Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atminties karų fronte nieko naujo: vėl desovietizacija

Seime staiga kilusi desovietizacijos įstatymo iniciatyva nuo parodomojo patriotizmo ir sektantiškos isterijos pavargusią politinio teatro publiką bando išprovokuoti plojimams nauja intriga. Kam valdantiesiems po 30 metų vėl prisireikė desovietizacijos – nejau Lietuvoje užaugo nauja sovietinė karta?

Peržiūrės ir atskleis

Politinis barometras įkyriai žada orų permainas. Gal dar nelabai greitas, bet vis artėjančias: mažiau nei metams likus iki savivaldos rinkimų, į politinių partijų reitingo viršūnę užlėkė naujokai, skandinančios infliacijos bangose jau springsta kaip nors išgyventi bandantis vyresniojo amžiaus elektoratas, ne kokios nuotaikos ir jaunesniųjų stovykloje – pinigines plonins greičiausiai didėsiančios būsto paskolų palūkanos. Neramus ir verslas: nieko gero nežada nei brangstančios žaliavos, nei trūkinėjančios tiekimo grandinės, nei besiklostanti ekonominė konjunktūra svarbiausiose eksporto rinkose. Matyt, padėtis ekonomikoje rudeniop gali ne juokais komplikuotis: tokią perspektyvą pranašauja viešumoje pasigirdę Lietuvos banko vadovų raminimai, kad pas mus reikalai klostosi visai neblogai, palyginus su Ukraina, kur žmonės žūsta, lieka be namų, maisto, vandens... Su tuo negalima nesutikti: ten karas. Tiesa, kol kas valdiški ekonomistai dar neįrodinėja, kad jis kaltas ir dėl kažkodėl didžiausios ES infliacijos, kuri Lietuvoje mušė rekordus karui Ukrainoje dar nė neprasidėjus, bet galbūt sulauksime ir tokių išvadų. Sovietinius laikus išgyvenusios ar bent kiek jų ragavusios lietuvių kartos prisimena tuometinės valdžios politinę retoriką: dėl visų gyvenimo sunkumų kaltos imperialistinės Vakarų šalys. Ten kurstomas karas, engiami darbo žmonės, organizuojamos šmeižto kampanijos ir mušami juodaodžiai. Po ilgų dešimtmečių tokią sovietinę retoriką privertė prisiminti Seime nukalta nauja politinė iniciatyva – grįžti į atminties karų frontą. Visiems be išimties, nacionaliniu mastu: taip įpareigotų būsimasis desovietizacijos įstatymas.

Apie jį pirmoji viešai prabilusi Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja, Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė pareiškė, kad desovietizacijos įstatymo projektas apima ne tik Lietuvoje išlikusių sovietinių monumentų nukėlimą, bet ir gatvių pervadinimą bei kitų propagandinių ženklų atsisakymą.

„Bendrai kalbame apie desovietizacijos įstatymą, kuris tiksliau vadintųsi draudimo propaguoti totalitarizmą ir autoritarizmą įstatymu. Jis aprėptų plačiau nei tik paminklus ar likusius simbolius iš praeities, naudojamus propagandai, sovietinius reliktus ar dar kažkokius dalykus. Tai aprėptų ir gatvių pavadinimus“, – Eltai teigė P.Kuzmickienė. Pasak politikės, įstatymo projekte numatyta ne tik peržiūrėti šalies viešosiose vietose likusį sovietinį paveldą, bet ir atitinkamai atskleisti likusių monumentų istoriją.

„Svarbi šio įstatymo sudedamoji dalis – kalbėti ne tik apie tai, kokį pavadinimą galbūt reikia keisti, ar kokį paminklą nukelti, bet ir kalbėti, kas už to slypi, ką tai reiškia mūsų valstybei, kaip tai atrodė mūsų valstybės istorijos pasakojime. Tai įstatymas, sudarytas iš dviejų dalių: likusių propagandos ženklų pašalinimas ir pasakojimas apie tai“, – pridūrė ji.

Kaip desovietizuoti NATO šalį?

Šiek tiek apmaudu, kad Seimo valdančioji dauguma tik dabar, po 30 nepriklausomybės metų, išvydo būtinybę desovietizuoti NATO ir ES šalį, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad. Įstatymo iniciatoriai yra numatę, kad sovietinį paveldą Lietuvoje tirsianti ekspertų komisija ne tik pateiktų išvadas, tačiau ir teisiškai įpareigotų vykdyti pateiktą sprendimą. Pagrindinis vaidmuo desovietizuojant lietuvišką dabartį būtų patikėtas ekspertų komisijai. Ji, gavusi paklausimą, analizuotų ir pateiktų savo išvadas, o Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras užbaigtų procesą.

P.Kuzmickienės teigimu, kai minėtoji įstaiga pateiktų atsakymą savivaldybei, fiziniams arba juridiniams asmenims, ar ženklas, pavadinimas yra keistinas, būtų privaloma priimti sprendimą. „Jei ekspertų komisija pripažįsta, kad tai yra sovietinis, propagandinis reliktas, tai tą ženklą per numatytą laikotarpį savivaldybė turi nuimti ir pakeisti“, – teigė P.Kuzmickienė.

„Jei komunistų pradėtą kovos su ideologiniais reliktais vajų po 80 metų bando atgaivinti dabartiniai valdantieji, ar tai ne geriausias įrodymas, kad Lietuva vis dar laukia tikrosios desovietizacijos? Ne miestų gatvėse, kaimų kapinėse, o mūsų galvose?“

Taigi, aiškėja, kad naujoji desovietizacija Lietuvoje būtų vykdoma paprastuoju būdu, lengvai ir greitai: jei kam kiltų klausimas, pavyzdžiui, kodėl Vilniuje yra S.Nėries gatvė, desovietizacijos rūpesčio prislėgtas tūlas pilietis kreiptųsi į atitinkamą komisiją, ši – į Lietuvos istorinės atminties citadelės monopolį gavusią kontorą, o jos sprendimas jau taptų privalomas miesto valdžiai. Naivesniems gali kilti klausimas, kam to reikia – juk ir dabar savivaldybės pačios gali spręsti dėl gatvių pavadinimų, paminklų nukėlimo, viešųjų erdvių tvarkymo pagal teisingą istorinį naratyvą. Kam reikia atskiro įstatymo? Na, nuomonių yra įvairių: tarkime, kritikai teigia, kad į „sovietinius reliktus“ galinčių pretenduoti viešojo kultūros paveldo objektų po 30 nepriklausomybės metų liko tiek mažai, o ideologinių priešų, su kuriais įnirtingai kovojant aktualios Lietuvos gyvenimo problemos kuriam laikui liktų visuomenės dėmesio užribyje, poreikis toks didelis, kad naująją desovietizaciją galima vykdyti tik centralizuotai. Juk kokio miesto ar rajono valdžia gali užsispirti: tas ar kitas paminklas, girdi, mums netrukdo, žmonės jau seniai apsipratę ir su desovietizuotinu gatvės pavadinimu – verčiau žiūrėk, Vilniau, savo reikalų. Gal jau žinai, ar turėsi kuo šildytis kitą žiemą, ir kiek tas šildymas tau kainuos, pavyzdžiui? Kitų teigimu, viskas logiška: jeigu okupacijos sąlygomis sovietizacijos nurodymai plaukė iš vieno centro, tai ir desovietizacija demokratiniais laikais turėtų judėti ta pačia kryptimi. O jei komunistų pradėtą kovos su ideologiniais reliktais vajų po 80 metų bando atgaivinti dabartiniai valdantieji, ar tai ne geriausias įrodymas, kad Lietuva vis dar laukia tikrosios desovietizacijos? Ne miestų gatvėse, kaimų kapinėse, o mūsų, turbūt pirmiausia – politikų, galvose?

Siūlo palikti savivaldybėms

Advokatas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas sakė nežinąs, kas slypi už naujo desovietizacijos proceso sumanymo. „Nelabai girdėjau tokio projekto teikimo argumentų. Na bet tie vajai, tos politinės kampanijos – tai bėgam į vieną pusę, tai puolam bėgti į kitą – man nėra priimtinos. Jeigu jau imiesi kažką daryti, tai apgalvok, pasverk, ir tada daryk – iš esmės, tvirtai ir savo laiku. Bet kai susiruošta po šitiek laiko... Tada, prieš 30 metų, juk buvo pakeisti šimtai, jei ne tūkstančiai, gatvių pavadinimų, nukelti sovietiniai paminklai, padaryti reikalingiausi šia prasme darbai. Gal neturima kuo užsiimti?“ – stebėjosi pašnekovas.

Visgi, anot A.Paulausko, šiandien valdžiai rūpesčių tikrai netrūksta: esą reikia rūpintis žemės ūkio produkcijos eksportu, nes Taivanas, pasirodo, nenori jos pirkti. Reikia padėti žemdirbiams, nes brangsta kuras, trąšos. „Yra ką daryti, bet tie sunkūs ekonominiai klausimai – infliacija, energetika – yra sudėtingi, nelabai ten ką gali išspręsti, nelabai ką pozityvaus turi parodyti. O čia – lentelę nukabinai, ir darbas padarytas, problema išspręsta“, – sakė jis.

A.Paulauskas sakė nemanantis, kad kokie nors išlikę sovietmečio ženklai trukdytų žmonėms gyventi. „Man atrodo, kad pagrindiniai darbai šioje srityje padaryti. Jeigu kur nors kaime kokia gatvė užsilikusi, savivaldybė turbūt pakeis jos pavadinimą, jei gyventojai bus labai nepatenkinti. Nemanau, kad dabar tai svarbiausias darbas. Apskritai susidaro įspūdis, kad ieškoma va tokių darbelių siekiant pasirodyti, patraukti visuomenės dėmesį, kad apie tai būtų kalbama, svarstoma. O rimtų darbų nesiimama, arba yra nepajėgūs jų imtis“, – pridūrė pašnekovas. A.Paulauskas suabejojo ir dėl teisinio siūlomo desovietizacijos įstatymo prasmingumo: juk savivaldybės ir dabar gali pačios spręsti daugelį jame siūlomų dalykų. „Dar suprasčiau dėl Vilniaus – kažkada buvo siūlomas Sostinės įstatymas, kad Vilniaus reikalus būtų galima pakelti į aukštesnį sprendimo lygmenį, bet tokie reikalai miesteliuose, kaimuose – tai juk savivaldybių kompetencija, ir palikim žmonėms tuos klausimus spręsti“, – sakė pašnekovas.

Primena dūmų uždangą

Nemažą politinės veiklos patirtį sukaupęs Gediminas Kirkilas, buvęs Ministras pirmininkas, sakė, kad Seime pristatoma desovietizacijos iniciatyva yra gerokai pavėluota. Be to, nukelti monumentus ar pakeisti gatvių pavadinimus juk galima ir be įstatymo. Jis linkęs įžiūrėti politinės naudos siekimo  motyvą. „Paprastai konservatoriams grįžus į valdžią jie visada imasi įstatymų, kurie, jų nuomone, telkia partijos elektoratą, tad čia nieko ypatingo nematau“, – sakė pašnekovas. Svarstydamas, kiek prasminga karo Ukrainoje fone dabar pradėti karą su praeitimi, kai mūsų valstybė susidūrė su tokiomis rimtomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, G.Kirkilas pabrėžė, kad šis klausimas jau savaime virsta atsakymu.

„Juk būtent dėl to, kad tiek daug tų problemų, jie ir imasi visų šalutinių dalykų – desovietizacijos ar Vadovybės apsaugos įstatymo keitimų. Man tai atrodo labai keisti sprendimai, kurie tikrai šiuo metu ne patys aktualiausi – yra žymiai svarbesnių darbų. Tam tikra prasme tokios iniciatyvos primena dūmų uždangą, kuria bandoma atitraukti visuomenės dėmesį nuo aktualių problemų. Aš nematau reikalo po 30 metų dar kažką desovietizuoti. Nemanau, kad išlikę paminklai ar gatvės kam nors labai trukdo ar kenkia mūsų visuomenės gyvenimui. Įvairios šalys skirtingai į tai žiūri: kultūringos, pavyzdžiui, Italija, Prancūzija ar Ispanija, paprastai tokių dalykų nesiima. Istorija yra istorija, ar nukelsi paminklą, ar paliksi – jinai niekur nedings. Kaip buvęs restauratorius galiu pasakyti, kad paminklų nukėlimas istorijos vis tiek nepataisys“, – apibendrino G.Kirkilas.

„Iš tikrųjų komiška situacija: 30 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir staiga kažkas atsibudęs pradeda kalbėti apie desovietizaciją. Tai reiškia, kad juose – turiu galvoje nemažą dalį tų politikų, kurie apie tai kalba ir aktyviai agituoja, Homo sovieticus, arba sovietinis žmogus, visą tą laiką ir gyveno. Tiktai taip galima būtų paaiškinti“, – šitaip desovietizacijos įstatymo inciatyvą apibūdino Artūras Zuokas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas. Anot jo, suprantama, kad galbūt yra poreikis peržiūrėti ir įvertinti tam tikrus akcentus, kurie karo Ukrainoje kontekste šiandien atrodo visai kitaip, tačiau tai esą labiau panašu į politines akcijas, kai sprendžiama ne dėl to, kad reikia spręsti.

„Jei tikrai būtų problemų dėl tų paminklų, jos būtų buvę išspręstos prieš 10, 15 ar 20 metų. Kas kita, kai reikia politinių veiksmų ir akcijų, kurios daugiau susijusios su viešaisiais ryšiais: ką čia dar galime padaryti, ką paskleisti per socialinius tinklus, parodyti, kad kažką vėl darome? Taigi, manau, kad visi tokie dalykai turėtų būti daromi ramia ir šalta galva, o ne propagandos ar kontrpropagandos kontekste“, – sakė politikas. Jis sakė labai skeptiškai vertinantis valdančiųjų siūlomais desovietizacijos būdais nugalėti Kremliaus skleidžiamą propagandą. „Tam būtinas sąžiningas ir teisingas kalbėjimas, kitaip nuvažiuosime į visiškai priešingą pusę. Jie vykdys propagandą, o mes į ją atsakinėsime kontrpropagandinėmis priemonėmis. Tai reiškia, kad konfliktas išliks labai ilgam. Todėl, mano supratimu, dabar siūlomą desovietizacijos idėją reikia vertinti taip: tai aktualu žmonėms, kurie savyje nešioja Homo sovieticus. Visuomenės daugumai, manau, tai nėra aktualu“, – sakė A.Zuokas.

Ilgametis Vilniaus meras neatmetė galimybės, kad ir šiandien sostinėje būtų galima aptikti tokių sovietmečio ženklų – gatvių pavadinimų ar monumentų. „Reikėtų pasižiūrėti, manau, tikrai rastume gatvių pavadinimų, kurie primintų tam tikrus sovietmečio tikslus ar planinius šūkius. Bet vėlgi: simboliams prasmę ir kontekstą suteikiame mes patys. Tie žmonės, kurie savyje turi Homo sovieticus geną ir per 30 metų nesugebėjo jo nuslopinti, galbūt įžvelgia kažką kita, jaučia daugiau baimės, nei kiti. Tačiau į viską reikėtų žiūrėti racionaliau, o svarbiausia – savo veiksmais šiandien nekurti papildomų konfliktinių židinių visuomenėje, kuri jau ir taip yra labai supriešinta. Reikėtų ieškoti sutarimo ir supratimo, nes greičiausiai nei viena, nei kita pusė šiuo atveju nėra visiškai teisi. O gatvių pavadinimų keitimas žmonėms pridaro gyvenimiškų rūpesčių, kuriuos jiems kompensuoti turėtų savivaldybė arba valstybė“, – pabrėžė A.Zuokas.

Užaugo nauji sovietai?

„Matyt, per tuos 30 nepriklausomybės metų užaugo nauji sovietai. Ką aš daugiau galiu pasakyti? Jeigu jie mato tokią grėsmę, tegul priima tokį įstatymą. Aš asmeniškai tokios grėsmės nematau. Bet aš jau pasenęs, ką čia aš matysiu“, – juokavo Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Valstybės saugumo departamento vadovas, ambasadorius Mečys Laurinkus, paprašytas išsakyti nuomonę apie desovietizacijos įstatymo inciatyvą Seime.

„Man apskritai ta „paminklogriova“ yra visiškai svetimas dalykas. Aš net komentuoti to nenoriu. Štai jau ir Amerikoje pradėjo griauti paminklus, net ir Kolumbui. Kažkoks absurdas. Šiaip aš manau taip: ten, kur yra kapai, nieko nereikia liesti. Nieko. Tai mūsų civilizacijos dalis. Esu prieš bet kokių paminklų kapinėse vartymą. Beje, ne taip seniai lankydamasis Rusijos Kaliningrado srityje mačiau gražiai tvarkomas vokiečių karių kapines. Matyt, vokiečiai jomis rūpinasi, turbūt sudarė susitarimą su vietos valdžia. Visos karo aukos palaidojimų vietose pagerbtos. Vokiečiai savo kapus sutvarko, o rusai tose kapinėse nieko negriauna. Nors ir vokiškų simbolių ten yra, išskyrus svastiką. Šiaip gražiai sutvarkyta. Ir naujų paminklų pastatyta“, – pasakojo M.Laurinkus.

Signataras sakė nelabai matantis Lietuvoje paminklų, kurie „rėžtų akį“. Nepastebėdavęs ir Palangos karių kapinėse neseniai nukelto monumento. „Beje, daugybę metų nemačiau skulptūrų ir ant Žaliojo tilto Vilniuje – taip akis buvo pripratusi, kad nekreipdavau dėmesio. Paskui, kai apie tai pradėjo garsiai kalbėti, įsižiūrėjau. Nieko blogo ten nepamačiau. Atsiribojus nuo visų ideologinių dalykų jie architektūriškai visai neprastai atrodė, sudarė neblogą kompoziciją upės, bažnyčios ir įkalnės aplinkoje. O kas ten buvo pavaizduoti? Darbininkai, valstiečiai. O ką? Nebuvo darbininkų, nebuvo valstiečių? Buvo, ir dabar yra“, – sakė pašnekovas.

Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje dirbęs M.Laurinkus prisiminė paties matytas „atminties karų“ šioje šalyje apraiškas. „Francisco Franco (buvęs Ispanijos diktatorius, 1939 m. pasiekęs pergalę šalies pilietiniame kare – red.) paminklų anksčiau buvo labai daug. Vienas jų, vaizduojantis jį ant žirgo, daug metų stovėjo Madride prie vyriausybinių pastatų komplekso. Buvo gerai matomas važiuojant viešuoju transportu. 2005 metais jį nukėlė, pastatė to komplekso kieme – kad iš gatvės nesimatytų. Va tokios gudrybės. Spauda gal 10 metų apie tai rašė, kol pagaliau paminklą kažkur išvežė. Bet neskubėjo“, – pasakojo ambasadorius.

M.Laurinkus atkreipė dėmesį ir į svarbų „kovų su paminklais“ aspektą, kuris dažnai išsprūsta iš trumparegiškų uoliųjų kovotojų akių: paminklai kartais išreiškia visiškai priešingą idėją, nei ta, kuriai pabrėžti buvo skirti.

„Italai Romoje yra pasilikę kai ką iš Musolinio laikų – fašistinio laikotarpio – architektūros. Nebėga griauti. Jei būtų mano valia, aš irgi kai ką būčiau palikęs pas mus, remiantis vien tik meninės vertės sumetimais. Juk yra labai gerų paminklų. Jeigu menine prasme jie vertingi, tai reikia palikti. Arba išsaugoti kaip tam tikrą įdomų faktą. Regis, netoli Kotrynos bažnyčios Vilniuje stovėjo toks paminklas rusų kareiviui. Tos skulptūros proporcijos buvo labai keistos: cementiniai batai tokie dideli, o pats žmogelis toks mažas, kad kėlė juoką. Galva irgi keista, vos ne žvirblio dydžio. Viena ausis didelė, o kita – mažytė, lyg būtų cemento pritrūkę. Tokia keista buvo to kario figūra, kad dabar atrodytų kaip tikras modernizmo skulptūros pavyzdys. Kaip ten bebūtų, tas paminklas tikrai daug įdomesnis, nei tas vamzdis prie Neries. Aš būčiau aptvėręs jį ir išsaugojęs kaip įdomų to laiko faktą: pradėjo nuo batų, cemento tada buvo daug, bet kylant aukštyn jo vis mažėjo, kol galiausiai visai pritrūko... Čia kažkas panašaus kaip filme „Dvylika kėdžių“, kai ant laivo denio paišė žmogų pagal jo šešėlį. Bet saulė pasisuko, ir viskas nuėjo niekais...“, – juokavo M.Laurinkus.

Rekomenduojami video