Gyvenimas Lietuvos metraštyje atvertė 2018-ųjų lapą. Jis dar visiškai švarus, todėl per jį aiškiai persišviečia ankstesniame įrašytos eilutes.

Mėnulis per toli

Jose – pasakojimas apie praėjusių metų Lietuvos gyvenimo įvykius, vietomis toks keistas ir neįtikėtinas, kad sveiku protu jo suvokti neįmanoma. Jei neseniai nutikusių įvykių vidinės logikos nepajėgiame išpainioti net mes patys, jų liudininkai ar net dalyviai, ar galime tikėtis, kad tai pavyks padaryti po kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų 2017-ųjį Lietuvos gyvenimo metraščio puslapį atsivertusiems žmonėms? Kažin. Tuo labiau kad praėję metai išsiskyrė protu nesuvokiamais dalykais.

Žinovai teigia, kad kai kurios neaiškios visiems žinomų įvykių aplinkybės, absurdiškai atrodantys su jais susiję dalykai yra puiki terpė įvairiausioms sąmokslo teorijoms regzti. Tokia jau žmogaus prigimtis: jis vis nori išsiaiškinti, kas, jo manymu, yra tyčia slepiama, ypač jei nuojauta verčia manyti, kad tai – kas nors tikrai svarbaus. Daugybė žmonių visame pasaulyje iki šiol mano, kad amerikiečiai niekada nebuvo įkėlę kojos į Mėnulį. Sąmokslo teorija teigia, kad tariami JAV astronautų pasivaikščiojimai Mėnulio paviršiuje slapta buvo nufilmuoti vienoje Holivudo kino studijoje. Dalis žmonių, tarp jų ir tie, kurie savo akimis per televiziją matė, kaip astronautas Neilas Armstrongas atsargiai atsistoja ant Mėnulio paviršiaus, tuo tvirtai tiki. Pernai panašių politinių transliacijų, nuo kurių kvaišta galva, ne vieną matėme ir Lietuvoje.

Netikri taikiniai

Galva kvaišta ne dėl to, ką mato akys, o todėl, kad niekaip nesupranta, kaip tai galėjo atsitikti. Juk Mėnulis taip toli, o N.Armstrongas toks mažas... Juk Gedimino pilies kalnas toks svarbus valstybei, o griūva akyse valdininkams bejėgiškai skėsčiojant rankomis... Juk nauja valdžia žadėjo apversti Lietuvos politiką nuo galvos ant kojų, o pernai žmonės dar sparčiau ėmė bėgti iš tėvynės... Juk patrankoms ir raketoms skiriame daugiau pinigų, negu tai leidžia sau turtingoji Vokietija, o dėl keliasdešimties papildomų eurų alkstantiems pensininkams valdžios koridoriuose kyla baisus pyktis: nėra pinigų! Juk dešimtmečius Vasario 16-osios akto originalo profesionalūs istorikai uoliai ieškojo visose pakampėse, net Suvalkijos laukuose užkastuose bidonuose, o jį pernai ėmė ir surado kažkoks neprofesionalas, nuvažiavęs tuo adresu, kuris profesionalams buvo puikiai žinomas dešimtmečius. Ar lengva rasti gerų paaiškinimų, nuo kurių nustotų kaisti pasipiktinęs protas?

Tiesą sakant, sąmokslo teorijų žanrą yra pamėgusi ir valdžia. Kad šizofreniški Lietuvos gyvenimo epizodai nekeltų žmonių pasipiktinimo, dėmesį patogu nukreipti pikantiškais skandalais, viešojoje erdvėje išpūstais iki galaktinės svarbos. Kol visa šalis pusę metų kalba apie vienos Seimo narės biografiją, asmeninius ryšius, pajamas, išlaidas ir naujas sukneles, niekas nė neprasižioja apie nežmoniškai sukeltas kainas ir neina su šakėmis prie prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo reikalauti, kad pensijos ir socialinės išmokos būtų kas mėnesį indeksuojamos pagal išaugusį kainų lygį, o minimalių vartojimo poreikių dydžio rodiklis būtų toks, jog Lietuvos, ES ir NATO narės, piliečiams nereikėtų stumdytis prie atliekų konteinerių. Tokių taikinių, nukreipiančių visuomenės dėmesį nuo esminių problemų į ponių apdarus ar brangius automobilius, Lietuvos politikos padangėje pernai buvo paleistas ne vienas.

Nerado laiko

Ir priešingai: vienas įvykis praėjusiais metais tapo lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu tikrąją dabartinio politikos elito esmę. Pernai suėjo 30 metų nuo 1987 m. rugpjūčio 23 d. surengto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Jo metu po daugybės okupacijos metų pirmą kartą viešai nuskambėjo Lietuvos himnas ir buvo pasakyta tiesa apie Molotovo–Ribentropo paktą. Mitingą organizavo tuometiniai disidentai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir kiti. Šis įvykis pažadino Lietuvą, tapo impulsu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui ir aiškiai įvardijo atgimstančios Lietuvos tikslą – atkurti nepriklausomą valstybę. Kokia buvo politinė atmosfera okupuotoje Lietuvoje tuo metu, atskleidžia po mitingo spaudoje sumirgėjusios antraštės: „Juodos mintys, juodi raiščiai“, „Ieško nepametę“, „Atskalūnų spektaklis“, „Begėdiškas veidmainiavimas“, „Daugiau negu juokinga“, „Apgailėtina akcija“, „Jiems svetima tautų draugystė“, „Kas ir kodėl pasiduoda užsienio balsų įtaigai?“

Atrodytų, jeigu šiandieniniams valstybininkams, taip gražiai kalbantiems apie nepriklausomybės svarbą, Sąjūdį ir valstybės šimtmetį, bent kiek svarbios šios vertybės, kodėl pernai, minint šio mitingo (vėliau jo organizatoriai buvo KGB operatyvininkų vežiojami po Baltarusijos miškus žadant čia pat juos užkasti) 30-metį, jie neparodė bent šiek tiek pagarbos buvusiems disidentams? Na, nereikia jiems ordinų, rentų ir sklypelių kaip Kovo 11-osios signatarams. Gal buvo galima bent pasikviesti išgerti arbatos, pasikalbėti apie praeitį ir dabartį? Deja, nerado tam laiko nei prezidentė, nei Seimo pirmininkas, nei premjeras. Visuomenei buvo pasiųstas aiškus signalas: tai neliečiamieji. Kaip buvo ir okupacijos metais. Gal tikrai kai kas iki šiol negali atleisti nei N.Sadūnaitei, nei A.Terleckui, nei kitiems, išklibinusiems LTSR pamatus. Tačiau toks užimtumas kursto dar vieną sąmokslo teoriją: gal Lietuvą per savo persidažiusius statytinius iki šiol valdo Kremlius, jų rankomis vejantis lietuvius iš tėvynės, gramzdinantis juos į skurdą, socialinės nelygybės bedugnę, neviltį ir taip keršijantis už tai, kad buvo sugriauta Sovietų Sąjunga?

Tarp atvirų sąmokslų

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius atkreipė dėmesį, kad viešojoje erdvėje kalbant apie sąmokslo teorijas tarsi leidžiama suprasti, jog tai – niekai, dėl kurių neverta aiškintis. Na, suprask, yra vargetos, kurpiantys tokias teorijas, ir lengvatikiai, kurie jomis tiki.

„Pasižiūrėkime, koks yra dabartinis pasaulis. Gyvename atvirų sąmokslų tikrovėje. Kas, pavyzdžiui, yra kova su terorizmu? Kas įkūrė tą teroristų valstybę? Visoje Vakarų Europoje veikia musulmonų radikalų kuopelės. Tai sąmokslininkai ar ne? Juk tai realybė“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad labai didelė tikrovės dalis grindžiama įvairiausiais sąmokslais. Pasak V.Rubavičiaus, juk egzistuoja ir pedofilų, ir narkotikų baronų tinklai, klesti prekybos žmonėmis verslas, apie kurį jau Europos Parlamentas kalba ir jam pažaboti direktyvas priima...

Vytautas Rubavičius

„Tai kas čia yra – sąmokslas ar ne sąmokslas? Jų pilna, tokių sąmokslų. Šiaip jau mes nieko nežinome. Ar apie tarpbankinius susitarimus, kurie virsta naujais mokesčiais ir taip toliau, kas nors ką nors žino? Informacijos daug, bet žinojimo, kad būtų galima pasakyti, kas ir kaip yra, tikrai stokojame“, – pridūrė pašnekovas.

Dar vieną pernai iškeltą sąmokslo teoriją įvertino Artūras Zuokas, Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas. Kalbėdamas apie visuomenę suskaldžiusius valdžios sprendimus dėl monumento sostinės Lukiškių aikštėje, jis įžvelgė kažkieno piktą valią. „Absurdiška priešinti valstybės simbolį Vytį su partizaninių kovų dalyvių atminimu. Šiandien dažnai kalbame apie propagandą, kurią skleidžia mums nedraugiškos šalys. Vien tai, kad vyksta toks susipriešinimas, manau, yra geriausia operacija, kurią sugebėjo kažkas įgyvendinti neaišku kieno rankomis“, – sakė jis. Taigi, ardomosios operacijos planuotojų tikslas – supriešinti Lietuvos patriotus – tarsi sėkmingai pasiektas?

Kas primeta nuomonę?

Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas mano, kad tuos, kurie palaiko tokią sąmokslo teoriją, reikėtų iš karto siųsti į psichiatrijos ligoninę. „Aš patarčiau jiems iškart iškviesti greitąją ir išvežti, kad nespėtų galutinai išprotėti. Pirmiausia čia nėra jokio susipriešinimo. Turbūt reta kuri idėja turi tokį didžiulį visuomenės palaikymą. Už Vytį pasisako gal kokie 80 proc. žmonių, jei ne 90. Tai kur jūs čia matote susipriešinimą? Susipriešinimu vadinama agresyvi mažuma, kuri dėl nesuprantamų priežasčių nenori Vyčio. Susipriešinimas – kai pusė žmonių yra už, o pusė – prieš. Jeigu 90 proc. yra už, o 10 proc. prieš, tai ta mažuma yra tiesiog marginalinė nuomonė, ir tiek“, – sakė pašnekovas. Kitas klausimas, pasak jo, – kodėl tokia nuomonė yra primetama 90 proc. visuomenės ir ji nieko negali padaryti? Ir kodėl tokiai nuomonei pritaria pats premjeras ir kultūros ministrė?

„Čia ir yra visas įdomumas. Svarstykime logiškai: gegužės mėnesį Seimo dauguma nusprendžia, kad aikštėje bus Vytis. O kas yra dauguma? „Valstiečiai“ ir žalieji. Iš kokios daugumos yra premjeras yra? Iš tos pačios. O kultūros ministrė kieno paskirta? Ar jums neatrodo keista situacija, kai Seimo daugumos paskirta Vyriausybė neklauso jos pačios? Čia ne sąmokslo teorija, o kažkokios kvailystės, rodančios visišką mūsų politinės sistemos aklavietę. Reikėjo pusės metų aistrų, reikėjo Seimo balsavimo, kad įsipareigotų, o šitie visi vis tiek spardosi... Tai rodo, kokie stiprūs yra biurokratai, biurokratinės komisijos, kurios kažką svarstė, kažką rinko, kurioms nusispjauti ant visuomenės daugumos nuomonės. Čia reikėtų kelti klausimą, kodėl jie taip spardosi. Aš neturiu atsakymo, net nerandu motyvų, kodėl šitaip elgiamasi“, – sakė signataras, ko gero, neatkreipęs dėmesio, kad pastarieji jo žodžiai kai ką gali įkvėpti naujai sąmokslo teorijai. Regis, ir šiemet jų išgirsime ne vieną.

Kyla visokių įtarimų

Eugenijus Gentvilas, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas

Jei tokia istorija, kuri nutiko mūsų partijai, būtų įvykusi kokioje kitoje demokratinėje šalyje, ar ji nekeltų aliuzijų į sąmokslo teoriją? Keltų. Manau, kad kam nors užsienyje taip irgi gali atrodyti. Tačiau reikia remtis šaltu protu ir bandyti analizuoti, kas čia vyksta. Tai, ką matome dabar, laikyčiau sąmokslo teorija. Kyla visokių įtarimų, ypač kalbant apie tai, kad Gintaro Steponavičiaus ir Šarūno Gustainio veikimas prašant pinigų iš „MG Baltic“ tampa pagrindu pareikšti įtarimus partijai. Vis dėlto nenoriu ir negaliu būti kategoriškas. Vos prieš kelias dienas baigėsi ikiteisminis tyrimas, netrukus išgirsime tuos pokalbių įrašus. Bandau įsivaizduoti: jeigu mano buvę kolegos kalbasi su Raimondu Kurlianskiu, tuo metu ėjusiu „MG Baltic“ viceprezidento pareigas, ir sako: „Klausyk, reikia pinigų partijai. Duok jų per fondus ar dar kaip nors, tai bus tavo parama partijai.“ Jeigu nuskambėjo žodžiai „žiūrėsim“, „laukiame“, prokurorams nebuvo kur dingti, jie turėjo pareikšti įtarimus partijai. O jeigu tai nebuvo ištarta, tada, sakyčiau, čia iš tiesų yra sąmokslo teorija. Tai bandymas sužlugdyti partiją įtraukiant Vyriausiąją rinkimų komisiją (kurios buvo galima ir neįtraukti). Jos sankcija labai griežta, nors ir pripažino, kad mes neturėjome juodosios buhalterijos, o tik gavome paramą ir rengėme mokymus. Tai darė ir nepriklausomi kandidatai, nepriklausantys partijai, bet visa suma buvo pripažinta kaip partijos nauda. Ką tada daryti su tokia juodosios buhalterijos byla kaip Darbo partijos atveju?