Miškuose tarp medžių daugėja kauburėlių, ant kurių sodinamos gėlės arba dedamos dirbtinės, degamos žvakutės, o paminkluose iškalti vardai, gimimo ir mirties datos liudija, kad čia atsisveikinimo su mylėtais augintiniais vieta. Vis dėlto laidoti gyvūnų gaišenas valstybiniuose miškuose, parkuose, skveruose draudžiama. Legalios gyvūnų kapinės įsteigtos tik Vilniuje, Panevėžyje, Jonavoje ir Kaune. Domėjomės, ar mūsų rajone yra jų poreikis ir kaip šeimininkai išsiskiria su augintiniais, kurie neretai vadinami šeimos nariais.

Sode – keturi šunys

„Tėvų sodyboje sode yra kampelis, kuriame palaidoti keturi šeimos šunys. Tėtis ant mylimiausio savo šuns kapo buvo padaręs lentelę su jo vardu. Sesuo ant savo šuns, kurį atvežė į tėvų sodybą palaidoti, kapo sodina gėles, degina žvakutes, dažnai verkia. Aš nepritariu nei paminklų statymui, nei gėlių sodinimui, nei žvakučių deginimui ant augintinių kapų“, – pasakojo Regina, paklausta, ar pagalvoja, kur palaidos savo šunį, kuris jau garbaus amžiaus. Moteris atsakė, jog seniai su šeima yra nutarusi, kad augintiniui sode parinks gražiausią obelį. Tačiau jei neturėtų sodo, tikriausiai kaip ir daugelis vežtų į mišką, kur susirastų gražų medį ir šalia užkastų. Kad taip elgtis valstybiniuose miškuose nevalia, moteris sakė žinanti, bet, jos nuomone, ar ne per daug esą draudimų ir visokių ribojimų, viską stengiamasi reglamentuoti įstatymais. „Ar tikrai reikalingos gyvūnų kapinės? Anksčiau jie buvo užkasami miškuose, palaukėse arba savo žemėje, ir tiek. Argi tai kenkia gamtai?“ – stebėjosi Regina. Tačiau ji nepateisina žmonių, kurie nugaišusius augintinius išmeta į komunalinių atliekų konteinerius.

Paminklas – kaip žmogui

Paminklus ir antkapius rajone darantis meistras prisipažino, kad kartą teko lentelėje iškalti šuns vardą, o gargždiškis tautodailininkas Igoris Rimeika pagal kliento prašymą akmenyje yra iškalęs ir mylimo šuns portretą, vardą, gimimo ir mirties datą. „Gražus vilkšunis buvo ypatingas, išgelbėjęs porą skęstančių vaikų. Šeimininkas jį labai mylėjo ir vertino. Gaila, kad kažkas tą paminklą sudaužė“, – apgailestavo Igoris. Vyriškis įsitikinęs, kad augintiniai tampa šeimos nariais ir su jais šeimininkams skirtis yra labai sunku, o atsisveikinti nori pagarbiai. „Aš taip pat turiu šunį. Žinau, kai ateis ta liūdna diena, jis bus palaidotas savo namų teritorijoje“, – neabejoja gargždiškis. Žinoma, ir privačioje teritorijoje turi būti parenkama atokesnė vieta nuo pastatų, vandens telkinių ir ten, kur nėra paviršinių gruntinių vandenų.

Tačiau ne vienas kalbintas pažįstamas prisipažino, kad nugaišusius savo augintinius, neturėdami nuosavos žemės, vežė į mišką ir užkasė ten. „Džeris buvo mūsų ir vaikų draugas, ištikimas sargas, tad pasielgėme taip, kaip mums atrodė geriausia – miške, kur dažnai vaikščiojome, iškasėme gana gilią duobę ir užpylėme žemėmis“, – prisiminimais dalijosi Algimantas. Vyriškis sakė, kad su augintiniu atsisveikino liūdėdami, nuolat jį prisimena, bet vietos, kur jis palaidotas, nelanko. Jo nuomone, tai kiekvieno pasirinkimas.

Nieko nenubaudė

Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Šernų girininkas Arūnas Samoška, paklaustas apie nelegalias gyvūnų kapines Šernų miške, nenustebo ir pridūrė, kad tokios kapinės yra ir Lėbartų miške. „Laidoti gyvūnų valstybiniuose miškuose negalima. Nei statyti paminklų, nei deginti žvakučių, nuo kurių gali kilti miško gaisras, nei smaigstyti miške dirbtinių gėlių, kurios teršia aplinką. Kadangi nelegalios gyvūnų kapinės plečiasi, matyt, yra poreikis steigti legalias, – svarstė A. Samoška pritardamas, kad atsisveikinti su augintiniu reikia pagarbiai, bet leistinoje vietoje. – Gal tokias gyvūnų kapines galėtų imtis iniciatyvos steigti privatūs asmenys?“ Nors kauburėlių, žyminčių gyvūnų laidojimo vietą miškuose daugėja, Šernų girininkas sakė, jog nė karto nėra matęs, kad žmonės atvežtų užkasti augintinį. „Už tokį elgesį gresia bauda iki kelių šimtų eurų, tačiau nieko nesame nubaudę. Vis dėlto žmonės turėtų būti sąmoningi ir nepažeisti įstatymų“, – sakė A. Samoška. Beje, miškuose rengiamos stebėjimo kameros. Jos leis užfiksuoti ir kitus pažeidėjus, į miškus vis dar vežančius padangas ir kitas šiukšles (Šernų miške pavasarį surinkta 1200 padangų ir 14 tonų kitų buitinių atliekų).

Trys galimybės

Užkasti gaišenas, vadovaujantis LR valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus (VMVT) įsakymu „Dėl gyvūnų augintinių gaišenų tvarkymo veterinarijos reikalavimų patvirtinimo“ galima gyvūno augintinio laikytojo privačioje valdoje arba įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įteisintoje teritorijoje individualiose arba grupinėse duobėse. Nurodyta, kad duobė turi būti tokio gylio, kad žemės sluoksnis, užpiltas ant gaišenos (-ų), būtų ne mažesnis kaip 1 metras. Yra galimybė nugaišusį augintinį sudeginti. Tauragės rajone veikia vienintelis Lietuvoje toks krematoriumas. Pagal VMVT pelenai gali būti išbarstyti įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įteisintoje teritorijoje, saugomi urnose, užkasami gyvūno augintinio laikytojo privačioje valdoje arba įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įteisintoje teritorijoje. Pelenai turi būti užkasami ne mažiau kaip 0,5 metro gylyje.

„Jei šeimininkai pageidauja, gyvūną, kurį užmigdome, gali palikti veterinarijos klinikoje. Esame sudarę sutartį su Rietave esančia utilizavimo įmone, jai ir perduodame gaišenas. Kadangi daug žmonių gyvena daugiabučiuose namuose, neturi galimybės palaidoti augintinio nuosavoje valdoje, tad naudojasi mūsų paslauga“, – sakė vienos Gargždų veterinarijos klinikos darbuotojas.

KOMENTARAS

• Klaipėdos rajono meras Bronius MARKAUSKAS: Klaipėdos rajone nėra legalių gyvūnų kapinių. Esame sulaukę privačių iniciatyvų teikti tokią paslaugą. Rajono gyventojai yra teiravęsi apie galimybę savo turimoje žemėje įrengti naminių gyvūnėlių kapines. Tačiau kol kas konkretesnių žingsnių nėra žengta. Galbūt ateityje, jei neišsirutulios privačios iniciatyvos, tai apie galimybę įsteigti gyvūnų kapines svarstys pati savivaldybė. Matome, kad tokių kapinių poreikis yra – gyvūnėliai yra šeimos nariai ir su jais žmonės nori atsisveikinti deramai. Viešosios tvarkos skyrius nėra nubaudęs asmenų už neleistiną gyvūnų laidojimą.

• Vienos didžiausių pasaulyje naminių gyvūnų kapinės yra Niujorke, Jungtinėse Valstijose, jos įkurtos 1896 metais, o dabar ten palaidota daugiau nei 70 tūkstančių gyvūnų.

• Daugelyje Europos šalių gyvūnų laidojimas yra panašus verslas į žmonių laidojimą. Italijoje augintinį galima net pašarvoti. Gyvūnai krikštijami Italijoje ir Vokietijoje.

Laima ŠVEISTRYTĖ