Į valdžią patekus sovietiškai mąstantiems žmonėms, sugrįžo ir tarybiniai laikai. Tik kitomis formomis ir naujais pavidalais. Istorija, kaip jai ir būdinga, apsisuko ratu ir ėmė kartotis. Įsigalėjo represijos nepaklūstantiems valdžiai ir turintiems kitokią nuomonę. Tik dabar represijos įgavo ne baisiausią trėmimo į Sibirą ar sušaudymo formą, o kur kas švelnesnius pavidalus, esą humaniškesnius – mėtymo iš darbų, viešo teisimo ir pasmerkimo, jau net nekalbant apie prievartinį skiepijimą ir ribojimus nepaklūstantiems.

Nepatinkančius/neįtinkančius kaipmat užmėtome, o kartais net ir užmušame

Ir nors vaizduojame civilizuotus ir šiuolaikiškus, įvaldžiusius dirbtinį intelektą ir socialiniuose tinkluose gyvenančius antrą (o daugybe atvejų ir pirmą) gyvenimą, nuo primatų mažai kuo skiriamės – nepatinkančius/neįtinkančius kaipmat užmėtome, o kartais net ir užmušame. Tik ne akmenimis, o galingesniu ginklu – moraliniu spaudimu ir viešu žeminimu.

Ir dažnu atveju mėtantys tuos šiuolaikinius akmenis tai daro net ne savo vardu, o pasislėpę už virtualioje erdvėje išgalvotų personų, kurias populiariai vadina feikinėmis anketomis.

Trypiame talentus ir rikiuojame visus į vieną eilę

Galiausiai net ir kultūrą paverčiame politika. Kai palanku, žmogaus darbus atskiriame nuo asmenybės, kai nepalanku, viską vertiname kaip vienį ir trypiame talentus net pasišokinėdami.

Kadaise išgyventi ir prie tuometinės politikos prisitaikyti bandžiusius žmones maišome su purvais neatsižvelgdami nei į jų talentus, nei į kitas aplinkybes – niekiname jų visą kūrybą, net ir tą, kuri neturi nieko bendro su sovietine ideologija, keičiame jų vardais pavadintų gatvių pavadinimus ir rėkiame gerkles paleidę: „Kūrybos negalima atskirti nuo kūrėjo asmenybės“.

Ir rikiuojame į vieną eilę neįtikėtino talento poetus, rašytojus, kai kuriuos partizanus…

O kurdami savo dienų istoriją, taikome jau kitus vertinimo kriterijus. Čia jau nebereikia aiškinti, kad „kūrybos negalima atskirti nuo kūrėjo asmenybės“. Atvirkščiai, pavyzdžiui, skirdami Kėdainių krašto kultūros premiją jau sugebame matyti priešingą viziją ir be jokių ceremonijų kūrėjo darbus atskiriame nuo jo asmenybės.

Kultūros politikos neliko, liko tik plika politika

Ir čia jau nebelieka aukštų kultūringumo ir moralumo standartų – koks gi skirtumas, kokia ta viešai demonstruojama pretendento į Kultūros premijos laureato vardą asmeninė kultūra – jei jis pasisako už atitinkamą politiką ir viešai į gerkles kimba dabartinės valdžios oponentams, tada jau galima atskirti tokio žmogaus kultūrą nuo jo kuriamų darbų ir teigti, kad toks žmogus už savo darbus esą vertas Kultūros premijos.

Ir visai nesvarbu, kad tenka rinktis, kam skirti Kultūros premiją, tarp šio kad ir originalius spektaklius kuriančio rėksnio ir žmogaus, kurio tyliai vadovaujamas Kultūros centras ne tik aukščiausio lygio meną ir kultūrą atveža į mūsų kaimą, bet ir pripažįstamas geriausiu Kultūros centru Lietuvoje.

O tokiai politikai prieštaraujantiems belieka tikrąjį Kultūros premijos laureatą pripažinti Širdžių laureatu.

Taigi metas visiems suprasti – nori, kad tavo darbus pastebėtų ir įvertintų, turi įtikti valdžiai. Kitaip – šansų neturi. Čia kaip ir su valdiškais darbais – nori dirbti ir padaryti karjerą – bučiuok ranką arba kurią kitą vietą vietiniam karaliukui ir nedrįsk kelti bangų ar reikšti kitokios nuomonės.

Jei kažkas nori suvalgyti, valgo

Ir taip – ne tik su kultūra, bet ir kasdienėmis situacijomis.

Vėl atėjo laikas, kai viską matuojame tais pačiais sovietiniais matais – tik sau ir saviems taikome vienus, o svetimiems – kitus. Arba, pasidavę visuotinei psichozei ir daugumos nuomonei, net ir savo buvusius bičiulius ir bendražygius imame menkinančiai pulti ir net išdrįstame smerkti.

Pavyzdžiui, kai viešai yra linksniuojamas vienas buvęs politikas, jo vaikas sulaukia prakeiksmų tik todėl, kad yra jo vaikas. Ir nesvarbu, kad nieko netinkamo nepadarė ir nepasinaudojo gimdytojo turima valdžia ir galia – jis viešai linksniuojamas, kaltinamas nebūtais dalykais ir audituojamas. Ir nesvarbu, kad nėra prie ko prikibti – jei kažkas nori jį suvalgyti, valgo.

Bet kai ima ir pasikeičia valdžia, pasikeičia ir moraliniai standartai. Kito politiko, suspėjusio užsidėti rajono karaliuko karūną, vaikai staiga jau negali būti minimi net ir tada, kai jų pradedamam versliukui skiriami biudžeto pinigai. Juk kuo gi kaltas vaikas, jei turi teisę į tokius pinigus? Na, ir kas, kad tėvas karaliukas!

Ir nereikia čia jokių moralumų, nemoralumų, interesų konfliktų ar nekonfliktų – stoja tokio politiko ginti visa armija savų ir svetimų gynėjų, vienas už kitą labiau moralių – juk vaikai neatsako už tėvų veiksmus. Tik, deja, tai taikoma ne visiems vaikams. Ir ne visiems tėvams.

Kiaulė bus nekalta, nes ji tik kiaulė

Grįžome į sovietmetį, o gal net ir nebuvome iš jo išėję – panašu, kad kieno valdžia, to ir tiesa.

Beje, dabar savo tiesą įrodinėti ir ginti prisidengus feikiniais veidais arba ir tikrais, bet atidirbinėjančiais už vienas ar kitas valdžios suorganizuotas „paslaugėles“, labai madinga, juk  influencerių ir vietinių žvaigždžių amžiuje gyvename.

Garsiai rėkiant net ir melas gali tapti tiesa, o sutryptos vertybės – pamatu tiek moraliniams, tiek ir visokiems kitokiems iškrypimams.

Tylėkime, pataikaukime, būkime ir toliau pasyvūs stebėtojai su nuostata, „aš vis tiek nieko negaliu pakeisti“. Tylėdami įleisime garsiai žviegiančią kiaulę į bažnyčią. Ir ji užlips ant altoriaus. Tik tada ją nuvyti bus per vėlu.

O ir pati kiaulė dėl nieko nebus kalta, nes ji tik kiaulė. Ir darė tik tai, ką jai buvo leidžiama daryti…

Galiausiai, pasauliui gyvenant ant parako statinės, vis dažniau tenka susimąstyti – o kas bus, jei staiga ims ir situacija pasikeis – jei jau dabar viskas matuojama sovietiniais matais taikant vienus saviems ir kitus svetimiems, kiek pasikeitus situacijai atsiras tokių, kurie staigiai persuks savo kepurę?

Kristina KASPARAVIČĖ