Daugiau karybos, mažiau vaidybos – ar ne tokią žinią Lietuvos politinei vadovybei per kelias praėjusias savaites pasiuntė net keli NATO ir sąjungininkų atstovai? Nuolat NATO raginantiems, drąsinantiems, patariantiems ir mokantiems Lietuvos politikams netikėtai priminta apie jų pačių neatliktus namų darbus stiprinant Lietuvos gynybą ir taip vykdant įsipareigojimus aljansui.

Tikisi daugiau

Liaudies išmintis „Kaip šauksi, taip atsilieps“ vėl tapo politine aktualija. Griežta ir karinga retorika, bandymai sužavėti publiką išpūstais žandais ir drąsiai atstatytomis krūtinėmis ilgainiui pabosta, todėl vietiniai politikos artistai dairosi platesnės auditorijos. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios iš Vilniaus kone kas savaitę skamba raginimai NATO sostinėms veikti drąsiau, greičiau, energingiau, tiekti daugiau karinės ir finansinės pagalbos Ukrainai, vis primenant, kad ji dabar kovoja už visą Vakarų pasaulį. Priminti, žinoma, reikia: gal NATO sąjungininkės to nesupranta, gal vis dar snaudžia, gal be Vilniaus kartojamų nurodymų „NATO turi“, „NATO privalo“, „NATO reikia“ didžiosios aljanso narės nesuvoktų, kas šiandien pastatyta ant geopolitinės kortos. Kartu nuolat raginama stiprinti rytinį NATO flangą, nes pavojus čia yra didžiausias.

Regis, viskas čia teisinga ir reikalinga, juo labiau kad pasirodė ženklų, jog ilgos ir vis tos pačios retorinės transliacijos Vakarų kryptimi pagaliau davė rezultatų. Taip pat retorinių, tik gal ne visai tokių, kokių laukė etatiniai NATO ragintojai. NATO atstovai atvirai priminė apie Lietuvos valdžios neatliktus namų darbus rūpinantis savo valstybės gynybos reikalais. Į raginimus atsakyta raginimais, į padrąsinimus – padrąsinimais, o į patarimus – patarimais. Pirmasis veidrodį į ragintojus Lietuvoje atsuko Vilniuje prieš gerą mėnesį apsilankęs JAV atsargos generolas Benas Hodgesas, buvęs vyriausiasis JAV pajėgų Europoje vadas. Jis pažėrė rimtos kritikos pareiškęs, kad Lietuvos visuomenė nėra pasiruošusi gintis, mūsų šalyje nepakankamai ruošiami rezervistai, niekaip neužbaigiamos „Rail Baltica“ geležinkelio, kuriuo būtų tiekiama karinė sąjungininkų parama, statybos. Generolas kritikavo Lietuvos valdžios politinius sprendimus dėl per menko bendradarbiavimo su Lenkija ir Baltijos šalimis stiprinant gynybą, perkant tarpusavyje suderinamą ginkluotę ir amuniciją.

„Bet ką aš Lietuvoje girdžiu, kad jūs norite vokiečių brigados, jūs norite daugiau amerikiečių. Palaukite, jūs turite tikriausiai 100 tūkst. rezervistų, kurie nėra apmokyti, kurie neturi savo dalinio. (…) Visą laiką girdžiu Lietuvoje, kad jūs norite, jog čia būtų vokiečių brigada, bet ką ji darys? Turiu omenyje, kad jei neturite poligono, jei turite tiek kareivinių, o turite tik brigadą, sėdinčią savo kareivinėse, tai yra blogiau nei neturėti jokių karių. Nesu tikras, kad Lietuva padarė viską, ką galėjo, ką turėjo padaryti, kad būtų pasirengusi gintis“, – sakė generolas B.Hodgesas.

Vos tik mūsų politikai tokią kritiką spėjo paaiškinti atsargos generolo neinformuotumu ir menku susigaudymu Lietuvos gynybos reikaluose, šalto vandens užpylė ir netrukus Briuselyje su Lietuvos žurnalistais susitikęs NATO Karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris. Jis taip pat priminė, kad NATO sutartyje yra ne tik kolektyvinę gynybą aktyvuojantis 5-asis, bet ir 3-asis straipsnis, kuris, anot admirolo, sako, jog viskas prasideda nuo šalies gebėjimų ginti savo žmones. Admirolo teigimu, daug valstybių pamiršo apie tai dėl biudžetų atsakui į krizes mažinimo. Jis nesutiko su požiūriu, kad NATO dėmesys rytiniam aljanso flangui turėtų būti išskirtinis: esą Rusijos grėsmė egzistuoja ne tik Baltijos regione. Sutelkdamos visą dėmesį į rytinį NATO flangą, sąjungininkės negebės atliepti kitų aljansui kylančių grėsmių, sakė NATO Karinio komiteto pirmininkas. R.Baueris pabrėžė, kad NATO šalys turi suprasti, jog aljansas efektyviai veikti gali tik tada, kai kiekviena jo narė vykdo savo įsipareigojimus: kolektyvinė gynyba pirmiausia prasideda nuo kiekvienos valstybės pasiruošimo ir gebėjimų gintis.

Galiausiai Lietuvos neatliktus namų darbus priminė ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas: neseniai, kalbėdamasis su Lietuvos žurnalistais, jis mandagiai pagyrė Lietuvą kaip daugybę metų vertinamą aljanso narę, tačiau atkreipė dėmesį, kad ji turi pati užtikrinti reikiamą infrastruktūrą, kad NATO pajėgos galėtų prisidėti prie šalies gynybos. J.Stoltenbergas pabrėžė, kad, stiprinant gynybos pastangas, iš Lietuvos tikimasi daugiau: esą aljansui reikia, kad mūsų valstybė toliau investuotų į infrastruktūrą, jog galėtų priimti vokiečių vadovaujamą NATO kovinį vienetą.

Trys šunkeliai ir neįtvirtintas pasienis

Taigi, Lietuvos vadovai tikisi daugiau iš NATO, o NATO vadovai savo ruožtu daugiau tikisi iš Lietuvos. Kaip spręsti šią politinę lygtį dėl neatliktų namų darbų? Ir kaip derėtų vertinti susidariusią situaciją?

„Manau, reikėtų vertinti taip: visi staiga suvokė, kad NATO 5-ojo straipsnio panaudojimo tikimybė tampa labai reali. Tai nebe hipotetiniai dalykai, todėl į tai buvo pažvelgta per labai aiškaus bendradarbiavimo prizmę“, – sakė Audrius Butkevičius, Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Krašto apsaugos ministras. Tačiau, pasak jo, bendradarbiauti įmanoma tik su adekvačiais žmonėmis.

„Deja, turime besiklostančiai situacijai visiškai neadekvatų vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, kuris galimai nesuvokia, jog yra tokie dalykai, kaip valstybės ir visuomenės ruošimas kariniam konfliktui ir krizei. Ir kad tai yra jo pagrindinis uždavinys. Šito nesuvokia ir jo aplinka. Ir tai matoma Vakaruose. Britai, amerikiečiai yra pakankamai greiti prireikus įsitraukti į karinį konfliktą. Šiose šalyse puikiai suvokiama, kaip tokiai krizei turi būti ruošiama visuomenė ir valstybė. Bet kas, padaręs elementarią analizę, suvoks, kad Lietuvos namų darbai galimo karinio konflikto požiūriu toli gražu nepadaryti“, – pridūrė A.Butkevičius.

Jis pasiūlė atsakyti į elementarų klausimą: kaip prireikus būtų galima teikti karinę pagalbą Lietuvai? „Tokie dalykai vykstant Rusijos ir Ukrainos karui tapo labai aiškūs. Ne kartą kalbėjome apie Suvalkų trikampio bambagyslės svarbą Lietuvai. Pasienyje turime tris šunkelius, per kuriuos kariniai tiekimai praktiškai neįmanomi. Neturime sutvarkyto geležinkelio, nors žinome, kad visi kariniai tiekimai į Ukrainą yra vykdomi geležinkeliais. Nesame padarę namų darbų fortifikuojant jautriausius valstybės sienos ruožus. Kiekvienam iš tų, kurie įsivaizduoja vadovaujantys Lietuvos gynybai, užtektų pasižiūrėti, ką daro lenkai, stiprindami savo pasienyje potencialius atakos ruožus. Ir ką daro ukrainiečiai, stiprindami savo sieną su Baltarusija. Ji paversta ištisu gynybiniu ruožu su minų laukais, prieštankinėmis užtvaromis, apkasais, įtvirtinimais“, – sakė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, NATO puikiai supranta, kad Baltijos valstybės yra potencialus atakos objektas. „Kitas dalykas: NATO žvelgia į Kaliningrado sritį suprasdama, kad vienas iš uždavinių, kuriuos gali sau kelti Rusija – nutiesti sausumos kelią į savo anklavą, ir kad tai gali būti viena iš karinio konflikto priežasčių. Gali savaip pasikartoti istorinė analogija: Vokietija 1939 m. pareikalavo iš Lenkijos atidaryti eksteritorialų transporto koridorių į Dancigą. Rusai jau pasekė tokiu pavyzdžiu pareikalavę sausumos kelio per Ukrainą į Krymą. Todėl tokie anklavai yra be galo pavojingi, ir šiuo požiūriu organizuoti gynybą įmanoma tik tada, jeigu jai yra iš anksto ruošiamasi“, – teigė pašnekovas.

Vertindamas tai, kaip Rusija veikė Ukrainoje ir Baltarusijoje, A.Butkevičius sakė susidaręs nuomonę, kad mūsų valdantysis politinis elitas yra ne kas kita, kaip Rusijos įtakos agentų grupė. „Ten į valdančiuosius ešelonus buvo pasodinta labai daug Rusijai ištikimų žmonių, kurie nieko kito ir nedarė, kaip tik, pavyzdžiui, naikino Ukrainos kariuomenės galias, šalies pasirengimą gintis, kurie iki paskutinės taikos minutės šaukė, kad jokio karo nebus, atsisakė pradėti Ukrainos gynybos mobilizaciją. Rusams užpuolus Ukrainos karinės pajėgos nebuvo pervestos iš taikos į karo meto režimą, dėl to buvo užimtos milžiniškos teritorijos, kurias dabar tenka atsiiminėti. Visi Ukrainos pietūs buvo užimti todėl, kad šalies vadovybė sąmoningai nevykdė gynybinio pasirengimo, o už tai, be kitų, atsakingas ir dabartinis prezidentas. Ir šitas idiotizmas lyg per kopijavimo popierių perkeliamas į mūsų pačių situaciją“, – sakė buvęs krašto apsaugos ministras.

Gintis patiems jau nebereikia?

Atsargos generolas leitenantas Valdas Tutkus, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, pabrėžė, kad atsakyti į klausimą, ar NATO jau keičia toną dialoge su Lietuvos valdžia, yra gana keblu. „Aljansas niekada nebuvo labdaros organizacija, tai bendra gynybos sąjunga, kurios kiekvienas narys, taip pat ir Lietuva, esant reikalui yra pasiruošęs kautis vienas už kitą. Anksčiau pati Lietuva aktyviau dalyvavo aljanso operacijose – prisiminkime mūsų žmones Afganistane, Irake, Kosove. Visi suprato, kad Lietuva, atsižvelgus į tuos resursus, kuriuos galėjo skirti, darė viską, kad būtų patikima NATO partnerė. Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą aljansas gavo šaltą dušą, nes iki tol apie Rusiją ilgai kalbėdavo kaip apie partnerę. NATO pagaliau pamatė, kad Rusijos grėsmė reali ir gali tekti nuo jos gintis. Todėl keičiasi ir retorika, ir veiksmai. Generolo B.Hodgeso žodžiai apie mūsų gynybos reikalus pataikė tiesiai į dešimtuką: mes girdime tik viena – kad vokiečiai mums turi duoti brigadą, kad NATO sąjungininkai mus apgins ir taip toliau. Toks jausmas, kad patiems gintis nė nebereikia. Tačiau, atsižvelgiant į turimus resursus, mūsų pačių indėlis į gynybą galėtų būti didesnis“, – sakė V.Tutkus.

Jis pridūrė, kad NATO jau atnaujino savo gynybinius planus. „Jie dar nėra patvirtinti, bet esminis dalykas, kuris jau buvo pasakytas, yra tai, kad aljansas į karo veiksmus savo narių teritorijoje įsijungia nuo pat pirmos užpuolimo dienos. Kitaip sakant, nuo pirmo įsiveržimo metro. Negaliu pasakyti, kad čia kažkas ypatingai nauja, tačiau dabar matome, jog aljanso pajėgų atvykimas jau suplanuotas, nes kažkas, matyt, nepakankamai jaučia atgrasymo poveikį. Bet netgi ir šiame etape mes kažko norime iš aljanso, o ne iš savęs. Todėl, matyt, atsirado metodų, kurie leidžia mums priminti apie savo pačių pareigą gintis. Ir tokiems priminimams turbūt geriausiai tinka atsargos generolai, nes aljanse nepriimta, kad veikiantys vadai kritikuotų sąjungininkus. Ir iš tiesų Lietuva, matyt, turėtų keisti ir dialogo su NATO sąjungininkais toną, ir savo gynybos stiprinimo tempus. Mūsų politinei vadovybei reikėtų pradėti daugiau kalbėti apie tai, kad mes ginsime savo tautą kartu su visu aljansu. Ir atitinkamai paskubinti divizijos kūrimo, infrastruktūros ruošimo reikalus, apie kuriuos tiek buvo kalbama“, – sakė buvęs kariuomenės vadas.

Atsargos generolas leitenantas, paklaustas, ar kartais patys nepradėsime jaustis nesmagiai prieš sąjungininkus, kad vis tempiame su neatliktais namų darbais gynybos srityje, kad daugiau norime iš kitų, negu iš savęs, atsakė niekada nebuvęs didelis dabartinės politinės vadovybės gerbėjas. „Mane visą laiką gyvenime mokė reaguoti į kritiką normaliai. Tai, kad aljansas, sakyčiau, netgi grubokai pasakytų tai, ką nori mums pranešti, nelabai įprasta. Nesigilinant į gynybos klausimus visgi yra akivaizdu, kad daug kur pas mus veikiama keistai ir, leisiu sau pasakyti, ne mūsų valstybės ir ne mūsų žmonių naudai. Tai pasakytina ne tik apie gynybos reikalus, bet ir apie bandymus skaldyti tautą, apie neaiškius mokesčius, neaiškius ekonominius sprendimus. Galima būtų vardinti daug ką, kas šiuo metu daroma. Na, pavyzdžiui, kiek iš įvairaus lygio politikų girdėjome raginimų įsitraukti į karą Ukrainoje: pasiųsti išminuotojus, karius, kad neva parodytume pavyzdį visiems kitiems. Tokie dalykai, matyt, yra pastebimi ne tik pas mus, bet ir aljanse.

Tačiau, kaip jau girdėjome, vienas iš pagrindinių NATO reikalavimų valstybei narei – jos patikimumas. Mano asmeniniu vertinimu, tvirtinti, kad Lietuva šiandien yra patikima NATO partnerė, yra gana problemiška. Netgi ir NATO generalinis sekretorius aiškiai užsiminė, kad jeigu jau visas aljansas imasi žygių rytiniame savo flange, tai ir mums patiems teks būti aktyvesniems organizuojant savo gynybą. Akivaizdu: aljansas tikisi, kad mes žymiai labiau rūpinsimės savo pačių gynybos klausimais. Čia visas paradoksas – ne NATO aljanso, o būtent savo! Tačiau matome, kad mūsų politinis elitas kol kas nepriima jokios kritikos. Nei dėl ekonomikos, nei dėl kitų dalykų. Tarkime, tautos vienybės stiprinimo prasme galėčiau įvardyti ne vieną priešingo veikimo pavyzdį. Dar daug ko pas mus nepadaroma, nors visaip stengiamasi parodyti, kad viskas gerai“, – sakė V.Tutkus.

„Retorika neadekvati“

Saulius Skvernelis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, santūriai vertina kritiką dėl vėluojančių Lietuvos namų darbų gynybos srityje.

„Manau, kad tie namų darbai negali būti padaryti greičiau, negu yra numatyta įvertinus objektyvias priežastis. Kareivinių, kurias technologiškai numatyta pastatyti per 6 mėnesius, nepastatysi per mėnesį. Jeigu statyboms reikalinga žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, ji turi būti vykdoma pagal įstatymus. Taip, norisi, kad tie darbai vyktų greičiau, bet jie vis dėlto juda į priekį. Tenka važiuoti pro statomus karinius miestelius, ir pažanga yra akivaizdi. Vyksta statybos, o dėl jų tempo sunku pasakyti – lėšų tam skirta pakankamai, bet ar statybininkų, vystytojų pajėgumai leistų projektus atlikti greičiau, aš abejoju. Manau, kad jie taip pat suinteresuoti greičiau pabaigti objektą ir gauti uždirbtus pinigus“, – sakė S.Skvernelis.

Ekspremjeras sakė manantis, kad kritiškus pasisakymus dėl nepadarytų namų darbų, ko gero, girdime dėl to, kad kai kurie mūsų politikai labai reikalauja iš Vokietijos padaryti tam tikrus darbus, kurie taip pat yra imlūs laikui bei resursams. „Tai nepadaroma per vieną dieną. Be to, priduriama, kad ir mes patys nesame pasiruošę: neturime infrastruktūros, o norime brigados. Kai bus infrastruktūra, bus ir brigada. Yra ir kitų mūsų partnerių įvardintų dalykų, tarkime, rezervo rengimas. Čia irgi reikia namų darbus daryti“, – pabrėžė S.Skvernelis.

Jo manymu, mūsų valstybės vadovų retorika NATO partnerių atžvilgiu, dėl kurios Lietuva jau girdi pastabų, primenančių apie jos pačios atsakomybes aljanse, yra neadekvati. „Tokią retoriką būtų galima naudoti, jeigu pas mus viskas būtų paruošta, bereiktų tik sandėlius užpildyti technika, o kareivines – kareiviais. O dabar? Kalbėtis reikia, bet tam yra diplomatinė kalba. Tai šalių susitarimo reikalas. O kai pradeda viešai valdančiojoje koalicijoje aiškintis partijos vadovai ar ministrai, tai atrodo labai prastai. Ypač kai priekaištauji kitai valstybei, kuri formaliai, sutikime, nėra tau niekuo įsipareigojusi. Tai jie daro mums didelę paslaugą, todėl reikia suprasti ir kalbėjimo toną, ir nekelti į viešumą darbinių, techninių klausimų, nekalbėti apie juos atviru tekstu. Juk kai sąjungininkai nesusikalba ir priekaištauja vieni kitiems, tai naudinga tik priešui“, – apibendrino S.Skvernelis.

Politikai vis minko tešlą

Dainius Gaižauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, paklaustas, ar NATO atstovai, atvirai priminę apie Lietuvos atsakomybę stiprinti savo pačios gynybą, keičia dialogo su Vilniumi toną, atsakė, kad toks įspūdis būtų klaidingas. „Jei kalbame apie karinį lygmenį, apie mūsų kariškius – tikrai ne“, – pabrėžė politikas.

Pasak D.Gaižausko, viešojoje erdvėje pasirodę komentarai dėl Vokietijos brigados dislokavimo šiek tiek iškraipė tikrąjį situacijos vaizdą: prie to esą ranką pridėjo kai kurie politikai, norintys susirinkti papildomų politinių dividendų, įskelti konfliktą su prezidentūra. „Tai ministrų Gabrieliaus Landsbergio ir Arvydo Anušausko rungtyniavimas tarpusavyje bandant įtraukti ir prezidentą. Kai dėl visų kitų namų darbų, tai Lietuva juos daro pagal susitarimus su sąjungininkais, ypač dabar, kai parengti naujieji NATO gynybos planai. Mes namų darbus atliekame, tik norime juos paskubinti, nes sąlygas diktuoja karas Ukrainoje. Remiantis Rusijos veiksmais rengiami galimi scenarijai, jiems ruošiamasi. Gynybiniai planai mums visiškai aiškiai sudėlioja namų darbus, ir mes juos turime padaryti. Labiausiai įklimpta ruošiant infrastruktūrą Vokietijos brigadai. Mes tą darome, bet lėtai, nes labai ilgai trunka įvairios biurokratinės procedūros, kurios visiškai nereikalingos, ir mes bandome tą įrodyti valdantiesiems. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai nėra nesutarimai su NATO sąjungininkais, tai mūsų vidiniai konfliktai“, – sakė D.Gaižauskas.

Pasak jo, nuo karo pradžios praėjo daugiau nei metai, valdantieji galėjo be jokių kliūčių sutvirtinti absoliučiai visas pozicijas, bet jie nesusišneka tarpusavyje. „Mes matome – krašto apsaugos ministras A.Anušauskas po šiai dienai nedalyvauja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžiuose. Komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ir A.Anušausko konfliktas tęsiasi, jie bando viešai to nerodyti, bet visi juk matome – ministro posėdžiuose nėra“, – pridūrė pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį ir į dar vieną neatliktą namų darbą, kuris buvo neseniai aptarinėjamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. „Lietuvos sveikatos apsaugos sistema visiškai nepasiruošusi karinės grėsmės požiūriu. Pasirodo, ministras tam neruošė sveikatos apsaugos sistemos, nes jam neatnešė galimų grėsmės scenarijų. Įsivaizduojat? Taigi, atrodo, ministerijoje nesuprantama, kad mūsų pajėgumai gintis be pirmosios medicininės pagalbos neegzistuoja. Viskas sustotų kaip ir be logistikos. Kur numatyta sandėliuoti medicinines atsargas, jei būtų sugriauti dabartiniai sandėliai, kaip vyktų ligoninių evakuacija? Tokius dalykus reikia žinoti, bet dabar jie nieko neturi. Nieko. Sako, kad apie tai negalima kalbėti viešai – palaukit, tai ką mes apgaudinėjame? Jei nekalbėsime, tai jie taip ir miegos. Karinių medikų mums niekaip neužteks. Supratome, kad mūsų sveikatos sistema absoliučiai neparuošta karo veiksmams. Aišku, ji veiktų iš inercijos, bet jeigu būtų staigi ataka, kaip Ukrainoje, kiltų chaosas“, – sakė D.Gaižauskas.

Jau daugiau nei metus vyksta karas, bet Lietuvos pasienyje su Baltarusija ir Rusija nei minų laukų, nei prieštankinių užtvarų, nei įtvirtinimų vis dar nematyti. Gal jų nė nereikia? „Čia pereiname prie mūsų vidinių, o ne NATO reikalų, – pabrėžė D.Gaižauskas. – Mes žinome, ko reikia, karas Ukrainoje diktuoja ne tik Lietuvai, bet ir visam NATO blokui, kaip organizuoti gynybą. Dėl to ir gynybos planai keičiami. Tačiau jei kalbėtume apie landšafto fortifikaciją, gynybines juostas... Jie pasienyje įkalė betoninius stulpus, užtempė spygliuotą vielą ir vadina tai vienu geriausių savo atliktų darbų, dėl kurio galime jaustis saugūs. Tačiau po kelių mėnesių pamatėme, kaip iš Baltarusijos pusės pribėga pareigūnai, sukarpo tas vielas ir į Lietuvą praleidžia pabėgėlius. Taip prieštaraujama sau patiems: o jei atvažiuos tankas? Tai visiška pajuoka, bet kartu tai ir valdančiųjų tarpusavio konfliktų rezultatas. Strateginiame lygmenyje reikalai juda neblogai, bet tik popieriuje. Konservatoriai kalbėti visą laiką mokėjo, bet dirbti ir veikti – ne. Žinoma, realių grėsmių, kad per mūsų sieną ims važiuoti tankai, nėra, nes jeigu jos būtų, įtvirtinimais pagal gynybinius planus rūpintųsi visas NATO aljansas. Apie tai nenoriu kalbėti, bet tam tikri pasienio sustiprinimo darbai jau seniai galėjo būti daromi“, – sakė politikas.

D.Gaižausko teigimu, jei kalbėtume apie politiniame lygmenyje atliekamus gynybinius Lietuvos namų darbus, reikėtų pripažinti, kad esame labai lėti. „Ir NATO atstovai tą patį pasakė. Popieriuje mes turime beveik viską, bet praktiškai – nieko. Esame labai lėti, todėl tos kritikos politiniame lygmenyje ir susilaukiame. Tikrai esame lėtapėdžiai. Kariškiai galėtų daugiau, greičiau ir geriau padaryti, tačiau politikai vis minko tešlą“, – apibendrino pašnekovas.