Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Audringos diskusijos dėl miškų: vieni sistemą vadina „pasauliniu elitu“, kiti – taip tęstis nebegali

Lietuvos miškų politika jau kuris laikas visuomenėje kelia audringas diskusijas. Bene labiausiai nuogąstaujama dėl miškų kirtimo masto, mat 71,7 proc. Lietuvos miškų prioritetas yra medienos gavyba.

„Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai sako, kad miškininkai, ruošdami miškų schemas, priima vienpusiškus sprendimus, leidžiančius pasiimti kuo daugiau medienos, – su šiuo tikslu, anot jų, susiję ir daugybę piktnaudžiavimo atvejų. Dar daugiau, pasak specialistų, kertant miškus vyrauja gamtai nepalankūs ir visuomenę piktinantys plyni bei atvejiniai kirtimai, o baudos už nusižengimus siekia vos keliasdešimt eurų. Savo ruožtu miškininkai sako, kad Lietuvos miškininkystės sistema gera ir vadina ją „pasauliniu elitu“, taip pat pabrėžia, kad nors ir yra kur tobulėti, miškų situacija Lietuvoje tikrai nėra siaubinga, kokią ją bandoma nupiešti.

Dalį įvardytų visuomenės susipriešinimą keliančių Lietuvos miškų klausimų užsimota spręsti 2021 m. inicijuotame Nacionaliniame miškų susitarime (NMS), kuris turėjo suformuoti Lietuvos miškų ateities viziją. Vis dėlto NMS proceso metu itin kategoriškai išsiskyrus dviem pusėms sutarti dėl esminių Lietuvos miškų politikos klausimų nepavyko, o tai, dėl ko yra sutarta, dalis politinių partijų kategoriškai atsisako pasirašyti. „Tvari Lietuva“ kalbintos specialistės teigimu, susitarimas „parkuojamas į stalčių“, nubraukiant visuomenės įdėtą darbą.

Matydama dėl miškų temos visuomenėje tvyrančią įtampą, iniciatyva „Tvari Lietuva“ aiškinosi, kokie Lietuvos miškų klausimai kelia visuomenės susipriešinimą, kodėl juos spręsti inicijuotas Nacionalinis miškų susitarimas virto kovos arena, o temas, dėl kurių vis dėlto pavyko sutarti, dalis politinių partijų atsisako pasirašyti. Domėtasi, kokia apskritai yra Lietuvos miškų ateitis.

Skorupskas: per miškų schemas priimami vienpusiai sprendimai miškų ūkį aprūpinti mediena

Iniciatyvai „Tvari Lietuva“ susisiekus su Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininku doc. dr. Ričardu Skorupsku, jis patikina, kad su miškais susijusių problemų Lietuvoje netrūksta ir pateikia įžvalgą pagrindžiančių pavyzdžių. Vienas iš jų susijęs su miškų planavimu: mat miškų schemas Lietuvoje rengia miškininkai, kurių tikslas – iš miškų gauti kuo daugiau medienos.

„Daugumos miškininkų tikslas – eksploatacija, tad per tas schemas jie, niekieno netrukdomi, gali daryti pakeitimus. Miškų schemų, kurios per pastaruosius penkerius metus nuvilnijo kiekvienai apskričiai, pagrindu buvo panaikintas didelis skaičius didesnę apsaugą turinčių miškų – trečios ir antros grupės apsauginių“, – teigia jis.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad pagal miškų schemą, pavyzdžiui, Utenos rajone griežčiau saugomų miškų turėjo sumažėti 10 proc., kitaip tariant, ūkinės paskirties miškų turėjo padaugėti, panaikinus antros ir trečios grupės miškus. Vis dėlto tam, anot „Tvari Lietuva“ pašnekovo, pasipriešino Šimonių bendruomenė ir tokia miškų schema buvo pristabdyta.

„Tai – tylūs, ramūs pokyčiai per dokumentų planavimą. Jeigu žmogus nėra tiesiogiai susijęs su mišku arba nežino, ką daryti, tie pokyčiai lieka nepastebėti. Be to, dauguma kitų apskričių miškų schemų nėra prieinamos“, – sako R. Skorupskas ir pabrėžia, kad miškų planavimas turėtų būti integruotas. – Jeigu planavimuose dalyvauja visų sričių specialistai, jie vienas kitam neleis padaryti grubių klaidų. Taip, bus kompromisų, galbūt jie netenkins vienos ar kitos pusės, bet sprendimai nebus tokie žalingi. Dabar jie yra vienpusiai – tiktai miškų ūkį aprūpinti mediena – sudaryti visas sąlygas, kad medienos gavyba didėtų.“

Sisteminiai nusižengimai ir taisyklių interpretavimas

VU mokslininkas taip pat teigia, kad apstu ir su miškais susijusių taisyklių interpretacijų, kurių pagrindinis tikslas – vėlgi pasiimti kuo daugiau medienos.

„Draustiniuose, ekosistemų apsaugos miškuose galima kirsti tik gamtinę brandą sulaukusius medžius. Pavyzdžiui, ąžuolą – vos ne po 200 metų, drebulę – po 90 metų, tačiau kai medynas yra įvairiarūšis, pasitaiko atvejų, kai gamtinė branda traktuojama pagal vieną iš rūšių. Tokiu atveju pasirenkama medžių rūšis, kuri greičiausiai subręsta, pavyzdžiui, drebulė, ir nereikia laukti, kol subręs vyraujanti medžių rūšis. Tarkime, medyne vyrauja eglė arba pušis, tačiau jame yra ir drebulė, tad pagal ją ir kertama, – įžvalgomis dalijasi specialistas ir apibendrina, – tai ne pavieniai, o sisteminiai atvejai.“

Vis dėlto, pasak R. Skorupsko, įstatymuose viskas „gražiai surašyta“, tačiau yra poįstatyminių aktų, taisyklių, kurios leidžia labai daug interpretacijų.

„Miške – daug laisvės. Kiekvieną nurodymą galima interpretuoti šiek tiek kitaip ir iš miškų pasiimti daugiau negu galima. Pats Miškų įstatymas – labai gražus, jis atrodo kilniai, visi žodžiai teisingai skamba, bet viską sugadina miškų taisyklės ir miškininkų elgesys. Ten piktnaudžiavimo atvejų labai daug“, – akcentuoja jis.

Sisteminiai pažeidimai draustiniuose: už juos – minimalios baudos

R. Skorupskas įvardija ir konkretų su miškų politika susijusį probleminį atvejį, kai Trakų istoriniame nacionaliniame parke, Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje, privačiame sklype 2020 m. vietoj atvejinio buvo įvykdytas plynas kirtimas, nors tokio tipo miškuose galimi tik atvejiniai kirtimai – kai kertama dalis medžių, pasiekusių gamtinę brandą.

„Aptikau kirtavietę draustinyje. Kirtimas buvo per intensyvus. Klasikinis atvejinis kirtimas turi būti atliekamas per 45 metus – kas 15 metų iškertant po trečdalį miško. Lietuvoje tie atvejiniai kirtimai yra supaprastinti – miškas iškertamas per du kartus. Šiuo atveju realiai net antro karto neprireikė, nes pirmas buvo labai intensyvus – paimti patys storiausi brandžiausi medžiai ir iškirsta apie 80 proc. tūrio. Padaromas plynas kirtimas, įvardijamas kaip atvejinis ir išvažiuojama“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

Anot jo, Miškų tarnyba dėl šio atvejo atliko tyrimą, surado kaltus, tačiau baudos siekė vos 40–60 Eur.

„Pažeidimai nustatyti, bet baudos – juokingos. Tai yra sisteminga. Yra dar krūvos draustinių, kuriuose tas pats daroma. Tarkime, dirvožemio apsaugai skirtuose draustiniuose tie atvejiniai kirtimai sugadina didžiausią dalį vertingiausio medyno. Tai yra skaudžiausia“, – sako R. Skorupskas.

Savo ruožtu Valstybinė miškų tarnyba patikslino, kad Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje atvejiniai ir plyni kirtimai nebuvo atlikti, vis dėlto 2020 m. atlikusi tyrimą Tarnyba nustatė net keletą pažeidimų, tarp kurių – geriausių A klasės medžių iškirtimas, paliekant augti tik atsilikusius medžius, taip pat miško paklotės sugadinimas ir kt. Už padarytus pažeidimus buvo skirta administracinė 60 Eur bauda, taip pat paskaičiuota padaryta žala aplinkai.

Visiškai nustekentas Pagirgždūčio draustinis

R. Skorupskas iniciatyvai „Tvari Lietuva“ papasakoja ir apie kitą probleminį atvejį – 2016 m. įkurto Telšių rajono savivaldybėje esančio Pagirgždūčio pedologinio draustinio situaciją.

Jis ir kitas VU mokslininkas doc. dr. Jonas Volungevičius, atlikę draustinio vertinimą, nustatė, kad šiuo metu dėl ūkinės veiklos – konkrečiau, medžių kirtimo – jo būklė yra kritinė, o saugotinos vertybės didžiojoje draustinio dalyje praktiškai sunaikintos.

Pabrėžiama, kad draustinis yra stipriai degraduotas, o vertinga, žmogaus ūkinės veiklos nepaveikta, visus sveiko, natūraliai besivystančio dirvožemio požymius atitinkanti dirvožemių danga sudaro vos 10–15 proc. viso draustinio ploto.

„Taip yra todėl, kad apie 80 proc. visų draustinio miškų buvo iškirsti per 10–15 metų laikotarpį. Apie 40 proc. medynų per pastaruosius du metus buvo iškirsta praktiškai plynai, vadinamu supaprastintu atvejiniu kirtimu. Atliekant kirtimus buvo pažeista ne tik dirvožemio danga, bet ir reikšmingai pakeistas drėgmės režimas. Kirtimai vykdyti netinkamu metu – nesant įšalui, taip stipriai sudarkyta ir vietomis sunaikinta miško paklotė bei viršutiniai dirvožemio sluoksniai“, – konstatuoja mokslininkai.

Jie taip pat pabrėžia, kad draustinyje vykdoma ūkinė veikla iš esmės prieštarauja draustinio steigimo tikslams ir šio tipo draustinių specialiosioms naudojimo sąlygoms, todėl, anot specialistų, kyla klausimas, ar tokio draustinio išsaugojimas yra tikslingas. „Galbūt turi būti koreguojamos ribos“, – svarstoma vertinime.

Įvardyti probleminiai Lietuvos miškų politikos aspektai – tik lašas jūroje. Jų „Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai įvardijo kur kas daugiau ir atkreipė dėmesį, kad viena iš didžiausių miškų politikos problemų Lietuvoje – ta, kad nėra aiškios miškų politikos vizijos-krypties: kiek miškų bus kertama ekonominiais sumetimais, o kiek saugoma.

Tam, kad miškų politikos kryptis būtų sukurta, prieš daugiau nei dvejus metus Vyriausybė pradėjo minėtą Nacionalinį miškų susitarimą (NMS), į kurio procesą įsitraukė apie 40 skirtingų organizacijų ir beveik 400 dalyvių.

NMS turėjo suformuoti Lietuvos miškų ateities viziją, kitaip tariant – sukurti nacionalinį dokumentą, įtvirtinantį bendras nuostatas dėl ilgalaikės, nuoseklios ir subalansuotos miškų politikos krypčių. NMS tikslas buvo nustatyti gaires, kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose, kartu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava. Vienu iš proceso tikslų laikytas ir su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas.

NMS: nesutarta dėl esminių klausimų

Vis dėlto pats NMS procesas, anot jame dalyvavusių visuomenės atstovų, buvo itin komplikuotas, užsitęsęs ir varginantis.

Vienos iš NMS dalyvių, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkės Linos Paškevičiūtės teigimu, NMS proceso metu išryškėjo dvi skirtingos pozicijos ir vizijos dėl Lietuvos miškų. Viena iš jų – išlaikyti ir net sustiprinti medienos gavybos bei tiekimo kryptį, kita – iš principo siekti esminių pokyčių ir gamtiniu, socialiniu bei ūkiniu požiūriais subalansuotos Lietuvos miškų politikos.

Galiausiai pagal įvardytas skirtingas pozicijas ir Lietuvos miškų vizijas buvo įkurtos dvi skėtinės organizacijos – atitinkamai Miškų ūkio rūmai ir „Girių spiečius“. Pastarajai organizacijai ir atstovauja L. Paškevičiūtė.

Ji pabrėžia, kad dėl per daug išsiskyrusių pozicijų iš devynių susitarimo grupių, nagrinėjusių atskirus miškų vizijos klausimus, trys nesugebėjo sutarti dėl vientiso jiems pavestų klausimų teksto. Nebuvo sutarta dėl įvairialypių miškų naudų suderinamumo ir ilgalaikio balanso, geresnės biologinės įvairovės apsaugos miškuose ir miškų teikiamos ekonominės naudos padidinimo.

„Tvari Lietuva“ pašnekovė akcentuoja ir tai, kad būtent dėl šių miškų politikos aspektų visuomenėje kilęs pasipiktinimas ir atvedė prie būtinybės siekti NMS bei keisti miškų politikos kryptį.

Anot jos, šios temos yra kertinės, jos lemia, kuri iš krypčių – maksimalaus medienos tiekimo ar subalansuoto naudojimo – bus pasirinkta Lietuvoje.

„Svarbu pabrėžti, kad įtampos visuomenėje dėl miškų valdymo kyla todėl, kad Lietuvos miškai nėra valdomi tvariai. Nors formalūs tvarumo rodikliai yra tenkinami, tačiau esminiai kriterijai rodo priešingai. Miškų biologinė įvairovė skursta – miškų buveinių būklė blogėja. Jie vis mažiau prisideda švelninant klimato kaitą – mažėja anglies sugėrimas miškuose. Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra priskirti grupėms, kurių prioritetas yra medienos gavyba. Kertant miškus vyrauja gamtai nepalankūs ir visuomenę piktinantys plyni bei atvejiniai kirtimai. Iš principo nei gamtai, nei žmonėms tokia miškų politika nėra palanki. (...). Šiandien yra vystoma ir įsibėgėja medieninė eksploatacinė kryptis. Labai raginame kuo greičiau pasukti į kitą pusę“, – pabrėžia pašnekovė.

Anot jos, NMS virto kovos arena tarp tų, kurie nori išlaikyti esamą situaciją, ir tų, kurie nori pokyčių.

„Esame situacijoje, kai reikia tartis, kokiu tempu keisime, o ne ar iš viso keisime“, – įsitikinusi specialistė.

L. Paškevičiūtė: kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys turi mažėti

Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė tikina, kad siekiant spręsti dalį įvardytų su miškų politika susijusių problemų neišvengiamai teks keisti balansą, kokia yra miškų naudojimo paskirtis.

„Miškų naudojimo paskirtį ir ūkininkavimo režimus iš esmės nusako miškų grupės. Šiandien jų pasiskirstymas yra toks: 10,2 proc. yra ekologinio, 2,6 proc. – rekreacinio ir net 87,2 proc. – ūkinio prioriteto miškai. Taigi, iš principo prioritetas yra medienos gavyba. Taip tęstis nebegali, nes matome, kad turime pažeistus tiek ekologinius, tiek socialinius poreikius“, – akcentuoja specialistė.

Anot jos, sprendžiant biologinės įvairovės nykimo krizę, gamtai privalu skirti ir veiksmingai saugoti ne mažiau nei 30 proc. šalies ploto, 10 proc. turime saugoti griežtai. Saugomų teritorijų miškai turi būti visiškai saugomi, o tai reiškia, kad juose gali būti tik ekosistemų apsaugos ir sociokultūrinio prioriteto miškai, vystoma gamtai artima miškininkystė.

„Mūsų vertinimu, bent 50 proc. Lietuvos miškų turėtų būti atiduota ekologiniam ir sociokultūriniam prioritetui. Kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys iš Lietuvos miškų negali didėti“, – pabrėžia L. Paškevičiūtė.

R. Bakys: oponentų pateiktas miškų skirstymas neegzistuoja – ir toliau turi būti vystomas daugiatikslis miškų ūkis

Savo ruožtu „Girių spiečiui“ oponuojančios organizacijos – Miškų Ūkio rūmų – prezidentas, miškininkas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas plėtrai ir inovacijoms Remigijus Bakys, atsakydamas į Aplinkosaugos koalicijos pirmininkės L. Paškevičiūtės teiginį apie miškų grupes, pabrėžia, kad niekas neskirsto miškų pagal funkcijas į ūkinius, ekologinius ir rekreacinius, nes tai būtų specializuoto miško ūkio požymis.

„Šiuo metu kiekvienas miškas yra suskirstytas į grupes – I grupė (rezervatiniai miškai – jokia ūkinė veiklia juose neleidžiama), II grupė (draustiniai ir rekreaciniai miškai), III ir IV grupės – ūkinės paskirties miškai. Skirtumas tas, kad kertamų medžių amžius III grupės miškuose yra ženkliai didesnis“, – paaiškina jis.

Miškų ūkio rūmų prezidentas pabrėžia ir tai, kad Lietuvoje ir toliau turi būti vystomas daugiatikslis miškų ūkis.

„Nėra taip, kad kur kertame – ten kertame, o kur saugome – ten saugome, kitaip tariant, ūkinės paskirties miškų nenaudojame tik medienos gavybai. Daugiatikslė miškininkystė reiškia, kad ten, kur kertame, irgi saugome bei teikiame socialines paslaugas. Ūkinės paskirties miškuose yra ir ekologija, ir rekreacija, tik skirtingomis proporcijomis.“, – paaiškina jis ir pabrėžia, kad kiekviename miške tos proporcijos yra skirtingos, todėl jas itin sunku išmatuoti.

„Mūsų oponentai negražiai žaidžia – jie ūkinius miškus priskiria tik ūkinei paskirčiai, o yra anaiptol ne taip. Tuos dalykus yra daug lengviau suskaičiuoti ir įsivertinti ne procentais (dirbtiniu ir jokios juridinės galios neturinčiu neegzistuojančiu suskirstymu, kuris yra mūsų oponentų kūrinys), o per prieaugio naudojimą“, – tikina R. Bakys ir pabrėžia, kad Lietuvos miškuose neįmanomas nei miško ploto, nei amžiaus mažėjimas, nes prieaugio dalis visada yra, o miškas tik auga.

„Tvari Lietuva“ pašnekovas priduria ir tai, kad šiuo metu kirtimai Lietuvoje yra labai ribojami ir nuosaikūs.

„Kai sakoma, kad tai – tik ūkinės paskirties miškai, tai yra fantazija. Nėra Lietuvoje tokių miškų. Yra miškai, kuriuose vyrauja trijų paskirčių dermė. Dėl dermės proporcijų galime ginčytis ir diskutuoti, bet sakymas, kad būklė – bloga, kad miškai baigiami iškirsti, kad Lietuvoje – vien tiktai ūkinės paskirties miškai, paprasčiausiai yra melas“, – tvirtina jis.

R. Bakys: vadovaukimės pamatuotais, pagrįstais faktais ir jais paremtais argumentais

Miškų ūkio rūmų prezidentas sako, kad kai kuriais klausimais organizacijos atstovų nuomonė kardinaliai skiriasi nuo oponentų nuomonės, ir pabrėžia, kad Lietuvos miškininkystės sistema yra „pasaulinis elitas“.

„Sistema yra gera, tačiau ją galima tobulinti ir tam NMS puikiai tinka. Tik nereikia pasakoti, kad viskas pas mus blogai, o miškų būklė – siaubinga. Taip tikrai nėra. Vadovaukimės pamatuotais, pagrįstais faktais ir jais paremtais argumentais. (...). Ko mums nepavyko Nacionaliniame miškų susitarime padaryti? Dabar mielu noru įmesiu akmenį į oponentų daržą – dar praeitų metų rugpjūtį pareikalavome, kad tiek mes, tiek mūsų oponentai pripažintų Valstybinės miškų tarnybos parengtą miškų statistiką, nes kitu atveju neįmanoma kalbėtis. Jie sako: „Miškų būklė yra bloga“, mes sakome: „Mūsų oficiali statistika rodo, kad yra kitaip“, jie vėl sako: „Mes nepripažįstame jūsų statistikos, o miškų būklė yra bloga“.

Mes nenorime kalbėti apie tai, ar miškai masiškai iškirsti. Mes pasirengę kalbėti apie tai, ar tam tikras nuošimtis nuo medynų prieaugio iškirtimo yra daug ar mažai. Masiškai iškirsti miškai – vienas teiginys, 40 proc. nuo medienos prieaugio – kitas. Pirmas teiginys yra religinis, emocinis, jis nieko nepasako. Kai yra teigiama, kad kiekvienais metais priauga papildomai 20 mln. kubų ir mes ūkiniams tikslams iškertame mažiau nei pusę iš jų, tada jau galima kalbėti apie tai, ar tai yra daug ar mažai. Vis dėlto mes per visą NMS laikotarpį savo gerbiamų oponentų taip ir neprivertėme apie tai kalbėti. (...). O dabar girdime, kad viskas yra blogai. Kas konkrečiai blogai, neaišku, tik sakoma, kad viskas turi keistis. Tai tiesiog yra nerimta.“, – įžvalgomis dalijasi „Tvari Lieuva“ pašnekovas.

R. Skorupskas: niekas emocijomis nekalba

Savo ruožtu Vilniaus universiteto mokslininkas doc. dr. R. Skorupskas teigia, kad tuomet, kai tariasi grupės, kurios mato miškų viziją kompleksiškai, o ne atstovauja siaurą sritį, tada susitarti įmanoma, nes kyla klausimų tik dėl detalių.

„Tačiau kai vienoms grupėms ar asmenims rūpi tik siaura sritis, jų asmeninė arba verslo interesų sritis, tada sutarimas neįmanomas, nes jiems visos kitos sritys yra nulio vietoje. Jie net nenori girdėti. Kartais pasigirsta kalbų, kad reikia mokslinių argumentų, gal jie tuomet išgirs. Supratau, jog, kad ir kiek būtų pateikiama mokslinių argumentų, jie paklausys, apsisuks ir darys savo, nes jų atsakymas vienas ir vienintelis – atstovėti ir išlaikyti tai, ką turi, o gal net ir padidinti“, – teigia jis.

Mokslininkas taip pat pabrėžia, kad niekas emocijomis, kaip akcentavo R. Bakys, nekalba, yra remiamasi faktais.

„Jau ilgai kalbame apie kirtimų intensyvumą. Po 1995 m. buvo masiškai atliekami kirtimai, dabar jų apimtys yra šiek tiek sumažėjusios dėl to, kad plotų tiek nebelikę. Nuo 1995 iki 2005 metų per metus buvo plynai iškertama apie 600 kvadratinių kilometrų. Taip pat per 10 metų II ir III grupės miškų mažėjo dėl miškų schemų transformacijų, kurias darė miškininkai. Kokiu pagrindu? Nebuvo teisinio pagrindo, tiesiog jie nusprendė, kad jiems reikia papildomai ūkinių miškų, jog būtų legalizuota daugiau kirtimų“, – vardija „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

Dalinis NMS vis dar nėra pasirašytas: kodėl?

Kaip jau rašyta, dėl išsiskyrusių pozicijų Nacionaliniame miškų susitarime iš devynių temų susitarimas pasiektas tik šešiose. Dėl trijų temų, vadinamų kertinėmis, – nesutarta, o dalinis NMS, net ir praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo proceso pradžios, vis dar nepasirašytas.

Savo ruožtu L. Paškevičiūtė pabrėžia, kad pirmas dalykas, kurį šiuo metu labai svarbu padaryti, – pripažinti, kad NMS yra baigtas ir šiame procese dėti tašką, pasirašant dalinį dokumentą.

„Daugiau nei du metus visuomenės atstovai dalyvavo tikrai sunkiose derybose. Visuomenė savo darbą atliko, dabar politikų eilė padaryti tai, kas jiems priklauso – pripažinti susitarimo rezultatus ir jį pasirašyti. Juolab, kad ne visuomenė sugalvojo šį procesą daryti, bet politikai mus pakvietė dalyvauti, nes NMS yra Vyriausybės programoje. Šio susitarimo pasirašymas, iš principo, būtų politikų pasakymas, kad dedame tašką, pereiname į teisėkūrą, pripažįstame ir morališkai įsipareigojame tai, ką sutarėme, įgyvendinti“, – paaiškina specialistė.

„Tvari Lietuva“ pašnekovė primena ir tai, kad NMS procesas vyksta jau ilgiau nei dvejus metus, nors susitarimą planuota pasiekti per pusmetį.

„Jau praeitų metų birželį turėjome dalinio sutarimo tekstą. Praeitų metų liepos pradžioje Aplinkos ministerija pradėjo dokumento teksto derinimą su partijomis. Liepą vyko susitikimai frakcijose, kur tiek mes, tiek mūsų oponentai partijoms pristatėme savo pozicijas. Tuomet viskas aprimo. Prie NMS vėl sugrįžta šių metų pradžioje. Buvo žadama jį pasirašyti vasario 16 d., tada buvo minima kovo 11 d., vėliau persikelta į kovo 21 d. Bet ir tuomet NMS nepasirašytas. Reikėtų klausti partijų, kodėl jos dalinio NMS nepasirašo“, – sako Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė.

Anot jos, tik viena partija – Regionų – viešai išsakė aiškią poziciją, kad ji dalinio NMS nepasirašys, nes iš principo nepritaria tam, kas yra susitarime. Kitos parlamentinės partijos, pasak specialistės, sako, kad sutinka su daliniu NMS, tačiau kažkodėl jo pasirašyti nenori.

„Iš principo, nededamas taškas. Kyla klausimas, kokia yra dokumento ateitis. Toks jausmas, kad visuomenės atstovų darbas yra „parkuojamas“ – dedamas į stalčių, kitaip tariant, „muilinama“. Prasideda kažkokie užkulisiniai žaidimai, kurie, matyt, tik patiems politikams yra žinomi“, – teigia specialistė.

Savo ruožtu Miškų ūkio rūmų prezidentas R. Bakys teigia, kad organizacija yra už NMS, tačiau kategoriškai prieš jo pasirašymą, mat NMS yra nepabaigtas, dėl esminių klausimų nesutarta.

„Mes esame ne prieš susitarimą, o prieš nebaigto susitarimo pasirašymą, ignoruojant nesutartas temas ir didžiąją dalį jo dalyvių. (...). Aš nežinau, kodėl valdančiosios daugumos atstovai taip skubina šį procesą. Susidaro įspūdis, kad šis susitarimas tarnauja rinkiminei programai. (...). NMS pusiau sutarti sprendiniai apskritai kelia grėsmę susitarimo kultūrai, negalime apgavystės vadinti sutarimu, nes kitaip niekas ateityje nebesės prie bendro stalo. Jeigu šio susitarimo idėja bus sukompromituota, bus padaryta milžiniška žala. NMS reikia tęsti ir užbaigti“, – teigia jis.

Aplinkos ministerija partijas kvies diskusijai: tikisi, kad jos dar šį mėnesį dalinį NMS pasirašys

Savo ruožtu aplinkos ministras Simonas Gentvilas gegužės 4 d. „Žinių radijo“ laidoje vylėsi, kad Lietuvos politinės partijos jau šį mėnesį pasirašys dar 2021 m. inicijuotą NMS. Pasak politiko, gegužę ministerija kvies visas politines jėgas bendrai diskusijai. Tikimasi, kad sutarimą palaikys dauguma parlamentinių partijų.

„Esu optimistas, kad politinės partijos sugebės rasti savyje ryžto pasirašyti ne Aplinkos ministerijos, bet visuomenės sukurtą dokumentą. Labai norėčiau tikėti, kad per gegužę sugebėsime sukviesti pakankamą skaičių politinių partijų, kurios įsipareigotų visuomenei tęsti šiuos darbus“, – sakė S. Gentvilas.

Visgi, ministras konkrečiai neįvardijo, kurių politinių jėgų atstovai labiausiai priešinasi ar nėra linkę palaikyti susitarimo.

„Nenoriu kol kas vardinti, kas yra labiausiai nelinkęs (pasirašyti – ELTA). Palaukime“, – nurodė liberalas.

Dalis partijų dalinį NMS pasirašyti kategoriškai atsisako, kitos pasirašytų tik su viena sąlyga

Savo ruožtu „Tvari Lietuva“ išsiaiškino, kurios partijos yra už dalinio NMS pasirašymą, kurios prieš, o kurios jį pasirašytų tik su viena sąlyga.

Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos Respublikos liberalų Sąjūdis, Laisvės partija bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą daliniam NMS pritaria ir žada dokumentą pasirašyti.

Dalinio NMS pasirašyti neketina Lietuvos socialdemokratų partija ir Regionų partija.

Socialdemokratų frakcijos narys Linas Jonauskas sako, kad partijai NMS turinys tinka, tačiau netinka tai, kad NMS procesas per ilgai užsitęsė, kad per jį, anot politiko, stringa visi kiti darbai ir kad nėra susitarta dėl pačių svarbiausių dalykų – kiek miškų bus saugoma ir kiek kertama.

„Viskam, kas yra sutarta, mes, socialdemokratai, tikrai pritariame. Nepritariame pačiam principui, kad NMS turinio derinimas užtruko per ilgai, per tą laiką buvo galima padaryti daug daugiau dalykų apsaugant miškus. Svarbiausi darbai liko nenudirbti, o galiausiai paaiškėjo, kad esminiai dalykai, kurie turėjo būti sutarti, taip ir liko nesutarti. Kalbu apie tai, kiek miškų toliau bus naudojama ir kiek saugoma. Susitarimas nėra pasiektas. Tai – esminis NMS trūkumas“, – teigia politikas.

Socialdemokratas pabrėžia ir tai, kad nors tarpiniams NMS rezultatams partija pritaria, tačiau nemato prasmės, kaip pats politikas teigia, šokti pagal valdančiųjų dūdelę arba norą įgyvendinti savo Vyriausybės programą, kurioje yra NMS užbaigimas.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno pavaduotojas Tomas Tomilinas laikosi kitokios pozicijos. Jis pabrėžia, kad nors frakcija yra skeptiška dėl NMS rezultato, dokumentą pasirašytų iš pagarbos jame dalyvavusiems, tačiau tik su ta sąlyga, jei dalinį NMS pasirašytų ir visos kitos partijos.

„Nors NMS ir nėra baigtinis, jam yra daug priekaištų, dėl svarbiausių dalykų ne visai sutarta, bet vien iš pagarbos tiems, kurie susitarime dalyvavo, ir dėlto, kad visos aplinkosaugos organizacijos norėtų susitarimo pasirašymo, esame linkę jį pasirašyti. Tačiau tikrai to nedarysime, jeigu tai nebus nacionalinis susitarimas tarp partijų – jeigu bus taip, kad dar keletas partijų nepasirašo, o tik mes pasirašome. Tuomet nebūtų jokios logikos – arba visi, arba niekas. Kadangi socialdemokratai rodo kažkokį išskirtinumą ir nenori pasirašyti, tai kol jie taip daro, mes irgi nepasirašysime, – įžvalgomis dalijasi politikas ir priduria, – visa žalioji bendruomenė, visi aplinkosaugininkai turi spausti socialdemokratus ir tiek.“

Darbo partijos frakcijos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė teigia, kad frakcija – kaip ir „Vardan Lietuvos“ – yra pasirengusi pasirašyti dalinį NMS tik tokiu atveju, jei jį pasirašytų visos parlamentinės partijos.

Įvardija dalinio NMS pasirašymo svarbą: Aplinkos ministerija jau imasi pokyčių

Savo ruožtu Aplinkos viceministras Danas Augutis pabrėžia, kad Aplinkos ministerija ragina politines partijas pasirašyti dalinį NMS ir tikisi, kad jos sutiks tai padaryti.

Anot jo, ypač svarbus yra NMS turinys, kuris turi būti perkeltas tiek į teisės aktus, tiek į įvairias strategijas, tiek į veiksmų planus.

„Paties teksto pasirašymas kai kur suteiktų garantijų, kad politikai, priimdami sprendimus, ir valdininkai, rengdami strategijas, atsižvelgtų į tai, kas yra numatyta NMS, bei ilgalaikėje perspektyvoje turėtume daugiau ir geriau tvarkomų miškų“, – akcentuoja aplinkos viceministras.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl tų trijų temų, dėl kurių susitarti nepavyko, Aplinkos ministerija siūlo savo sprendimus.

„Suprantame ir esame įsipareigoję užtikrinti geresnę saugomų teritorijų apsaugą ir tuo pat metu suprantame, koks svarbus miškų sektorius bendrai yra Lietuvos ekonomikai. Turime nelengvą užduotį išbalansuoti, kad ir vieni, ir kiti nenukentėtų“, – teigia viceministras.

Jis pabrėžia ir tai, kad ministerija jau dabar atlieka įvairius veiksmus, jog NMS būtų įgyvendintas, todėl dar per šią pavasario sesiją į Seimą turėtų iškeliauti trys įstatymų projektai.

Anot D. Augučio, Vyriausybei jau pateikta Saugomų teritorijų įstatymo paketo nauja redakcija, taip pat artimiausiu metu Vyriausybei bus pateiktas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų projektas, o gegužės mėnesį Aplinkos ministerija ruošiasi pradėti viešinti ir Miškų įstatymo naują redakciją.

„Mes jau dabar, ką galėjome, įtraukėme į teisės aktus. Taip pat planuojame pradėti ruošti miškų sektoriaus strategiją. Į ją taip pat perkelsime nemažai to, kas yra sutarta NMS. Vis dėlto taip pat matome, kad šioje kadencijoje tiesiog nespėsime visko, kas yra numatyta NMS, padaryti, dėl to būtų svarbu, kad NMS būtų pasirašytas visų partijų ir tai taptų ilgalaikiu įsipareigojimu iki 2050 metų “, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

Rekomenduojami video