Iki savivaldybių tarybų ir merų rinkimų belikus vos kiek daugiau nei mėnesiui, jau ir politologams darosi nejauku: šįkart jie artėja prie mūsų lyg nuvargęs, kažką sau po nosim murmantis, niekam neįdomus šalikele kiūtinantis keleivis, o ne politinės kovos vežimais vieškeliu atidundanti triukšminga demokratijos šventė.

Pasibalnojo skandalą

Į šį graudų vaizdą Lietuvos politiniame peizaže dar prieš pusantro mėnesio iki savivaldos rinkimų visuomenės dėmesį atkreipusi gerai iš TV ekranų pažįstama politologė kritikavo ir politines partijas, ir pavienius kandidatus už rinkimų kampanijos vangumą: nepasivarginta visuomenei internete pristatyti nei savo rinkimų programų, nei kandidatų sąrašų, nei kitos rinkėjams galinčios rūpėti informacijos, kurią viešinti prieš rinkimus esą yra būtina, jeigu į juos einama „ne ant durniaus“. Pasvarstyti, ar iš tikrųjų savivaldos rinkimai į Lietuvą šiemet sliūkina nenoromis, stengiantis pernelyg neatkreipti dėmesio, neišsišokti, galima ir patiems pasižvalgius po savo miestą ar kaimelį, įsijungus radiją ar televizorių, pavarčius vietinę spaudą, panaršius interneto portalus. Ar pavyko žvilgsniu užkliūti už rinkimų agitacijos, politinės reklamos, kandidatų nuotraukų, prisistatymų, šūkių, rinkimų programų? Ar teko nugirsti kandidatų į merus pasisakymų, politinių debatų? Gali būti, kad po tokio pasižvalgymo daugeliui teks sutikti su politologės viešai išsakytu nusivylimu dėl rinkimų kampanijos dalyvių vangumo. Sunku tam nepritarti: juk iš tikrųjų viešojoje erdvėje garsiausiai nuskambėjęs šios savivaldos rinkimų kampanijos įvykis – politinių partijų ištraukti numeriai, kuriais bus pažymėti jų kandidatų sąrašai rinkimų biuleteniuose.

Kita vertus, gyvenimas netikėtai pasiūlė progą įsitikinti, kad net ir nuobodžiausią procesą gali pakeisti vos vienas, iš pažiūros tarsi ir visiškai nesusijęs, įvykis. Būtent taip ir atsitiko Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) panaikinus Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausiusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus įgaliojimus. Generalinė prokurorė anksčiau kreipėsi į Seimo pirmininkę dėl šio Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, nes jis įtariamas galimu nepilnamečio prievartavimu ir tvirkinimu. Apkaltos proceso, per kurį Seimo nariai ir visuomenė būtų išgirdusi K.Bartoševičiaus atsakymus į jam užduotus klausimus, nebus, nes politikas pats atsisakė Seimo nario mandato. O visuomenei rūpintys šios istorijos klausimai, į kuriuos, panašu, niekas nesiruošia atsakinėti, žaibiškai kursto sąmokslo teorijas, kuria naują gandų serialo apie Lietuvą valdantį pedofilų klaną tęsinį, kurio veiksmas vyks jau Lietuvos Respublikos Seime. Galima neabejoti: tokių sąmokslo teorijų su kaupu pakaks ne tik savivaldos, bet ir naujo Seimo rinkimams.

Įdomu, kad naujausią skandalą Seime iškart politiškai pasibalnojo pačių konservatorių bendražygiai: į Vilniaus merus kandidatuojanti liberalė Eglė Radvilė savo „Facebook“ paskyroje drėbė kaip reikiant. Žiniasklaida pacitavo jos įrašą (kurį vėliau po savo partijos lyderės kritikos autorė ištrynė): „Jei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi savo vertybinę sistemą, kodėl nepilnamečių tvirkinimas jų gretose jau tampa norma? Gal tai ir yra jų vertybė?“ Nuo politikės kliuvo ir kitiems konkurentams, tarp jų ir Vilniaus mero pareigų siekiančiam Mykolui Majauskui: „Šlykštu. Nenoriu, kad mano vaikai augtų mieste, kurio politinė valdžia turi reikalų su pedofilija. Nenoriu, kad Majauskas ar bet kuris kitas konservatorius artintųsi prie Vilniaus mokyklų. Ir tik nereikia čia dramų ar cirkų.“ Nors tokią nuožmią retorinę ataką galima būtų aiškinti nesuvaldytomis emocijomis, vis dėlto tikėtina, kad daliai vaikus auginančių vilniečių ji bus gana paveiki ir tikrai atsilieps apsisprendimui, už ką nebalsuoti. Taigi, viena vertus, išvėsusi rinkimų kampanija įgavo naujų spalvų, kita vertus, dar kartą buvo patvirtinta, kad rinkimų kovoje, ypač labai nelygioje, priemonių nesirenkama, ir pasitaikius progai visada atsiras politikų – nebūtinai iš opozicijos – kurie ja pasinaudos be jokių skrupulų. Nieko asmeniška, tik politika.

Išmokti ginti savo interesus

Politologė Lidija Šabajevaitė, paklausta, ar pastebinti naujų rinkimų artėjimą, atsakė, jog į šį procesą geriau gali įsižiūrėti tik besidomintys. „O šiaip žmonės, manau, nelabai mato. Net ir išorinės politinės reklamos labai labai mažai. Ir tai dažniausiai pristatomi bendro pobūdžio pamąstymai. Tačiau miesto politika juk tokia pat svarbi, kaip ir valstybės“, – sakė L.Šabajevaitė.

Politologė atkreipė dėmesį į kai kuriuos šioje savivaldos rinkimų kampanijoje ją stebinančius dalykus. Vienas iš jų – atviras miglos pūtimas rinkėjams į akis kai kurių kandidatų į merus programose. Kaip pavyzdį ji pateikė rinkėjams dalijamo Laisvės partijos kandidato į Vilniaus merus Tomo Vytauto Raskevičiaus agitacinio lapelio „Mano vizija Vilniui“ turinį. „Ten viskas fantastiškai gražu, bet taip nerealu... Žmogus vos ne poetiškai aprašo, koks puikus bus Vilnius. Manau, reikėtų į tokius dalykus atkreipti dėmesį, nes dalis žmonių gali užkibti ant tokios demagogijos. Na, vyresniojo amžiaus gal ir ne, nes gerai matomi nelogiškumai, tačiau kai kurie jauni žmonės gali užkibti. Jeigu jau šitokios rinkimų programos pristatomos, tai nežinau, kaip būti tiksliau tai pavadinti – ar farsu, ar tragedija. Kas tada yra kvailys: ar politikas, tokius pažadus skelbiantis, ar kvailiais jis laiko visus rinkėjus? Va čia turbūt yra svarbesnis dalykas. O, beje, tokių kvailinimų, kai tas pats Seimo narys kadencija po kadencijos toje pačioje rinkimų apygardoje laimi rinkimus, nors visi žino, kad jis yra politinio cirko klounas, vis dar yra. Bet juk valstybės valdymas, kaip ir miesto tvarkymas, juk ne cirkas. Atsiprašau, bet jeigu rinkėjams pateikiama šitokia rinkimų programa, tai juk rodo politikų požiūrį į mus, rinkėjus. Mes esame tiesiog nuvertinami. Ir kuo toliau, tuo labiau“, – pabrėžė politologė.

Šie savivaldos rinkimai išsiskiria iš kitų rekordiškai dideliu Seimo narių, siekiančių tapti savivaldybių merais, skaičiumi. Jų rinkimuose dalyvauja net 26, pusė iš jų – vienmandatininkai. Ką rodo toks didelis merais tapti norinčių Seimo narių skaičius? „Sunku pasakyti, bet juk buvo atvejų, kai keli Seimo nariai, rimti žmonės, išėjo dirbti merais ir, atrodo, neblogai tvarkosi, – sakė L.Šabajevaitė. – Galbūt dalis tų Seimo narių mano, kad vykdomoji valdžia suteiks daugiau galimybių jiems veikti kaip politikams, užuot tik diskutavus Seime. Kitas galimas variantas – įsivaizdavimas, kad galės kažką padaryti, nors iš tikrųjų žmogus tam neturi potencijos. O gal trečia tikimybė: jie žino, kad vargu ar ateityje pateks į Seimą, net ir vienmandatėje apygardoje, todėl nori pasinaudoti galimybe pradėti naują, šįkart mero, kadenciją. Labai sunku atsakyti už tuos žmones, bet, kita vertus, jie nemąsto, kad dėl jų apsisprendimo kandidatuoti gali tekti organizuoti naujus rinkimus į Seimą. O tai juk valstybės pinigai, ir nemaži. Na, kam reikia taip žaisti?“

Pašnekovė sakė nelabai besitikinti, kad šie rinkimai bus su intriga. „Žinoma, viskas priklausys nuo mūsų pačių, rinkėjų, bet žmonių pasitikėjimas politikais yra silpnas. Jeigu balsuoti ateina labai nedidelė rinkėjų dalis, tada išrenkami tie, kuriems pavyksta šiaip ne taip sumobilizuoti savo rėmėjus. Kita vertus, balsuojant dažnai labiau remiamasi ne kandidato pažiūromis, o jo išvaizda. Dabar, pablogėjus tarptautinei padėčiai, garsiai kalbama apie pilietinį visuomenės ugdymą. Taip, tai labai svarbu. Bet reikalingas ir politinis ugdymas. Žmonės turi gebėti suprasti, kam į rankas atiduoda valdžios vairą, turi žinoti ne tik tai, kaip ginti valstybę, bet ir savo pačių interesus“, – sakė L.Šabajevaitė.

Nesitiki politinių orų permainų

Paprašytas pasidalyti mintimis apie vykstančią savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampaniją, ekspremjeras Gediminas Kirkilas sakė galintis sutikti su manančiais, kad ji vangi ir formali. „Iš dalies tokia ji ir yra. Kad partijos nesusitvarkiusios savo portalų, kuriuose skelbia rinkimų programas, tikrai tiesa. Aš, pavyzdžiui, jomis domiuosi, todėl susirandu. Apie jas žiniasklaidoje kalba ir patys kandidatai, jų yra ir internete. Bet nepasakyčiau, kad šitie savivaldos rinkimai kažkuo labai skirtųsi nuo buvusiųjų“, – sakė ekspremjeras.

Jo manymu, dalyje savivaldybių, galbūt net ir didesniojoje, dirba stiprūs merai, ir greičiausiai jie bus perrinkti. „Matyt, partijos nelabai dėl to ir stengiasi. Jos gal daugiau stengiasi, kad gautų kuo daugiau vietų savivaldybių tarybose. Savivaldybių rinkimų kampanija visuomet būna vangesnė, partijos jai skiria mažiau dėmesio, resursų ir lėšų. Tad nieko ypatingai naujo nematau“, – sakė G. Kirkilas.

Jo manymu, išaugęs merais tapti panorusių Seimo narių skaičius rodo tai, kad jie prognozuoja sau tam tikrą politinę ateitį. „Kadangi labai arti, praktiškai po metų, ir kiti rinkimai, tokia politinė darbotvarkė verčia parlamentarus pasirodyti ir savivaldos rinkimuose. Nemanau, kad į merus bus išrinkta daug kandidatuojančių Seimo narių. Greičiausiai tarp išrinktųjų bus tik vienas kitas vienmandatininkas. Didelės problemos Seime tai nesudarys. Galbūt tai gali būti svarbiau valdančiajai koalicijai, nes ji teoriškai kuriam laikui galėtų netekti merais išrinktų savo vienmandatininkų – nebus kuo jų pakeisti, kol neįvyks papildomi Seimo rinkimai“, – teigė pašnekovas.

Atrodytų, ši rinkimų kampanija dar kartą paskatino atkreipti dėmesį į Lietuvoje keistai judančius politinės karjeros liftus: vis daugiau į nacionalinės politikos Olimpą – Seimą – patekusių politikų siekia leistis žemyn, į savivaldos politinį lygmenį. Kodėl? Anot G.Kirkilo, per tokį trumpą savivaldos rinkimų laikotarpį partijoms labai sudėtinga kaip nors pagarsinti vietinių skyrių narius, „išsukti“ savo kandidatus viešųjų ryšių požiūriu. „Kampanija trumpa, ir pasirinkimų daug čia nėra. Bet tokia tendencija matoma ir kitose šalyse. Jose vietos valdžios rinkimuose dalyvauja parlamento, net ir Europos Parlamento, nariai. Tai nėra vien Lietuvos specifika. Kita vertus, tai rodo, kad partijoms šiek tiek trūksta tinkamų kandidatų. Tai akivaizdu. Matyt, laikotarpiu tarp savivaldos rinkimų jos mažai dirbo, kad jų žmonės būtų geriau žinomi rinkėjams. Čia dvi priežastys: kadrų stygius ir tai, kad jie per mažai žinomi visuomenei, kad per vėlai imta ruoštis savivaldos rinkimams. O tai rodo, kad partijos joms skiria mažai dėmesio ir koncentruojasi į būsimus Seimo rinkimus“, – apibendrino G.Kirkilas. Jis sakė manantis, kad po savivaldos rinkimų politiniai orai Lietuvoje labai nepasikeis: esą gerai dirbantys merai bus perrinkti beveik visur, o Seimo frakcijos dėl merais išrinktų savo narių turbūt didelių kiekybinių nuostolių neturės. „Nors, aišku, rinkimai parodys – tokia tikimybė yra“, – pridūrė ekspremjeras.

Lakmuso popierėlis

Politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, sakė nesutinkantis su manančiais, kad savivaldos rinkimai Lietuvoje yra labai nuobodūs. „Jie tik vietininkiški, lokalūs. Iš tikrųjų juk vyksta 60 skirtingų rinkimų vienu metu. Skirtingai nuo, tarkime, prezidento, kai keli ar keliolika kandidatų visuomenės akiratyje išlieka visos rinkimų kampanijos metu. Renkant parlamentą būna gerai matomos politinės partijos ir jų lyderiai, jie diktuoja politinės kampanijos temas, visą rinkimų diskusiją. Vietos valdžios rinkimuose dinamika gerokai kitokia. Nacionalinėje žiniasklaidoje paprastai daugiau dėmesio skiriama didžiųjų miestų kandidatams, ir šiuose rinkimuose Vilniaus, Kauno kandidatai aptariami dažniau. Pasirodo viena kita žinutė apie Klaipėdą, tačiau bendrai nacionalinėje viešojoje erdvėje artėjantys savivaldybių rinkimai yra dominuojančių temų paraštėse“, – sakė profesorius.

Jis pridūrė, kad rinkimų kampanija renkant vietinę valdžią visuomet yra mažiau intensyvi, reikšmingų įvykių paprastai būna nedaug, be to, ji gerokai trumpesnė, palyginus tiek su prezidento, tiek su Seimo rinkimais. „Šį kartą papildomas veiksnys, kuris irgi nukreipia dėmesį nuo artėjančių rinkimų, yra karas Ukrainoje. Aplinkinės tarptautinės įtampos dar labiau marginalizuoja, stumia į paraštes savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Labai tikėtina, kad intensyvios rinkimų kampanijos, išskyrus porą paskutiniųjų savaičių, savivaldybių lygmenyje mes ir nepamatysime. Rinkimai ateis ir praeis“, – svarstė pašnekovas.

Tačiau politologas atkreipė dėmesį į kitą dalyką – jo teigimu, savivaldybių tarybų rinkimai yra savotiškas lakmuso popierėlis artėjant būsimiems Seimo rinkimams. „Savivaldos rinkimai visuomet yra tam tikra preliudija į naujus parlamento rinkimus, juolab kad jie vyks kitais metais. Be to, artėjantys savivaldos rinkimai yra viso naujo rinkimų ciklo pradžia. O šis ciklas bus intensyvus. Kartais Lietuvoje turime laikotarpį, kai rinkimų vyksta mažiau, bet 2023 ir 2024 metai bus pažymėti visų galimų rinkimų ženklu. Tendencijos balsuojant už partijų sąrašus, kurios pradeda ryškėti savivaldybių tarybų rinkimuose, paprastai tęsiasi bei tam tikru mastu atsispindi ir būsimuose Seimo rinkimuose. Nors savivaldos rinkimai yra vietiniai, politinės partijos negali nepaisyti jų rezultatų. Jie rinkėjams bus tam tikras atskaitos taškas svarstant pasirinkimus jau visuose būsimuose rinkimuose“, – pabrėžė A.Krupavičius.

Paklaustas apie tikimybę, kad savivaldybių merais išrinkti Seimo nariai vienmandatininkai galėtų pakeisti Seimo daugumos ir mažumos pusiausvyrą, profesorius atsakė manantis, kad jų galimybės būti išrinktais nėra didelės. „Bet politikoje galioja garsus posakis „Niekada nesakyk niekada“. Kadangi dabartinė valdančioji dauguma balansuoja ties 71 mandato riba, gali atsitikti taip, kad po vietos valdžios rinkimų Seimo daugumos gali nelikti ir formaliai. Bet situacija, kai kadencijos pabaigoje valdantieji nebeturi realios daugumos, nėra neįprasta. Tada valdantieji paprastai renkasi taktiką burti koalicijas prieš labai svarbius balsavimus. Jeigu jiems sekasi tai daryti, tai tokios koalicijos dažnai ir išsilaiko iki kadencijos pabaigos. Juolab kad ir Seimo opozicijai prieš kadencijos pabaigą nėra ypatingų motyvų bandyti versti valdančiuosius, rizikuoti padidintu politiniu nestabilumu. Net jei valdančioji dauguma de facto pavirstų valdančiąja mažuma, tai dar nereiškia, kad mes turėsime priešlaikinius Seimo rinkimus arba pasikeis Vyriausybė. Šiuo atveju geriau neburti iš kavos tirščių, o palaukti savivaldybių tarybų ir merų rinkimų rezultatų. Tada ir pamatysime. Bet tikimybė, kad kas nors radikaliai keisis, vargu ar pasitvirtins“, – sakė A.Krupavičius.

Subiurokratinti rinkimai

Tai, kad šie savivaldos rinkimai išsiskiria apatija, didele dalimi nulėmė naujasis Rinkimų kodeksas, mano ilgametis rinkimų Lietuvoje organizatorius, buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. „Įstatymas atiduoda agitacijai skirtą laiką paskutiniam mėnesiui, bet, atvirai sakant, belaukiant tos agitacijos kai kurioms partijoms pritrūksta jėgų. Yra dar kita bėda: kariaujant prieš neteisėtą finansavimą, siekiant labai griežtos politinės reklamos apskaitos išeina taip, kad tos reklamos lieka labai mažai. Visos partijos jaučiasi labai suvaržytos tą informaciją skelbti. Ir, sakyčiau, yra problemų dėl diskusijų organizavimo: pagal Viešųjų pirkimų įstatymą tokia galimybė irgi labai apribota. Labai griežtas platinamos rinkimų informacijos reglamentavimas, atvirai pasakius, suvienodina visas politines jėgas, ir aiškios diskusijos, aiškios pozicijos vienais ar kitais klausimais pritrūksta. Aišku, kad kai kurioms politinėms jėgoms ko gero tai yra naudinga, nes jos ir taip yra matomos, ypač tos, kurios jau įsitvirtinusios valdžioje. Išeina taip, kad labiausiai su tais suvaržymais susiduria kitos politinės jėgos, ir ta politinė reklama, nuomonių įvairovė yra labai stipriai prislopinama“, – sakė Z.Vaigauskas.

Taigi, reikštų, kad patys politikai, praėjusią vasarą Seime balsavę už naująjį Rinkimų kodeksą, padarė taip, kad rinkimai visuomenei būtų mažiau matomi, įdomūs ir įtraukiantys? Gal tai atliepia valdančiųjų interesus – vieša paslaptis, kad konservatoriams labai svarbu, jog kuo mažiau žmonių ateitų į rinkimus, nes jų pačių elektorato niekada raginti nereikia?

„Deja, politikai tikrai veikia ne ta kryptimi, kad per rinkimų kampaniją didėtų politinės kovos aprėptis, kad jos būtų daugiau, kad ji būtų įvairesnė. Dėl jų ir VRK pastangų išvengti neteisėto finansavimo, neapskaitytos politinės reklamos ir kitų panašių dalykų, dėl įvairių smulkmeniškų reikalavimų rinkimų kampanijų dalyviams ta politinė reklama smarkiai sumenko. Tą tvirtai galėčiau pasakyti. Ir tai, mano manymu, kelia gana didelį nerimą. Be to, įstatymais labai griežtai apribota kritika. Aišku, ji negali būti įžeidžianti, šmeižianti, bet kai partijoms paliekamas vienintelis kelias – tik save pristatinėti, visiškai vengiant oponavimo kitoms politinėms jėgoms ar bandant atskleisti, ko nepadarė šiuo metu valdžioje esančios partijos, tai tikrai slopina rinkimų diskusiją“, – tvirtino Z.Vaigauskas.

Ar perdėto rinkimų biurokratizavimo nepatvirtina ir tai, kad VRK iš savivaldybių tarybų ir merų rinkimų pašalinus daugiau nei 500 kandidatų, kurie tinkamai nepateikė dalies pareiškinių dokumentų, į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi net 7 politinės partijos? Nejau tokios rimtos politinės organizacijos, kaip Lietuvos liberalų sąjūdis ar Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nesugebėjo pasirūpinti, kad jų kandidatai tinkamai sutvarkytų reikiamus formalumus?

Z.Vaigausko teigimu, čia šiek tiek sudėtingesnis klausimas. „Dabar didžioji dalis kandidatų buvo pašalinta dėl to, kad jie nepateikė savo biografijos. Mano manymu, VRK kompiuterinėje programoje pateikta netiksli informacija: kandidatas netinkamai informuojamas, kad turėtų užpildyti visus anketos laukelius. Todėl dalis paliko tuščius laukelius, o VRK, priėmusi tuos duomenis ir ilgai laukusi, nusprendė, kad tie kandidatai turbūt sąmoningai kažką neteisingai padarė. Tokia versija nelabai tikėtina, nes kandidatas, pateikdamas VRK pareiškinius dokumentus, turi ir savo turtą, ir pajamas Mokesčių inspekcijoje deklaruoti, užpildyti viešųjų ir privačiųjų interesų deklaraciją, taigi, privalo atlikti gana nemažai įvairių darbų. Nors neįregistruoti kandidatai juos atliko, didžioji dalis suklupo dėl, sakyčiau, menkos smulkmenos – nepateiktos biografijos. Juo labiau, kad ir pati VRK tą dalyką svarstė, bet, deja, nusprendė savo kompiuterinės sistemos netobulumus suversti kandidatams. Nemanau, kad tai geras sprendimas. Jeigu jau įvyko tokia klaida, reikėjo ištirti, kiek šiuo atveju painiavos pridarė pati VRK sistema. Manau, tiek daug žmonių tikrai nenusipelno, kad vien dėl blogai pateiktos ar nepateiktos biografijos būtų išbraukti. Reikėjo nustatyti tam tikrą terminą netinkamai pateiktiems duomenims papildyti. Tuo labiau, kad tie biografijos duomenys rinkėjams juk dar nėra skelbiami, tai bus padaryta tik vasario pradžioje. Na, pavyzdžiui, ką kandidatas turi įrašyti į biografijos anketos laukelį apie savo turimą mokslo vardą ar laipsnį? Ar turi pranešti, kad jo neturi? Manau, kad šioje vietoje kolegos labai formalistiškai į tai pažiūrėjo“, – sakė Z.Vaigauskas.

Jis apgailestavo, kad VRK neapsvarstė galimybės pripažinti savo pačios padarytas klaidas. „Tai juk nėra gėdingas dalykas. Versti dėl to kaltę kandidatams, kurie tos sistemos nesuprato ar jos suklaidinti padarė klaidų, tai tarsi sakyti – žiūrėkit, visi veržiasi į valdžią, o mes nuo tokios valdžios visus saugome. Taip tam tikra prasme menkinamas ir visų į rinkimus einančių kandidatų autoritetas – neva žmonės dirbti į savivaldybių tarybas eina kažką norėdami apgauti, o štai VRK kaip uola atsistojo jų kelyje ir nebepraleido... Mano supratimu, tai visiškai netikusi mąstysena demokratinėje visuomenėje. Būtent VRK turi galvoti apie tai, kaip sudaryti rinkėjams sąlygas geriau pasirinkti. Kaip sudaryti sąlygas kandidatams geriau atskleisti save, prisistatyti rinkėjams, kad jie galėtų išrinkti geriausiai atitinkančius jų interesus. O ne kurti kažkokias dirbtines kliūtis, rengti kažkokias lenktynes, ir jei kas šitoj kovoj neatlaiko, turi kristi. Mano supratimu, tai visiškai nedemokratiškas požiūris į rinkimus“, – apibendrino Z.Vaigauskas.