Kalbant apie smurto prieš vaikus prevenciją, bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje kėlė klausimas dėl nepriežiūros kaip smurto traktavimo. Apie tai, ką apibrėžia terminas „nepriežiūra“, kalbėjomės su Paramos vaikams centro psichologe Jūrate Baltuškiene.

Suprantama skirtingai

Klausantis debatų dėl smurto prieš vaikus užkardymo, panašu, kad daugiausia neaiškumų kyla dėl apibrėžimų. Vieni teigia, kad nepriežiūra yra tokiu atveju, kai mažametis vaikas tėvų paliekamas vienas šaltame bute, kai jis neaišku kur leidžia laiką. Kiti baiminasi, kad nepriežiūros apibrėžimas nebūtų per platus ir neapimtų atvejų, kai šiuo terminu būtų pavadinamas paprasčiausias vaiko kaprizų nepaisymas. Kaip specialistai apibrėžia nepriežiūrą?

Nepriežiūra vadiname ilgalaikių vaiko fizinių ir psichinių poreikių netenkinimą, dėl kurio kyla grėsmė vaiko visavertiškai raidai ir funkcionavimui. Svarbu akcentuoti, kad tai yra ilgalaikis ir nuolatinis santykis, kurio metu netenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai.

Kalbame tikrai ne apie madingų drabužių nepirkimą ar mėsos nedavimą, jei tėvai turi tokių įsitikinimų, o apie santykį, kuris lemia vaiko raidos – tiek fizinės, tiek psichinės – sutrikimus. Nepriežiūra yra nuolatinis vaiko fizinių, psichologinių, socialinių poreikių netenkinimas.

Su kokiais nepriežiūros atvejais dažniausiai tenka susidurti?

Dirbdami Paramos vaikams centre išgirstame istorijų apie tėvų elgetauti verčiamas atžalas, apie mažus vaikus, kelias paras paliekamus vienus namuose su apytuščiu šaldytuvu, apie badą patyrusius kūdikius ir t. t. Kalbant apie nepriežiūrą, būtina paminėti ypač svarbų rizikos veiksnį – vaiko amžių. Pavyzdžiui, atvejis, kai kūdikis paliekamas šaltoje patalpoje ir parą ar dvi nepamaitinamas, traktuotinas kaip labai rimta nepriežiūra.

O atvejis, kai keturiolikmetis dieną ar dvi nevalgė, nes tėvai neturėjo už ką nupirkti maisto, vertinamas šiek tiek kitaip. Šio paauglio nereikia skubiai paimti į saugią aplinką, svarbiau suteikti reikiamą pagalbą šeimai.

Ypač skaudūs pavyzdžiai, kai dėl alkoholio ar kitų bėdų suaugusieji „pamiršta“ vaikų poreikius ir verčia atžalas tenkinti jų, suaugusiųjų, reikmes. Pavyzdžiui, kai vaikas verčiamas rinkti išmaldą, elgetauti, o tėvai už jo surinktus pinigus perka alkoholinių gėrimų, narkotinių medžiagų. Tokiu atveju vaikas, užuot lankęs būrelį, susiradęs draugų, yra priverstas eiti į gatvę ir prašyti išmaldos. Net nekalbu apie tokius atvejus, kai vaikas gauna pavalgyti kada papuolė, gali tik pasvajoti apie karštą maistą ar kai jo sveikata yra visiškai nesirūpinama.

Jūratė Baltuškienė

Kokios yra nepriežiūros pasekmės?

Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau jo nepriežiūra turi neigiamų padarinių. Nepriežiūra daro didžiulę įtaką vaiko prieraišumui. Tėvai vis dar neturi bendro suvokimo, kaip dera rūpintis kūdikio poreikiais. Dažnai sakoma, kad reikia leisti kūdikiui išsiverkti, o paskui jis pats nurims, kad nešiojamas mažylis prie to pripras, klausiama, ar maitinti kūdikį kas tris valandas, ar kada jis nori ir t. t.

Svarbiausia, kad vaiko poreikiai būtų kuo greičiau patenkinti. Jei kūdikis verkia dėl to, kad yra alkanas, būtina kuo greičiau jį nuraminti ir pamaitinti. Mažylis bando suprasti, koks yra jį supantis pasaulis. Jei kūdikiu rūpinamasi, jei jis nuraminamas, pamaitinamas, pasaulį jis priima kaip gerą, draugišką vietą, kurioje gera būti. Vaikas auga saugus ir su jį supančiais suaugusiaisiais geba užmegzti šiltą santykį. Kai pats bus suaugęs, gebės užmegzti saugius santykius, susirasti partnerį, lengvai pritaps kolektyve.

Jei kūdikiu nesirūpinama, jei jis nepamaitinamas, nenuraminamas, paliekamas ilgai verkti, pasaulį jis suvokia kaip priešišką, pavojingą vietą. Mažylis auga neramus, jam sunku užmegzti santykius, pritapti kolektyve, turėti draugų.

Man atrodo, kad tėvams, kurie rūpinasi savo vaikais, nedera išsigąsti smurto reglamentavimo. Nėra svarbu materialinė šeimos padėtis, kur ji gyvena ir kaip gyvena. Svarbiausia rūpintis vaiku ir paklausti savęs, ar jis iš manęs gavo viską, ką jam galėjau duoti šiuo gyvenimo etapu: ar apgaubiau jį meile, ar aiškiau nubrėžiau ribas, ar pasirūpinau, kad jo mityba būtų visavertė, kad jis lankytų mėgstamą būrelį t. t.

Kilus diskusijai dėl smurto prieš vaikus teisinio reglamentavimo, pasigirso kritikų balsų, kad viskas, ko reikia, jau yra reglamentuota, belieka įgyvendinti. Buvo akcentuojama, kad papildomas reglamentavimas tik sukels daugiau painiavos, suteiks pernelyg daug galimybių valstybei kištis į šeimos gyvenimą ir pažeis jos autonomiją. Tačiau ar dabartinis reguliavimas aiškiai apibrėžia nepriežiūrą?

Nepriežiūra kol kas nėra aiškiai apibrėžta. Nėra aiškiai nurodyta, kas tai yra, nėra aiškių kriterijų, kaip ją identifikuoti specialistams. Visuomenėje yra pasklidę labai daug mitų, todėl, sakyčiau, reglamentavimo būtinai reikia norint daugiau aiškumo.

Statistika atskleidžia fizinio smurto prieš vaikus, seksualinio smurto mastą, tačiau nepriežiūra nėra fiksuojama kaip smurtas. Apibrėžimas suteiktų aiškumo. Turime aiškiai įtvirtinti, kad bet kuri iš keturių smurto formų, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis, ar seksualinis smurtas, ar nepriežiūra, yra visiškai nepriimtini dalykai. Pirmąsias tris smurto rūšis galima laikyti aktyviu kenkimu vaiko gerovei, o nepriežiūra veikiau yra pasyvi smurto forma, kuri kelia daug klausimų, todėl būtina ją aiškiai apibrėžti. To reikia ir specialistams, kad jie galėtų identifikuoti problemą ir padėti šeimai.

Apie kokią pagalbą kalbame? Kokios jos šeimos gali tikėtis? Juk dabar dažnai argumentuojama, ypač kritikų gretose, kad problema bus sprendžiama paimant vaikus iš šeimos.

Manau, atsakingos tarnybos turi tiek daug darbo, kad tikrai netikrins visų šeimų, norėdamos įsitikinti, ar visų jų vaikai per pietus gavo po obuolį. Vaiko atėmimas dažniausiai nėra pirmas žingsnis, nebent vaikui – jo sveikatai ar net gyvybei – būtent tą akimirką yra iškilusi didžiulė grėsmė.

Jei kalbame apie vaiko palikimą, neprižiūrėjimą, nepamaitinimą, tokiu atveju mažametis gali būti paimamas laikinai, kad būtų bent pamaitintas. Tačiau pagalba yra teikiama ne siekiant sugriauti šeimą, o kaip tik norint padėti jai įveikti iškilusias problemas, ugdant tėvystės įgūdžius. Socialinio darbuotojo tikslas yra padėti šeimai atsistoti ant kojų. Jei vaikas ir toliau išnaudojamas, jei smurtas nesiliauja, tik tada galima svarstyti apie jo paėmimą.

Dar vienas dalykas, kurio, man regis, baiminasi nepritariantieji griežtesniam smurto prieš vaikus reguliavimui, yra šeimos autonomija auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Baiminamasi, kad valstybė nurodinės, kaip reikia auklėti vaikus, ir pažeis teisę tai daryti atsižvelgiant į savo pasaulėžiūrą. Kaip pakomentuotumėte šias baimes?

Ir man, ir mano kolegoms, dirbantiems su vaikais ir šeimomis, yra aiški takoskyra tarp to, kas yra šeimos reikalas, ir to, kur valstybė, atitinkamos institucijos ar visuomenė jau turi įsikišti padėdama šeimai arba gelbėdama ją ar atskirus jos narius. Be abejo, šeimos turi būti individualios, turėti savo pasaulėžiūrą, tačiau smurtas ir nepriežiūra yra priežastis riboti jos autonomiją. Jei šeimoje yra skriaudžiamų, negalinčių apsiginti narių, institucijos privalo įsikišti ir sustabdyti netinkamą elgesį.

Jei pati šeima ateina pagalbos, yra motyvuota keistis, su ja dera dirbti, jai padėti, ugdyti reikiamus įgūdžius. Tačiau yra šeimų, kurios nori, kad niekas į jų gyvenimą nesikištų, ir mano turinčios teisę auklėti vaikus tokiais būdais, kokiais tik užsimano. Šiuo atveju tenka pripažinti, kad pasaulėžiūra, religija, maitinimosi įgūdžiai, laisvalaikio praleidimo būdai gali būti įvairūs, tačiau nuo viso to dera atskirti smurtą ir jo sukeliamą žalą.

Smurtas žaloja vaiko psichiką, jo fizinę raidą. Jeigu prieš vaiką smurtaujama, būtina įsikišti. Autonomija negali būti neribota. Apie kokią autonomiją galima kalbėti, jei vaikas kelias dienas yra nevalgęs, jei jis mušamas, vejamas iš namų į šaltį?

Apie tai, kas gali, o kas negali būti traktuojama kaip smurtas prieš vaikus, yra prikurta gausybė mitų...

Taip, jų girdime mes visi. Pasakojama, kad, jei vaikas užsimanys būti pankas, užsiauginti skiauterę, o tėvas ar mama neleis, atžala bus atimta. Arba smurtui neva bus prilyginamas atvejis, jei vaikui nebus nupirkti madingi suplyšę džinsai, nes tėvai nori, kad jis vaikščiotų su kostiumu. Tai yra absurdas.

Šiuo atveju kalbame apie kompromiso paieškas. Smurto reglamentavimas jokiu būdu nėra susijęs su leidimu vaikams daryti ką tik jie nori, tėvų teisių suvaržymu ir gimdytojų prievole tenkinti kiekvieną atžalos įgeidį. Drausminimas nėra smurtas, ir dažnai vaikus reikia sudrausminti. Normalu vaiką auklėti aiškinant, kas dera tam tikroje situacijoje, o kas nedera. Smurtas susijęs su ribų peržengimu.

Dažnai klausiama ir to, ar iš vegetarų tėvų bus atimti vaikai, jei jiems nebus duodama mėsos. Jei vaikui užtikrinama visavertė mityba, dėl to nekyla jokių problemų. Problemos prasideda, jei nevisavertė mityba ima kenkti vaiko raidai.

Negalima kalbėti apie pasaulėžiūros laisvę, jei vaikas guli lovoje su 40 laipsnių temperatūra, o tėvai šalia tekalba maldas, užuot kreipęsi pagalbos į specialistus ir davę vaistų.

Kalbędami apie nepriežiūrą mes ne veltui akcentuojame ilgalaikiškumą ir poveikį vaiko fizinei, psichologinei raidai.

Donatas Puslys