Žiūrim, ką turim: terapeutė Istorija, pasaulio tautų poliklinikoje klausinėdama pacientę apie dabartinę savijautą, negali atsistebėti, kodėl liguistai sureikšmintas balkonėlis, dėl kurio jai taip skauda, visiškai užblokavo savisaugos instinktą. Gal kas negerai su regėjimu, kad ji visiškai nemato  po fetišizuojamu balkonėliu atsivėrusios bedugnės? O gal su psichikos sveikata?

Pirmąkart per 60 metų

Iškart kelių krizių gainiojamų šalies gyvenimo įvykių sūkuryje lyg tarp kitko šmėstelėjo statistikų pranešimas apie tai, kad Lietuva per 20 praėjusių metų susitraukė penktadaliu. Jis prasprūdo bemaž niekieno nepastebėtas, nesukėlęs nei didesnio žiniasklaidos, nei visuomenės, nei politikų dėmesio. Jokių garsesnių paaimanavimų socialiniuose tinkluose, jokių skambesnių antraščių, jokių politinių užkeikimų, net duslaus patriotų pasidunksėjimo į krūtines neišgirdome. Matyt, per kelis dešimtmečius visi priprato prie minties, kad Lietuva demografiškai miršta. Vis nauji statistiniai duomenys apie šalies gyventojų skaičiaus kitimą daugumai turbūt sukelia tik atmetimo reakciją: kokia prasmė į juos gilintis, jei ir taip viskas aišku?

Tačiau mūsų statistikai vis nupučia dulkes nuo demografinės Lietuvos būklės veidrodžio, pranešdami apie naujausius jos pokyčius. Štai neseniai Statistikos departamento paskelbti svarbiausi 2021 m. demografiniai rodikliai rodo, kad per praėjusius 60 metų Lietuvoje dar nebuvo nei tokio didelio gyventojų mirtingumo, nei tokio žemo gimstamumo. Statistikos departamento atstovų teigimu, pernai mirė 23,3 tūkst. daugiau žmonių negu gimė. 2021 m. mirė 47,9 tūkst. žmonių, arba 4,4 tūkst. (10,1 proc.) daugiau negu 2020 m. Mirusių žmonių skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 15,6 proc. (2020 m.) iki 17,1 proc. (2021 m.). Kūdikių gimė 2 proc. mažiau. Visuomenė sensta: šių metų pradžioje šimtui 15–64 metų amžiaus gyventojų teko 31 pagyvenęs žmogus (65 metų ir vyresnio amžiaus) ir 23 vaikai (0 – 14 metų).

Nors tarptautinės migracijos balansas pernai buvo teigiamas – į Lietuvą atvyko 7,5 tūkst. daugiau žmonių, nei išvyko, tačiau dėl gerokai didesnės neigiamos natūralios kaitos to neužteko, kad gyventojų skaičius nesumažėtų, teigia statistikai. Emigracijos didėjimo nesustabdė net ir dėl pandemijos įvesti kelionių apribojimai: pernai iš Lietuvos emigravo 28,3 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, arba 5,2 tūkst. (22,7 proc.) daugiau negu 2020 m. Emigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 8,3 proc. (2020 m.) iki 10,1 proc. (2021 m.).

Skelbiama, kad sumažėjo ir imigrantų srautas: 2021 m. į Lietuvą imigravo 35,9 tūkst. žmonių – 7,2 tūkst. (16,7 proc.) mažiau nei 2020 m. Imigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, sumažėjo nuo 15,4 proc. (2020 m.) iki 12,8 proc. (2021 m.). Pusė atvykusiųjų – Lietuvos Respublikos piliečiai, iš užsieniečių į Lietuvą daugiausia atvyko Baltarusijos (44,8 proc.) ir Ukrainos (27,1 proc.) piliečių.

Dykumos prie Nemuno

Grėsmingi 2021 m. Lietuvos demografiniai rodikliai atliepia visą demografinį kontekstą: Statistikos departamentas skelbia, kad per 20 praėjusių metų Lietuva susitraukė penktadaliu. Šių metų sausio 1 d. duomenimis, šalyje buvo 2 810 761 nuolatinis gyventojas. Palyginus su 2001 m. atlikto gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 673,2 tūkst. O štai per praėjusius 10 metų valstybė prarado 232,6 tūkst., arba 7,6 proc., nuolatinių savo gyventojų. Prie to labiausiai prisidėjo neigiamas tarptautinės migracijos balansas ir neigiama natūrali gyventojų kaita: per dešimtmetį iš Lietuvos išvyko 118,9 tūkst. daugiau gyventojų nei atvyko, o gimė 113,7 tūkst. mažiau nei mirė.

Demografų teigimu, Lietuvos tirpimas itin skaudžiai atsiliepia regionams – čia vis labiau įsibėgėja depopuliacija: retai apgyvendinta jau pusė šalies teritorijos. Retai apgyvendintomis teritorijomis laikomos tos, kuriose gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre. Lietuvoje plečiasi demografinės dykros: gyventojų tankumas kai kur regionuose sumažėjo iki 10 žmonių kvadratiniame kilometre – o tai jau pasaulio dykumų rodiklis.

2021 m. surašymo duomenimis, 894 tūkst. (31,8 proc.) gyventojų gyveno 16 tūkst. kaimo gyvenamųjų vietovių. Per dešimtmetį tarp surašymų prarasta 700 kaimo gyvenamųjų vietovių, gyventojų sumažėjo 118,2 tūkst. Naujausio surašymo duomenimis, Lietuvoje vyrauja nedideli kaimai – 45,1 proc. sudarė kaimai, kuriuose iki 9 gyventojų. Juose gyveno tik 3,4 proc. visų kaimo gyventojų. Beveik 2 tūkst. (12,2 proc.) kaimo gyvenamųjų vietovių gyveno daugiau kaip po 100 gyventojų.

Niūrus Lietuvos demografinis peizažas, kurį statistikai kasmet paryškina, deja, dažniausiai irgi tamsiomis spalvomis, turėtų badyti akis ne vienai politikų kartai, visiems be išimties Seimams, Vyriausybėms ir Respublikos prezidentams. Tačiau ne veltui sakoma, kad Lietuva – stebuklų kraštas: jos tuštėjimo problema nei valdžiai, nei opozicijai nerūpi, ji kartais trumpam pamatoma nebent per rinkimų kampanijas, kai susitikimuose su rinkėjais ar per TV gerai pasistengus pavyksta ir ašarą dėl plintančio skurdo nuvarvinti, ir dėl išsivaikštančios Lietuvos padejuoti. O po rinkimų emocinė sveikata iškart pasitaiso, ypač jei rinkėjai pasitaiko patiklūs.

Ar kas per praėjusius 30 metų prisimena bent vieną valdžios raginimą kurti nacionalinę emigracijos stabdymo programą, inicijuoti visų politinių jėgų susitarimą dėl demografinės krizės, būtinybę steigti tyrimų centrus tautos išlikimo politikai formuoti, kviestis užsienio ekspertus, jei savi nesusitvarko? Tiek daug triukšmo dėl lytinių mažumų, žaliosios energijos, socialinių lyčių, tinkamo atliekų rūšiavimo, narkotikų įteisinimo, kitų politinių iniciatyvų, ir tokia spengianti tyla dėl senstančios ir gęstančios Lietuvos... Nejau tikslas tas pats, kaip jį prieš 70 metų įvardijo pilkieji Kremliaus kardinolai – kad Lietuva išliktų, tik be lietuvių? Kaip kitaip būtų galima paaiškinti, kad tautos nykimo problema niekada nebuvo tarp svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valdžios politinės darbotvarkės punktų?

Nenaudinga tema

„Trumpas atsakymas būtų toks: todėl, kad politikai imasi tik tokių temų, kurios jiems duoda naudos rinkimuose, – pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas. – O čia tokia tema... Emigracijos nesustabdysi, žmonės turi teisę važiuoti ir važiuos. Gimstamumo nepadidinsi, nes objektyviai tampame vis turtingesne šalimi, o demografų jau seniai įrodyta, kad kuo šalis turtingesnė, tuo vaikų gimdoma mažiau. Indijoje, Afrikos šalyse po 10–12 vaikų šeimoje, Vokietijoje, Prancūzijoje – po 1 ar 2. Čia viskas aišku. Kai tendencijos yra objektyvios, politikai nelabai gali ką padaryti, ir jie to nesiima.“

Pasak politologo, iš demografinės krizės mūsų politikams nėra jokios naudos: na taip, mūsų mažėja... Liūdna. „O kaip padidinti? Kaip priversti gimdyti? Juk nepriversi. Aš manyčiau, kad čia svarbiausia priežastis. Tendencija aiški – mes nykstame ir išnyksime. Turi būti labai didelės pastangos skatinti gimstamumą, reikia tiek daug pinigų, o jų nėra... Štai toks jovalas, ir politikai, kaip bebūtų liūdna, jo vengia“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Taigi, jei politikai nesikiša, jei nėra kryptingų valstybės pastangų spręsti demografinę krizę, mažinti emigraciją, jei išvis šios krizės stengiamasi nematyti, išeitų, vienintelis realus valdžios sprendimas –  pakaruoklio namuose apie virvę tiesiog nekalbėti? „Na taip. Politikai kaip ir verslininkai imasi to, kas duoda pelną. Nepelningo verslo niekas nenori. Net priešingai: štai Vilniuje tragiškai trūksta vaikų darželių. Turiu du anūkus, vežiojame juos dešimt kilometrų nuo namų į kitą miesto kraštą. O tuo metu Vilniaus valdžia pinigus skiria gatvėms siaurinti, kad žmonės mažiau važinėtų. Juk tai nusikaltimas! Mėtyti pinigus gatvėms siaurinti, kai taip trūksta vaikų darželių. Jeigu jų būtų daugiau, gal ir vaikų daugiau būtų, darželis prie namų galėtų tapti dar viena paskata jauniems žmonėms planuoti šeimą“, – svarstė pašnekovas.

Pasak V.Dumbliausko, tai iškalbingas pavyzdys, kaip dabartinė savivalda elgiasi su savo miesto gyventojais. O centrinė valdžia esą dabar paskendusi svarbiausiose šalies problemose. „Nepavydžiu Šimonytės Vyriausybei, jiems dabar tikrai ne iki to. Bet ir buvusios Vyriausybės ne kažin ką šia prasme tenuveikė. Na, Kirkilo dar kažkiek pakėlė gimstamumą, jie buvo padidinę motinystės išmokas. Ar ilgai tas efektas išsilaikė, negaliu pasakyti. Vertinant politologiškai, mūsų valdžia šiuo požiūriu nieko rimto nedaro. Kosmetinės priemonės, pašnekėjimai, ir viskas. Liūdna, bet turim tokią valdžią, kokią turim...“, – apibendrino politologas.

Neužtenka intelekto

Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas siūlo kalbant apie demografinius nuostolius nepamiršti vieno svarbaus dalyko: gimstamumas Lietuvoje pradėjo mažėti 1970 metais. „Iki tol gimstamumas augo, vėliau jau reguliariai mažėjo. O paskui, kada atsirado galimybė emigruoti, aišku, prisidėjo ir emigraciniai procesai. Kokios šių reiškinių priežastys? Gyventojų skaičius pradeda mažėti visada, kai viena ar kita valstybė pasiekia tam tikrą civilizacijos lygį. Visiškas mitas, kad žmonės gimdo mažai vaikų dėl to, kad blogai gyvena. Kaip tik atvirkščiai: daugiausia vaikų gimsta tose šalyse, kuriose pragyvenimo lygis žemas. Vaikai – tai žmogaus saugumas, ir jeigu to saugumo negarantuoja valstybė, tada šeimos gimdo daug vaikų, tikėdamosis, kad kažkuris iš jų ateityje padės jai išgyventi. Kai tik šeimos saugumą vienaip ar kitaip užtikrina valstybė, vaikai tampa nebereikalingi. Tai yra procesas, vykstantis visose pasaulio valstybėse, nulemtas grynai civilizacinės raidos ir žmogaus psichologijos“, – sakė R.Paulauskas.

Jo teigimu, emigracijos iššūkiai, su kuriais Lietuva susiduria po 1990 metų, nulemti visiškai klaidingo pasaulio suvokimo, susiklosčiusio gyvenant Sovietų Sąjungoje. „Jis ir toliau tebesėdi mūsų galvose. Tas suvokimas maždaug toks: „ai, ką aš čia dabar vargsiu toje Lietuvoje, juk galima nuvažiuoti ten, kur ant medžių auga pinigai, ir viskas išsispręs.“ Toks galvojimas yra tiesiog persmelkęs visuomenę, ir tikrai ne tik Lietuvoje. Esame susidarę klaidingą Vakarų civilizacijos vaizdą, kuris mus veikia kaip medus muses. Ir mes į jį įklimpom kaip tos musės. Jau seniai esu išradęs tokią formulę: mums atrodo, kad emigruodami į Vakarus vykstame į geresnę ateitį. Iš tikrųjų mes vykstame tik į šiek tiek geresnę dabartį, kuri nuolat ir nuolat prastėja. Todėl, kad Vakarų civilizacija gyvena ne pagal savo galimybes, ji eksploatuoja visą likusį pasaulį. Šitas laikotarpis eina į pabaigą, bet mes vis dar lekiam ir lekiam kaip drugeliai į šviesą tame Čiurlionio paveiksle“, – pabrėžė R.Paulauskas.

Jis atsakė ir į klausimą, kodėl į emigracijos mastą nereaguoja mūsų valdžios. „Pasakyčiau taip: paskutinė valdžia, kuri dar svarstė strateginius Lietuvos gyvenimo klausimus, buvo Aukščiausioji Taryba. Manau, tai buvo paskutinė instancija, kurioje dar buvo žmonių, pajėgiančių mąstyti strategiškai. Istorija tą patvirtino, su kiekvienu Seimu jo sudėtis vis prastesnė. Pažiūrėkit, kokia realybė: kad galėtum lakuoti nagus, turi baigti kosmetologų kursus. O kad taptum tautos ir valstybės reikalų sprendėju, nereikia nieko: ėjai pro šalį, tave įrašė į kažkokios partijos sąrašą, atsidūrei Seime ir sprendi tautos ateities klausimus. Susipyksti su Kinija, su dar kuo nors.... Tiesiog va taip, ėjęs pro šalį. Ir tai ne vien Lietuvos bėda, visame pasaulyje tas pats. Demokratinė santvarka, kuria mes taip norėtume džiaugtis, visada į valdžią atveda pačią blogiausią visuomenės dalį. Taip yra dėl to, kad žmonės balsuoja už panašius į save, taip pat už tuos, kurių mintys jiems yra suprantamos ir patinkančios. Todėl jei nori būti išrinktas, turi būti nuolat matomas, turi įtikti publikai, o kad įtiktum, turi sakyti ne tiesą, o tai, kas gražiai skamba. Ir visa tai veda į aklavietę. Politikai mato, kad tauta nyksta, bet neužtenka intelekto suvokti priežastis“, – teigė signataras.

Reikia konkrečių įstatymų

Vytenis Andriukaitis, Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntys Europos regionui, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, nesutinka, kad demografinė krizė niekada nebuvo mūsų politikų akiratyje. „Ne visai taip. Buvo laikotarpis, kai vyko labai plačios diskusijos dėl neigiamos demografinės padėties. G.Kirkilo Vyriausybės laikotarpiu buvo padidintos gimdymo išmokos, gimstamumo kreivė vėl buvo pradėjusi didėti. Bet po to prasidėjo finansinė krizė...“ – apgailestavo pašnekovas.

Socialdemokratams grįžus į valdžią V.Andriukaitis sakė 2012–2014 m. inicijavęs tris Vyriausybės posėdžius dėl demografinės padėties, pateikęs statistinę medžiagą apie šios krizės priežastis, siūlęs galimus sprendimo būdus. Jo teigimu, rimta problema buvo tapusi labai prasta visuomenės reprodukcinė sveikata. „Kadangi lytinis gyvenimas prasideda labai anksti, reikėjo priimti reprodukcinės sveikatos įstatymą, padedantį apsaugoti mergaites ir berniukus nuo visokių bėdų, su kuriomis jie susiduria ankstyvo lytinio gyvenimo metu, ir leidžiantį išvengti žalingų abortų, nes jie prisideda prie nevaisingumo. Kitaip sakant, reprodukcinės sveikatos įstatymo blokavimas – tai darė ir konservatoriai, ir „valstiečiai“, – lėmė, kad jo projektas guli stalčiuje iki šiol. Kita didelė problema – abortų reguliavimo ir su tuo susijusio švietimo klausimai. Nėštumo nutraukimo atvejų skaičiai buvo labai didžiuliai. Noriu pabrėžti, kad nesu prieš abortus: abortas yra blogis, bet jis neišvengiamas. Tačiau norint suteikti deramą konsultaciją merginoms, reikėjo išplėsti medicininę prieigą, psichologines konsultacijas ir kitus panašius dalykus. Tačiau vėlgi tokį siūlymą „valstiečiai“ ir dalis konservatorių blokavo, ir padėtis dėl abortų skaičiaus toliau labai prasta. Dėl to turime dar vieną didelę problemą – apie keliasdešimt tūkstančių šeimų yra nevaisingos. Tačiau buvo blokuotas ir dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas“, – priminė V.Andriukaitis. Anot jo, tereikia sudėti šiuos ir kitus siūlytus dalykus, ir gausime atsakymą, kodėl demografinė politika, apimanti jau išvardytų problemų sprendimų ratą, iki šiol neprasiskina kelio.

„O tie dabar populiarūs nacionaliniai susitarimai yra šlamštas. Kam jie reikalingi? Reikia ne nacionalinių susitarimų, o konkrečių įstatymų, priemonių, programų, sprendimų, biudžeto lėšų ir visų kitų dalykų. Ir reikia kuo mažiau durnių į valdžią rinkti, tada turėsit kitokią situaciją. Demografinė politika verkiant reikalinga, bet ji turi būti kompleksinė, visaapimanti, susieta su skurdo mažinimu, atsiliepianti modernios visuomenės lūkesčius“, – pabrėžė pašnekovas.

Net nebuvo siekta

„Demografinė Lietuvos situacija – sudėtinga problema, ir politikai paprasčiausiai jos vengia. Tiesa, negalima sakyti, kad bandymų visiškai nebuvo, kai kuriuose rinkimuose partijos iškeldavo šitą klausimą, bet iki nacionalinio susitarimo tikrai neprieita. Todėl, kad visų skirtingos nuomonės – vienaip mano dešinieji, ypač liberalai, kitaip – socialdemokratai. Tačiau galų gale susitarimo šioje srityje ne tik nepavyko pasiekti – net negalėčiau prisiminti, kad jo išvis būtų siekta. Nes susitarimai pasiekiami tada, kai jų siekiama“, – taip į klausimą, kodėl demografinė krizė niekada nebuvo politikų dėmesio centre, atsakė 2006–2008 m. Vyriausybei vadovavęs Gediminas Kirkilas. Jis, be kita ko, paminėjo pats kilęs iš daugiavaikės šeimos ir labai gerai prisimenantis savo tėvo požiūrį: jis visą laiką sakydavęs, kad tai pats svarbiausias dalykas. „Bet net ir tuo metu, nors ir buvo tam tikra parama, tokios šeimos kaip mūsų buvo vos ne išimtis. Bent jau Vilniuje“, – pridūrė politikas.

„Mano Vyriausybė skatino gimstamumą, ir iš tikrųjų pavyko jį padidinti. Dar vienas bandymas buvo padarytas S.Skvernelio Vyriausybės – įvesti vaiko pinigai, tačiau ir ši priemonė yra gerokai apsilpusi. Mano Vyriausybės sprendimai nebuvo vienkartiniai: sudarėme palankesnes sąlygas jaunoms šeimoms auginti vaikus. Aišku, dabartinė situacija galbūt kitokia, iš pradžių reikia išnagrinėti, kas iš tikrųjų trukdo jaunoms šeimoms susilaukti vaikų, kodėl jos tą atidėlioja ir panašiai. Yra daugybė dalykų, aš, pavyzdžiui, manau, kad šiuo metu ir karo grėsmė, apie kurią daug kalbama, taip pat trukdo ryžtis turėti vaikų. Kai kurie galbūt tokį dalyką vertina labai rimtai. Manyčiau, kad vis tik jaunų šeimų skatinimo auginti vaikus politika turi būti, kaip, pavyzdžiui,  Skandinavijos šalyse. Ir kairieji, ir dešinieji Švedijoje sutaria dėl tokios politikos. O pas mus skatinimo politikos, išskyrus atskirus vaiko pinigų ir mamadienių epizodus, nėra. Kompleksinės programos nė viena Vyriausybė kol kas neturėjo. Be platesnių sutarimų tarp politikų permainų tikėtis sunku“, – apibendrino G.Kirkilas.