Įtarimus, kad iš valstybės obuolio netrukus liks tik graužtukas, stiprina ir nauji korupcijos skandalai, ir vis garsesni raginimai greičiau šventam tikslui skirti daugiau milijardų. Kokiam – gynybai, demografiniam tautos prisikėlimui ar kosminei programai – nesvarbu. Svarbiausia kuo greičiau ir daugiau įsisavinti.

Visi dirba savo darbą

Nieko naujo po saule: vėl kratos politikų kabinetuose Seime, aukštų valdininkų namuose, vėl kalnas grynųjų, aukso lydiniai, vėl prokurorų užuominos apie „politinį stogą“. Vėl buvę premjerai vaikšto į apklausas, iš ryto vienas, popiet kitas. Per 36 nepriklausomybės metus lietuviškas korupcinių skandalų serialas žiūrovams gerokai pakyrėjo būtent dėl savo monotonijos: viskas kartojasi, keičiasi tik pavardės, valstybės įstaigų iškabos ir pinigų sumos. Šiek tiek intriguoja nebent detalės, pavyzdžiui, ar aukso lydiniai vis dar svarstomi kilogramais, ar jau centneriais?

Visa kita pernelyg nuspėjama: kaip netikėtai prasidėjo, taip netikėtai ir pasibaigs, finalas visada toks pats – visi galai į vandenį. Ilgainiui nurims po pūkštelėjimo paviršiuje pasklidę ratilai, ir politinio gyvenimo kūdroje vėl atsispindės saulė, ta pati, kuri tamsumas prašalina. Niekas nieko žiūrovams neaiškins, o ir niekas neklausinės: visi klausimai apie politinės sistemos, kurioje jau beveik 40 metų sukamas tas pat kriminalinis serialas, esmę ir prigimtį jau seniai paties gyvenimo atsakyti. O jei kokioms jaunoms, todėl smalsioms ir naivioms, galvoms kiltų kokių neaiškumų, didžioji žiniasklaida skambiomis antraštėmis preventyviai jau suleido raminamųjų: viskas gerai, nekreipkite dėmesio, politinė sistema valosi! Visi dirba savo darbą: sekliai gaudo, prokurorai kaltina, advokatai gina, teisėjai teisia ir paleidžia.

Tiesa, pasitaiko, kad paleidžia ne visus, bet dėl to dar blogiau, nes kyla daugiau bereikalingų klausimų. Tarkime, sėdi kažkas už grotų, nuobodžiauja, turi daug laiko – ima ir parašo knygą apie tai, kaip mūsų politinė sistema atrodo iš vidaus. Remiantis ne kažkokia Konstitucija, įstatymais, politikų ir valstybės tarnautojų priesaikomis ir kita panašia prožektorių nušviesta serialo butaforija, o savo patirtimi ir įspūdžiais iš žiūrovams nematomos kitos filmavimo aikštelės pusės. Ir tada, pavyzdžiui, sužinome apie asmeninį prezidentės prašymą, kuris kelia tiesioginių asociacijų su 226-uoju Baudžiamojo kodekso straipsniu apie prekybą įtaka. Nesinori net spėlioti, kas galėtų būti atskleista kitose knygose – autoriui kalėti liko dar treji metai, o įkvėpimas, kaip sakoma, ateina berašant.

Kita vertus, kam tos knygos, kai politinės fizikos dėsnį, jog žuvis pūva nuo galvos, patvirtina pats gyvenimas, vis pakišantis tai vieną, tai kitą naują įrodymą. Tarkime, prezidento užsitvertą valstybinę žemę ir stebuklingą tvoros išnykimą pačiu laiku, kad atvykę inspektoriai nerastų jokio pažeidimo, nors žemėje liko betono pamatai. Kažkas šūkalioja apie įrodymų naikinimą, priesaikos sulaužymą, galimą apkaltą, ir tegu. Mūsų politinė sistema gina demokratines vertybes, laisvę kiekvienam turėti savo nuomonę.

„Lietuva gyvuos, bet kitaip“

Politologas, istorijos mokslų daktaras Bernaras Ivanovas, paklaustas, kaip vertina po naujausio korupcijos skandalo žiniasklaidos padarytą apibendrinimą, jog Lietuvos politinė sistema valosi – ar apskritai ją dar įmanoma išvalyti, gal ji visa jau supuvusi? – atsakė, kad su sistemine korupcija reikia elgtis atsargiai.

„Na, žiūrėkit: pas mus sisteminė korupcija. Oleksijus Arestovičius, buvęs Ukrainos prezidento biuro vadovo pavaduotojas, dabar jau pabarstytas pelenais, kartą yra pasakęs: kadangi korupcija pas mus sisteminė, nė negalvokit jos demontuoti, nes tai pagrindas, ant kurio viskas laikosi. Nes jeigu išardysit sisteminę korupciją, sugrius viskas. Todėl, kad pas mus viskas sistemiška: sisteminė biurokratija, sisteminiai valstybininkai, sisteminė žiniasklaida, sisteminiai bankai ir taip toliau. Todėl, be abejo, visos tos istorijos su kratomis neturi nieko bendra su kova prieš korupciją. Tai yra politinė kova šalinant prisidirbusius oponentus“, – sakė politologas.

Jis patikslino: prisidirbusius kita prasme, nes, atrodo, visi ten yra labai panašiai prisidirbę. „Puikiai suprantu nuteistą Eligijų Masiulį, nes jis tikrai turi dėl ko pykti: laisvėje vaikšto tokie dinozaurai, kad jis, palyginus su jais, tėra baltas ir pūkuotas viščiukas. O taip yra todėl, kad teisėsauga tiesiog negali kovoti su korupcija, jeigu už jos nestovi pilietinė visuomenė. Absurdiška manyti, kad politikai, teisėsauga savaime kovos už skaidrumą. Čia tas pat, kaip patikėti velniams kovoti su smala. Tai tiesiog nelogiška. Jie negali kovoti su savimi, gautųsi kažkoks kognityvinis disonansas, šizofrenija. Ir nereikia manyti, kad kitur pasaulyje yra kitaip. Pavyzdžiui, Rumunijoje, Bulgarijoje buvo lygiai tos pačios istorijos. Bet ten visuomenė, kilus tokiems skandalams, išeidavo į gatves ir protestuodavo savaitėmis. Ne su žvakėmis stovėdavo, paraginti kažkokių lobistų – tai buvo tikros pilietinės iniciatyvos. Pas mus to nėra, todėl nereikia galvoti, kad be šito gali būti reali kova su negerovėmis ar apsivalymas. Ne. Todėl ir matome delsimą pasakyti B, kai jau ištarta A.

Na štai, papurtė poną Saulių Skvernelį, ir ką? Kur prokurorų kreipimasis į Seimą dėl politikų, kurių kabinetuose vyko krata, imuniteto panaikinimo? Nėra kol kas tokio kreipimosi. Gal dar bus, pažiūrėsim, kai sesija prasidės. Bet Lietuvoje labai dažnai taip būna, ypač kai norima eliminuoti oponentus, labai „nusipelniusius“ valstybei ir sistemai. Juk yra neliečiamieji, todėl užtenka jiems pagrūmoti, signalą pasiųsti. Suprantate, čia galioja neformalūs dalykai, kurie dar kitaip vadinami „paniatkėmis“. Pagal „paniatkes“ Lietuvoje dažnai sprendžiami reikalai susitinkant įvairiose neformaliose vietose. Pirtelės, medžioklės... Su politikais susitinka įtakingi ir autoritetingi vyrai, kaip, pavyzdžiui, Tautvydas Barštys žvejyboje susitiko su Gintautu Palucku, tuomet premjeru. Manau, tas susitikimas buvo labai svarbus politine prasme, bet formatas, suprantama, buvo atitinkamas“, – svarstė pašnekovas.

B.Ivanovas pridūrė, kad tokių susitikimų – dešimtys ir šimtai. „Kai kurie šešėliniai dalykai kyla į paviršių ir su tam tikrais Jeffrey Epsteino bylos fragmentais. Nereikia turėti iliuzijų, kad nusipelniusieji Garliavos istorijoje veikėjai bus realiai nubausti. Čia jau reikėjo kaip reikiant prisidirbti, kad pajudino turbūt patį neliečiamiausią. Juk jeigu iš tikrųjų nebūtų buvę stiprios politinės valios, joks eilinis tyrėjas ar prokuroras nebūtų išdrįsęs jo pajudinti, nes puikiai žinotų, kas jo tokiu atveju lauktų“, – pridūrė politologas.

Pasiteiravus, kaip visuomenei toliau gyventi sisteminės korupcijos mazgu užveržtoje šalyje, ko tikėtis, į ką viltis dėti, B.Ivanovas atsakė, kad visuomenė bet kuriuo atveju atranda savo gyvenimo kelius. „Formuojasi lygiagretus Lietuvos pasaulis, kuriame žmonės galvoja apie tai, kaip minimalizuoti žalą, daromą jiems valstybės, kaip išgyventi, išvengti mokesčių, rasti visokių šešėlinių schemų. Tai tiesa. Kur tu dingsi? Ir visuomenė po truputį bręsta. Tačiau bijau, kad tas procesas yra beviltiškas. Yra šalių, kurioms galiausiai pavyko išsivaduoti iš korupcijos liūno, iš autoritarizmo. Tai ir Pietų Korėja, ir kai kurios Centrinės Amerikos šalys, per kurias persirito vadinamoji trečioji demokratizacijos banga ir kurios iš superkorumpuotų, supermafijinių režimų galiausiai išsivadavo subrendus visuomenei. Toks brendimas neišvengiamas, jeigu tik nėra totalitarinės diktatūros, kuri tiesiog vykdo masines represijas, kaip Šiaurės Korėjoje. Visuomenė kaip vanduo atranda savo kelius. Bet jei susiduriama su katastrofiška demografine situacija, kaip Lietuvoje, tai tada viskas. Galas“, – konstatavo politologas.

Anot jo, dabar staiga pabudo mūsų vadinamieji ekspertai: tokios Lietuvos, kokia yra dabar, su tokiu gimstamumo indeksu, iki šeštojo šio amžiaus dešimtmečio praktiškai nebeliks. „Todėl tikėtis, kad visuomenė pati išsivaduos iš viso šito košmaro, nėra vilties. Bet ne dėl to, kad tęsiasi sisteminės korupcijos skandalai. Žinoma, jie susiję su tuo, kad neskiriami reikiami pinigai socialinėms reikmėms, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, siaubinga socialinė atskirtis ir skurdas. Net lyginant su Estija ir Latvija. Paskelbti nauji duomenys rodo, kad pagal skurdą esame visiškame dugne. Todėl jokio optimizmo nėra. Mums tiesiog artėja galas, o kol kas vegetuojame taip, kaip vegetuojasi, ir tiesiog stebime, kas vyksta. Bet kokiu atveju, manau, iš trečiųjų šalių atvykę imigrantai Lietuvos veidą pakeis neatpažįstamai. Lietuva gyvuos, bet kitaip“, – sakė B.Ivanovas.

Kodėl didėja puvinys?

„Jei mūsų valstybės valdymo sistemą įsivaizduotume kaip obuolį, tai sakyčiau, kad vienas jo šonas papuvęs. Jau visi tą mato ir supranta“, – pastebėjo Kastytis Braziulis, buvęs vienas iš Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos vadovų, paklaustas, kas labiau prisidėjo prie Lietuvos politinės sistemos puvimo proceso – mes patys ar išorinės jėgos.

„Obuolys nėra visiškai supuvęs, didžioji jo dalis sveika, bet puvinys tikrai nemažas ir toliau didėja. Kalbėdamas apie jį norėčiau paminėti tris dalykus. Pirmasis susijęs su valstybės valdymo struktūra. Savo laiku Lietuvoje papildomai buvo sukurtos dvi institucijos – prezidentūra ir Konstitucinis Teismas (KT). Dėl prezidentūros kyla dvivaldystė: viena vertus, aukščiausia valdžia Lietuvoje yra parlamentas, kita vertus, turime prezidentą, kuris šiuo metu, ypač po Dalios Grybauskaitės valdymo, įgauna labai daug jėgos. Antras dalykas – KT, mano manymu, tapo labai politizuotas. Jo sprendimais labiau linkstama palaikyti vieną ar kitą politinę liniją, negu žiūrima, ar kuris nors įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Būna ir taip, kad kartais KT gina interesų grupes, o ne viešąjį interesą. Dar vienas rodiklis, kuris rodo, kad sistema yra supuvusi – sprendimų priėmimo proceso neaiškumas ir neskaidrumas. Mes nežinome, kaip priimami svarbiausi sprendimai valstybėje, kartais milijardų vertės. Nežinome, kas yra šitų sprendimų iniciatoriai, nes tai paslaptis.

Niekas apie tai nekalba, dažnai nevyksta jokių svarstymų. Pranešama tik apie sprendimų priėmimą – ar Valstybės gynimo taryboje, ar parlamente. Na, pavyzdžiui, prezidento pasirinktų ministrų paskyrimas. Kodėl būtent šitie kandidatai buvo pasirinkti? Kodėl ne valdančioji koalicija juos pateikė? Kokios jų nuostatos? Dabar daug kalbama dėl naujo poligono. Seimas dar turės svarstyti įstatymo projektą ir dėl jo balsuoti, bet pasirodo, kad jis tarsi jau yra patvirtintas, parlamentui paliktas tik techninis vaidmuo. Pasižiūrėkime, koks buvo sprendimo dėl gynybos finansavimo didinimo priėmimo procesas, kai galutiniame biudžeto variante atsirado visai kiti procentai, nei buvo aptarti pačioje koalicijoje. Kodėl taip atsitiko? Arba prisiminkime sankcijų baltarusiškoms kalio trąšoms įvedimo istoriją – kas ir kodėl inicijavo tokį sprendimą, kur jis buvo svarstomas? Ir tokių dalykų yra daug“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot K.Braziulio, trečiasis veiksnys, lemiantis puvimą – tai, kad atskirose srityse, labai svarbiose valstybei, veikia atskiros interesų grupės. „Jos yra susijusios. Paimkime, pavyzdžiui, energetikos ar žiniasklaidos sektorius, konkrečiai LRT. Matome asmenų grupes, kurie faktiškai kontroliuoja įmonių, organizacijų finansus ir juos skirsto taip, kaip jiems patogiau. Taigi, trys mano paminėti požymiai rodo valstybės valdymo sistemos supuvimą šiose srityse. Ir, be abejo, tas puvėsis plečiasi toliau. Dabar kitas klausimas: o koks gi žmogus sukūrė tokią sistemą, kaip jis atrodo? Pirmasis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti: tas žmogus turi labai gerą patirtį, daug žinių ir ypatingai gerų ryšių su tokiais pat, kaip ir jis pats, atsineštų iš sovietinės biurokratijos valdymo laikų. Jis gerai žino, kaip apstatyti, apeiti, ir visą šitą patirtį, o taip pat ryšius, atsinešė į mūsų nepriklausomą valstybę ir įdiegė į jos valdymą.

Antras dalykas – tas žmogus nejaučia ribų, turiu mintyje korupcijos kontekstą. Jis galvoja schemomis, o jos štai tokios. Jeigu užimu postą, kuris leidžia kontroliuoti pinigų srautą, tai pirmas mano uždavinys – padaryti taip, kad dalis to srauto būtų nukreipta į mano ir mano draugų kišenes. Taip atsiranda įvairūs projektai. Kartais milijardiniai, kurie viešajam interesui, visuomenei praktiškai nereikalingi, o nacionalinio saugumo požiūriu būna net pavojingi, nes kelia grėsmę valstybei. Imkime vėjo jėgaines Baltijos jūroje. Matome, kas dedasi Ukrainoje: toms jėgainėms pastatyti reikia milijardų, o Rusija gali per vieną valandą jas visas atjungti, ir mes negautume elektros energijos. Ukraina dabar sako, kad turėtume žiūrėti į priekį ir diegti autonominius energijos šaltinius. Taigi, Lietuvoje siūloma įgyvendinti tokius projektus, kurie yra labai brangūs, visuomenei nereikalingi, bet reikalingi jiems, nes kuo daugiau tokių projektų įgyvendins, tuo daugiau galės pasiimti sau. O trečias dalykas – to žmogaus pažeidžiamumas. Jis bijosi, nes jie visi yra susiję vieni su kitais, o jei užimi postą, prie kurio sąžiningas žmogus niekada nebus prileistas, turi atidirbinėti. Kaip Rusijoje: kyšininkavimas, papirkinėjimas ir visi kiti dalykai. Ir visi apie tokią korupciją žino. O jei kas nors tampa nelojalus ar nereikalingas, jį galima patraukti šalin. Nebūtinai pasodinus į kalėjimą – inicijuojant ikiteisminius tyrimus, darant kratas. Žiniasklaidai visa tai skambiai aprašius sugriaunama reputacija, ir žmogus patraukiamas iš kelio“, – sakė pašnekovas.

Pasak K.Braziulio, esminis klausimas – kaip atsirado tokia sistema, kodėl ji toliau veikia ir netgi plečiasi? „Pirmiausia, Lietuvoje nebuvo atlikta liustracija, todėl komunistinei nomenklatūrai, sukaupusiai patirties, žinių ir ryšių, buvo sudarytos sąlygos perimti valstybės valdymą ir įdiegti joje tą pačią sistemą, kokia buvo sovietiniais laikais. Kitas labai svarbus dalykas – KGB agentai iki šiol neišviešinti. Mano galva, dėl to, kad jeigu apie juos sužinotume, pamatytume, kas mus iki pat šios dienos valdo. Ir tai būtų šokas visiems, ne tik mums Lietuvoje. Ir dar viena priežastis – Rusijos įtaka. Rusijos valdymo modelis paremtas korupcija – vok! Tave net skatina vogti, imti kyšius, bet jei tampi nelojalus, iš karto atleidžia, pasodina, nušauna ar nunuodija. Būtent tokį korupcinio valdymo principą Rusija labai stipriai diegė Lietuvoje, skatindama korupciją aukščiausiame lygmenyje. Negalėjo neturėti įtakos ir ES fondai. Atėjo lengvi pinigai, kuriuos labai lengva paimti, nereikia prakaituoti, smarkiai dirbti. Turėdamas ryšių gali lengvai pasiimti milijonus, tinkamai sutvarkęs dokumentus. Ir dar vienas dalykas: prie tokio sistemos puvimo prisideda visuomenės apatija, nesidomėjimas politika, nedalyvavimas rinkimuose. Žmonės neina balsuoti, nes jiems viskas gerai, o tie, kuriems nepatinka, trenkia durimis, išvažiuoja į užsienį, bet nesiima jokių aktyvių veiksmų. Nėra ir visuomeninių organizacijų, kurios gintų viešąjį interesą. Visuomenės apatija – labai didelė problema“, – konstatavo pašnekovas.

„Aš niekuo nesistebiu“

Advokatas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas mano, kad žodžiai apie valymąsi yra daugiau politologų, žurnalistų bandymas visuose korupciniuose skandaluose ieškoti kažkokio pozityvo.

„Atseit, gal ne viskas į blogą pusę... Aš į tai žiūriu paprasčiau. Nusikalstamumas buvo ir bus, galima kokių tik nori žodžių pasitelkti, kalbėti apie išsivalymą, bet praeina 5–6 metai, viskas pasimiršta, kažkas pradeda knygas rašyti, jos tampa populiarios, ir tas žmogus, žiūrėk, vėl apsisukęs eina į politiką... Tad nieko naujo, tiesiog reikia tai priimti kaip gyvenimo tėkmę. Man 20 metų teko dirbti prokuratūroje, iš jų turbūt daugiau kaip pusę – tardytoju. Matydavau, kaip viena karta keičia kitą, kaip nusikaltimus daro vis jaunesni žmonės. Tą patį matome ir politikoje: praeina kuris laikas, ateina nauja politikų karta, ir jie vėl pakliūva. Todėl aš niekuo nesistebiu. Aišku, nerimą kelia tai, kaip į tokias pozicijas patenka tokie žmonės. Juk neateina iš gatvės, vyksta didžiulė atranka, kad taptų Seimo nariais, ministrais, premjerais, prezidentais... Kokia konkurencija, kokia atranka – ir vis tiek matome čekučius, kyšininkavimą, kitus dalykus. Vadinasi, turime kalbėti apie priežastis, kurios lemia šituos nusikaltimus, bandyti jas šalinti, kažką keisti. Bet nesu optimistas ir nemanau, kad kada nors visiškai galėtume apie juos pamiršti. Kol žmogus gyvens, tol jį lydės ir nusikaltimai, įstatymų pažeidinėjimas ar nepaisymas“, – sakė A.Paulauskas.

Pasiteiravus, ar, stebint vis naujus korupcijos skandalus, nesusidaro įspūdis, kad Lietuvoje veikia negatyvioji atranka – į valdymo piramidės viršų iškeliami blogiausi žmonės, be moralinių stabdžių, tačiau ištikimi savo bendražygių ratui, partijų vedliams, pašnekovas prisiminė atkurtos nepriklausomybės pradžią.

„Pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės, ir dar kiek vėliau, iki stojimo į NATO ir ES, dar buvo kažkokia motyvacija. Kad reikia padėti pamatus valstybei, priimti svarbiausius sprendimus, pakeisti buvusią socialistinę santvarką, išsivaduoti iš tos praeities. Ir iš tikrųjų ėjo žmonės į politiką – matėme ir rašytojus Seime, ir ekonomikos ar filosofijos profesorius, ir rezistentus. Tie žmonės buvo pasiekę profesinių aukštumų, išbandyti, patikimi. O dabar matome ką kita... Gal dėl to reikėtų kaltinti ir įstatymais suvaržytas politikų galias: žmonės, kurie turi gerus darbus, profesinę perspektyvą, kažkokią gyvenimo trajektoriją, nenori eiti į politiką. Nenori būti kiekvieną dieną kontroliuojami, spaudoje aprašinėjami, nenori, kad būtų domimasi jų žmonomis, vaikais ir pan. Kiekvienas nori turėti privatų gyvenimą, ir tokie dalykai atbaido. Dažniausiai eina tie, kuriems nesiseka, kurie neturi geresnės perspektyvos, geriau apmokamo darbo. Žiūrėkite, kiek ateina iš bankrutavusių verslų, kiek ateina teistų. Devyniasdešimtaisiais metais būtų buvę sunku patikėti, kad tokie tinka dirbti Seime. Visiškai kitoks mastelis buvo. O dabar iš tikrųjų padėtis prastėja: sunku įsivaizduoti, kad ministru gali tapti žmogus, neįveikęs tam tikrų politinių laiptelių. Kaip bebūtų, ministras – aukštas politinis postas. Bet matome, kad vos porą metų padirbėjęs valdininku jau šoka į ministrus! Prisiminkime Romualdą Sikorskį, Praną Kūrį, kitus buvusius ministrus. Jų patirtis buvo didžiulė, už nugaros – rimta praktika. Pamenu, kad savo laiku iš Gedimino Vagnoriaus buvo šaipomasi, girdi, koks premjeras iš to laboranto. Bet vis tiek jis buvo mokslų daktaras, universitetinio lygio akademinės bendruomenės žmogus. Visai kitokio mąstymo, kitur įgijęs tą praktiką. O dabar net sunku pasakyti, kokią praktiką ministras turi, keletą projektų viešojoje įstaigoje įvykdęs. Gerai, kad valstybės tarnautojai patyrę, neleidžia pridaryti kokių nesąmonių“, – pridūrė A.Paulauskas.

Paprašytas pasvarstyti, nejau nebeliko ašmenų politinės sistemos puviniui išpjauti – galbūt pakeitus rinkimų sistemą, kad visi Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose, gal įvedus jų atšaukimo mechanizmą, gal pagal demografinę tikrovę pakeitus referendumų organizavimo sąlygas, kad piliečiai galėtų svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus spręsti tiesioginės demokratijos būdu, pašnekovas atsakė buvęs didelis visuomenės dalyvavimo politikoje entuziastas.

„Nuo pat savo prezidentinės kampanijos 1997 metais programos paskelbimo buvau už rinkėjų skaičiaus, būtino referendumui inicijuoti, mažinimą. Kalbėjau apie tiesioginį visuomenės dalyvavimą priimant politinius sprendimus, apie privalomas politikų ataskaitas rinkėjams, apie jų atšaukimą, jei nevykdo savo įsipareigojimų. Aišku, ir kiti politikai bandė sekti mano pavyzdžiu, siūlė tai vienus, tai kitus dalykus, bet viskas atsimušdavo tarsi į sieną. Seimo nariai, net ir kolegos, nepalaikė tokių idėjų. Manau, tą lėmė baimė leisti žmonėms patiems spręsti pagrindinius klausimus, kaip parašyta Konstitucijoje. Todėl išrinkti politikai ateina į Seimą ir atsiriboja nuo visuomenės, nuo juos išrinkusių žmonių, nes jiems jų nebereikia. Iki kitų rinkimų. Ir viskas kartojasi. Dar daugiau: matome pasikeitimus Amerikoje, kurios demokratija mums visada buvo pavyzdys. Mano supratimu, atsitiko priešingai: visuomenės dalyvavimas sprendžiant svarbiausius klausimus tolsta. Į priekį išeina autoritarizmas. Kai kurie verslininkai – filosofai jau išvis nebemato visuomenės, kalba apie naujas technologijas, pažangius metodus, vos ne apie tai, kaip paskirstyti visuomenę į tam tikrus luomus. Vieni bus privilegijuoti, kiti – ne. Taigi, jau nebe demokratiškos idėjos bręsta. Europa pasimetusi dėl tokio nuostatų keitimo, dėl vykstančio pasaulio pertvarkymo. Nežino, ar laikytis senų demokratinių tradicijų, ar bandyti pridėti kažką naujo. Juk viceprezidentas Vance'as daug tiesos pasakė – ir apie žodžio laisvę, ir apie ideologinę cenzūrą, ir apie genderizmą. Bet Europa dar nėra apsisprendusi, blaškosi“, – sakė A.Paulauskas.