Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atminties kare – permainos

Iki valdančiųjų kadencijos pabaigos belikus keturiems mėnesiams, apmirusiame atminties karų fronte pastebėtos permainos. Kaunas surengė žaibišką kontrataką Vilniaus kryptimi, o Širvintose pasiekta anaiptol ne vietinės reikšmės pergalė.

Smūgis iš Kauno

Tai, kad apie abu įvykius plačioji visuomenė išgirdo vos pasibaigus Lietuvos prezidento rinkimams ir dar neprasidėjus balsavimui dėl naujojo Europos Parlamento, kelia įtarimų, jog taktiniai pokyčiai lietuviškame atminties karų fronte gali būti tiesiogiai susiję su politiniais. Galbūt tokios permainos tik prasideda, galbūt vėl pasibaigs niekuo, taip pasmerkdamos abi kovojančias puses ir toliau lindėti savo apkasuose belaukiant, kol liguistas sektantizmas ilgainiui išsivadės iš pėstininkų ir generolų galvų, o jo vietą užims sveikstanti istorinė bei kultūrinė nuovoka. Kol vieni save guodžia tokia viltimi, kiti, matyt, jau seniai supratę, kad kuprotą tik „grabas“ ištiesins, imasi veikti. Netikėtas Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio pareiškimas, kad Kaune iškils paminklas pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentui Algirdui Brazauskui, prilygo politinėje konservatorių stovykloje, kiek pritilusioje po skaudžiai pralaimėtų prezidento rinkimų, sprogusiam toliašaudės artilerijos sviediniui. Beveik tuo pat metu skambiai driokstelėjo ir reaktyvinės artilerijos salvė nuo Širvintų pusės: čia, dalyvaujant naujai kadencijai perrinktam prezidentui Gitanui Nausėdai, buvo iškilmingai atidengtas poetui Justinui Marcinkevičiui atminti skirtas paminklas „Skaitanti mergaitė“.

Kauno meras savo iniciatyvą pastatyti mieste paminklą A.Brazauskui paaiškino tuo, kad kitąmet sueis 15 metų nuo prezidento mirties, bet iki šiol buvusiam valstybės vadovui nėra pastatyta deramo atminimo ženklo. „Pabandysim tai padaryti Kaune“, – pažadėjo V.Matijošaitis. Kauno savivaldybės pranešime sakoma, kad vienas ryškiausių prezidento A.Brazausko profesinių pasiekimų – darbas statant Kauno hidroelektrinę, kuriai 2014 metais suteiktas A.M.Brazausko vardas. Taip pat primenama, kad buvęs šalies vadovas politiniais sprendimais prisidėjo ir prie M.K.Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune, palaikė iniciatyvą 2011 metais Lietuvoje surengti Europos krepšinio čempionatą.

Valdantieji, atitokę nuo šoką jiems sukėlusios politinio sprogimo bangos, kuri patvirtino, jog Kauno meras tuščiais šoviniais nešaudo, ir kad paminklas prezidentui A.Brazauskui iš tikrųjų neilgai trukus gali iškilti laikinojoje sostinėje, gal net istorinės prezidentūros sodelyje, kaip buvo pasiūlyta, puolė prie savo propagandinių pabūklų, išsikvietė žiniasklaidos bombonešius ir Kauno kryptimi atidengė atsakomąją ugnį. Pirmieji iš mažo politinio kalibro šautuvėlių pokštelėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai. Jos seniūnas Paulius Lukševičius pareiškė, kad konservatoriai priešinsis šiai iniciatyvai. „Ši žinia buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai, veikiausiai, mero vienasmenis sprendimas“, – sakė politikas Eltai, pabrėžęs, kad jo asmenine nuomone A.Brazauskas niekaip nėra susijęs su Kaunu.

Atsakomoji ugnis

Stambesnio kalibro retoriniu ginklu Kauno merui atsakė kultūros ministras Simonas Kairys: jis kategoriškai nesutiko su idėja statyti paminklą A.Brazauskui istorinės prezidentūros kiemelyje ir paragino ieškoti jam kitos vietos. „Istorinės prezidentūros kiemelyje paminklo buvusiam prezidentui A.M.Brazauskui nebus. Kauno savivaldybės pateikti argumentai, švelniai tariant, šauna pro šalį. Šio kiemelio idėja aiški – tai pagarbos atidavimas tarpukario prezidentams“, – savo „Facebook“ paskyroje driokstelėjo ministras. Į šį S.Kairio pasisakymą Kauno meras sureagavo atsakomuoju snaiperio šūviu. V.Matijošaitis nė nesileido į ginčus, apsiribojęs prašymu patikslinti, kiek dar liko dirbti šiam ministrui – 4–5 mėnesiai?

Panašu, kad dėl tos pačios priežasties Kauno merui įspūdžio nepadarė ir pagrindinių Vilniaus politinių pabūklų ugnis. Premjerė Ingrida Šimonytė sukritikavo ne tik Kauno mero pasiūlytą paminklo A.Brazauskui vietą, bet ir pačią idėją. „Labai gaila, kad tokio lygio diskusijas kažkas sugeba įsukti ir tada visa Lietuva diskutuoja, ar istorinės prezidentūros kiemelyje reikia paminklo A.M.Brazauskui. Istorinės prezidentūros kiemelyje paminklo neturėtų būti vien dėl to, kad tai yra istorinė prezidentūra, kuri kalba apie Lietuvos tarpukario istoriją“, – sakė ji „Žinių radijui“. Be to, pasak I.Šimonytės, turėtų praeiti ilgesnis laiko tarpas, kad galėtume įvertinti žmones, kurie yra netolimi mūsų praeities dalyviai.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen apsiribojo kritikuodama ne pačią Kauno mero iniciatyvą, o jo pasiūlytą paminklo vietą. „Savivaldybės prerogatyva spręsti apie tai, ką ir kaip nori įamžinti, tik vieta turi būti parinkta tinkama. O ši, akivaizdu, tokia nėra“, – sakė ji žurnalistams.

Visgi retorinis valdančiųjų atsišaudymas, atrodo, neišmušė Kauno mero iš jo apsisprendimo įtvirtinimų. V.Matijošaitis atmetė premjerės, Seimo pirmininkės ir kultūros ministro kritiką pabrėžęs, kad prezidentą A.Brazauską vertina pirmiausia kaip „inžinerinio mąstymo“ žmogų ir nesureikšmina jo komunistinės praeities. „Aš ne menininkas, bet neišgirdau ir iš tų trijų pavardžių, kad jie būtų kažką statę ar kūrę – nei premjerė, nei S.Kairys, kurį pažįstu seniai“, – „Žinių radijo“ klausytojams sakė V.Matijošaitis, pridūręs, kad vertina buvusį šalies vadovą.

„Aš jį vertinu gerai. Kiek man yra tekę bendrauti su gerbiamu Mykolu, ne vieną kartą, darbo reikalais, tai buvo protingas, dalykiškas, kaip aš sakau, inžinerinio mąstymo žmogus“, – sakė Kauno meras. Anot jo, komunistinė šalies vadovo praeitis jo nuomonei apie A.M.Brazauską įtakos neturi. „Aš irgi gyvenau sovietiniais laikais, nuo to netapau nei geresnis, nei blogesnis. Koks žmogus gimiau, kaip mane auklėjo, toks ir esu“, – sakė V.Matijošaitis.

Staigmena Širvintose

Kol valdančiųjų stovyklos dėmesį buvo atitraukusi istorinės atminties kontrataka iš Kauno pusės, stiprus sprogimas driokstelėjo visai šalimais, Širvintose. Čia buvo atidengta skulptūra „Skaitanti mergaitė“, skirta poetui J.Marcinkevičiui atminti. Skelbiama, kad Jaunimo sode iškilusi skulptūra yra prie pat rotondos, ant kurios užrašyti J.Marcinkevičiaus žodžiai: „Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.“

Šio paminklo statybos idėją pasiūliusi Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė atkreipė dėmesį, kad meno, kultūros, grožio, patriotiškumo svarba yra kur kas didesnė, nei politikavimas, trumpalaikės diskusijos, pykčiai bei nesutarimai, bandymai išaukštinti naujus autoritetus paminant tikruosius.

„J.Marcinkevičiui Vilniuje vietos neatsirado? Daugybei Lietuvos žmonių, o ir širvintiškių širdyse jos yra tikrai daug. Nuoširdžiai tikiu, kad augančiai, bręstančiai jaunajai Lietuvos kartai labai svarbu pažinti, suvokti, suteikti vertybinį poeto J.Marcinkevičiaus kūrybos dovanojamą pagrindą. Todėl drąsiai galiu pasakyti – įamžinti tautos poeto atminimą meniniu akcentu yra garbė bet kuriam dideliam ar mažam Lietuvos miestui. Neslėpsiu pasididžiavimo, kad Širvintose tai ir padarėme“, – sakė ji.

Paminklo atidarymo ceremonijoje dalyvavęs prezidentas G.Nausėda atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniuje iki šiol taip ir neatsirado vietos paminklui J.Marcinkevičiui. Anot šalies vadovo, diskutuojant dėl to Vilniaus valdžia turi atsakyti į klausimą, ar bus leidžiama „didžiajam dainiui tapti elementaria politinių žaidimų auka“. Prezidento teigimu, kol atsakymai nebus rasti, susitikimai tarp sostinės vadovų ir prezidentūros šiuo klausimu būtų beprasmiai. „Ten, kur lyderystės vakuumas, taip ir gimsta sprendimai – vakuume nieko nebūna. O paminklai atsiranda kitose vietose, kur lyderystės vakuumo nėra. Džiaugiuosi, kad paminklas rado tinkamą vietą, namus“, – kalbėdamas apie paminklą poetui Širvintose sakė prezidentas G.Nausėda.

Sutapimas ar ne, bet tą pačią dieną ir būtent tuo pat metu, kai renginio dalyviai ir svečiai rinkosi į paminklo J.Marcinkevičiui atminti atidarymą, žiniasklaida pranešė apie policijos atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl Živilės ir Jono Pinskų šeimos įmonėje „Danielita“ galimai apgaulingai tvarkytos apskaitos. Nejau į kiekvieną su dabartine šalies valdžia nesuderintą istorinės atminties iniciatyvą atsakoma hibridiniu politinio karo smūgiu?

Platus sutarimas ir juodasis sąrašas

Istorinės atminties karų Lietuvoje kronika, visada sutampanti su konkrečios politinės jėgos įsigalėjimu, nemaloniai primena Talibano siautėjimą Afganistane griaunant jam ideologiškai nepriimtiną istorinį ir kultūrinį savo tautos paveldą. Talibų išsprogdintos tūkstantmetės Budos statulos perspėja, kad valdžią gavusi tamsi ir fanatiška politinė sekta nesustos, kol neištrins iš tautos atminties visų jai nepriimtinų istorinio paveldo ženklų. Panašių apraiškų matyti ir lietuviškoje tikrovėje: gal tikrai J.Marcinkevičiaus, Antano Smetonos, Vytauto Didžiojo ir kitų iškilių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos valstybės ir kultūros istorijoje, vardai įtraukti į kažkokio vietinio Talibano juodąjį sąrašą, kad mūsų valstybės sostinėje dešimtmečiais neatsiranda vietos įamžinti jų atminimą?

Sunku rasti kitokį paaiškinimą, kodėl tokios iniciatyvos iškart atmetamos, motyvuojant tuo, kad, anot dabartinio Vilniaus mero, būtinas „platus“ visuomenės sutarimas jų atžvilgiu? O to „plataus sutarimo“, žinoma, vis nepavyksta pasiekti: tik pasirodžius kokiai iniciatyvai iš kanapių kyšteli koks nors talibas ir šliūkšteli kibirėlį pamazgų. Na ir kas, kad dauguma žmonių palaiko tą iniciatyvą – plataus sutarimo juk nėra... Gal jis galėtų būti tik vienu atveju – jei Vytautas Didysis būtų ne tas, o kitas? Gal tada iškart atsirastų vietos Vilniuje jo paminklui, gal net Lukiškių aikštėje? Gal todėl ji taip atkakliai laikoma rezervuota, neįsileidžiant į ją nei Vyčio, nei memorialo Lietuvos partizanams, kad kažkas, įamžintas bronzoje, galėtų ranka rodyti į buvusius KGB rūmus, nes būtent nuo jų viskas ir prasidėjo?

Svarstyti apie tai verčia ir kitas pavyzdys. Kodėl iniciatyva pastatyti Kaune paminklą pirmajam po Kovo 11-osios demokratiškai išrinktam Lietuvos prezidentui, dešimtmečiams nubrėžusiam esminį Lietuvos geopolitinį kursą stojant į NATO (dėl to jis 1994 m. kreipėsi į NATO Generalinį sekretorių) ir ES (2003 m. Lietuvos vardu pasirašė stojimo sutartį), sukėlė tokį valdančiųjų pasipiktinimą? Gal dėl per menkų nuopelnų – ne tik Lietuvai, jos sostinei, bet ir Kaunui?

Europarlamentaras Vytenis Andriukaitis, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, sakė, kad Kauno mero iniciatyva jam esanti „absoliučiai suprantama“ dėl A.Brazausko sąsajų su Kaunu. „Jos labai didelės, galbūt didesnės nei su Vilniumi. Visų pirma, jis netoli Kauno subrendo – Kaišiadorys ranka pasiekiami. Antra – Kauno Politechnikos institutas, kurį jis baigė. Trečia – Kauno hidroelektrinė, kurią jis statė. Ketvirta – visa Kauno pramonė buvo susijusi su A.Brazausko, tuometinio Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotojo, veikla, jis praktiškai visą ją buvo „išbraidęs“. Tų laikų pramoninio Kauno plėtra neįsivaizduojama be Aleksandro Drobnio ir A.Brazausko. Kaunas ir A.Brazauskas iš tiesų turi labai gilias sąsajas, ypač ankstyvojoje jo veikloje. Tad, manau, prasminga diskutuoti apie A.Brazausko atminimo įamžinimą Kaune“, – sakė V.Andriukaitis.

Tačiau, pasak jo, kitas dalykas – siūlymas dėl istorinės prezidentūros kiemelio. „Manau, kad tai būtų netinkamas sprendimas. Ta vieta, jos istorinė atmintis neturi nieko bendra su Brazausku, nes tai visiškai kitas istorinis laikotarpis“, – pabrėžė pašnekovas.

V.Andriukaičio teigimu, iniciatyva dėl A.Brazausko paminklo Kaune atskleidžia tai, kad nėra valstybės strategijos dėl šalies vadovų atminimo įamžinimo. „Štai sostinėje yra prezidentūra. Ten daug erdvės – ir rūmų kieme, ir Daukanto aikštėje. Ar mirę prezidentai galėtų ten būti pagerbti taip, kaip padaryta istorinėje prezidentūroje Kaune? Sutikite, kad tai ne tas pats klausimas, kuris kyla Kauno miesto valdžiai, norinčiai pagerbti A.Brazauską dėl jo sąsajų su miestu. Savivaldos lygyje jie tikrai gali tą padaryti. O nacionaliniame lygyje nėra jokios politikos“, – teigė europarlamentaras.

Ar Kaunas „grūtėja“?

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantis Seimo narys Kęstutis Masiulis, paklaustas, ko Kauno mero iniciatyvoje daugiau – noro pagerbti A.Brazausko ryšį su miestu ar siekio kuo skaudžiau įkąsti konservatoriams, – atsakė, kad, išgirdęs šią naujieną, nusišypsojo sau į ūsą. „Manau, kitas V.Matijošaičio žingsnis turėtų būti Kauno pervadinimas į Brazauskogradą. Na, niekaip negali užbaigti tos epopėjos. Juk Brazausko vardas jau suteiktas Kauno hidroelektrinei. Žinoma, galima dar pastatyti ir paminklą. Jis Vilniuje jau yra įsiamžinęs Kristinai padovanotu viešbučiu. V.Matijošaitis galėtų savo, o ne Kauno sąskaita taip pat padovanoti kokį nors viešbutį, kuris būtų pavadintas Algirdo ir Kristinos vardais“, – svarstė Seimo narys.

K.Masiulis sakė visiškai atmetantis paminklo A.Brazauskui statybos Kaune idėją. „Tai būtų dar vieno „balvono“ pastatymas. Šiaip Kaunas galėtų visą jų grupę susivežti. Man rodos, šis miestas „grūtėja“ labai stipriai. Kaip atrodo vien jau Brazausko vardo suteikimas Kauno hidroelektrinei? Tai ką, ar Brazauskas ją statė? Juk statė daugybė žmonių. Kodėl reikia personifikuoti? Juk gyvename ne XVIII ar XIX šimtmetyje, kai viskas būdavo personifikuojama: štai Napoleonas kažką nugalėjo. Bet kariavo juk šimtai tūkstančių žmonių. Ir su hidroelektrinės statyba visai taip pat“, – sakė pašnekovas.

Jį stebino ir paminklui statyti siūloma vieta. „Na, paminklas A.Brazauskui tikrai labai derėtų prie paminklo tautininkui A.Smetonai. Šiaip siūlyčiau apsvarstyti ne mažesnio nei 25 m monumento ant Kauno hidroelektrinės variantą. Kad ant delno galėtų sraigtasparniai nusileisti ar balionai kilti. Atrodo, kad V.Matijošaičiui kartais ima pritrūksta vaizduotės“, – ironizavo K.Masiulis.

Buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko, sostinės savivaldybės tarybos opozicijos lyderio, teigimu, žinia apie paminklą A.Brazauskui Kaune jam buvusi kiek netikėta. „Ne dėl to, kad A.Brazauskas nebūtų vertas tokios pagarbos – neabejotinai vertas, nes tai žymiausias naujausio mūsų valstybės istorinio laikotarpio politikas, buvęs prezidentas ir premjeras, labai daug nusipelnęs Lietuvai ir vertas pagarbos ženklų. Tik manau, kad reikėtų teisingai atlikti namų darbus. Kiek suprantu, vieta paminklui numatyta ikikarinės Lietuvos prezidentūroje. Čia jau atsiranda konteksto klausimas. Kaip bebūtų, su tuo istoriniu periodu A.Brazauskas nėra susijęs. Nėra ir tokios praktikos, kad prezidentūros Kaune kiemelyje būtų statomi paminklai kito istorinio periodo prezidentams. Manau, kad Kauno meras galėtų dėl to pasiūlyti didesnę diskusiją“, – sakė politikas.

Kadangi Vilniuje neatsirado vietos nei Vyčio skulptūrai, nei paminklui A.Smetonai, J.Marcinkevičiui ir net pačiam Vytautui Didžiajam, gal tikrai Kaunas tampa istorinės Lietuvos atminties saugotoju, priimdamas sostinėje atmestus jos įamžinimo ženklus?

„Sutikčiau su nuomone, kad Vilniaus miesto savivaldybėje dabar dominuoja asmenys, kurie gali priimti tokius sprendimus, ir kurių požiūris labai vaikėziškas. Jie neturi didesnio supratimo apie tautos istorinę atmintį, nejaučia poreikio pagerbti bei įamžinti tam tikrus įvykius ar asmenybes. Šiandien Vilnius, kaip dažnai sakau, yra pasirinkęs hipsterišką kryptį: svarbu tik vienadieniai malonumai, kurie prasideda ir baigiasi Vilniaus gatvėje – ten, kur didžiausia naktinių barų koncentracija. Aišku, kad tai nėra gerai, nes sostinė turi rodyti lyderio pavyzdį, užduoti toną. Reikia jausti atsakomybę ir už valstybinę misiją. Tai, kad Vilnius yra praradęs jos svarbos suvokimą, jau akivaizdu. Kaunas bando imtis tokios lyderystės, jo pastangos matomos. Manau, kad kai kuriais atvejais Kauną galima dėl to pasveikinti ir pagirti. Kai kuriais, tiesa, kyla diskusijų ir dvejonių, tačiau bent jau bandoma kažką daryti“, – pridūrė A.Zuokas.

Anot jo, neturėtume rungtyniauti, kas pirmasis ir kas daugiau įamžins prezidento A.Brazausko atminimą. „Manau, kad ši asmenybė ir jos darbai tikrai nenusipelno tokių spekuliacijų, kokios vyksta prabilus apie pagarbos jai išraiškas. Visos pagarbos formos yra geros ir sveikintinos, bet, norint parodyti ją, reikia tą daryti elegantiškai, grakščiai ir oriai, nes dabartinio ginčo kontekste, kai, matyt, daug kas bandys spekuliuoti šia Kauno mero iniciatyva, tokie dalykai, manau, žemina jo ekscelencijos nuopelnus ir atminimą“, – apibendrino politikas.

Juodoji skylė

Humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas, Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, paklaustas, ar siūlomų statyti paminklų iškilioms Lietuvos asmenybėms iniciatyvos nėra susietos su politiniais interesais, atsakė to nežinantis. „Man atrodo, kad Kaunas protingai pasielgė, priėmęs iš Vilniaus išvytą Vyčio skulptūrą. Aišku, gaila, kad Vilnius atmeta visas geras iniciatyvas. Nenoriu pasakyti, kad mero V.Matijošaičio paminklų statymo iniciatyvos yra blogos, bet kartais turbūt pritrūksta sistemingumo. Pavyzdžiui, Aleksandro Jogailaičio paminklo iniciatyva man atrodo nelabai motyvuota. Paminklas jam jau yra Panevėžyje, ir tai labai logiška: Panevėžys įkurtas Aleksandro laikais. O Kaunas su juo nesusijęs“, – sakė istorikas.

Visgi, pasak T.Baranausko, nors ir būtų galima kritikuoti kai kuriuos V.Matijošaičio sprendimus, esą reikia pripažinti, kad Vilniuje šiuo požiūriu yra blogiau negu Kaune. „O čia blogiausias dalykas. Kaune, gal ir su klaidomis, bet daroma tai, kas turėtų būti daroma Vilniuje. Galbūt ginčytinas paminklas ir A.Brazauskui, ir Aleksandrui, bet tai yra sprendimai, dėl kurių galima diskutuoti. Tačiau bendrame istorinės atminties išlaikymo kontekste Kaunas vis dėlto daro tam tikrus žingsnius, tarp jų ir visai normalius. Vilniui to žymiai labiau trūksta. Imkime kad ir paminklą Vytautui Didžiajam. Vilniuje jo iki šiol nėra! Net kai Nacionalinis muziejus savo kiemelyje, Gedimino kalno papėdėje, pasistatė kaip eksponatą Vytauto Kašubos skulptūrą „Vytautas Didysis“, kilo didelis triukšmas ir pasipiktinimas, kam čia tas Vytautas stovi“, – priminė pašnekovas.

Jo teigimu, Vilnius dabar yra tarsi istorinės atminties juodoji skylė, kurioje pradingsta praktiškai visos iniciatyvos. „Juk buvo iniciatyva statyti paminklą Vytautui Didžiajam. Atmetė. Buvo siūloma statyti paminklą A.Smetonai. Vėl nieko neišėjo. Buvo iniciatyva Vytį pastatyti. Išvijo. O svarbiausia tai, kad jeigu toms iniciatyvoms būna pateiktos kokios nors alternatyvos, tai ir jos nerealizuojamos. Tarkime, Lukiškių aikštėje vietoje Vyčio supilti kalvelę Lietuvos partizanams pagerbti – imituojant partizanų bunkerį. Bet ir tas sumanymas buvo atmestas. Matome, kad užblokuojama viskas. Aišku, kažkaip pavyko Vilniuje paminklus Vincui Kudirkai ir Jonui Basanavičiui pastatyti, bet tai daugiau išimtys. O daug labai gerų iniciatyvų Vilnius tiesiog yra užblokavęs. Taip pat ir paminklą J.Marcinkevičiui. Aišku, tada Kauno rodomas pavyzdys yra labai svarbus: kažkas turi tuos paminklus Lietuvos istorijos asmenybėms ar simboliams statyti“, – sakė T.Baranauskas.

Pasak jo, Kaunas atlieka tą pačią laikinosios Lietuvos sostinės funkciją, kaip ir prieškaryje, tik dabar ją vykdo istorinės atminties prasme. „Lenkų okupacijos laikais įvyko Lietuvos politinio ir istorinio centro tremtis iš Vilniaus į Kauną, o dabar dėl su istorine atmintimi nelabai sutariančių valdžių Vilniuje ji, panašu, kartojasi“, – pridūrė istorikas.

Keisčiausia, kad demokratine laikomos šalies sostinės valdžiai visai nerūpi net ir visuomenės nuomonė. „Dėl Vyčio paminklo statymo projekto Vilniuje buvo surengta visuomenės apklausa. Bendrovės „Vilmorus“ duomenimis, už paminklą pasisakė 76 proc. visos Lietuvos gyventojų ir 75 proc. vilniečių. Tačiau įsijungė „ekspertai“, ir jų nuomonė lėmė, kad buvo pasirinktas kitas paminklo Lukiškių aikštėje variantas, kuris taip pat nebuvo įgyvendintas“, – sakė T.Baranauskas.

Rekomenduojami video