Kėdainių kraštas, kaip ir visa šalis, jau skaičiuoja antrąjį karantino mėnesį. Stebėdama gana pozityvius koronaviruso epidemijos kreivės pokyčius, valdžia ryžtasi vis labiau atlaisvinti įvairių apribojimų varžtus, todėl pirmąjį mėnesį buvęs ypač sukaustytas gyvenimas palengva ima įgauti ankstesnės kasdienybės kontūrus. Tiesa, visiškai atsipalaiduoti dar anksti ir laikytis asmens higienos bei saugumo rekomendacijų išlieka būtina. „Rinkos aikštė“ pasiteiravo kraštiečių, kaip neregėtai ilgai užsitęsęs karantinas pakeitė jų kasdienybę, ko jie labiausiai ilgisi ir kaip, jų nuomone, gyvensime, kai karantino ribojimai taps vakarykšte diena?

Staigaus atsigavimo nesitiki

Erikas AUGUSTINAVIČIUS, bitininkas ir midaus gamintojas„Karantino metu gyvenime judesio liko gerokai mažiau, – sako Plinkaigalyje gyvenantis bitininkas ir verslininkas Erikas Augustinavičius. – Žinoma, bičių kasdienybės karantinas nepalietė – darbas vyksta. Netgi kaip tik – kadangi su midumi dabar mažiau veiklos, tai daugiau laiko lieka pasirūpinti bitėmis ir kai kurie darbai, kuriuos dėl laiko stokos anksčiau vis atidėdavome, dabar atlikti.“

Nors bitės dūzgia nepaisydamos koronaviruso sustabdyto pasaulio, kitokia situacija E. Augustinavičiaus versle – šis gerokai stabtelėjo.

„Prekybos midumi apyvarta beveik sustojo – iš buvusios teliko gal 10 procentų. Kelios parduotuvės mūsų produkcija prekiauja internetu, tai jos po truputį užsakinėja. Bet dabartinę verslo situaciją įvardyčiau kaip vegetavimą, – reziumuoja kelių rūšių midų pagal senąsias tradicijas gaminantis kraštietis. – Darbo yra, tikrai nenuobodžiaujame, bet gaila suplanuotų investicijų ir plėtros, nes dabar viskas nusikelia į neaišku kiek vėlesnį laiką.“

Šiandien E. Augustinavičius nesiryžta spėlioti, kiek laiko reikės jo verslui atsigauti.

„Šito pasakyti niekas negali, net ekonomistai prognozuoja labai skirtingai. Mūsų pagrindinė rinka yra vietinė ir tik labai nedidelė produkcijos dalis eksportuojama, todėl atsigavimas tikrai nebus labai staigus.

Nemažai savo produkcijos parduodavome mugėse, šventėse. Bet renginiai atšaukiami ir netgi šnekama, kad ir kalėdinės mugės gali būti atšauktos. Taigi šiems metams optimistinių prognozių ir staigių pozityvių pokyčių tikrai nesitikiu. Galbūt ryškesnio atsigavimo galime laukti 2021-aisiais, žinoma, jeigu pandemija nepasikartos, – mintimis dalijasi pašnekovas. – Vieni verslai labai nukentėjo, kiti sektoriai netgi padidino gamybos apimtis. Bene blogiausioje situacijoje atsidūrė turizmas ir su juo susiję verslai, o mes su turizmu susiję glaudžiai. Pagrindiniai mūsų klientai – restoranai, oro uostai. Dabar jie praktiškai uždaryti, todėl nukenčiame ir mes.

Taip pat turime kaimo turizmo sodybą. Visos rezervacijos, kurias turėjome balandžio, gegužės mėnesiams, buvo atšauktos. Vasaros užsakymų kol kas žmonės dar neatšaukia, bet nežinia, kiek tęsis karantinas.“

Vis tik niūrioms mintims verslininkas nepasiduoda. Rūpindamasis bitėmis jis dėlioja kitus planus. „Kadangi karantino laiku žmonės itin aktyviai perka internetu, tad mes taip pat nusprendėme skirti daugiau dėmesio internetinei prekybai. Iki šiol mūsų produkcijos buvo galima užsakyti per internetinį puslapį, o dabar planuojame sukurti savo internetinę parduotuvę.“

„Ir pasibaigus karantinui dalis žmonių vis dar bus atsargūs“

Kristina VINTARTIENĖ, valstybės tarnautoja„Mano kasdienybė karantino metu pasikeitė visu 100 procentų, – atskleidžia kėdainietė. – Bene labiausiai iš vėžių išmušė apribotas artimųjų lankymas, nes kaip tik karantino metu šventėme Velykas. Jos buvo visiškai neįprastos – nejutome šventinės nuotaikos. Kiaušinius su dukra marginome irgi nusiteikusios kitaip nei kasmet – nejautėme šventinio džiugesio širdyse.

Viso karantino metu mane lydi baimė dėl artimųjų sveikatos, ypač senelių bei tėvų. Negalėdama jų aplankyti, apkabinti, pabučiuoti nerimauju. Žinoma, suprantu, jog būtent taip – apribodami susitikimus, rizikos grupėje esantiems artimiesiems padėsime labiausiai, bet vien skambučiai telefonu tikrai nepakeičia gyvo bendravimo. Tačiau turime būti kantrūs ir išlaukti.

Daugiau nei mėnesį besitęsiant karantinui, labiausiai ir pasiilgau – laisvės jausmo, gyvo bendravimo, kai gali pakviesti mamą ar draugę puodelio kavos ir drąsiai, saugiai šnekučiuotis kavinukėje, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Nežinomybė, kas bus toliau, chaosas tiek viduje, tiek mūsų aplinkoje irgi neleidžia gyventi, kaip įprasta. Tačiau dabar pasaulis yra toks, koks yra. Visi gyvename kitokioje realybėje ir turime eiti į priekį.“

Epidemija ir karantinas kiekvieno gyvenimui atnešė didesnių ar mažesnių pokyčių. Vis tik kai kurie iš jų, regis, ir pozityvūs.

„Karantino metu su naujais iššūkiais susidūrė ir sūnus – jis, kaip ir visos šalies mokiniai, pradėjo mokytis nuotoliniu būdu. Bet pagaliau išgirdau, kad vaikai jau pasiilgo mokyklos, mokytojų, nori mokytis iš knygų, stovėti prie lentos, prisiminti, ką reiškia, kai rankos lieka baltos nuo kreidos, pasiilgo tiesioginio bendravimo su mokytojais ir draugais, – karantino atneštomis netikėtomis staigmenomis džiaugiasi K. Vintartienė. – Karantino metu apribotas bendravimas su artimaisiais bei draugais paliko daugiau laisvo laiko, kurį išnaudojau puoselėdama namų kiemą, sodą ir daržą. Pagaliau įgyvendinau savo kelerių metų planą pasodinti naujų vaismedžių, – šypsosi pašnekovė. – Tiesa, pasaulį užklupusi epidemija apkartino artėjantį mano jubiliejų. Gimtadienio proga dar praėjusiais metais su 25-ių draugų kompanija buvome nusprendę vykti į poilsinę kelionę. Deja, susiklosčius tokiai pavojingai situacijai kelionės teko atsisakyti.“

„Valstybė jau žengė pirmuosius žingsnius gerokai švelnindama karantiną. Ar pritariate šiam sprendimui?“ – pasiteirauju kėdainietės.

„Tikiu, jog visi norėtume grįžti į ankstesnį gyvenimą, bet turime elgtis išmintingai ir atsakingai. Pasižiūrėjus, kaip žmonės, pamiršę neseniai buvusius stiprius ribojimus, vis dar išlikusį reikalavimą laikytis saugaus atstumo, veržiasi į parduotuves, gerokai stebina. Taip pat saugi nesijaučiu ir dėl to, jog kai kurie asmenys nesilaiko jiems būtinos saviizoliacijos. Tad nesu tikra, ar karantiną švelninti jau laikas.“

„Kaip manote, ar pasibaigus karantinui ir koronavirusui išsikvėpus, greitai galėsime pasijusti tarsi nieko nebuvę?“ – užduodu klausimą, kuris sukasi ne vieno kraštiečio galvoje.

„Epidemija palietė ne tik kėdainiečius, Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Supratome, koks pavojingas yra koronavirusas. Manau, jog mūsų karta ilgai prisimins šiuos metus.

Esu tikra, kad net ir pasibaigus karantinui dalis žmonių vis dar bus atsargesni. Ne vieną praeivį gatvėje ar pirkėją parduotuvėje matysime su kauke ir kitomis apsaugos priemonėmis.

Kai turėsime vaistus nuo šio viruso, kai jį perprasime, kai įsisąmoninsime, kaip turime laikytis tam tikrų asmens higienos bei saugumo instrukcijų (o tai, ko iš visuomenės prašo specialistai, tikrai nėra daug), tik tada bus saugu mums ir mūsų artimiesiems.

Tikiu, jog esame atsakingi piliečiai, todėl privalome saugoti save ir kitus“, – pozityvaus požiūrio nepraranda kėdainietė K. Vintartienė.

Šeimos susibūrimų ir kūrybinės veiklos ilgesys

Albinas POČIULPAS, UAB „Skongalio transportas“ vadovas, Surviliškio bendruomenės centro pirmininkas„Darbe nepasikeitė niekas: transportas važiuoja, vairuotojai dirba, tik šiek tiek sumažėjo darbo apimtys – jos krito 25–30 procentų“, – apie tai, kaip karantino metu sekasi vystyti krovinių pervežimu užsiimančio „Skongalio transporto“ veiklą, kalba bendrovės vadovas surviliškietis Albinas Počiulpas.

Nors profesinę pašnekovo kasdienybę jau antrą mėnesį šalyje galiojantis karantinas palietė nežymiai, bet štai kūrybinė kraštiečio veikla sustojo sulig pirmąja apribojimų diena. A. Počiulpas jau daugelį metų drauge su Surviliškio humoro grupe „Bobų radijas“ lipa ant scenos. Populiarus kolektyvas gali pasidžiaugti gana intensyviu koncertų bei pasirodymų grafiku. Deja, kartu su paskelbtu karantinu į šalies kultūros ir meno pasaulį įsiveržė sąstingis.

„Tą pačią dieną, kai tik paskelbė karantiną, visi koncertai buvo kaip kirviu nukirsti, o iš anksto numatytų pasirodymų turėjome ne vieną, – pasakoja visoje šalyje žinomo kelektyvo narys. – Viskas atšaukta. Dabar su grupe nerepetuojame. Tai gana ilga pertauka be kūrybinės veiklos, todėl jau ilgimės jos. Kol kas jokių koncertų neplanuojame. Manau, jog ir pasibaigus karantinui dar kurį laiką linksmybės žmonėms tikrai nebus galvoje. Taigi teks palaukti.“

Pašnekovas spėja, kad šalyje bei Kėdainių krašte viskas į savo vėžes tvirčiau ims stoti tik rudeniop. O dabar A. Počiulpas su žmona labiausiai ilgisi jaukių šeimos susitikimų, kai į jų namus suvažiuoja vaikai su savo šeimomis.

„Buvome suplanavę šeimos susibūrimą, bet šalį apėmus epidemijai ir paskelbus karantiną stengiamės saugotis, todėl planus teko atidėti. Taigi labai laukiame, kada vėl visi susitiksime“, – sako pašnekovas.

Laiko kūrybai nebeliko

Giedrė KANAPECKAITĖ, menininkė ir pedagogė„Kadangi dirbu Jonavos mokykloje, tai karantino metu labiausiai pasikeitė tai, kad nebereikia važiuoti į darbą – kaip ir visi pedagogai, dirbu iš namų nuotoliniu būdu, – pasakoja kėdainietė Giedrė Kanapeckaitė. – Anksčiau mokyti nuotoliniu būdu niekada nėra tekę, todėl būtent tai tapo didžiausiu karantino iššūkiu. Su mokiniais ir kolegomis bendraujame įvairiose IT platformose: vienur matome vieni kitus, kitur – ne, todėl labiausiai trūksta gyvo bendravimo. Dabar sėdi namuose vienas ir nueini tik į parduotuvę ar trumpam iškiši nosį į lauką, kad įkvėptum gryno oro. Taigi gyvename labai uždarai.“

„Bet galbūt karantino laikas tapo ypač palankus Jūsų kūrybai?“ – pasiteirauju.

„Priešingai. Esu ir dalyko mokytoja (mokau dailės), ir turiu auklėjamąją klasę. Taigi reikia daug bendrauti su auklėtiniais, jų tėveliais, kitais mokytojais. Turiu žinoti, ar visi vaikai prisijungia prie mokymo platformų, galbūt kažkuriam kas nors nepavyko ir pan. Yra daug papildomo bendravimo, susirašinėjimo, o anksčiau visa tai išsiaiškindavome tiesiogiai pamokos ar klasės valandėlių metu. Tokia veikla užpildo visą dieną ir dirbti tenka tikrai ilgiau. Kartais nutinka taip, jog pradedu darbą 8 val. ryto, o baigiu – 22 val. vakaro ar net vidurnaktį.

Taigi kūryba šiuo metu sustojo ir kol kas gimusios idėjos lieka tik mintyse“, – atskleidžia menininkė.

G. Kanapeckaitės tapybos darbai pakeri spalvingumu ir kiekvienam žvelgiančiajam dovanoja šviesą bei džiugią nuotaiką. Lygiai tokia pati pozityvumą spinduliuojanti asmenybė yra ir pati menininkė. „Giedre, ar pavyksta tokią nuotaiką išsaugoti ir varginančio karantino metu?“ – klausiu kūrėjos.

„Liūdesį kelia tai, kad esi iš dalies izoliuotas nuo kitų žmonių, – atvirai sako kėdainietė. – Bet stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, džiaugiuosi, kad yra darbas ir, nors iš namų, bet galiu dirbti, taip pat džiaugiuosi, kad sveikata gera.

O daugiausia pozityvumo man suteikia pokalbiai ir bendravimas su artimaisiais bei tikėjimas, nes esu tikintis žmogus. Taip pat atgaiva tampa buvimas lauke ir tam tikrų seminarų klausymas. Pozityvo reikia tiesiog ieškoti, – įsitikinusi G. Kanapeckaitė. – Sunku patikėti, kad gyvenimas gali taip staiga pasikeisti. Tad labai laukiu karantino pabaigos, kada galėsime drąsiai ir laisvai išeiti iš namų aplinkos, susitikti su artimaisiais, bičiuliais, kur nors išvažiuoti, šventes ir gimtadienius sutikti drauge.“

Senjorai turi daug planų, tad laukia karantino pabaigos

Zita KAZOKEVIČIENĖ, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrijos pirmininkė„Mes, Kėdainių „Bočiai“, karantino metu stengiamės laikytis specialistų rekomendacijų bei imamės visų saugos priemonių: viešumoje dėvime kaukes, naudojame rankų dezinfekcinius skysčius, nesibūriuojame, laikomės atstumo, pasivaikščioti einame po vieną, po du. Taip pat bendraujame telefonu ir susirašome feisbuko žinutėmis“, – apie tai, kaip gyvena Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrijos nariai, pasakoja bendrijos pirmininkė pelėdnagiškė Zita Kazokevičienė.

Pasak pašnekovės, senjorams labiausiai trūksta gyvo bendravimo, nes susitikti jie buvo įpratę dažnai.

„Kadangi esame dar ir ansamblio „Ašarėna“ nariai, tai visi jau labai laukiame repeticijų – norime dainuoti ir muzikuoti. Trūksta kūrybinės veiklos. Iki karantino rinkdavomės du kartus per savaitę, o susibūrę ne tik repetuodavome, bet ir pasimėgaudavome kavos puodeliu, pabendraudavome, – apie veiklią „Bočių“ kasdienybę pasakoja Z. Kazokevičienė. – Todėl labai nuliūdome sužinoję, jog karantiną, nors ir sušvelnino, tačiau vėl pratęsė.“

„Ar bendrijos „Bočiai“ nariai karantino metu yra kreipęsi į Jus, pirmininkę, pagalbos?“ – pasiteirauju.

„Džiugu, jog visi nariai dar yra savarankiški. Neturime nei sunkiai vaikštančių, nei susirgusių, todėl pagalbos neprireikė nė vienam, – pasidalija Z. Kazokevičienė. – Kėdainių „Bočių“ bendrijoje turime du narius, kurie yra sulaukę 86-erių metų, bet jie veiklūs, energingi, dainuoja ir groja.

Visi Kėdainių „Bočių“ nariai buvome įpratę prie gana veiklios kasdienybės ir neretų išvykų. Dažnai sulaukiame kvietimų atvykti ir į kituose rajonuose vykstančius renginius bei ten pristatyti savo koncertinę programą. Štai gegužės 1-ąją buvome pakviesti į Jonavą, birželį turėjome vykti į Druskininkus, liepą – į Raseinius. O dabar nežinia, kaip bus. Susiskambiname su kitų rajonų pirmininkais ir tiesiog laukiame žinių, laukiame karantino pabaigos, nes visi nariai esame labai vieni kitų išsiilgę“, – atskleidžia Z. Kazokevičienė.