Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apgultis stiprėja: pasirodė Kremliaus agentai

Politinį vasarvidžio įmygį nutraukė garsus pokštelėjimas: Lietuvos užsienio politikos vedliai vėl užlipo ant grėblio. Kaimynai kikena, sąjungininkai susirūpinę kraipo pečiais, savi nieko nesupranta: kaip, ir vėl? Juk buvo išaiškinta... Ša, tildo jaunieji valdantieji – arba tylite, arba dirbate priešams.

Nepaprastas paprastumas

Gal grėbliakočio smūgis per kaktą, surauktą po naujausio Europos Komisijos paaiškinimo dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui išaiškinimo, nebūtų atkreipęs nei savų, nei svetimų dėmesio – juk ne pirmas kartas! – bet jis nuaidėjo labai jau netinkamu metu, stojus pauzei po ilgai ir su įkvėpimu tvatintų karo būgnų gausmo. Staiga įsivyravusioje politinio šoko tyloje nuaidėjęs pokštelėjimas sudrumstė visuomenės rimtį ir metė iššūkį nepaprastajai padėčiai. Juk jeigu kas pamiršo, ji, vis pratęsiama, Lietuvoje galioja nuo karo Ukrainoje pradžios, o nepaprastosios padėties tikslas, kaip nurodyta, yra pašalinti grėsmę visuomenės rimčiai, užtikrinant už visuomenės saugumą ir viešąją tvarką atsakingų institucijų ir tarnybų veiklą. O kikenimas, visokie juokeliai, rankų grąžymas dėl vedlių įpročio žingsniuoti išdidžiai užvertus galvą, nežiūrint sau po kojomis, prie visuomenės rimties nelabai prisideda.

Kuo gi nepaprasta dabartinė padėtis Lietuvoje, lyginant su nepaprastosios padėties neįvedusiomis Lenkija, Latvija ir Estija? Juk ir čia, ir ten gyvenimas teka įprasta vaga. Gal politikams labai norisi kažkokio nepaprastumo? Šaukiasi audros, žygių, publikos ovacijų? Bet juk dabar vasara, politinio teatro salė ištuštėjo, artistai ramiai ilsisi. Atostogų išėjo užsienio reikalų ministras, tris savaites nuo rugpjūčio poilsiauti ruošiasi ir krašto apsaugos ministras, savaitėlę skirti poilsiui žada ir premjerė. Karas karu, grėsmės grėsmėmis, priešai priešais, o žmogui pailsėti juk reikia – niekur nepabėgs ta nepaprastoji padėtis, jei reikės, Seimas pratęs iki rinkimų, o gal ir po jų ar vietoj jų. Ir garsiai nuaidėjęs pokštelėjimas per kaktą, geriau pagalvojus, visai nedidelė bėda: svarbu, kad publikai būtų paprastai ir prieinamai paaiškinta, kas čia nutiko ir kas dėl to kaltas.

Propagandinių nepaprastosios padėties prožektorių šviesoje tas paaiškinimas pasirodė didelis, ryškus ir gerai atpažįstamas: Lietuva apgulta priešų, turime laikytis išvien, kas kritikuoja valdžią – dirba Kremliui. Šį politinį užkeikimą, sakoma, pirmasis prieš daugiau nei 30 metų į apyvartą paleido tuometis Sąjūdžio „pilkasis kardinolas“, vėliau dokumentais demaskuotas kaip KGB agentas. Nors jis pasitraukė iš politikos, estafetę perėmė kiti kolegos. Tačiau šį kartą Kremliaus agentų kortos griebėsi ne užpeliję politikos mohikanai, o naujosios politikų kartos, su kuria kai kas siejo racionalios, vakarietiškos, nesektantiškos politikos lūkesčius, atstovai. Gal tai ženklas, kad apgultis jų pačių ir jų bendražygių galvose vis labiau stiprėja?

Koziriai Lietuvos priešams

Apie tai rimtai susimąstyti privertė keistas sutapimas: tą pačią dieną politinės retorikos kryptį staigiai pakeitė ne kokie paraštiniais vadinami Seimo nariai, o du valdančiosios daugumos lyderiai: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir Liberalų sąjūdžio pirmininkė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ji pareiškė mananti, kad po Europos Komisijos (EK) išaiškinimo dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui nereikėtų įsivelti į vidaus kovas ir sukelti krizių, kurios būtų palankios išorės priešams. Taip ji žurnalistams atsakė paklausta, kas po EK išaiškinimo Lietuvoje turėtų prisiimti politinę atsakomybę.

Priešus džiuginančių kovų Lietuvos vidaus politikoje klausimą grįžęs iš susitikimo su Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariais iškėlė ir užsienio reikalų ministras G.Landsbergis. Jis žurnalistams sakė labiausiai norintis, kad Lietuvos priešams tokiais Seimo narių pareiškimais nebūtų suteikiami papildomi koziriai. „Ponas Skvernelis kuria labai pavojingą precedentą – jis kalba apie Lietuvos išskirtinę situaciją. Prisiima valstybei tam tikrą prievolę, galbūt tranzitu arba įsipareigojimu – kitaip tariant, jis pats kalba tai, ko Kremlius prašo. Kremlius prašo koridoriaus, įsipareigojimo, esą Lietuva privalo, nes jos situacija išskirtinė. Ponas Skvernelis tai patvirtina“, – kalbėjo G.Landsbergis.

Propagandinių nepaprastosios padėties prožektorių šviesoje paaiškinimas pasirodė didelis, ryškus ir gerai atpažįstamas: Lietuva apgulta priešų, turime laikytis išvien, kas kritikuoja valdžią – dirba Kremliui.

Jei valdančiųjų politiką kritikuojančių politikų argumentai, užuot pamėginus juos atremti savais, vienu ypu panardinami į sąmokslų teorijų apie Rusijai naudingus idiotus ar netgi jos agentus gelmes, kur ratus suka ne proto, o instinktų valdomas politinio veikimo būdas, tai gali reikšti tik viena iš dviejų: arba valdančiųjų stovykloje jau nepajėgiama racionaliai paaiškinti savo vykdomos politikos sprendimų, arba pribrendo reikalas keisti aiškintojus.

Nieko neišeina, klijuokim!

Saulius Skvernelis, Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, paklaustas, ar tokia valdančiųjų retorika kartais nebandoma užčiaupti kritikuojančių valdžios veiksmų, atsakė, kad tai esanti tam tikra šantažo forma, kurią gana seniai taikė kai kurie Tėvynės sąjungos politikai. „Vieša paslaptis, o ir jie patys kai kada tą juokais pasako: kai pasibaigia visi argumentai, ir vis tiek yra blogai, tada traukiama Kremliaus korta. Dabar kai kas ir iš jaunesnių politikų tą kortą bando ištraukti. Tai nėra nei padoru, nei efektyvu. Jeigu iš tikrųjų Kremlius dabar džiūgauja, tai vien dėl paprastos priežasties, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras pridarė daugybę klaidų, pavedė partnerius Europos Sąjungoje ir už Atlanto. Ir dėl tų klaidų bei nekompetencijos dabar džiūgaujama Maskvoje, o ne dėl to, kad Lietuvoje keliami klausimai, kodėl yra padaryti arba nepadaryti kažkokie politiniai veiksmai. Arba padaryti nekompetentingai“, – teigė politikas.

Pasak ekspremjero, kalbėjimas apie tai, kad opozicijos atstovai neva įduoda Rusijos valdžiai į rankas kažkokius politinius kozirius, jam kelia juoką. „Mane, Lietuvos pareigūną, kuris niekada netarnavo jokiose sovietinėse struktūrose, niekada nedavė niekam jokios priesaikos, išskyrus Lietuvos Respubliką, bando etiketėmis apklijuoti žmonės, kurie atėjo iš sovietinės nomenklatūros šeimų. Apgailėtina, kad nerasdamas argumentų imi kitiems klijuoti etiketes. Bet čia, kaip sakiau, įprasta praktika. Mūsų politikų nekompetencija duoda pagrindą Kremliui džiaugtis, manipuliuoti ir skleisti propagandą. Nereikėtų ieškoti kaltų kitų, jeigu pats esi ko nors nepadaręs arba ne iki galo padaręs, arba meluoji, kad esi ką nors padaręs“, – pridūrė pašnekovas.

S.Skvernelio teigimu, Kremliaus korta metama tada, kai nebelieka jokio kito gelbėjimosi rato. Esą gaila, kad ministras taip elgiasi, nes frakcijos nariai, keldami tuos klausimus, iš tikrųjų nesiekia užsipulti vieną ar kitą pareigūną. „Tiesiog norisi, kad tos klaidos, kurios jau buvo padarytos šiais metais užsienio politikoje, daugiau nebūtų kartojamos, kad pamokos būtų išmoktos. Bet ministras, matyt, reaguoja taip, kaip moka“, – apgailestavo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ vadovas.

Jeigu tokią gynybos taktiką pasirinkę valdantieji įtvirtintų ją savo politinėje retorikoje, kur tai galėtų atvesti? Apklausų rezultatai nepalankūs valdančiosioms partijoms – vadinasi, sociologai dirba rusams? Kainos toliau kyla, bet tuo nepatenkinti tik Kremliaus agentai? Ganyklos tokių ir panašių retorikos absurdų kaimenėms Lietuvos tikrovėje didelės ir vešlios...

„Pasižiūrėkite – dabar prie visko, kas netinka valdžios politikai ar kai norima pridengti savo klaidas, nekompetenciją bet kurioje srityje, pradedamos klijuoti etiketės. Anksčiau koronavirusas, dabar pandemija, todėl negalime daryti to ar ano. Dabar – karo tema: pasiklausius atrodytų, kad jie patys kariauja. Pažvelkite, kokią jie aprangą dėvi, nusižiūrėję iš ukrainiečių politikų, kurie iš tikrųjų karo sąlygomis dirba. O mūsiškiai bando tą pakartoti. Ir tada, kaip sakiau, atsiranda ta paskutinė – Kremliaus – korta. Ir kliūva visiems. Ar tai būtų Šeimų maršas, ar koks nors renginys, mitingas – jeigu tik jame reiškiamos abejonės dėl šitos valdančiosios daugumos veikimo arba neveikimo, tuoj viskas atremiama pasakius: nedarykite to, nes dabar vyksta karas arba kad situacija sudėtinga ir tai bus naudinga Kremliui. Aišku, kad tai paprasčiausias noras užčiaupti kritikus, dalį visuomenės, kad ji negalvotų, neugdytų kritinio mąstymo, nekeltų klausimų ir naudotųsi tik ta informacija, kurią skleidžia jų propagandininkai, kurie, tarp kitko, Lietuvoje labai stiprūs, kai kada ir stipresni negu Rusijoje“, – sakė S.Skvernelis.

Rinkėjams įspūdžio nepadarys

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas neslėpė visiškai nenustebęs, kad valdančiųjų atstovai griebėsi Kremliaus įtakos agentų sąmokslo teorijos motyvo. „Priešingai – mane nustebino, kad valdančioji koalicija gana ilgai laikėsi neklijuodama tokių etikečių. Tai rodo, kad trūksta argumentų dėl konkrečių diskutuojamų klausimų. Klijuoti etiketes visada lengviausia, bet tai pats blogiausias variantas, kuris jau buvo Lietuvoje naudojamas ne kartą ir nieko gero neatnešė“, – sakė pašnekovas.

G.Kirkilo teigimu, politinės gynybos taktika „Jei kritikuoji mus, vadinasi, dirbti rusams“ veda į prasto lygio diskusijas. „Dabar valdžios ir opozicijos diskusijos turėtų būti labai dalykiškos, nes klausimai iš tikrųjų yra sunkūs. Ir jiems spręsti reikia bent minimalaus politinio solidarumo. Būdamas valdančiųjų vietoje elgčiausi priešingai. Tarkime, Kaliningrado tranzito atveju: kažkas iš valstybės vadovų, galbūt Seimo pirmininkė, galėtų pasikviesti opozicinių frakcijų lyderius, juos informuoti apie situaciją, siūlomus sprendimus. Žinoma, yra ir konfidencialių dalykų, bet tokiu būdu valdžia iš dalies pasidalytų atsakomybe su opozicija. Tačiau šiuo atveju jie daro priešingai: ne tik nesidalija atsakomybe, bet dar ir visokiais būdais kaltina opoziciją. Rinkėjams įspūdžio tai tikrai nepadarys“, – pabrėžė ekspremjeras.

Pasak G.Kirkilo, pasirinkę tokią taktiką konservatoriai tam tikra prasme telkia savo elektoratą, bet galiausiai tai panaudojama destrukciniams dalykams, ir šiandien tą jau matome. Esą gal ir galima suprasti, kad mūsų demokratijos pradžioje vidaus politikos diskusijose buvo naudojama vadinamoji Maskvos korta, bet per tą laiką jau buvo galima pasimokyti, kad tai nėra teisingas kelias. „Politikams reikia rimtai atsakinėti į klausimus, o ne ieškoti tokių dalykų. Galų gale juos reikia įrodyti“, – sakė politikas.

Pašnekovas teigė abejojantis, kad toks etikečių klijavimas yra efektyvus būdas nutildyti kritikus: artėja ruduo, greitai visą politinę diskusiją ir dienotvarkę užims ekonominiai klausimai. Juos esą kels ir artėjantys savivaldybių rinkimai. „Konkretūs vidaus politikos klausimai tikrai dominuos politinėje diskusijoje. Tad kam dėl menamo savojo elektorato konsolidavimo kiršinti visuomenę, politinius oponentus? Atvirkščiai: man atrodo, kad dabar tiek valdžia, tiek opozicija turėtų kaip įmanydamos dirbti vieningai. Juk ką mes pamatėme? Institucijos viena po kitos bando nusimesti atsakomybę, valdančiosios politinės partijos irgi blaškosi. Opozicija – taip pat. O kas imasi lyderystės, kad sutelktų politines jėgas? Aš to nematau“, – pridūrė ekspremjeras.

Stulbinančios paralelės

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, atkreipė dėmesį į stebinančias šiandienos istorines paraleles su prieškario Lietuva. „Tai paskutinis jų argumentas, visada tas pats, čia nieko naujo. Prisiminkime, kad konservatoriai apskritai save pristato ne kaip partiją, o kaip politinę jėgą, kuri yra moralinis autoritetas, kuri iškovojo nepriklausomybę. Labai aiškiai reikia pasakyti, kad su tuo susijęs ir Vytauto Landsbergio kaip valstybės vadovo teisinis įtvirtinimas. Tai iš esmės konservatorių partijos kaip išskirtinio moralinio autoriteto ir išskirtinės politinės jėgos, kuri turi moralinę teisę vertinti, kas yra priešas, o kas – draugas, įteisinimas. Čia visai kaip Antano Smetonos valdymo metu: Tautininkų sąjungos ideologas profesorius Izidorius Tamošaitis naudojo lygiai tą pačią koncepciją. Tautininkų lyderis A.Smetona buvo Lietuvos Tarybos vadovas, tada irgi buvo stengtasi parodyti, kad ne tauta, ne kažkokie runkeliai, bet jis iškovojo Lietuvai laisvę, ir visi iki turi būti jam dėkingi, absoliučiai sutikti su viskuo, ką jis kalba, ką jo partija daro. I.Tamošaitis savo paskaitų cikle tautininkams ideologijos klausimais išdėstė viską tą patį, kuo vadovaujasi dabartiniai konservatoriai“, – sakė B.Ivanovas.

Politologas atkreipė dėmesį į I.Tamošaičio teiginį, kad tautininkai nėra partija, kad tai – tikroji lietuvių tauta. Jie neva neša lietuvių tautos dvasią, o visi kiti, kurie ne su tautininkais, yra tautos skaldytojai ir priešai, visų pirma – socdemai, taip pat ir krikščionys demokratai, nes jie dirba komunistams ir panašiai. „Viskas absoliučiai taip pat kaip ir mūsų dienomis. Net nesmagu darosi klausant apie tuos, kurie esą dabar dirba Maskvai, nes tai déjà vu – jausmas, kad visa tai jau buvo. O prie ko tai privedė, žinome: tas pats Smetona, pasiraitojęs kelnes, per upelį nubrido į Rytprūsius. Juk suprantame, kad ir kaip dėliotume du taškus, juos jungianti linija bus tiesioji. Ir jeigu matai, kad viskas ta kryptimi klostosi, darosi labai nejauku“, – sakė B.Ivanovas.

Pašnekovas teigė norintis tikėti, kad mūsų visuomenė per paskutinius 50–70 metų kai ko vis dėlto išmoko, nors ji dar nėra politikos subjektas, tiesiog stebėtoja. „Ją spardo kaip kamuolį. Kam tai nepatinka, tas išvažiuoja, o kas lieka, po ketverių metų išrenka kitus, kurie juos toliau spardys. Žodžiu, tam tikra prasme mazochizmas. Šiuo požiūriu nereikia turėti kokių nors iliuzijų. Aišku, kad konservatoriams daugiau pasakyti nebėra ką. Jie susimovė absoliučiai. Jų triukai neišdegė. Jie įsivaizdavo, kad pažaidę šitą žaidimą su Kaliningrado tranzitu susišluos pigaus politinio populiarumo. Bet manydami, kad pastatę Europą prieš faktą laimės, suklydo: ES Putino bijo, o Landsbergio – ne. Ir Šimonytės nebijo. ES svarbiau dujos, nes be jų – Vokietijos ekonomikos kolapsas. Todėl juos atvanojo viešai parodomuoju būdu. Ir, kaip matome, mūsų valdžia net neturėjo ką pasakyti dėl tų išaiškinimų“, – konstatavo pašnekovas.

Nauja karta, seni metodai

„Neseniai žiūrėjau perdirbtą humoristinį siužetą: gestapo šefas Miuleris išsikviečia Štirlicą ir sako: „Štirlicai, mes žinome, kad jūs dirbate rusams.“ O tas atkerta: „Miuleri, dabar vyksta karas, ne laikas apie tai kalbėti.“ Tai va: ką reiškia laikas ar ne laikas? Šita korta, kad kažkas dirba rusams, jau ir prieš 30 metų buvo lošiama: jei tik kuris nepatinka, tas yra rusų agentas, penktoji kolona – be jokio įrodymo, paaiškinimo. Apkaltino, ir viskas“, – sakė advokatas, politikas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Anot pašnekovo, tokie kaltinimai tapo viena iš politinės stilistikos formų, jau net nesigilinama į esmę. „Jeigu tu kritikuoji, vadinasi, dirbi rusams. Ir viskas. Kitas dalykas – iš pradžių dar bandė kažkaip susieti su Rusija, o paskui numojo ranka, liko tik naudingi idiotai. Čia toks diskusijos būdas, kad nereikėtų diskutuoti apie esmę, o būtų galima nukreipti dėmesį į asmenį, bandyti jį pavaizduoti tautos ar valstybės priešu. Senas kaip pasaulis metodas“, – svarstė A.Paulauskas.

Paklaustas, iš kur tokių dalykų išmoksta naujosios politikų kartos atstovai, politikas atsakė, kad yra seneliai, tėvai, kurie gali pamokyti. „Kita vertus, manau, kai jau nėra argumentų, kai esi guldomas ant menčių, nori nenori imiesi taikyti senus metodus. Su tuo Kaliningrado tranzitu apsijuokė, reikia pripažinti, kad vos nesukėlė aktyvių karo veiksmų, ES šiek tiek kitaip mato visus tuos reikalus. Ir reikia pasakyti, kad mūsų Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, visi vadinamieji ekspertai neprognozuoja kelių žingsnių į priekį – kas gali būti, kaip gali būti... Nederina su ES, pagaliau ir jos paaiškinimų nerodo. Gal ten ir buvo išaiškinta, kaip tas sankcijas taikyti, bet dabar nenori, kad kas matytų... Manau, kad mes tikrai per daug giliai ieškome, čia viskas paviršiuje. Tiesiog kai nėra argumentų, geriau sakyti, kad tu pats kvailys, ir viskas“, – ironizavo A.Paulauskas.

Pašnekovas sakė pats kitados susidūręs su politinių oponentų viešo pjudymo taktika. „Visą tą kelią esu nuėjęs, ir ne vieną kartą. Manau, jog visi žmonės, kurie buvo neparankūs konservatoriams, tą patyrė ir turbūt buvo apkaltinti. 1997 m. dalyvavau prezidento rinkimų kampanijoje. Jos metu buvo plačiai naudota ta pati argumentacija, neva esu rusų statytinis. Net buvo skaičiuojama, kad jeigu už mane balsavo Zarasų ar Ignalinos rajonas, vadinasi, jie labiau prie rusų linkę. Įvairiausių tada buvo vadinamųjų ekspertų išprotavimų. Bet rinkimų rezultatai parodė, kad tie, kurie taip kalbėjo, man pralaimėjo. Ir ne bet kaip, o smarkiai, tiesiog patyrė fiasko. Tai irgi rodo, kad ta jų taktika nėra sėkminga, jie tokius dalykus gali tik savo auditorijai dėstyti. O Lietuvos žmonės kitaip galvoja. Jau maniau, kad kai nueis nuo scenos ta senoji politikų karta, naujoji gal kokių kitų argumentų oponentams prigalvos, gal turės pateikti įrodymus ką nors kaltindami, bet, pasirodo, kad ne. Toliau naudojama ta pati retorika“, – apgailestavo A.Paulauskas.

Rekomenduojami video