Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar tikrai valstybės institucijoms rūpi mūsų vaikai?

Vaikų paėmimai iš šeimų, įtarus tėvus smurtu, istorijos sujudino mūsų visuomenę. Yra daug emocijų. O ką rodo esama situacija? Žiniasklaidoje pasirodę straipsniai bei reportažai atskleidžia tikrai ydingą tvarką, kurioje į vaiko interesus nelabai atsižvelgiama – pirmoje vietoje, deja, vis dar yra institucijos ir biurokratai.

Kodėl taip manau? Pirmiausiai noriu pradėti nuo to, jog vaikų mušti negalima. Mūsų visuomenė tikrai serga, nes per daug yra sumuštų ir užmuštų vaikų. Tai turi būti pakeista. O pakeisti šią situaciją galima tik tada, kad iš tiesų rūpės vaikas, o ne institucijos prestižas, biurokratinės procedūros ar dar kas nors.

Neseniai nuskambėję vaikų paėmimo atvejai kelia rimtą klausimą: ar tikrai visada žiūrima vaiko interesų? Ar tikrai visada paėmimas ir negrąžinimas į šeimą atitinka vaiko interesus? Juk paėmimas iš šeimos, išplėšimas iš pažįstamos aplinkos jam suteikia daug skausmo, o gal atsilieps neigiamai visą gyvenimą.

Ir štai čia iškyla keletas problemų. Paaiškėja, kad ikiteisminiai tyrimai dėl galimo smurto prieš vaikus gali trukti ilgai, mėnesių mėnesius. Suprantu, kad veikiama pagal įstatymą – tokie yra terminai. Tačiau ar tai pateisinama vaiko atžvilgiu? Juk jei buvo smurtauta prieš vaikus, tai galima nustatyti arba greitai, arba niekada. Jei tyrimas vyksta kelis mėnesius ar metus, ar tikrai galima tikėtis, kad bus nustatyta tiesa? Mano manymu, tikrai ne. O vaikas tuo metu uždarytas arba vaikų namuose, arba pas globėjus. Beje, jei būna nuo šeimos atskirtas ilgesnį laiką, jis pakeičia kelis globėjus. Tai tikrai jam nėra gerai. Tad jei rūpinamasi vaiko gerove, ar nereikėtų tokiais atvejais nustatyti žymiai trumpesnius tyrimo terminus?

Antra, paaiškėja, kad jei reikia psichiatro ekspertizės, tai stojama į bendrą eilę ir galima laukti labai ilgai. Ar tikrai tai pateisinama? Juk jei įtarimai nepasitvirtins, tuomet bus padaryta didelė žala. Ar kas įsivaizduoja, ką reiškia penkerių ar aštuonerių metų vaikus būti mėnesių mėnesius atskirtam nuo šeimos? Kiek jis patiria skausmo? O kur tėvų išgyvenimai? Jei iš tiesų rūpi vaikas, tai tokiu atveju ši tvarka taip pat turi būti pakeičiama.

Pagaliau protu nesuvokiama, kaip vaiko grąžinimo ar negrąžinimo klausimas tampa tiesiog dar viena biurokratine procedūra. Tai priklauso nuo kažin kokių posėdžių, kurie būna kas kelis mėnesius. Ar Vaikų teisių apsaugos darbuotojai supranta, ką reiškia tie mėnesiai vaikui? Mėnesis – tai akimirksnis suaugusiajam, bet vaikui tai gali tapti amžinybe.

Be to, o kur Vaikų teisių apsaugos darbuotojų profesionalumas? Plačiai nuskambėjo atvejis Kaune, kai vaiką paėmė asmuo, kuris viešai demonstruoja nacistinę simboliką, o kaimynų charakterizuojamas kaip agresyvus žmogus. Kol kas vyksta tarnybinis patikrinimas, apie kurio rezultatus nieko nežinome. O kur dar kitas vaiko teisių gynėjas girtas, pasirodęs su ginklu? Kiek tokių apskritai yra šioje sistemoje?

Taip, galima sakyti, kad kalti maži atlyginimai. Tačiau šiuo atveju gal reikia sumažinti etatus, atsisakyti netinkamų žmonių ir geriems specialistams pakelti algą?

Jei tikrai galvojama apie vaikus, jie turėtų būti apsaugoti ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio skausmo. Todėl galimi smurto prieš vaikus atvejai privalo būti išaiškinti greitai, per savaitę, o ne tęstis mėnesių mėnesius ar net metus. Negalime skaudinti savo vaikų.

 

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Rekomenduojami video