– Kokiomis progomis susirenka šiandien praėjusieji Afganistano karo pragarą?

– Mes, „afganai“, turime dvi svarbias minėjimo datas. Pirmoji – tragiška, skaudi, 1979-ųjų gruodžio 27-oji, Afganistano intervencijos pradžia, kada sovietų sajungos specialios paskirties elitiniai daliniai „Alfa“ ir „Vympel“ brutualiai įsiveržė į Afganistaną. Prasidėjo karas, trukęs 9 metus, 1 mėnesį ir 18 dienų. Antroji data visiška priešingybė pirmajai – 1989-ųjų vasario 15-oji, kada pasaulio visuomenės spaudžiama sovietų armija pasitraukė iš Afganistano. Mes, eiliniai kariai, išėjome kupini džiaugsmo, kad pagaliau karas baigėsi, bet pilni liūdesio, kad „už upės Amudarjos“ žuvo mūsų draugai. Todėl gerbdami bendražygių atminimą, mes, „afganai“, visada susirenkame prie atminimo paminklo jų prisiminti, pagerbti. Beje, sovietų armijos išvedimas iš Afganistano prasidėjo jau 1988-ųjų gegužės 15-ąją.

– „Stalas – toks platus, o mūsų – tiek mažai…“ – kažkada rašė poetas Vladas Mozūriūnas. Turbūt ir Jūsų vis mažiau kasmet susirenka?

– Kalbant poeto žodžiais, prieš daugelį metų, kai mes susirinkdavome pabendrauti, iš tiesų mūsų stalas buvo „platus“, bet metai jį siaurina. Kad ir kaip būtų gaila, bet žmogaus gyvenimas nėra amžinas. Labai liūdna, bet mažėja ir mūsų gretos.

– Jūsų vadovaujamam Alytaus klubui – 36-eri. Apie ką kalbatės susitikę, kokias tradicijas išlaikėte?

– Alytaus klubas įkurtas 1988 metais, Afganistano karo veterano Juozo Natulkevičiaus  pastangomis, pirmiesiems „afganams“ susibūrus į vieną draugišką kolektyvą. Susitikę kalbame be perstojo ir apie viską. Juk esame atskira socialinė grupė, kurią visuomenė priima įvairiai – ir negatyviai, ir pozityviai. Pokalbių temos įvairios, grįžome iš karo nesulaukę jokios psichologinės pagalbos, sužeistiesiems nebuvo reabilitacijos, todėl ir teko susiburti į klubą, kad bent vieni kitus palaikytume. Nors lengvatos ir buvo numatytos, bet to meto valdininkų kabinetuose, mes nebuvome pageidaujami. Klubo tradicijas tęsiame iki šiol, stengiamės vieni kitus išgirsti, padėti, bent palaikyti sunkiu momentu, juk buvusių „afganų“ nebūna. Lietuvoje esame aktyviausi, narių skaičiumi gausiausias klubas. Tai džiugina.

– Šiuo metu, kai kalbamės, įvairiomis spalvomis dar žydi tulpės. Ar jų žydėjimas Jums neprimena Afganistano, kur „juodosiomis tulpėmis“ buvo vadinami lėktuvai, gabenę žuvusių karių kūnus? Jei gerai menu, „Krovinys-200” – žuvę kariai, o „Krovinys-300“ – sužeistieji. Kažkada esate minėjęs, kad „dušmanai“ iš stingerių nesibodėdavo numušti ir tokius krovinius iš Džalalabado oro uosto vežančias „juodąsias tulpes“...

– Pavasaris, gražus metų laikas, viskas pražysta, taip pat ir tulpės... Tik jas matydavome dviem skirtingomis spalvomis – raudonas ir juodas. Raudonai nusidažo kalnų papėdės, kurios vėliau virsta narkotikais. „Juodoji tulpė“ perkeltine prasme – tai mirties simbolis. Jauni vaikinai grįždavo cinkuotuose karstuose, pavadinti „Kroviniu-200“. Tai kodai, atsiradę karinių operacijų metu. Gabenant krovinius oro transportu, lėktuvais, buvo nustatytas standartinis svoris ir nei kilogramo daugiau. Taigi, žuvusiojo karstas su gabenimo dėže neturėjo viršyti 200 kilogramų. Per radijo ryšio priemones mūšio metu susisiekus su vadovybe užduodamas klausimas, kiek turite „Krovinių-200“ (žuvusių) ir kiek turite „Krovinių-300“ (sužeistų)? Tokiu būdu žinodavo, kiek siųsti sraigtasparnių. „Juodosios tulpės“ patyrė ir skaudžių istorijų. Kartą Džalalabade, sukrovus į lėktuvą „Krovinius-200“ ir pakilus į orą, lėktuvas su karstais buvo numuštas „duchų“ (jie dar ir taip buvo vadinami) „Stinger“ raketa.

Vaizdas kraupus: lėktuvas ore dega, karstai krenta... Labai liūdna, bet puikiai suprantame situaciją. Ką afganistaniečiai jautė, sunku pasakyti. Mes buvome kitataučiai, o pagal Koraną jiems buvo prisakyta žudyti svetimšalį. Už tokius darbelius jie dar gaudavo labai didelius atlygius doleriais.  

– Afganistano karo pragaras, kaip jau minėjote, tęsėsi 9 metus, 1 mėnesį ir 18 dienų. Iš jo negrįžo du alytiškiai – Vytas Sabaitis (1960–1980) ir Robertinas Sadleckas (1967–1987). Dar vienas Afganistane žuvęs alytiškis – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje prie NATO bloko, Taikos palaikymo misijoje tarnavęs Arūnas Jarmalavičius. Ar galima teigti, kad, palyginti su kitomis tautomis, tuomet buvusiomis sąjungos sudėtyje, Lietuva buvo labiau likimo globojama?

– Per Afganistano mėsmalę tuometės sąjungos sudėtyje yra praėję virš 600 tūkstančių karių ir karininkų, didžiąją dalį kontingento sudarė šauktiniai kariai. Lietuvių, praėjusių Afganistaną, – beveik 5 tūkst., iš jų grįžusių „cinkuotuose karstuose“ – 97 vaikinai. Tuometės TSRS sudėtyje kariavo vadinamų 15-os „draugiškų respublikų“ kariai. Ar mes, lietuviai, buvome išskirtiniai? Sunku pasakyti, nes kartu buvome įvairių tautybių kariai, tokia tuometinė tarnyba. Radosi ir draugystės, ir neapykantos ar pykčio akimirkų, tik viena nepalaužiama – karinių operacijų metu, jautėme draugo pagalbą, nesvarbu, ar tai būtų ukrainietis, moldavas, gruzinas. Taip ir gimė ta vadinamoji „Afganistano draugystė“. Net ir dabar, jeigu kam atsitinka bėda, visada skubame į pagalbą. 
O nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karių misijas Afganistane (PAG) nesiimsiu komentuoti. Jų užduotys ir tikslai visiškai skyrėsi nuo mūsų, tai akivaizdu.

– Ar naujais eksponatais dar pildomas 2007 metais Jūsų įkurtas Afganistano karo veteranų klubo muziejus?

– Kaip žinote, turime puikų muziejų, kuris gal kažkam atrodys ir kuklus, bet mums yra labai brangus, nes ten sudėta visa dvasia. Muziejų gausiai lanko svečiai ne tik iš Lietuvos, sulaukiu daug norinčių apsilankyti skambučių. Šiltus jausmus ir jaudulį kelia, kai paskambina ir prisistato, kad štai mano tėtis, dėdė, pusbrolis ar giminaitis tarnavo Afganistane, sužinojome, kad yra toks muziejus ir norime jį aplankyti. Visada priimu. Atvyksta ir su dovanomis muziejui – to meto atributais, sakydami „kam viskas turi gulėti namų stalčiuose ir dulkėti, geriau tegul būna muziejuje, tegul kiti pamato, sužino“. Pasikalbame, papasakoju Afganistano karo istoriją, užsimezga šiltas dialogas. Lankytojai išvyksta pilni emocijų, įspūdžių, padėkoja. Skambučiai nesibaigia. Tarp kitko, labai noriai muziejų jau ne pirmą kartą lanko Tarptautinės Amerikos mokyklos mokiniai iš Vilniaus.

– Ką galite papasakoti apie klubo narių pasodintą ąžuolų parką „Kabulo ašara“? Turbūt medžiai – jau ne ąžuoliukai, o visi ąžuolai?

– Grįšiu trumpam į praeitį. Praėjo lygiai 20 metų nuo tos akimirkos, kai bendražygių rate gimė idėja įamžinti žuvusiųjų atminimą, pasodinti ąžuoliukų parką ir pavadinti jį „Kabulo ašara“. Nutarta kiekvienam žuvusiam lietuviui pasodinti po ąžuoliuką, kaip ilgaamžiškumo ir stiprybės simbolį. Greitai visų klubo narių palaikoma idėja virto realybe. Vyrai kibo į darbus. Surado vietą parkui, simbolinę kalvą Vidzgirio mikrorajone, prie Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčios. Ąžuoliukus padovanojo vienas Jonavos afganų klubo narys. Įsijungė visos Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacijos, miesto savivaldybės vadovai, svečiai. Taip ir atsirado gražus ąžuoliukų parkas, šalia kurio pastatėme paminklą ir Pagarbos vartus žuvusiems. Jų atminimą šiandien saugo jau užaugę, subrendę, vėjyje ošiantys ąžuolai.

– O „afganų“ sąskrydžių tradiciją dar tęsiate?

– O taip, tradicijos laikomės. Kiekvienais metais, pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, renkamės vis kitame Lietuvos kampelyje. Suvažiuojame su šeimomis, jau kai kas ir su anūkais atvyksta, pabendrauti, padiskutuoti įvairiomis temomis. Visada vyksta sportinės varžybos. Nors esame jau brandaus amžiaus, bet parako dar turime. Sąskrydžiai vyksta rotacijos būdu, kasmet organizuoja vis kitas klubas. Praėjusiais metais vyko Tauragėje, šiais metais organizuojame mes, alytiškiai. Paruošiamieji ir organizaciniai darbai jau pačiame įkarštyje. Estafetę perduosime rokiškėnams. Susiklosčius nepalankiai geopolitinei situacijai, sąskrydis vyksta tik Lietuvos mastu, svečių nekviečiame.

– Likimas taip lėmė, kad Jūsų vadovaujamo klubo nariams žinomos karo spalvos, kvapas ir pasekmės. Ką patartumėte šiuo gana neramiu metu žmonėms? 

– Taip šiuo metu geopolitinė situacija labai nepalanki, ne tik mes, visa Europa, pasaulis įtampoje. Kuo viskas baigsis sunku prognozuoti, tikėkimės sveikas protas nugalės. Karas yra ne blogas, o labai blogas dalykas ir nelinkėčiau net didžiausiam priešui patirti tai, ką mes, 18-mečiai vaikai su automatais, praėjome. Patikėkite, mes tą gerai žinome. Kažkam karas – verslas, kažkam– karjera, o kažkam – skausmas, ašaros, sūnaus, vyro, brolio, šeimos nario netektis. Gyvybė yra brangiausia, ką žmogus turi, tad saugokime nenuperkamą ir neparduodamą brangenybę. Karą išgyvena Ukrainos tauta. Karas baigiasi tada, kai miršta paskutinis jo karys. Mylėkime ir saugokime vieni kitus.