Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atminties laužais liepsnoja sąžinė

Šiandien, šalčiausią šios žiemos naktį, Lietuvoje bus uždegti laužai Sausio 13-osios aukoms ir laisvės gynėjams atminti. Ar jų šviesa siekia tik praeitį, o gal iš tamsos traukia ir dabartį – kartu su ateitim?

Kas tikra ir netikra

Laiko ženklų, nors ir akivaizdžių, prasmė kartais būna nelengvai perprantama. Štai dar vienas pavyzdys: Laisvės gynėjų dienos minėjimo išvakarėse Krašto apsaugos ministerija paskelbė praėjusių metų pabaigoje atliktos šalies gyventojų apklausos rezultatus. Į klausimą, ar gintų tėvynę, jeigu jai iškiltų grėsmė, teigiamai atsakė 47 proc. apklaustųjų, neigiamai – 34 proc., 19 proc. prisipažino nežinantys. Lyginant su tokia pat apklausa praėjusiais metais, 4 proc. išaugo norinčiųjų ginti tėvynę, bet 6 proc. padidėjo ir to daryti neketinančiųjų skaičius.

Simboliška, kad svarstymai, į kuriuos tuoj pat leidosi politikai, saugumo ekspertai, politikos apžvalgininkai, valdžios atstovai, kilo 1991 m. sausio 13 d. įvykių minėjimo išvakarėse. Ne taip paprasta pasakyti, ką rodo tokios visuomenės nuotaikos ir toks žmonių nusiteikimas. Pasak vienų, patriotizmas stiprėja, pasak kitų, faktas, kad mažiau nei pusė lietuvių gintų tėvynę, daug ką pasako apie žmonių požiūrį į valstybę, ant kurios pamatų prieš 28 metus buvo sukrauta paprastų Lietuvos žmonių – Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus – gyvybės auka.

Po valdiško Laisvės gynėjų dienos minėjimo ritualo, patetiškų valdžios atstovų kalbų, po visų pompastiškų, bet kasmet vis didesniu atsainumu dvelkiančių ritualų 1991-ųjų sausio įvykių dalyviai, Aukščiausiosios Tarybos, TV bokšto, Radijo ir televizijos rūmų bei kitų svarbiausių atkurtos valstybės objektų gynėjai susirinks savame rate, kalbės ir klausysis, tylės ir dainuos, sustoję prie liepsnojančių laužų ilgai žiūrės į ugnį. Liepsnos apvalo tos nakties atminimą nuo dviveidiško politikavimo apnašų, nuo visko, kas dirbtina, glitu, žema. Lieka tikri dalykai: ugnis, šviesa, bendrumo jausmas, tamsa ir viltis – kaip ir tą naktį.

Lieka turbūt ir sunkūs, gal dar neatsakyti klausimai, tarp jų gal ir šie: Ar dabartinė Lietuva yra verta Sausio 13-ąją už ją sumokėtos gyvybės kainos? Ar per kone tris prabėgusius dešimtmečius nenuvertėjo laisvės, teisingumo, solidarumo idealai? Ar Sausio 13-oji, kuri daugeliui, ir ypač tiems, kurie, pasižadėję sąžiningai tarnauti Tėvynei, yra davę priesaiką Lietuvai – pradedant Seimo ir Vyriausybės nariais, baigiant teisėjais, prokurorais, karininkais – turėtų tapti akistata su sąžine, pamažu nevirto pabodusiu prisiminimų vakaru? Atsakymo į šiuos klausimus sausio 13-osios išvakarėse ieškojome kartu su pačiais laisvės gynėjais.

Anicetas Varnas

Anicetas Varnas

Buvęs statybininkas, dimisijos leitenantas, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, dabar pensininkas.

Labai teisingai pasakyta apie tą akistatą su sąžine ir prisiminimų vakarą. Dabar jau ir Seime pasigirsta minčių – na kam čia reikia tų laužų, tų renginių, tiek metų jau praėjo, į Seimą atėjo nauja karta, ne visi tuos laužus beprisimena... Tai va: tik vienais metais minėjimo nepadaryk, ir jie viską išstums, ištrins, ir liks ta naktis tik prisiminimuose tų, kurie tada budėjo, gynė. Nauji žmonės ateina į valdžią, po nepriklausomybės užaugusi karta visai kitaip į tai žiūri. Apie Sausio 13-ąją tik iš nuotraukų ar pasakojimų girdėję, tad jiems šiek tiek svetima čia viskas. Jei Marijampolėje būna koks renginys, tai jaunimo nėra absoliučiai, ateina veteranai, politiniai kaliniai, tremtiniai, o jų vis mažėja. Na, dar jaunuosius šaulius privalomai atveda. Ir viskas. Žinoma, viskas čia vyksta dėsningai, kitaip turbūt ir negali būti.

Mes ir patys negalvojome, kad Lietuvos tikrovė bus tokia. Juk po pirmų dviejų nepriklausomybės metų, po Brazausko atėjimo į valdžią, viskas kardinaliai pasikeitė. Kodėl – ar kad materialumas prasisunkė, ar kad penktoji kolona dirbo labai gerai – sunku pasakyti. Bet kad po tų visų sunkumų prezidentu išsirinkti buvusį komunistų partijos sekretorių Brazauską... Taigi jo mums niekas nepastatė, patys išrinkome. Tai gal lietuvių tauta viso to ir buvo verta... Žinote, sunku apie tai spręsti, kiekvienas turi savo požiūrį. Aš pats visada buvau smetoniškų pažiūrų, kietesnės rankos šalininkas. Bet yra taip, kaip yra.

Leontina Telksnienė

Leontina Telksnienė4

Buvusi pedagogė, apdovanota Nepriklausomybės gynėjų medaliu, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė, šiuo metu pensininkė.

Seniai manau, kad Sausio 13-osios minėjimas tapo prisiminimų vakaru. Mes buvom labai reikalingi tada, kai reikėjo apginti Aukščiausiąją Tarybą, radiją ir televiziją, kitas svarbias vietas. Mus labai kvietė, ir mes labai nuoširdžiai į tą kvietimą atsiliepėme. Aš važiavau į Vilnių su 15 nepilnamečių savo mokinių iš tuometinio Panevėžio hidromelioracijos technikumo. Susiskambinau su visais tėvais, atsiklausiau, ar jie tikrai leidžia jiems važiuoti, ar patiki vaikus man, po to ėjau pas direktorių, rašiau prašymą, kad mus išleistų, visi turėjome pasirašyti, organizavau autobusą iš savivaldybės. Visi norėjo, kad tėvynė būtų laisva. Tikėjome, kad atgavus laisvę bus kažkas labai gražaus, nuostabaus. Ir po to, kai mums būnant prie Aukščiausiosios Tarybos Landsbergis atidarė langą ir pasakė: „Gerbiamieji, yra žinių, kad atvažiuoja tankai, kas norit, bėkit“, – aš paraginau: „Vaikai, bėkim“. O tie – nė už ką! Įsivaizduojat? Stovim ir viskas. Pradėjome dainuoti dainas, giedoti giesmes. Atėjo kunigas Grigas, mus palaimino. Vienu žodžiu, buvome tokiame pakilime. Visą naktį ten ir prabuvom. Dabar, kai prisimenu tuos įvykius, apima nusiminimas. Mes dabar niekam nereikalingi, atėjo į valdžią „valstiečiai“, susitiko su laisvės gynėjais, žadėjo, kad bus kitokie, kad nebebūsim atstumti, galėsime byrančius dantis susidėti. Bet jau dveji metai praėjo, ir kuo toliau, tuo labiau mus pamiršta. Aš asmeniškai esu labai nusiminus, nesinori nė dalyvauti šventiniuose minėjimuose. Bet viltis, kad kas nors kada nors pasikeis, vis dar išlieka...

Ar dabartinė Lietuva yra verta 1991 m. sausio 13 d. žuvusių žmonių aukos? Tikrai ne. Todėl, kad visi ne už tokią Lietuvą kovojo. Tikrai ne. Dabar daug tokių žmonių kaip aš, buvusių mokytojų. Kokia mano pensija? Aš 300 eurų negaunu, nors darbo stažas – 40 metų. Įsivaizduokit! O tiems, kurie sėdi Seime, ministerijose, aišku, gera kalbėti. Kodėl taip nutiko? Man atrodo, kažkas labai norėjo pasipelnyti. Žmonės tada tikrai labai pasitikėjo naująja valdžia. Visi gyvenome tarsi pakylėti...

Gediminas Juškevičius

Gediminas Juškevičius

Vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrio vadas, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys.

Ar Sausio 13-osios minėjimas nevirto formalia, grynai valdiška švente? Tai kad visuomenei ji išvis nereikalinga. Prisimenu, pačioj pradžioj per minėjimus prie Aukščiausiosios Tarybos, vėliau Seimo, susirinkdavo minios, o po to kasmet ateinančiųjų vis mažėjo ir tebemažėja. Tik mes, gynėjai, savo nuostatų laikomės, kiekvieną kartą susirenkame. Dar kitų gynėjų giminės, artimieji prie laužų ateina. Visiškai nedaug jau tų žmonių likę. Kodėl taip mažai besusirenka? Aš manau, kad žmonės nusivylę. Buvau Seimo gynėjas, mano postas buvo dabartinių III rūmų pirmajame aukšte, ten dabar vestibiulis. Sėdžiu tą naktį apsivilkęs kailiniais ant grindų, aplink Seimą minios žmonių vaikšto, skanduoja „Lietuva!“, „Landsbergis!“, ir išgirstu tolumoje tą kanonadą. Šaudo! Ir galvoju: „Dieve, Dieve, duok, kad tie okupantai iš mūsų išeitų, o mes tai jau čia patys susitvarkysim...“ Juk tokie vieningi esame. O pasirodo, kad vieniems buvo laisvė, kitiems – verslas, žmonės susiskaldė, ta demokratija davė ne tik teigiamų, bet ir neigiamų rezultatų. Ir štai dabar turime tai, ką turime. Žmonės nusivylę. Tuoj bus 29 nepriklausomybės metai, o mano asmenine nuomone mes nieko nepasiekėme. Tiek, kiek tada buvome vieningi, tiek dabar... Mes nemokėjome pasiekti to, ko tikėjomės. Atidavėm šalį tvarkyti nekompetentingai valdžiai, tikėdamiesi, kad už mus padarys ką reikia. Jei valdžiai nebūtume leidę taip su mumis elgtis, būtų kitaip. Mes net nereikalaujame iš jos jokios ataskaitos! Kokia būtų pagrindinė tų 28 metų, prabėgusių nuo sausio 13-osios, pamoka? Dar Janonis yra pasakęs: „Geruoju negausim mes nieko / Mes laimę pasieksim per kovą“. Jeigu nebus šitaip, tai nebus ir nieko.

Albinas Klimas

Albinas Klimas3

Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys, buvęs politikas, verslininkas, pelnęs valstybės apdovanojimų. Dabar verčiasi kaimo turizmo paslaugomis Žemaitijos nacionaliniame parke įkurtoje sodyboje „Iešnalė“.

Nemanau, kad Sausio 13-oji jau virto tik prisiminimų vakaru, bet kad klaidų padaryta daug, tai faktas. Gal šiek tiek ir ne tuo keliu paėjom. Tačiau svarbiausias dalykas, kad mums reikėjo atsijungti nuo Tarybų Sąjungos ir tapti laisviems. O dėl dabarties problemų – jau kitas klausimas. Labai sudėtinga tema. Ar dabartinė Lietuva yra verta už ją sausio 13-ąją sumokėtos kainos? Kaip čia pasakius... Iš dalies verta. Jeigu vėliau padarėme kažkokių klaidų, tai jau kitas klausimas. Atsiskyrę ieškojome naujų kelių, bet buvo tam tikrų jėgų, kurios pasinaudojo tuo mūsų nepatyrimu ir sugebėjo padaryti tai, ką mes dabar vadiname klaidomis. Tada nenorėjome, kad būtų pasukta į vieną ar į kitą pusę, kad visi išbėgiotų iš Lietuvos, bet prasidėjo politiniai žaidimai. Rezultatas nėra linksmas: visa pramonė buvo sugriauta, viską teko kurti iš naujo. Milijonas dirbančių žmonių išvažiavo iš Lietuvos. Aišku, dabar įmanoma daug ką padaryti, bet reikalingos reformos. Tik jei ką nors naujo pradedama kurti, iš visų pusių imama atakuoti, ieškoma dingsčių, kad tą žmogų, kuris reformas daro, būtų galima susmukdyti. Tai politikavimas, o ne darbas Tėvynei. Nuolat pasikeisdamos valdė dvi partijos, konservatoriai ir socialdemokratai. Ir jie sutardavo. O kai dabar kiti nori įeiti į tas vėžes, matyti, kad jau kai kas nepatenkinti.

Gintautas Valinčius

Gintautas Valinčius2

Energetikas, valstybės padovanojimais apdovanotas nepriklausomybės gynėjas, buvęs Krašto apsaugos departamento Apsaugos tarnybos viršininko pavaduotojas, šiuo metu pensininkas.

Man Sausio 13-oji visą laiką buvo pakili šventė. Tai ne prisiminimas, „dūšioj“ aš jaučiau ir jaučiu šitą šventę. Visą laiką sausio 12 dieną susirenkame prie laužų, visa mūsų buvusi Apsaugos tarnyba, vyrai juodomis uniformomis. Tai nėra kažkokia gedulo diena, iš esmės tai yra mūsų pergalės diena. Ar dabartinė Lietuva verta Sausio 13-ąją už ją sumokėtos kainos? Palaukit, palaukit – o tada Lietuva ar buvo verta, kad mes aukotumės, kad žmonės už ją atiduotų savo gyvybę? Ir tada buvo verta, ir dabar yra verta. O išdavikų ir blogų žmonių tuo metu tikrai buvo daugiau, negu dabar. Dabar blogų žmonių mažiau, tik jie garsiau rėkia.

Taip, viltys prieš 28 metus buvo gerokai didesnės, ir įsivaizdavome, kad viskas bus sąžiningiau. Niekad nemaniau, kad dalis tų žmonių, patriotų, kurie kovojo už nepriklausomybę, papuls su kyšiais ar dalyvaus nešvariose privatizacijose, nešvariuose viešuosiuose pirkimuose. Tada mes to net neįsivaizdavom. Buvome per daug atsidavę, pernelyg patriotiški. Galima sakyti, kad pernelyg naivūs, per dideli idealistai. Kai išgirstu svarstant, kad galbūt kažkas ne taip tada buvo padaryta, noriu atsakyti: net jei ir taip, tai padarėme mes patys. Pagalvokit – mes nepabijojome stoti prieš tankus. O paskui, kai prasidėjo tos „prichvatizacijos“, kažkodėl pasimetėme ir pabūgome vėl nueiti prie to paties parlamento. Pabijojome paprasčiausiai vėl visiems susirinkti. Mes kalti patys, ir dėl to labai labai atsiprašau Lietuvos žmonių.

Štai kad ir Jonas Maksvytis. Išėjo į mišką – o kodėl? Nuo ko jis ten slėpėsi? Nuo neteisybės? Jam reikėjo važiuoti į Vilnių, prie parlamento. Ir visi mes būtume jį parėmę. Bet mes patys esame kalti, kad viską padarėme ne iki galo. Bet aš labai tikiu, kad pabaigs mūsų vaikai. Aš užauginau labai gerą dukrą, kuri niekad jokio kyšio, jokių „atkatų“ neims. Ji tikra idealistė, tikrai gins Lietuvą, negalvoja apie jokią emigraciją, dirba valstybės tarnyboje. Patriotizmo ji turi daug daugiau nei aš, būdamas 27 metų. Po sausio 13-osios kažkada pajuokavau, pasakiau, kad Lietuva pradės gerai gyventi tada, kai mes išmirsime. Visi juokėsi iš manęs. Bet tikrai turi ateiti kita karta.

 

Rekomenduojami video