Politinio atrakciono „Padarykime Ameriką vėl didžia“ vežimėliai vis labiau didina greitį, lyg bandydami atitrūkti nuo bėgių, staiga keičia judėjimo kryptį, netikėtai pakimba žemyn galva. Valstybių lyderiai karštligiškai svarsto, ar pavyks atsilaikyti nepraradus sąmonės, išlipti savomis kojomis ir – atsiprašysime – neapsivėmus ar neapsidirbus?

Isterija dėl raudonkepurio

Prie amerikietiškų kalnelių besibūriuojantys žiūrovai, palaimos ar siaubo išplėstomis akimis stebintys dar nematytą politinio ekstremalumo seansą, vis pasitikrina, ką atrakciono valdymo būdelėje veikia raudoną beisbolo kepuraitę užsimaukšlinęs geltonplaukis seniokas. Iškart išjungęs automatinio valdymo sistemą, jis ryžtingai tampo svirtis, spaudo mygtukus, energingai spragsi jungikliais, kartkartėmis pasitrindamas delnus ir atkišdamas nykštį. Matyt, viskas einasi gerai, o kažkur iš viršaus, nuo plieninių transatlantinės vienybės bėgių, vėjo atnešami atrakciono dalyvių riksmų ir aimanų fragmentai tą patvirtina: „Sustokit, 3 proc. BVP gynybai atiduosiu! Kam tie muitai, kam tie muitai! Gudbai, Raša, gudbai, Lenin! Och, neišlaikysiu!“

Tie, kurie besikeičiančios Amerikos užsienio politikos fenomeną stebi žiūrėdami TV reportažus, skaitydami politikų ir apžvalgininkų komentarus, ko gero, yra dar labiau priblokšti, nei dramatiškus pokyčius amerikietiškų kalnelių trasoje savo akimis matantys žiūrovai. Juk kiekvienas tarpininkas, kiekvienas pasakotojas, priklausomai nuo jo protinių gebėjimų, pažiūrų, sąžiningumo, o gal ir darbdavio, vienaip ar kitaip iškreipia tikrąjį vaizdą. Tuo labiau kad iškart susivokti stulbinančių permainų sūkuryje išties nelengva. Lietuvoje, turinčioje gilias sektantiškos politinės sąmonės tradicijas, amerikietiški kalneliai sukėlė kone isteriją – kuo kitu būtų galima paaiškinti viešus JAV prezidento užgauliojimus, vadinant jį Putino pastumdėliu, kaltinimus siekiant priversti Ukrainą kapituliuoti ir atiduoti ją Maskvos malonei, perleisti Rusijos įtakai Rytų Europą, išvedus iš jos amerikiečių pajėgas ir taip toliau?

Apie liguistą sektantiškos sąmonės isteriškumą liudija ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos geriausiu pripažinto ir penkiais „Oskaro“ apdovanojimais įvertinto kino filmo, kuriame nusifilmavo neteisingų pažiūrų antraplanis rusų aktorius, uždraudimas Lietuvoje, ir lietuviškai išleistos JAV viceprezidento J.D.Vance'o knygos išėmimas iš prekybos, ir iniciatyva uždrausti prekiauti firminėmis prezidento Donaldo Trumpo kepurėlėmis su anglišku užrašu „Padarykime Ameriką vėl didžia“. Kas slepiasi už tokios politinės cenzūros – ar noras šitaip padaryti Lietuvą vertybiškai vėl didžia, ar megztų galvos apdangalų mėgėjų ideologinis nepakantumas kitoniško stiliaus kepuraitėms, sumišęs su „rusų pasaulio“ skatinama neapykanta Amerikai, belieka tik spėlioti.

Žinia iš Vašingtono

Jei šitoks sąmyšis kilo praėjus vos pusantro mėnesio, kai prie JAV politikos vairo stojo prezidentas D.Trumpas ir jo komanda, tai ko laukti dar po pusmečio ar metų? Kam turėtų ruoštis Lietuva? Apie tai mintimis su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais sutiko pasidalinti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Giedrimas Jeglinskas, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, prieš kelias dienas su kitais Seimo delegacijos nariais grįžęs iš Vašingtono, kur susitiko su Amerikos Kongreso nariais.

„Pradėsiu nuo to, kad Amerika iš tikrųjų keičiasi, bet išlieka tokia pati dinamiška, inovatyvi, stipri ir pragmatiška. Manau, kad aklas, jausmais pagrįstas kalbėjimas apie saugumo situaciją, neįvardijus aiškios alternatyvos Amerikai, ne tik nepadeda Ukrainai, bet ir iš tiesų kelia nereikalingas rizikas mūsų regiono saugumui. Vykdami su Seimo delegacija į JAV susitikti su Kongreso atstovais norėjome aptarti dvi svarbiausias temas: pirmoji – kas toliau bus su Ukraina, antroji – ar gali būti JAV politikos pokyčių, susijusių su amerikiečių pajėgomis Europoje ir konkrečiai Lietuvoje. Aptarus šiuos ir kitus klausimus būtų aiškiau, ką šiuo metu turime daryti, kad apgintume Lietuvos interesus“, – sakė G.Jeglinskas.

Jo teigimu, Kongreso Atstovų rūmų ir Senato nariai, ir respublikonai, ir demokratai, lietuviams perdavė labai aiškią žinią: Amerika išlieka įsipareigojusi NATO aljansui, NATO gynybos planai tebeveikia. „Kalbėdami apie Ukrainą pajutome tam tikrą nusivylimą dėl prezidento Volodymyro Zelenskio komunikavimo būdo, bet buvo pabrėžta, kad pirmas žingsnis į susitarimą siekiant taikos – Ukrainos ir Amerikos sandoris dėl retųjų mineralų gavybos. Kamuolys dabar esą yra prezidento V.Zelenskio rankose, jam reikia grįžti į Vašingtoną ir kuo greičiau pasirašyti šį sandorį. Tada D.Trumpui atsivertų kitos galimybės remti Ukrainą. Jis visą savo rinkimų kampaniją grindė teiginiais, kad daug metų buvo naudojamasi Amerika, ir kad jis sustabdys šį karą. Reikia suprasti, kad tai, kas dabar vyksta tarptautinėje arenoje, yra pokyčių Amerikos vidaus politikoje išdava. Visuomenės susiskaldymas, respublikonų ir demokratų kova, panieka buvusiai prezidento Joe Bideno administracijai – štai dėl ko kilo visas tas triukšmas. Manau, kad šis susitarimas reikalingas ir pačiam prezidentui D.Trumpui. Jis galėtų parodyti – žiūrėkit, štai mes gavome šitą sandorį, jis labai geras Amerikai. Ir tada galėtų paaiškinti savo elektoratui, kad galima toliau remti Ukrainą, galima toliau dalintis žvalgybine informacija ir kitais dalykais. Tai yra: atsirastų visai kitos politinės galimybės. Tai būtų pirmas žingsnis atveriant didesnes galimybes Ukrainai ir apskritai siekiant taikos“, – pabrėžė pašnekovas.

Pasak G.Jeglinsko, aptarinėdami antrąjį klausimą dėl JAV pajėgų dislokavimo užsienyje, pirmiausia Lietuvoje ir visoje Europoje, strategijos, Seimo delegacijos nariai iš absoliučiai visų Kongreso narių gavo patikinimą, kad tiek JAV administracijos, tiek Kongreso požiūriu niekas nesikeičia.

„Mes mokame už gynybą, didiname savo gynybinius įsipareigojimus, suteikėme JAV kariams palankiausias sąlygas treniruotis, didinti kovinę parengtį Lietuvoje. Tai yra didelis dalykas. Gavome daug signalų, kad jeigu visgi būtų pradėtas tam tikras JAV pajėgų perskirstymas Europoje, tai tokių planų dėl Lietuvos tikrai nėra. Manau, kad jei vis dėlto būtų nuspręsta dėl JAV pajėgų Europoje, pirmiausia Vokietijoje, perdislokavimo, tai mums reikėtų dirbti su Amerikos valdžios atstovais, kad amerikiečių karių pas mus atsirastų dar daugiau. Vadinasi, turėtume didinti priimančios šalies paramą. Daugiau amerikiečių karių būtų didelis laimėjimas“, – pridūrė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Siūlo nesivelti į isteriją

Svarstydamas, ką Lietuva dabar turėtų daryti, G.Jeglinskas pabrėžė, kad jau deklaravome savo gynybai per artimiausius 4 metus skirti 5,5 proc. BVP. „Bet tą reikia pasiekti tvariai. Tai svarbus signalas ne tik mūsų visuomenei, bet ir visiems sąjungininkams, tarp jų ir Jungtinėms Valstijoms. D.Trumpas mus gali rodyti kaip pavyzdį Vakarų Europai, kuri šiuo požiūriu labai atsilieka. Tokį rodiklį turėtų pasiekti visos NATO šalys, toks, manau, yra D.Trumpo administracijos tikslas. Todėl visų pirma turime užtikrinti, kad mūsų deklaracija virstų tikrove“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot jo, antras dalykas – turime stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Gynybai skirsime žymiai daugiau lėšų, nei anksčiau, tačiau esą kyla klausimas: į kokius pajėgumus investuosime? „Karyba sparčiai keičiasi, ji tampa technologiškai labiau integruota ir adaptuota, atsiranda daugybė vadinamųjų karinės autonomijos elementų: skraidantys, antžeminiai, jūriniai dronai, taikymosi sistemos, žvalgybos platformos. Tai verčia peržiūrėti visą mūsų karinę doktriną. Mes užsibrėžėme sukurti nacionalinę diviziją. Per artimiausius kelerius metus avansu sumokėsime daug šimtų milijonų „Rheinmetall“ ir kitiems karinės technikos gamintojams. Bet noriu pasakyti, kad nei Rusija, nei Baltarusija, nei kiti galimi agresoriai į atgrasymą nežiūri kitaip, nes karyba keičiasi.

Tai, kad gynybos pajėgumų kūrimo procesą supaprastiname iki 13 milijardų sumos, kurios reikia divizijai sukurti, ir tada neva jausimės saugesni, nebūtinai yra teisinga. Reikia technologinės visos kariuomenės transformacijos. Mums reikia galvoti, kokius asimetrinius pajėgumus galime įdiegti, jeigu liktume vieni, ir kad atgrasymas suveiktų atėjus dienai X. Šia prasme turime kalbėti ne tik apie kontrmobilumą, „ispaniškus arklius“ ar kitas priemones, bet ir apie priešpėstines minas, minų laukus. Reikia minuoti? Minuokime, pasitraukime iš Otavos konvencijos, nėra laiko žaisti su tokiais dalykais. Turime padaryti tai, ką galime patys. Tokie asimetriniai pajėgumai, kaip elektroninės kovos priemonės, dirbtinis intelektas, oro gynybos, kosmoso ir kitos technologijos, turėtų būti integruotos į visą mūsų karinę doktriną. Apie tai turėtume kalbėti. Tai reiškia, kad nereikia visko supaprastinti. Nuolatinis kartojimas „Divizija, divizija, divizija!“ nebūtinai yra tiesiausias kelias link veiksmingo atgrasymo“, – sakė G.Jeglinskas.

Jis pripažino, kad divizija standartiniam kariniam mąstymui tikrai yra svarbi. Ji esą svarbi ir sąveikos su NATO pajėgomis požiūriu. „Bet supraskime, kad situacija keičiasi. Neabejoju penktuoju NATO sutarties straipsniu, neabejoju Jungtinių Valstijų įsipareigojimu. Tačiau pasaulyje vyksta daug dalykų. Paimkime, pavyzdžiui, vokišką brigadą. Dabar kalbama apie tai, kad gali prireikti kažkuriuo metu siųsti pajėgas į Ukrainą – į taikdarišką ar atgrasymo misiją. Nenoriu veltis į svarstymus, ar turėtume tokioje misijoje dalyvauti, bet tokios kalbos jau prasidėjo. O ką tai reikštų? Didžiausia našta dislokuoti tokias pajėgas atitektų didžiosioms valstybėms. Jei sakoma, kad pati pajėgiausia Vokietijos kariuomenės brigada bus dislokuota Lietuvoje, tai negalima atmesti galimybės, kad ji būtų perkelta į Ukrainą. Taigi, saugumo požiūriu yra daug besikeičiančių dalykų, turime stebėti aplinką, nepanikuoti, nesivelti į tą isteriją, kuri plinta socialinių tinklų burbuluose, neva, žiūrėkite, mes jau palikti vieni ar kad Trumpas toks blogas... Pirmiausia mums reikėtų pasakyti štai ką: ačiū prezidentui D.Trumpui, kad jis savo pirmosios kadencijos metu priėmė išmintingą sprendimą dislokuoti JAV karius Lietuvoje. Aš optimistas ir, manau, realistas, todėl esu įsitikinęs, kad šiuo metu atsitraukti nuo Jungtinių Valstijų, kaip kai kurie siūlo, yra visiškai neišmintinga. Mes tiesiog neturime alternatyvos. Taip, turime stiprinti Europą, bet Amerika, kaip išgirdome Vašingtone, yra įsipareigojusi. Reikia dirbti su Kongresu, su JAV administracija, ir rasti, ką pasiūlyti“, – teigė G.Jeglinskas.

Netabaluojant liežuviais

„Man atrodo, kad nesame vienui vieni. Mes esame galingo karinio ir ekonominio aljanso, NATO ir ES, nariai. Tik reikia imtis iniciatyvos, nustoti kalbėti, nes vis tabaluojama liežuviais ir žiūrima į Ameriką“, – taip į klausimą, gal naujo Vašingtono politinio kurso sukeltą mūsų valdžios retorinį karščiavimą geriausiai išgydyti padėtų šaltas konstatavimas, kad esame vienui vieni, priverčiantis suvokti, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, atsakė buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas Aurimas Navys.

Jo teigimu, D.Trumpas ir jo administracija rodo, kad Amerika tapo visiškai nepatikimu partneriu, ir jeigu mes pritrūksime pastovumo ir garantijų, tai reikalai labai rimti. „Apskritai NATO remiasi daugybe dalykų. Tai ir žvalgyba, ir ryšiai, ir kosminio stebėjimo sistemos, ir tolimojo nuotolio priešraketinė gynyba, ir nebranduolinis skydas. Pagrindinis tokių saugumo priemonių teikėjas yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Kadangi jos dabar yra labai nepatikimos, tai mums reikia galvoti, ką daryti patiems. Deja, Europos galvojimas trunka labai ilgai. Ukrainos pamokos niekaip nepasiekia politinių sprendimų priėmėjų smegenėlių. Tad Lietuvos veikimas turėtų būti labai aiškus: mes turime būti visiškai pasirengę atsakyti į bet kokį Rusijos puolimą. Konvencinis, plataus masto yra mažai tikėtinas. Bet esame ne kartą kalbėję apie kitus puolimo būdus – provokacijas ir diversijas. Todėl turime būti pasirengę patys duoti tam atkirtį. Nepriklausomai nuo to, kaip sureaguos Jungtinės Valstijos ar kitos NATO šalys. Mes turime patys valdyti iniciatyvą, patys imtis lyderystės. Be abejo, tokie saugumo klausimai yra labai aktualūs ir mūsų kaimynėms bei kitoms mūsų regiono šalims – Lenkijai, Latvijai, Estijai, Suomijai. Žinoma, mes jokiu būdu negalime skaldyti NATO, neturime kurti aljanso aljanse. Tokie priekaištai ar kaltinimai – tik vaikiškos pasakos, nes niekas nieko neskaldo. Nebent Jungtinės Valstijos imasi tokio vaidmens. Turėti gynybinius susitarimus su savo kaimynais nereiškia skaldyti NATO. Bet jeigu vienas svarbiausių NATO aljanso valstybių vadovų tiesiogiai ar netiesiogiai, per savo administracijos atstovus, tvirtina, kad didžiausias pavojus NATO – ne Rusija, Kinija ar kažkokios teroristinės organizacijos, o pačios NATO šalys, kalbėti apie tai, kad Lietuva negali sau kurti tam tikrų papildomų saugumo garantijų, yra absurdiška. Mes privalome tą padaryti“, – sakė A.Navys.

Jo teigimu, Vakarai turi vieną silpną vietą: jie gyvena demokratijoje. „O tai reiškia, kad šalis, kuri, kaip pabrėždavo vienas jos odiozinis veikėjas, pati nebesugeba pasigaminti nei vinių, nei šaukštų ar peilių, gali gąsdinimais panaudoti branduolinį ginklą paspausti Vakarų šalių rinkėjus, kad jie darytų tai, ko tos šalies vadovams norisi. Matyt, tokį supratimą turi ne tik Rusija, bet ir dabartinės Jungtinės Amerikos Valstijos, nes dėl grasinimo atitraukti branduolines pajėgas kyla iššūkis ir NATO aljansui. Natūralu, kad žmonės bijo Rusijos grasinimų, bet jie nesupranta, kad tai yra branduolinis šantažas: tikimybė, jog branduolinis ginklas bus panaudotas, yra labai maža“, – pridūrė pašnekovas.

A.Navys sakė nesutinkantis su nuomone, kad Rusijai kur kas geriau sekasi gąsdinti, nei kariauti fronte Ukrainoje. „Pasižiūrėkite į žemėlapį: okupuota jau 20 proc. Ukrainos teritorijos. Kažin ar taip būtų, jei rusams nesisektų mūšio lauke. Kad ir su dideliais nuostoliais, bet jie stumiasi į priekį. Kitas didelis pavojus yra tas, kad Rusija įvairiais būdais veikia mūsų visuomenę, kišasi į rinkimų sistemą. Tikrai nemanau, kad antivalstybiškai nusiteikę veikėjai tą daro savarankiškai, čia dedama daug Rusijos pastangų. Reikia aiškiai tą pasakyti ir galvoti, kaip su tuo tvarkytis“, – sakė saugumo ekspertas.

„Reikia mąstyti mėnesiais“

Rašytojo, filosofo, politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus teigimu, atsakymas į klausimą, ar Lietuvos valdžios reakcija į Jungtinių Valstijų užsienio politikos permainas yra adekvati, priklausytų nuo to, kaip ji apskritai supranta įvykius pasaulyje. „Kaip suvokia tas tektonines slinktis, kaip jas nusako ir kaip tuo supratimu remiasi savo politiniuose veiksmuose? Manau, kad ne tik Lietuvos, bet ir daugelio šalių politikai nelabai suvokia pasaulyje vykstančias tektonines permainas. Viena vertus, stebime civilizacinių imperijų atgimimą ir veikimą imperiniams dariniams pereinant į tam tikrą vis aršėjančios kovos tarpsnį. Ta kova labai akivaizdi Kinijos ir Jungtinių Valstijų santykiuose, bet ji matoma ir Rusijoje, kuri jau atvirai save vadina imperija ir savo politiką įvardija kaip imperinio atgimimo politiką. O ji susijusi su Rusijos ir sovietinės imperijos žemių susigrąžinimu“, – sakė pašnekovas.

V.Rubavičiaus teigimu, įvedinėdamos įvairiausius muitus, Jungtinės Valstijos nutarė savotiškai užsidaryti, susigrąžinti gamybinius pajėgumus ir imtis tokios gamybos, kuri visiškai patenkintų šalies poreikius. „Kitaip tariant, žvelgiant iš šalies, Jungtinės Valstijos taip pat nori įgyti aiškesnę imperinę apibrėžtį. Dabar tai daroma D.Trumpo pareiškimais ir jo vykdoma politika. Yra ir dar vienas dalykas: šiuolaikinis kapitalizmas ne vieno tyrinėtojo yra vadinamas platforminiu kapitalizmu. Jau matome dvi naujųjų skaitmeninių technologijų ir dirbtinio intelekto platformas: kiniškąją ir amerikietiškąją. Jos taip pat skatina tam tikrą imperinę apibrėžtį. Jei įdėmiau įsižiūrėtume į D.Trumpo pareiškimus dėl aukštąsias technologijas, tarp jų – kvantinę kompiuteriją ir dirbtinį intelektą, plėtojančių korporacijų, tai aiškiai pamatytume norą pačioje Amerikoje sudaryti naują korporacinį darinį, kuris steigtų dirbtinio intelekto algoritmams treniruoti skirtas stambias duomenų bazes su milžiniškais skaičiavimų pajėgumais. Tie skaičiavimo centrai turi būti nebe užsienyje, kur pigesnė darbo jėga, mažesnės energijos sąnaudos, o Jungtinėse Valstijose. Dabar lemia nebe darbo jėgos pigumas, o geopolitiniai imperiniai interesai“, – pabrėžė V.Rubavičius.

Pasak jo, dabartinės neoimperijos jau vykdo imperialistinę politiką. „Ką reiškia tie Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją, Kanadą, Panamą? Tai imperialistinė pasaulio persidalijimo politika, ji skatina geopolitines slinktis, labai aiškiai įvardydama tam tikras imperialistinės politikos gaires, todėl ES politiniams elitams pirmiausia reikia susivokti, kas dedasi. Ne mažiau svarbu susivokti ir savo pačių silpnybėse. Pasirodė, kad europinis NATO flangas yra nepaprastai silpnas, kad jokie penktieji straipsniai dabartiniame pasaulyje nieko negina, nes tai tik popierėliai. Tą parodė ir Rusijos invazija į Ukrainą: na neapgynė jos Budapešto memorandumas. Ar amerikiečiai kaip nors sureagavo į jo pažeidimą, Rusijai pasiėmus Krymą ir dalį Donbaso? Galima interpretuoti, kad buvo reaguota su tam tikru pritarimu: svarbiausia, kad viskas neišvirstų į didelį konfliktą.

O kokia buvo Jungtinių Valstijų reakcija, kai Rusija 2022 metais įsiveržė į Ukrainą? Prezidentui su šeima pasiūlė padėti išvykti, nes buvo žinoma, kad ta Rusijos karinė operacija ilgiausiai truks kelias savaites. Tada bus pakeistas režimas ir viskas bus kaip seniau, visi ekonominiai susitarimai ir toliau bus vykdomi. Tačiau ukrainiečiai žiauriai pasipriešino ir tą politiką nepaprastai sutrikdė. Bet dabar, kai žiūrime į amerikiečių karinę pagalbą, kuri tikrai padėjo ukrainiečiams atsilaikyti, sunku atsikratyti minties, kad pagrindinis tos politikos tikslas buvo toks – kad tik Rusija nepralaimėtų. Kai tik ukrainiečiai įgydavo persvarą, kai per labai veiksmingą puolimą buvo įmanoma praktiškai užbaigti karą, susodinus abi puses prie derybų stalo, buvo nutrauktas amunicijos tiekimas. Tas pat nutiko ir po metų, kai ukrainiečiai buvo įvelti į vadinamąjį kontrpuolimą, bet be aviacijos ir be to palaikymo, kuris yra būtinas puolimui pagal visus NATO karybos standartus. O juk tą kontrpuolimą ruošė ir aukštoji amerikiečių karininkija. Tai kas čia įvyko? Matyt, tam tikras geopolitinis žaidimas: mes tarsi ir padedame, bet taip, kad galėtume žaisti dar ir kitą didelį žaidimą, kuris yra labai aiškiai susijęs su tam tikrais įsipareigojimais Rusijai ir su numatomu Rusijos vaidmeniu naujajame pasaulio persidalijime“, – sakė pašnekovas.

V.Rubavičiaus teigimu, dabar politinis normalumas pasaulyje yra visai kitoks, ir reakcijos į naujus iššūkius turi būti labai greitos ir veiksmingos. „Pagrindinė NATO silpnybė – rytinis mūsų flangas, kuris laikomas niekaip neapginamu apendiksu. Kai kalbame apie diviziją iki 2030 metų, tai iš tikrųjų reikėtų klausti, o kas bus po mėnesio? Ne apie 2030-uosius reikia mąstyti. Reikia mąstyti mėnesiais, ir, ko gero, dar greitesniu tempu, nes pasaulis pernelyg sparčiai keičiasi. Ir, beje, kaip tik to platforminio kapitalizmo pagrindu. Juk pasižiūrėkime, kaip staigiai dirbtinio intelekto įrankių taikymas peržengė visas raudonąsias ribas, kariniuose konfliktuose jam jau leidžiama savarankiškai žudyti žmones. Dar prieš kokį dešimtmetį tai buvo neįsivaizduojama. Ir kai žiūrime į dabartinę Jungtinių Valstijų politiką, reikia matyti ir tuos didžiuosius tektoninius lūžius, tą didžiųjų platformų kovą ir kas iš tos kovos išeis. Suprasti, kur mes esame. Ar atsiduriame tarp tų didžiųjų tektoninių plokščių, kurios mus trins ir sutrins, ar iššokame ir turime proto susigaudyti, su kuo jungtis, konsoliduotis“, – pridūrė V.Rubavičius.

Jo manymu, dabar pagrindinis dalykas yra Baltijos šalių ir visų Baltijos jūros valstybių konsolidacija NATO aljanse. „Turi rastis savarankiškesnis, labai gerai ginkluotas ir daug greičiau sprendimus priimantis darinys. Jungtinės Valstijos turi būdą, kaip laiduoti saugumą daugeliui Europos šalių ir ypač rytiniam NATO flangui: jos turėtų paskelbti, kad šitas NATO flangas yra saugomas JAV branduolinio skydo. Bet ar jos paskelbė apie tai? Ne, ir manau, kad jau nebepaskelbs, nes tų imperinių darinių santykiai dalijantis pasaulį jau yra įgavę kitokį pobūdį. Įtariu, kad kai kas jau tiesiog palikta Rusijos galiai: kiek Rusija pajėgs, tiek tegul čia ir siaučia toliau. Amerika, tiesa, stabdys, bet susitelks į santykius su Kinija, į kovą su Kinijos skaitmenine dirbtinio intelekto platforma. Juk būtent šitos kovos laimėtojai skris į Marsą, įsisavins Mėnulio išteklius ir taip toliau“, – apibendrino V.Rubavičius.