– Buvo vykdoma apklausa migrantų, prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių priėmimo klausimu. Ką atskleidė tyrimas?

– Teiravomės keleto dalykų. Pirmiausia, ar žmonės yra linkę priimti imigrantus Lietuvoje, kam priskiria atsakomybę už sėkmingą jų integraciją ir kiek patys linkę prisidėti. Balandžio mėnesio apklausos duomenimis, nuomonė pasidalija perpus: 49 proc. pritartų su tam tikromis sąlygomis, 5 proc. pritartų besąlygiškai ir 46 proc. visiškai nepritartų migrantų priėmimui Lietuvoje.

Sąlygos, su kuriomis žmonės pritaria imigrantų priėmimui, susijusios ne su tuo, kokie yra imigrantai, o daugiau su tai, dėl kokių priežasčių jie bėga ir kaip patys elgiasi. Taigi, apklaustųjų nuomone, tai turi būti nuo karo, persekiojimų bėgantys žmonės, o ne ekonominiai migrantai – taip galvoja 77 proc. sąlygas keliančių žmonių.

Dar 70 proc. žmonių, kurie kelia sąlygas, įsitikinę, kad tai turi būti imigrantai, kurie patys siekia integruoti: išmokti kalbą, pažinti kultūrą ir patys dėti pastangas pritapti. O tokie klausimai, ar jie yra krikščionys, ar tos pačios rasės, ar iš kaimyninių arba kultūriškai panašių šalių, jau ne tokie svarbūs.

– Ar gyventojai žino, kaip gali padėti atvykėliams?

– Pusė žmonių teigia, kad jie vienokiu ar kitokiu būdu galėtų prisidėti. 47 proc. sako, kad patys asmeniškai prisidėtų: dažniausiai minimas daiktų aukojimas, finansinė parama, skatinimas būti tolerantiškiems.

Tačiau tyrimas parodė, kad tik pusė žmonių, kurie norėtų prisidėti, žino, kaip tai reikėtų daryti. Taigi visuomenė dar žino nepakankamai, pavyzdžiui, 71 proc. iš tų, kurie sutiktų suteikti nemokamas paslaugas arba padėtų susiorganizuoti, sako, kad nežinotų, kaip tą padaryti.

– Dažnai dėl imigrantų, pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų žmonės turi išankstinių įsitikinimų. Kas keičia žmonių nuomonę?

– Šalia sociodemografinių charakteristikų (kad labiau pabėgėlių priėmimui pritaria arba labiau nusiteikę jiems padėti tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, gauna didesnes pajamas ir gyvena didmiesčiuose) mes pastebėjome, kad yra ir kitų veiksnių, kurie didina tikimybę, kad žmogus bus atviresnis atvykstantiesiems. Tai – gyvenimo užsienyje patirtis, mišrios santuokos šeimoje, jei turima užsieniečių artimoje aplinkoje, su jais dažniau bendraujama.

Dar klausėme, kiek šeimose yra emigravusių žmonių (čia turbūt šalutinis duomuo), ir pusė respondentų atsakė, kad jų šeimose nėra emigrantų. Šiuo atveju pastebėjome, kad tie, kurie turi emigravusių šeimos narių, daug atviriau vertina į mūsų šalį atvykstančius asmenis ir yra labiau nusiteikę padėti prieglobsčio prašytojams.

Taip pat pateikėme tris klausimus, ką žmonės žino apie prieglobsčio prašytojus, kokie yra jų srautai, kokias išmokas gauna iš valstybės. Atsakymai parodė, kad, kuo tikslesnės žmonių žinios apie realią  situaciją Lietuvoje, tuo atviresnis požiūris, t. y. didesnis nusiteikimas pagelbėti ir priimti.