Visuomenės apklausos liudija, kad piliečiai kuo toliau, tuo labiau nepasitiki mūsų valstybės vadovais ir svarbiausiomis valdžios institucijomis – prezidentūra, Seimu ir Vyriausybe. Ar kartais tai nėra demokratijos Lietuvoje sveikatai ir net gyvybei pavojingos ligos diagnozė?

Palankumo buhalterija

Naujausia bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, kad per tris praėjusius mėnesius gerokai sumažėjo šalies prezidento, Ministrės pirmininkės ir Seimo pirmininkės vertinimai. Gitaną Nausėdą palankiai vertinančių gyventojų dalis nuo gegužės mėnesio sumažėjo 12 proc., Ingridą Šimonytę – 9 proc., Viktoriją Čmilytę-Nielsen – 7 proc. Dabar prezidentą G.Nausėdą palankiai vertina 60 proc. apklaustųjų, nepalankiai – 33 proc., Seimo pirmininkę V.Čmilytę-Nielsen – 37 proc. palankiai ir 53 proc. nepalankiai, premjerę I.Šimonytę palankiai vertina 26 proc., o nepalankiai – net 67 proc.

Per tris praėjusius mėnesius dar labiau nusmuko ir pasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis. Net 13 proc. mažiau apklaustųjų pasitiki prezidento institucija (šiuo metu pasitiki 61 proc.), 10 proc. sumažėjo pasitikinčių Vyriausybe (dabar pasitiki 27 proc.), o pasitikėjimas Seimu sumenko nuo 25 proc. gegužės mėnesį iki 18 proc. rugpjūčio pabaigoje, rodo „Baltijos tyrimų“ duomenys.

Taigi, daugiau nei pusė ir net du trečdaliai Lietuvos gyventojų nepalankiai vertina du iš trijų valstybės vadovų – Seimo pirmininkę ir Ministrę pirmininkę. Nors prezidentą palankiai vertina 60 proc. piliečių, klausimas, ar jis laikomas tikru valstybės ir visuomenės lyderiu, moraliniu autoritetu, žmogumi, į kurio žodžius paprastai įsiklausoma, nors gal ir ne visada su jais sutinkant, ko gero lieka retorinis. Žinoma, net ir reprezentatyvių apklausų rezultatai vieno ar kito politiko, valstybės vadovo nepaverčia lyderiu, bet, kita vertus, apie kokias lyderio savybes galima kalbėti, jei didžioji dauguma piliečių tave vertina nepalankiai?

Paradoksalu, bet Lietuvos gyventojai, sprendžiant iš šios „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatų, labiausiai vertina buvusius valstybės vadovus, menkai dalyvaujančius politiniame gyvenime, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš viešosios erdvės. Prezidentą Valdą Adamkų palankiai vertina net 80 proc. apklaustųjų (nepalankiai – 10 proc.), prezidentę Dalią Grybauskaitę – 62 proc. (nepalankiai – 30 proc.). Tuo tarpu valdančiąją koaliciją sudarančių politinių partijų vadovai, lemiantys dabartinį Lietuvos vidaus ir užsienio politikos kursą, murkdosi reitingų dugne. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį, dabartinį užsienio reikalų ministrą,  palankiai vertina 19 proc. gyventojų, nepalankiai – 74 proc. Apie Laisvės partijos pirmininkę, Ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę teigiamai atsiliepia 17 proc., o neigiamai – 74 proc. apklaustųjų. Liberalų sąjūdžio pirmininkę, Seimo pirmininkę V.Čmilytę-Nielsen teigiamai vertina 37 proc. neigiamai – 53 proc. gyventojų. Galbūt įmanoma jaustis lyderiu tarp kelių ar keliolikos tūkstančių saviškių, bet kai tave neigiamai vertina trys ketvirtadaliai šalies visuomenės, apie tikrąją lyderystę kalbėti neverta.

Reiškia krizę

Ką sako apie demokratinę valstybę faktas, kad jos vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios vadovais – o ir pačiomis institucijomis! – nepasitiki dauguma jos gyventojų? Į kokią ateitį savo šalį veda tokie politiniai antilyderiai, ar jie gali spręsti svarbiausias dabarties problemas, valdyti krizes? Žinoma, politikoje visko būna, kartais ir labai nepopuliarūs veikėjai savo darbais įrodo, kad elgėsi teisingai, ir visuomenė pakeičia nuomonę apie juos. Bet ar ne per naivu to tikėtis iš dabartinio politinio elito?

D.Kuolys:„Mes neturime šiandien telkiančios lyderystės. Mes turime tam tikrus politikus, kurie, įvardindami priešus, mėgina sutelkti savo vienminčius. Taip jie mėgina mobilizuoti savo rinkėjus, savo šalininkus, kovai su priešu. Šitaip, deja, elgiasi mūsų dabartiniai aukštieji pareigūnai. Aš manau, kad tai yra bėda.“

Tai, kad žmonės vis labiau nepasitiki dabartiniais valstybės vadovais, reiškia krizę, mano profesorius Povilas Gylys, ekonomistas ir politikas. „Mes turime trejopą krizę: pandeminę, migracinę ir pagrindinę – politinę. Tai valdymo krizė. Juk politika – tai viešųjų reikalų valdymas. Dabar žmonės gal neaiškiai suvokia, bet gerai jaučia, kad šita valdžia yra nepajėgi valdyti, nepajėgi suvokti situacijų visumos, ir nemoka įgyvendinti sprendimų. Imasi grubių, perdėtų, neadekvačių priemonių. Reikia suvokti visumą ir, tarkime, dėl pandemijos elgtis taip, kaip švedai ar danai. Suvokti, kad be ligoninių dar turime ir ekonomiką, švietimą, verslas turi funkcionuoti, vaikai turi mokytis – tai reiškia, kad reikia surasti kažkokią išvestinę. O tam reikia lyderystės bruožų – gebėjimo įžvelgti problemos esmę, suvokti visumą, apgalvoti sprendimus, išaiškinti juos žmonėms ir imtis atsakomybės juos įgyvendinant. O jei nėra tokios lyderystės, tai ateitis, deja, niūroka“, – sakė profesorius.

P.Gylio teigimu, lyderiai labai svarbūs – ne formalūs, o tikri, idėjiniai, patriotiniai. „Lietuvai kaip ir visoms kitoms šalims reikia valstybininkų. Deja, neišugdėme. Akivaizdu, kad nėra iš ko rinktis. Apklausos rodo reiškinio rezultatą, o pats reiškinys, turime būti sąžiningi – ne tik Lietuvos problema. Manau, kad šiuo metu Vakarų šalyse vyksta ydinga politinė lyderių atranka, Lietuvoje taip pat. Turime rinkti politikus į pareigas, kuriose jie gintų viešąjį nacionalinį (ar, savivaldos atveju, vietinį) interesą, bet nėra iš ko rinktis. Todėl, kad sistema nepriima žmonių, norinčių ir galinčių ginti bendrąjį interesą. Tai vienas iš paradoksų. Jei žmogus protingas, išsilavinęs, sąžiningas, jo neišrinks. Ir dėl to nelabai kaltinu rinkėjus, kaltinu politinės atrankos mašiną. Žmonėmis manipuliuojama, ypač per žiniasklaidą. Juk ji faktiškai parenka, išsijoja ir pristato kandidatus. Jeigu žmogus pilietiškas, jį nusodina ir užblokuoja. Mes žinome ne vieną neblogą žmogų, kuris buvo žiniasklaidos politiškai sunaikintas“, – teigė pašnekovas.

Anot P.Gylio, kol kas tauta abejingai žiūrėjo į rinkimus, buvo hipnozės būsenoje. „Tai, ką vadinu „dvaru“, per jam paklusnią žiniasklaidą hipnotizavo visuomenę, todėl ir turime tokius rinkimų rezultatus. Jeigu būtų atėję balsuoti daugiau žmonių, tikrai nebūtų šitos „trijų mergelių“ koalicijos. Šiandien turime infantiliškiausią, tai yra, nebrandžiausią, vyriausybę per 30 metų. Bėda yra politikų atrankoje, ji ydinga. Ir čia sisteminė liga“, – pabrėžė profesorius.

Mes pasodinome

„Visuomenė gali tikėtis tik permainų į bloga“, – taip į klausimą, kokias, tikėtina, permainas prognozuoja minėtos apklausos rezultatai, atsakė Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. „Todėl, kad partiniai reitingai šiandien trims pagrindinėms partijoms duoda tarp 10 ir 12 proc. visuomenės pasitikėjimo. Tai yra marginalinių partijų procentai. Lietuvoje nėra nė vienos partijos, kuri turėtų nors 20–30 proc. rinkėjų palaikymą, o tai yra būtinas minimumas, kad atsirastų kažkoks lyderis. Pasižiūrėkite į rinkimus Vakarų Europoje: tos partijos, kurios pretenduoja į vyriausybės formavimą, turi nuo 20 iki 30 proc. pasitikėjimo reitingą“, – sakė R.Paulauskas.

Jis atkreipė dėmesį ir į žiniasklaidos vaidmenį: esą ji, ypač visuomeninė televizija, metų metais dirbo, kad tų visuomenės lyderių nebūtų. „Neatliko pagrindinio visuomeninės televizijos vaidmens – atspindėti visuomenės nuomonę. O visuomenėje yra labai skirtingų nuomonių. Matydami, kad valstybinė TV varo ir varo tą pačią melodiją dešimtmečiais, ir ją groja vis tie patys atlikėjai, žmonės nusivilia ir nebežino, ko klausyti. Internetas šiandien toks platus, kad žmogus irgi nesupranta, ko jame klausyti, ir, deja, retas kuris – sakau tai su dideliu apgailestavimu – gali pats nuspręsti, kurio čia nuomonė tikrai svarbi. Kuris turėtų būti tas lyderis, autoritetas. Autoritetai valstybėje yra būtini, bet kad jie susiformuotų, pirmiausia jie turi būti rodomi, visuomenė turi girdėti skirtingas nuomones įvairiausiais klausimais. Taip atsiranda tie, paskui kuriuos eina vienokia ar kitokia visuomenės dalis. Didesnė, nei tie marginaliniai 10 proc.“, – pridūrė R.Paulauskas.

Pasak jo, negalime kaltinti šių dienų Lietuvos vadovų – jie neįsiveržė į savo rūmus per prievartą. Tai mes juos ten pasodinome. „Tad, kaip sakoma, kaip žmogus moka, taip šoka. Jeigu jums atrodė, kad jis šoks labai gražiai, ir todėl jį išrinkote, kodėl dabar nusiimate savo kaltės dalį dėl to? Štai imkime buvusią valstybės vadovę. Taigi visi žinojome jos biografiją, ir vis tiek du kartus ją išrinkome. Tai ko jūs po to tikitės? Suprantate, žmonės brenda į balą, ir paskui stebisi, kad sušlampa. O ko tu tikėjaisi brisdamas į tą balą? Kadangi dabar situacija labai sudėtinga dėl naujų reiškinių – pandemijos, migrantų krizės, žmonės pasimetę, įsibaiminę, taip pat ir dėl savo gyvybės, tai galimybės tokiu metu mąstyti dar labiau sumažėja. Jos ir taip daugeliu atvejų nėra didelės, o kai atsiranda dar ir baimė, net isterija, tai išvis... Tikrasis mąstymas pamatomas krizinėse situacijose. Jeigu žmogus nepuola į paniką, vadinasi, jis dar turi kažkokio racionalumo savo smegenyse“, – sakė R.Paulauskas.

Susitarti dėl Lietuvos

Darius Kuolys, kultūros istorijos tyrinėtojas, politikas, Vilniaus universiteto docentas, mano, kad šiuo metu labai trūksta telkiančios lyderystės. „Labai norėtųsi, kad mūsų išrinkti lyderiai ieškotų dialogo tarpusavyje, kad jie suvoktų, jog Lietuvos žmonės, rinkdami juos, nori matyti Lietuvos valstybės komandą. Sutariančią, nors ir skirtingai mąstančią, skirtingų pažiūrų, įsitikinimų, bet sugebančią susitarti dėl Lietuvos.

Šiandien vėl grįžtame į paaugliškus gatvės žaidimus, kai prezidento paskirti ministrai viešai su juo ginčijasi arba viešai teikia pasiūlymus prezidentui. Tokių dalykų per 30 metų Lietuvos politikoje nėra buvę. Susitikdavo, kalbėdavo, diskutuodavo, net karštai ginčijosi, bet neauklėdavo vienas kito viešai – tie pareigūnai, kurie turi sudaryti Lietuvos komandą. Šiandien matome labai keistus dalykus: daug nuoskaudų, tos nuoskaudos komentuojamos, jos veržiasi į viešumą, ištrinamos ribos tarp privačių įsižeidimų ir viešojo intereso, viešosios politikos. Mūsų politikai tampa labai asmeniškai įžeidūs, labai emocingi, o tai irgi rimtai politikai netinka“, – teigė D.Kuolys.

Jis apgailestavo, kad šiandien neturime lyderių, kurie mėgintų jungti skirtingai mąstančius, skirtingų pažiūrų Lietuvos žmones. „Mes neturime šiandien telkiančios lyderystės. Mes turime tam tikrus politikus, kurie, įvardindami priešus, mėgina sutelkti savo vienminčius. Taip jie mėgina mobilizuoti savo rinkėjus, savo šalininkus, kovai su priešu. Šitaip, deja, elgiasi mūsų dabartiniai aukštieji pareigūnai. Aš manau, kad tai yra bėda. Rimta klasikinė politika ir klasikinė lyderystė mato visus piliečius. Politinis lyderis turi pasiūlyti dialogą visiems piliečiams ir tapti autoritetu kuo didesnei skirtingai mąstančių žmonių grupei. Tokios lyderystės, telkiančios, jungiančios, vienijančios – mes šiandien stokojame“, – apibendrino pašnekovas.