panašu, kad ji tiesiog trintukė. Ji, kaip ir Ingrida Šimonytė, buvo visai nebloga ministrė. Tačiau I.Šimonytė, mano galva, kaip premjerė per tuos 4 metus prastai pasirodė. Aišku, ir gerų dalykų padarė, buvo suvaldytos ir pandemijos, ir emigracijos krizės, bet iš mokesčių reformos liko nulis, švietimo reformą konservatoriai su savo ministre išvis sužlugdė. Ir šitiek migrantų iš visokių Kirgizijų prileido į Lietuvą... Toks nuolaidžiavimas verslui nesuvokiamas. Verslui niekada nebus gana, jis godus, jam pigios darbo jėgos visą laiką reikės, ir migrantų skaičius išaugs iki 1 mln. Ir tada viskas, mums šakės. Tapsime mažuma savo šalyje. Man norisi šaukti: kodėl konservatoriai, tokie patriotai, šitaip pridirbo Lietuvai?“ – stebėjosi politologas.

Pasak jo, matome paradoksą: panašu, kad V.Blinkevičiūtė, nors ir populiari, būtų prasta premjerė. Gyvenimas esą verčia kartoti vadovėlines tiesas: viena iš politinių partijų funkcijų – lyderių atranka ir ugdymas. „Tą nuolat kartoju savo studentams. O mūsų partijos šitos funkcijos neatlieka“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Paklaustas, ar nesistebi, kad Tėvynės sąjungą į Seimo rinkimus vėl ves prezidento rinkimus įspūdingai pralaimėjusi I.Šimonytė, nes daugiau lyderių neatsirado, politologas atsakė, kad konservatoriai tiesiog neturi kur dingti. „G.Landsbergis save sapnuoja eurokomisaro poste, ir jeigu jam pavyks, jis paliks partiją visiems pasakęs „atia“. Kaip sakoma, pasikarkit. Ar vietoj jo bus I.Šimonytė, ar kas nors kitas, jam, manau, dzin. Jis pirmiausia apie save galvoja. Sugadino jauną žmogų, už nieką tapo partijos pirmininku, paskui pasijuto pasaulinio lygio politiku. Dabar jam tikrai reikėtų pas žmoną mokykloje istorijos mokytoju padirbėti. Juk istoriją yra baigęs. Jeigu netaptų eurokomisaru, Seimo rinkimai ir mandatas būtų jam atsarginis variantas“, – svarstė pašnekovas.

Vis dėlto, pasak politologo, Tėvynės sąjungos situacija dėl lyderystės krizės dar ne tokia tragiška: socdemų reikalai blogesni – jie esą visai neturi lyderių. „Šiaip ar taip, ruduo nebus nuobodus, bet Seime gali būti košė. Koalicijai gali prireikti keturių partijų, trijų gal neužteks. Prezidentas turbūt pradės su ja galios žaidimus žaisti, nes turi daug politinių ambicijų – daugiau nei potencijų. Karas Ukrainoje nežada pasibaigti. Tad, galvojant apie rudenį, man nėra linksma“, – prisipažino V.Dumbliauskas.

Kviečia nebarstyti balsų

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Gintautas Paluckas, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narys, kurio įtraukimas į LSDP Seimo rinkimų sąrašą antruoju numeriu paskatino kalbas apie jį kaip galimą kandidatą į premjerus, taip pat mano, kad tiesioginių išvadų apie politinius naujojo Seimo kontūrus po EP rinkimų daryti negalima.

„Jie skiriasi nuo Seimo rinkimų. Manau, kad tendencijas labiau atspindi prezidento rinkimai, nes tai yra nacionalinės politikos reikalas. Čia matome ir balsų tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų santykį, ir daugiau kitų vidaus politikos atspindžių. Tuo tarpu EP rinkimai žmonėms yra gerokai toliau ir nuo jiems rūpinčių politinių klausimų, ir apskritai nuo jų interesų. Bet, aišku, rudenį, priartėjus Seimo rinkimams, toks požiūris pasikeis. Rinkėjų aktyvumas tikrai bus didesnis, sprendimą visgi priims visa Lietuva. Tuo tarpu EP rinkimuose rezultatą didele dalimi nulėmė Vilnius. Sostinėje daug rinkėjų, jų politinės nuostatos, kaip matome, skiriasi nuo visos Lietuvos, tad šiuo atveju galima kalbėti apie platesnio masto politinį žaidimą“, – sakė G.Paluckas.

Jis sutiko, kad po EP rinkimų pasklidę tiršti partinės retorikos dūmai daug ką galėjo suklaidinti: antai konservatoriai džiaugiasi pergale, nors, palyginti su prieš 5 metus vykusiais rinkimais, prarado daugiau kaip 100 tūkst. savo rinkėjų, kuriems taip dėkojo už ištikimybę ir pareigingumą. Taip pat keistai esą atrodo ir išvada apie LSDP patirtą pralaimėjimą.

„Vis kartojama, kad socialdemokratai nelaimėjo. Taip, nelaimėjome, poros procentų pritrūko. Bet kalbėti apie pergalę, kai per 5 metus prarandi 100 tūkst. savo rinkėjų, yra drąsu. Patyrusiems politikams, kurie moka manipuliuoti rinkimų statistika, nereikėtų persistengti, nes žmonės irgi mato skaičius. Šių EP rinkimų išvada paprasta: konservatoriai eilinį kartą pralaimėjo visą Lietuvą, net jeigu ir sako, kad labai gerai pasirodė didžiuosiuose miestuose. Tai nėra visiška tiesa. EP rinkimų rezultatai Šiauliuose ir Klaipėdoje rodo, kad mes kartu su „valstiečiais“ dvigubai viršijome konservatorių gautus balsus. Net ir Kauno rinkimų apylinkėse socialdemokratai daug kur liko antroje vietoje. To jau seniai nebuvo, nors šį rezultatą ir lėmė rinkėjų aktyvumo stoka. Mes irgi atlikome EP rinkimų analizę, ir jos rezultatai kelia šypseną klausantis kolegų konservatorių gyrimosi, neva jie čia viską laimėjo. Skaičiai sako ką kita, ir manau, kad rudenį rinkdami Seimą piliečiai parodys savo interesą, kurio neturėjo vykstant EP rinkimams. Vilnius jau nenuspręs už visą Lietuvą“, – prognozavo politikas.

Paklaustas, ar Petro Gražulio pergalė rinkimuose siunčia signalą, kad rudenį rinkėjų protesto balsai taps dar stipresni, ir ar jie galėtų smarkiai paveikti rinkimų rezultatus, politikas sutiko, kad dalies visuomenės protesto balsas akivaizdžiai stiprėja. „Ne tik P.Gražulio partija, bet ir kiti partiniai sąrašai EP rinkimuose gavo „patrupintų“ protesto balsų. Tačiau rudenį rinkėjų aktyvumas bus gerokai didesnis, ir „mažųjų“ partijų, kurios garsiai kalba ir atkreipia protestuojančių rinkėjų dėmesį, gauti balsai ištirps bendrame rinkimų katile. Sakau tiesiai šviesiai: balsai už visokius gal ir garsiai kalbančius, bet mažus partinius sąrašėlius yra balsai už konservatorius, už jų galimybę likti valdžioje dar 4 metams. Tą rodo faktai: tik socialdemokratai yra pajėgūs rinkimuose nukauti ir pakeisti konservatorių Vyriausybę. Neužsiimu plika partine propaganda, tiesiog taip yra, tą rodo skaičiai. Tad jeigu nesutelksime balsų aplink socialdemokratus, pamatysime nemažai partinių sąrašų, kurie nepraeis 5 proc. balsų barjero, kad patektų į Seimą. Tie rinkėjų balsai bus prarasti, išbarstyti, ir vėl pamatysime, kaip vienas Vilnius nuspręs rinkimų baigtį. Juk aiškiai matome, kad tai tėra vos kelių procentų rinkėjų balsų klausimas. Vadinasi, reikia nebarstyti balsų, sutelkti juos aplink stipriausią opozicinę jėgą. O mes savo ruožtu ruošiame naujos Vyriausybės programą, jos įgyvendinimo priemonių planą, kitus dalykus, ir juos pateiksime visuomenei“, – sakė G.Paluckas.

Lietuva graži, ir žmonės mieli, bet kas bus premjeras?

„Pasibaigę rinkimai pirmiausia pasako vieną dalyką – egzistuoja didžiulis žmonių nusivylimas“, – pabrėžė Arnoldas Pikžirnis, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ administracijos vadovas. Pasak jo, viena vertus, per prezidento rinkimus buvo aiškiai balsuojama prieš valdančiąją daugumą, kita vertus, EP rinkimuose buvo balsuojama į juos neateinant.

„Kai savo žodį taria mažiau nei trečdalis Lietuvos, tai reiškia, kad dauguma yra taip nepatenkinta šalyje vykdoma politika, kad nenori turėti su ja nieko bendra. Ir šia prasme valdančiųjų pamokslavimas, neva žmonės neteisingai daro neidami į rinkimus, patvirtina, kad jie vis dar nesuvokia, jog tai reiškia didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Todėl rudenį vyksiantys rinkimai gali atvesti į labai susiskaldžiusį Seimą, kuriame valdančiąją koaliciją sudarytų 4 ar 5 partijos. Suprantama, kad tokiu atveju bet kokių sprendimų paieška taptų ypač komplikuota. Todėl iki rudens politinės jėgos turi ne tik pateikti partinius lozungus, bet ir aiškiai pasakyti visuomenei, kas joms rūpi, ką ir kodėl reikia daryti. Tiems, kurie žadės neturėdami plano, kaip tai įgyvendinti, nereikės daug ruoštis. Tikrai turime tokių partijų, matome ir dėl protestų, nepasitenkinimo kylančius jų reitingus. Visada tokie pokyčiai sutampa su Tėvynės sąjungos valdymo pabaiga. Kai tik konservatoriai gauna progą pavaldyti Lietuvą, po to arba iškyla Rolandas Paksas, arba sugrįžta Viktoras Uspakichas. Kitaip tariant, sulaukiama stipraus atoveiksmio. Todėl manau, kad panašių dalykų galėsime pamatyti ir šį rudenį. Suprantama, kad tai nieko gero Lietuvai nežada. Kaip nieko gero nežadėjo ir dabartinės valdančiosios daugumos darbo pradžia, ketveri jos darbo metai ir jo pabaiga. Žmonių nusivylimas tikrai milžiniškas“, – apibendrino A.Pikžirnis.

Rimta problema jis laiko ir politinės lyderystės krizę. „Man atrodo, svarbiausia, jog partija, eidama į rinkimus, pateiktų labai aiškius atsakymus – kas būtų jos deleguojamas premjeras ir ministrai. Dabar, kai politinių reitingų lyderiai kartoja, kad Lietuva yra labai graži, kad jos žmonės labai mieli, bet neatsako nė į vieną konkretų klausimą, natūralu, kad kažko per daug tikėtis net ir tuo atveju, jeigu jiems pasiseks rinkimuose, nelabai kas ir galėtų. Reitingų atspindimas palaikymas svarbus tiems, kurie nėra buvę arba jau seniai yra buvę valdžioje, pavyzdžiui, R.Žemaitaičio partijai, kuri dar nėra išbandyta valdžia, ar socialdemokratams, kurie po partijos skilimo 6 metus praleido opozicijoje. Tokiu atveju reikėtų labai aiškiai atsakyti: o ko rinkėjai iš jūsų turėtų tikėtis rudenį? Kas stovės už valstybės vairo? Kas prisiims atsakomybę? Nes dabar matome norą eiti į valdžią, bet neprisiimti atsakomybės. Būtent tai kelia nerimą žvelgiant į artėjančio rudens paveikslą“, – sakė A.Pikžirnis.

Atsisukus į istoriją

Advokatas Artūras Paulauskas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas, buvęs Seimo vadovas, mano, kad praėję rinkimai gali nebent padėti apčiuopti tam tikras tendencijas: imti ir tiesiog perkelti EP rinkimų rezultatus į Seimo rinkimų prognozes jis esą nenorėtų.

„Rinkdami Seimą žmonės, man regis, visada balsuoja daugiau ar mažiau teisingai. Gal kažkokias nedideles tendencijas jau galima pastebėti, tarkime, kad konservatoriai krenta, kad atsiranda naujų partijų, bet pasakyti, kad Seime jos tikrai gaus tokią pat rinkėjų balsų dalį, kaip ir EP rinkimuose, aš nedrįsčiau. Kitaip tariant, manau, kad šie rinkimai paskatins partijas vienaip ar kitaip apsispręsti – ar jungtis, ar kitokių sprendimų imtis. Šitie rinkimai, aišku, sujudins, sukrės partijas. Mes matome Darbo partijos situaciją, matome kitų problemas, kiek žinau, jau kalbama apie bendrus rinkimų sąrašus, susijungimą. Šitie dalykai prieš Seimo rinkimus tikrai pajudės, tik dar neaišku, kaip pavyks susitarti“, – sakė A.Paulauskas.

Jo manymu, kai kurios partijos tikrai gaus protesto balsų. „Jų visada būna, bet jie nėra lemiami. Vis dėlto didžiausią kiekį balsų susirenka didžiosios partijos, o protesto balsais iškovoti mandatai arba įjungiami į valdančiąją koaliciją, arba taip ir lieka protesto balsais per visą kadenciją. Protesto vedini rinkėjai vėliau labai greitai atšoka nuo savo kandidatų, jeigu pamato, kad jie nelaimėjo, ir ieško naujų protesto reiškėjų. Aišku, pamatysime kažkokį judėjimą, naujų partijų, naujų lyderių pasirodymą, kaip, tarkime, kažkada buvo atsiradus Darbo arba Artūro Valinsko partijai. Visgi manau, kad po Seimo rinkimų daugumą balsų gaus socdemai, „valstiečiai“, neatmesčiau, kad ir konservatoriai neatsidurs tokioje situacijoje kaip 2000 m., kai atėję į Seimą jame radome tik 8 konservatorius. Nemanau, kad toks rezultatas bus pakartotas, bet, aišku, jie, mano manymu, vietų gaus mažiau. Tai akivaizdu, tą rodo ir praėję rinkimai“, – svarstė pašnekovas.

A.Paulauskas sakė manantis, kad politinės lyderystės trūkumo problemą partijos ar jų vadovai ir toliau spręs samdydami politinius „legionierius“. „Visada naudinga atsisukti į istoriją. Ji niekur nedingsta, ji gyvena dabartyje. Prisiminkime, kas pirmieji pradėjo šitą praktiką. Tai buvo liberalai, kurie savo laiku rinkimų sąrašo priekyje pastatė R.Paksą. Pirkti vedlį jau tada buvo madinga. Jei mato, kad situacija prasta, kad partijoje nėra lyderių arba jie „netraukia“, pastato priekyje kažkokį populiarų žmogų. Taip „valstiečiai“ surado S.Skvernelį, o konservatoriai – I.Šimonytę. Pamatė, kad tokia praktika pasiteisina, kad gauna norimą rezultatą. Norime ar nenorime, bet jau daugiau nei 20 metų prieš rinkimus vis ieškoma ir surandama „legionierių“, manau, kad ir šį kartą daug kas naudosis šia patirtimi. Jeigu anksčiau taip darė tik viena kita partija, dabar „legionierių“ pasikviesti gali ir daugiau jų. Partijos mato, kad „legionierių“ praktika pasiteisina, duoda rezultatų, tai kodėl reikėtų jos atsisakyti?“ – pridūrė A.Paulauskas.


Rekomenduojami video