Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar dešinieji mes burtą?

Po mažiau nei pusmečio, spalio 11-ąją, rinksime naująjį Seimą. Apie dešininiųjų politinių jėgų susiskaldymą ir jų galimybes atverti sau kelią į valdžią – pokalbis su kelių politinės psichologijos knygų autoriumi prof. dr. Gediminu Navaičiu.

Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonių, kurių imamasi jį suvaldyti, veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, lemsiančių artimiausią mūsų ateitį ne mažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, žadančių naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?

Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti drauge su visuomenės nuostatomis. Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės:

  • Lietuva sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio buvo laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.

  • Lietuva nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.

Šios nuostatos tokios priešingos, kad posakis „Tiesa slypi kažkur per vidurį“ joms nebegalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.

Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos, skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri, jų nuomone, yra laimėjimas. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. Jei, pavyzdžiui, 1972 metais „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, tai šiandieną jis surenka bent trečdalį. Panašiai pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar naujų partijų kūrimasis Lietuvoje rodo, kad keisis ir Lietuvos politinė situacija?

Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinį patriotizmą skelbia mažiausiai 5–6 partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms šeimos, tautiškumo, migracijos, socialinio teisingumo klausimais. Taigi yra nauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms, atstovaujančioms globalistinę ideologiją.

Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų buvo atiduodama už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą. Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešinį patriotizmą atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir tik 2–3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Ar kuri nors iš dešiniųjų partijų gali būti gausiau atstovaujama? Vienareikšmiai atsakau: „Ne“. Priežastis – labai paprasta: šių partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis visuomenei nėra ženkliai pranašesnis ar patrauklesnis už kitų partijų lyderius, taigi rinkėjas jas mato kaip visumą ir paremia bet kurią ar nė vienos.

Būdami ideologiškai vieningi, dešinieji yra organizaciškai suskaldę, stokoja veiksmų derinimo, tarpusavio palaikymo. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos, neleidusios sukurti vieningo rinkimų sąrašo. Kodėl jie nesugeba to padaryti?

Dešiniųjų partijų problema savo esme yra ne ideologinė, o psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas. Jaunesni mūsų pokalbio skaitytojai, užaugę laisvoje Lietuvoje, nelabai supras, apie ką kalbame, bet vyresni prisimins. Stalino diktatūros metais žmones trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau bet koks bendras veikimas buvo žiauriai persekiojamas. Pasekmė: mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, o paprasčiau sakant – nemokame susitarti, bendrai veikti.

Dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo galimybę jungtis. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai ir įsižeidimai ją sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi, kas geresnis lietuvis, tikresnis katalikas, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau tiki partijų nariai, o daugelis patriotiškų visuomenininkų nusivylė jų pažiūras atstovaujančiais politikais.

Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?

Galimybė dar yra. Norintieji pakeisti Lietuvą turi pradėti nuo savęs. Dešiniųjų partijų eiliniams nariams reikia išguiti iš savęs sovietinį nuolankumą. Nemėgstu šio žodžio „eilinis“, nes kiekvienas gali tapti išskirtiniu, tačiau kol kas jie elgiasi kaip eiliniai. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandieną nė vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes jos neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau dešinioji patriotinė politinė grupė, kaip visuma, yra išskirtinai įdomi ir stipri. Jiems tereikia susijungti.

Padaryti tai organizuotai paprasta, bet psichologiškai sunku. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti 15 tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams, kad privalo susivienyti ir baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukti burtus, kas pirmas rinkiminiame sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę. Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) tai pasakyti palaikys kiti partijos nariai, nebenorintys nuolat pralaimėti. Dabar informacinių technologijų, interneto, feisbuko amžiuje, karantino metu nebereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reiktų, kad kiekvienas tapęs dešiniosios partijos nariu prisėstų prie kompiuterio ir paklaustų bendraminčių bei savo partijos pirmininko „Ar dėl Lietuvos gali būti antras?“ ir sužinotų atsakymą. Elektroninė žinutė socialiniuose tinkluose gali pakeisti dešiniųjų padėtį. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybes. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo ir dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad yra verti valdžios ir ją gaus.

Mūsų pokalbį galime baigti šia optimistine įžvalga ir mano klausimu žurnalistui. Gal atsiras kas nors galintis organizuoti burtų traukimą? Kad ir kuri nors redakcija.

Ričardas Čekutis

Rekomenduojami video